Lina, jau ilgi metai gyvenate Berlyne, bet kasmet vis sugrįžtate į Vilniaus knygų mugę. Ką Jums tai duoda?

Visų pirma, tai yra susitikimai. Su kolegomis, su skaitytojais, su leidėjais. Knygų mugė – tai ne vien šou programa, bet ir dalykiniai susitikimai. Tai ir darau – susitinku su leidyklos atstovais ir tariuosi dėl naujų projektų.

Be to, man pačiai labai įdomu susipažinti, kas naujo Lietuvos rinkoje, kokie nauji autoriai, einu į renginius – tai pažintinė kultūrinė programa man pačiai.

Turbūt lankotės knygų mugėse ir Vokietijoje – ar matote skirtumą?

Matau ir didelį. Vilniaus knygų mugę labiau lyginčiau su Leipcigo muge, kuri labiau orientuota ne kiek į pirkimą, kiek į naujienų pristatymą. Vilniuje leidyklos įrengusios stendus prekybai, o ten visos leidyklos susikoncentruoja į bendravimą – yra minkštos zonos, kur galima atsisėsti, vartyti, skaityti knygas, kurias jie išleidę. Sukuriama tokia namų atmosfera, kur galima ir kavos su rašytoju atsigerti, pabendrauti, gauti autografą. Žinoma, galima ir knygą įsigyti, bet tai nėra pagrindinis dalykas.

Ir renginiai vyksta ne vien salėse, bet ir pačiuose stenduose. Tarkime, sėdi stende knygos autorius ir skaito ištrauką. Kam įdomu, prisėda, paklauso. Tai labai smagu, beje, tokį variantą siūliau ir Vilniaus knygų mugei.

Jūs ir toliau keliaujate, turbūt ir rašyti nenustojote. Išduokite, kokia bus kita knyga.

Ir tikrai turiu naujienų! Jūsų skaitytojoms noriu išduoti paslaptį, kad aš pradėjau rašyti ir meilės romanus, kuriuos pasirašau slapyvardžiu Ramunė Lė. Pirmoji trilogijos „Vestuvių fėjos“ knyga vadinasi „Julija“ – ji knygynuose pasirodė visai neseniai. O šiandien tiesiai į mugę atvyko ir antra dalis „Elena“.

Rašau moteriškas meilės istorijas – savo džiaugsmui, savo malonumui. Manęs klausia, kodėl pasirašau slapyvardžiu – tikrai ne dėl to, kad gėdyčiausi ar norėčiau pasislėpti nuo to. Tiesiog dauguma rašytojų kurdami kitą žanrinę literatūrą sukuria ir slapyvardį. Mano temų spektras pasidarė toks platus, kad nutariau meilės romanus atskirti.

O kitas mano projektas – parašyti knygos „Kelyje“ antrą dalį. Jau suplanuota, kad gegužės mėnesį su trