Performatyviosios krypties poetę Eglę Kirilauskaitę būtent ir kalbinau vieną tokį įkvepiantį vakarą, kai po senąjį senamiestį tapena lietus, o Vilniaus universiteto mūzų salėje šypsosi lietuvių senosios šventybės ir klausosi mūsų gimstančio bei romantizmo vėjais dvelkiančio pokalbio.
Pradėkime nuo ten, kur dabar esame... Gal galite papasakoti, kodėl studijavote būtent šiame senajame Vilniaus universitete? Kodėl pasirinkote anglų filologijos studijas?
Pagrindinė motyvacija, kodėl čia pasirinkau studijuoti, kaip tik ir buvo šioji senamiesčio atmosfera, aura, kuri mane veikė ir iki šiol veikia labai stipriai. Būdama vienuolikos metų jau supratau, kad noriu studijuoti būtent čia, nes kaip tik tą dieną apsilankiau Vilniaus universiteto ansamblio „Ratilio“ koncerte ir suvokiau, jog turiu čia studijuoti vien todėl, kad kada nors lankyčiau šį ansamblį.
Vėliau šis noras išsipildė – nors ir trumpai, bet aš šį folkloro ansamblį lankiau. O kodėl būtent centriniuose rūmuose? Tai – vėlgi dėl senamiesčio atmosferos. Man buvo nesvarbu, ar studijuoti filosofiją, ar istoriją ar filologiją. Buvo svarbiausia studijuoti centriniuose rūmuose, kurie yra Vilniaus senamiestyje. Į stojimų sąrašą įrašiau visas specialybes pagal abėcėlę, pavyzdžiui, anglų, lietuvių, klasikinę, lenkų filologiją, bet taip jau sutapo, kad įstojau į anglų filologijos specialybę.
Jau 100 metų žurnalas MOTERIS – Tavo įkvėpimo šaltinis. Kaip keitėsi žurnalų viršelių „veidas“, sužinokite ČIA.
Kas Jums yra vidinė laisvė? Kaip ji pasireiškia bei įkvepia kūrybai?
Turbūt tiek nekalbėčiau apie vidinę laisvę ir neminėčiau jos taip dažnai, jei vis dar jos nesiekčiau. Man labai svarbu, kad niekas nevaržytų kūrybinių minčių. Kūrybinės mintys prasilenkia su realybe, jos gali atspindėti iliuzijas, idėjas, fantazijas.
Realybėje nebūtinai vyksta tie siužetai, kuriuos aš aprašau, bet man labai svarbu bent jau kūryboje turėti visišką laisvę, kur aš galėčiau išsakyti savo nuomonę, išdėstyti savo pažiūras, nebijoti ir nesigėdyti savo pasaulėžiūros, pasaulėjautos, vertybių. Jokiu būdu nenoriu pavaizduoti savęs kaip itin idealizuoto asmens, kuris vadovaujasi tik dvasinėmis vertybėmis. Nenoriu slėpti ir savo ydų... Tik noriu, kad kūryboje mane priimtų ir kaip asmenį, ir kaip kūrėją su visomis neigiamomis savybėmis, kurių aš irgi turiu, kaip kad turbūt visi žmonės, ir turiu daug. Man svarbus pats priėmimas, tolerancija, pagarba. Vidinė laisvė man visų pirma asocijuojasi su pagarba.
Gal galite papasakoti apie savo pasirinktąją performatyviąją meno kryptį?
Man poezija yra scenos menas. Aš tikiu, kad menininkas turi pratęsti savo menines pažiūras savimi, savo gyvenimu. Dažnai jaučiuosi taip, lyg aš būčiau ant scenos, lyg mano gyvenimas būtų meninis procesas. Manau, kad tai, kokia aš esu ant scenos, kokia intonacija bei maniera skaitau eilėraščius, specialiai žemiau nutaisydama balsą, prasitęsia mano tapatybę ir kasdieniame gyvenime. Ir vis tik neturiu griežtos ribos tarp meno ir gyvenimo. Matau tai kaip visumą.
Išties man kiek būdinga derealizacija. Man realybė pati savaime būtų pernelyg nyki, jeigu aš jos negalėčiau pratęsti menu. Man būtinos iliuzijos, fantazijos, kurias labai artimai sieju su menu. Man kūryba, poezija, sceninė veikla yra kūrybos pratęsimas ir papildymas tų spragų, kuriomis realybė pasižymi.
Žinoma, kiti sakytų, jog realybę reikia kurti taip, kad ji pati savaime būtų graži, bet aš būtent taip ir kuriu realybę. O kas yra realybė? Galbūt mano kūryba, iliuzijos, tai, kas parašyta, kažkokiame paraleliniame pasaulyje yra tikra, galbūt tai iš tiesų įvyko. Ir netgi ne galbūt. Aš tikiu, kad paraleliniame pasaulyje tai, apie ką aš rašau, tikrai vyksta.
Kokia tematika jūsų pirmoji poezijos knygas? Kokį laikotarpį Jūsų gyvenimo ji apima?
Sakyčiau, paauglystės ir ankstyvos moterystės. Poezijos knygoje „Vejamės rūką“ (2014 m.) atsispindi pirmoji meilė, trauminės patirtys, praradimai. Čia daug naivios meilės apraiškų, dedikacijų naivumui, kai manai, kad pasaulis yra idealus, kai pirmą kartą paimi mylimą žmogų už rankos.
Kartu atsispindi tragizmas, nes šios knygos turinys apima laikotarpį, kai žuvo mano mama, ir tai atsispindi kai kuriuose eilėraščiuose. Vyrauja praradimo tematika. Mokytojas taip pat įdomiai įvardijo, kad iš labai mažos detalės, smulkmenos, kažkokio seno dienoraščio ar sielos akinių stiklų metaforos knygoje sukuriamas gilus ir išsamus pasakojimas. Mažytis, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas, kasdienis elementas virsta didele, gilia istorija. Eilėraštis yra dedikuojamas detalei. Tai – tarsi žiūrėjimas į viską pro padidinamąjį stiklą. Žvelgiama į kasdienybę ieškant gelmės. Juk kažkas daugiau už viso to slypi, ne tik kasdienybės lygmuo.
Gal galite papasakoti, kaip vyksta Jūsų darbas su pianistu Dariumi Mažintu bei Jūsų bendri pasirodymai?
Kadangi mudviejų jungtinė programa yra dedikuota kompozitoriaus F. Šopeno ir rašytojos Ž. Sand meilei, mes būtent ir pristatome pianisto atliekamą Šopeno muziką, o aš skaitau savo pačios poeziją romantizmo tematika. Programa visada vainikuojama diskusija su publika. Keliame klausimą, ar romantizmas jau baigėsi, ar jo apraiškų yra ir šiandien.
Paprastai publika visada noriai įsitraukia, klausytojai mato romantizmą ne tik kaip istorinį laikotarpį, bet kaip ir jauseną, kaip pasaulėžiūrą, kaip estetinių vertybių visumą, ir per savo asmenines patirtis kalba, ką romantizmas reiškia jiems. Pasirodymai visada būna labai iškilmingi, šventiški. Palikdami erdvės improvizacijai, mes apgalvojame kiekvieną detalę, mūsų manieros atspindi romantizmo stilių, o fortepijoninė muzika ir poezija labai dera, nes tai yra itin artimos meno rūšys. Abiem galioja ritmas, intonacija, melodingumas. Manau, kad tai yra darnus meninis koliažas.
Tai – ne tik edukacinė programa; tai – gyvas menas, gyva diskusija, gyvas koncertas. Ten vienas su kitu diskutuoja ir patys menai, ir mes, kaip atlikėjai, ir klausytojai tarpusavyje. Šiems pasirodymams būdingi labai netikėti meniniai atradimai. Kartais nė nebūna formalios diskusijos, bet po renginio mes su žiūrovais visada aptariame, kokį poveikį muzika bei poezija daro jiems. Todėl esama labai daug yra improvizacijos, kuri būdinga ir pačiam romantizmui. Jis neturėjo tokių griežtų, struktūrinių rėmų, simetrijos kaip kad, pavyzdžiui, klasicizmas. Romantizmui buvo būtina vidinė laisvė, apie kurią mes jau kalbėjome, kūrybinė energija, vidinis revoliucijos siekis, individualizmas.
Manau, kad mus su pianistu tai labiausiai ir sieja, nes mūsų asmenybėms būdinga romantinė pasaulėjauta. Mes esame ir nostalgiški, ir lyriški, ir sentimentalūs, o tai romantizmo vertybių sistemą itin taikliai atspindi.
Kokie kūrėjai muzikoje bei literatūroje Jus įkvepia gyvenimui ir kūrybai?
Iš muzikos srities tai būtų, žinoma, F. Šopenas, kuris atveda prie tokių emocinių patirčių, kai aš pradedu tas emocijas jausti labai laisvai ir išgyventi iki detalių. L. V. Bethovenas taip pat minėtinas. Net ir būdamas klasicizmo atstovas, jis atliko jungties rolę tarp dviejų laikmečių, mat klasicizmas jau ėjo į pabaigą ir buvo juntamas romantizmo artėjimas.
Taigi, jo muzika taip pat labai sukrečianti. Minėtinas ir J. S. Bachas. Nors jis buvo jau baroko epochos atstovas, bet aš manau, kad barokas ir romantizmas turi labai daug bendro. Pirmiausia, juo sieja estetinė meno funkcija: menas pirmiausia turi būti gražus, sukelti vidinės laisvės pojūtį. Manau, kad barokas pastatė tas kolonas, ant kurių vėliau susikūrė romantizmas.
Na, o iš literatūros atstovų mane labiausiai įkvepia Adomas Mickevičius. Man jo sonetai, dedikuoti Marilei, buvo pirmas susitikimas su romantizmu literatūroje. Tai vyko labai anksti, dar mokyklos laikais, ir tai man tikrai padarė įtaką visam gyvenimui.
Taip pat svarbios ir lietuvių kanoninių autorių figūros, pavyzdžiui, M. Martinaitis, J. Marcinkevičius. Šie poetai vartodavo labai mažai žodžių, bet juose tilpdavo labai daug prasmės. Kadangi studijavau anglų filologiją, anglistikos magistrą, mane įkvepia ir anglų poetai romantikai: Viljamas Vordsvortas, Džordžas Baironas. Jie irgi formavo mano pažiūras. Pavyzdžiui, V. Vordsvorto eilėraštis „Narcizas“ – tai tarsi didžiulė dedikacija mažai detalei, o toks požiūrio taškas poezijoje artimas ir man.
Kalbant plačiąja prasme apie meną, vis tik dabar vyrauja postmodernas, deformacija, tradicijų laužymas. Taigi, ar manote, kad romantizmas atgims taip, kaip dominuojantis, viską apimantis meninis srautas?
Labai sunku prognozuoti. Tikiu, kad mes su pianistu kolega iš dalies prisidedame prie romantizmo atgimimo šalies mastu. Taip pat tikiu, kad viskas turi vykti sistemiškai. Mes skleidžiame romantizmo meną ir norime parodyti, kad jis mus veikia, nes mes matome, kad veikia. Mirtina tyla salėje, emocijos, atsispindinčios žiūrovų akyse, atsiliepimai po koncertų... XIX a. tematika ir menas labai paveikia žmonių emocijas. Per emocijas, kurias sukelia romantizmo muzika, žmonės prisikasa prie savo pačių esmės, gelmės, vaikystės patirčių, savo ištakų. Tai – beveik psichoterapija.
Gal galite pasidalinti patirtimi apie savo solo pasirodymus, poezijos skaitymų vakarus? Kaip jaučiatės juos rengdama, kaip žmonės reaguoja į juos?
Ši veiklos sritis man labai svarbi. Aš tai darau visiškai savanoriškais pagrindais, savo pačios dvasiniams poreikiams kompensuoti. Išleidus pirmą knygą supratau, kad man labai svarbu savo kūrybą skleisti ir apie ją kalbėtis. Man nėra taip svarbu ją publikuoti, kad vėliau kažkur dūlėtų. Man svarbiau yra ją gyvai pristatinėti, nes kai skaitau, papildomos reikšmės įgyja tokie akcentai kaip intonacija, auditorijos reakcijos, komentarai, klausimai.
Pastebėjau, kad su kiekvienu renginiu atsirado man nematytų veidų, kad kultūros įstaigos įsileidžia labai noriai. Kadangi erdvės atviros, įstaigų vadovai patys prisideda prie šių renginių organizavimo. Aš pajutau didelį geranoriškumą, o tai mane labai įkvėpė ir paskatino.
Pastarieji renginiai, pavyzdžiui, mano jubiliejinis poezijos vakaras, buvo tikra mano solo pasirodymų kulminacija. Jaučiausi labai gerai, nes mačiau, kad visi klausosi, visi įsitraukia, visiems įdomu, nėra įtampos, pokalbis gyvas, be jokių stereotipų ar ketvirtos sienos principo. Viskas vyko džiazo muzikos atmosferoje.
Beje, labai mėgstu auditorijai uždavinėti provokuojančius klausimus, kuriuose jau savaime slypi atsakymas. Taip pat mėgstu sulaukti klausimų savo adresu pasirodymų metu. Atsimenu vieną klausimą iš publikos: „Kodėl jūsų kūryboje taip dažnai vyrauja rankų simbolis?“. Ir aš gerai išsisukau – atsakiau, kad tai yra dieviškumo simbolis, tai – tas kanalas, per kurį kūrybinė energija pasiekia galutinį meno kūrinį. Žinoma, kitas žmogus, skaitydamas šį eilėraštį, neabejotinai suprastų, kad pianistų rankos mano eilėraščiuose – tai seksualumo, erotikos simbolis. Šis klausimas buvo provokuojantis.
Jus išties įkvepia klasikinė muzika, romantizmo poezija, o sakykite, gal yra dar kokių nors įkvėpimo šaltinių?
Įkvėpimo šaltinių tikrai yra ir daugiau. Tai – visų pirma geografinės vietovės. Aš labai mėgstu tam tikrus Lietuvos kurortus. Tai – Druskininkai ir Kuršių Nerija. Mėgstu patekti ten viena pačiu netikėčiausiu laiku, žiemą ar vėlyvą rudenį. Per šaltį, per purvą, per sniegą mėgstu eiti tolimus atstumus pamariu arba aplink ežerus. Ir tuo metu visiškai išsivalyti savo mintis, sielą nuo kitų žmonių energijos. Tiesiog klausytis savo pačios intuicijos ir semtis kūrybinių idėjų iš tos būsenos, kurią patiriu vienatvėje, pakeitusi aplinką. Kartais tai padeda pasiekti tokių kūrybinių atradimų, kurie paskui virsta eilėraščiais.
Labai mėgstu vandenį, piliakalnius. Nuo jų atsiveriantys vaizdai praplečia, ir tarsi matau aštriau, jaučiu daugiau idėjų, geriau girdžiu savo eilėraščių lyrinius subjektus. Įkvepia mano pačios grojimas, nes kai groju, aš būnu čia ir dabar, ir tai didina mano koncentraciją. Įkvepia ir kitos meno rūšys: teatras, kinas, gal net ir architektūra, vizualieji menai. Kalbant apie kino meną, mane labiausiai įkvepia Deivido Linčo ir Piterio Grinavėjaus filmai, jiems būdingi ryškūs kontrastai, provokuojantys spalviniai deriniai, šokiruojantys, ekscentriški motyvai... Bet vėlgi filmuose man labai svarbu muzika – ji turi derėti prie siužeto.
Gal galėtumėte atskleisti slaptą menininko rašymo procesą?
Man labai patinka šis klausimas. Visada rašau ranka. Kartais būna ir taip, kad telefonas išsikrovęs, o aš esu koncerte ir neturiu nei tušinuko, nei užrašų knygutės. Turiu tik kitą bilieto pusę ir raudoną lūpdažį. Kartą eilėraštį teko užrašyti būtent tokiomis sąlygomis.
O įprastai labai mėgstu rašyti prie žvakių ir smilkalų aromato, tvyrančio namuose. Turiu labai daug romantizmo stiliaus užrašų knygučių senoviškais, gražiais viršeliais. Vieną eilėraštį („Ištikimybė. Skrydis virš Nevos“ (2019 m.)) kartą tiesiog susapnavau. Jį užteko labai minimaliai paredaguoti, mat jis atsirado iš pačios pasąmonės gelmės. Jis norėjo būti užrašytas.
Dažnai rašau naktį. Arba ketvirtą valandą ryto. Pagal lietuvių mitologiją sakoma, kad tokiu metu visi velniai išbėgioja... Kartais mane įkvepia kokia nors nuotrauka, kurią atsiunčia mano kolega muzikas. Taip pat mėgstu rašyti per pianisto repeticijas. Muzika mane išlaisvina.
Ko palinkėtumėte skaitytojams?
Išsaugoti savyje romantizmą ir skirtingų paralelinių pasaulių sąveiką, kad kiekvienas skaitytojas sau įrodytų, jog paraleliniai pasauliai nėra tokie jau atskiri vienas nuo kito, o romantizmas nėra pasibaigęs.
Ačiū Jums už nuoširdų ir romantizmo dvasia dvelkiantį pokalbį!
E. Kirilauskaitės eilėraščiai:
Jų rankos
Jų rankas visada nedrąsu liesti
sužeisti baisu
atšaldyti ar ne laiku paleisti
pernelyg stipriai suspausti riešą
įbrėžti nagu ar žiedu
kad neskaudėtų
kad randų neliktų
kad neišteptu kraujas
priešaušrio baltumo pirštų
jų rankos
visada nepagydomai trapios
net žiūrėti į jas nedrąsu
kad nenudegintų plėšriai
žemiškas mano
žvilgsnis
ir nepaslystų pirštai
pačiu netinkamiausiu metu
jų rankos
visada nepavydėtinai jautrios
net žodžiu jas įžeisti lengvai
galėtų nesubtili mano
rolė
akompanimento statusas
išgąsdinti jas galėtų
vienu neapdairiu apkabinimu
ir rankos slėpsis
ir saugosis
baugu bus žiūrėti
kokios didelės
kokios paklaikusios akys
dangstosi
neapgalvotu ranku gestu
dar pastebės kas
išgąstį
ilgesį
ir netgi
aritmiškai žalią gaisrą
kaip tada
rankos pasiteisins?
Jų rankos
visada neprilygstamai
baikščios
lyg drovėtųsi prisipažinti
kokią slepia savyje
jėgą
***
Ištikimybė
(Skrydis virš Nevos)
tikra ištikimybė galima
tik tarp įsimylėjusių gulbių
kai viena jų miršta,
likusioji suglaudžia sparnus
pačiame skrydžio įkaršty
ir krenta
ant apledėjusios upės
iš aukštai,
kad neliktų jokios vilties
išgyventi
gulbės man primena Sankt Peterburgą
parkus ir tvenkinius
baltas naktis
pakeliamus tiltus virš Nevos
paryčiui, kosulį
visą birželį ir liepą
vėsų ir lengvą drabužį, netinkamą
Sankt Peterburgo vėjui
pabudusi nuo mano kosulio
mama paklausė
ar susirgau tyčia
buvau dar beveik vaikas,
kai mama man tarė
šią vasarą būtinai
nuvažiuok į Sankt Peterburgą
tą vasarą ji mirė
sulaužytas riešas
lyg iš aukštai kritusios gulbės sparnas
primena pakeliamą tiltą Sankt Peterburge
paryčiui šis tiltas
atrodo lyg atviras lūžis
tokia ištikimybė
galima tik tarp gulbių
tau atsitraukus
aš buvau mirusi
ties paširdžiais
užstrigusi mėlyno porceliano šukė
primena paskutinį gulbės skrydį
tiltas Sankt Peterburge
primena dangų virš Nevos
Raudonas plunksnas
ant ledo
vasarą
***
Balta apykaklė
Balta apykaklė
raudonas pėdsakas
balta apykaklė
jos nepalies bet kas
balta apykaklė
raudonos šviesos
balta apykaklė
raudonas pėdsakas
balta apykaklė
man kraujas neteka
balta apykaklė
man pirštai priešinas
balta apykaklė
balkonas parteris
balta apykaklė
raudonas pėdsakas
balta apykaklė
prie kaklo glaudžiasi
balta apykaklė
per salės vidury
balta apykaklė
geriausiai matoma
balta apykaklė
ryškiausiai šviečianti
balta apykaklė
tyliau nei uždanga
balta apykaklė
tvirčiau nei priesaika
balta apykaklė
jos nepalies bet kas
balta apykaklė
tik rankos
***
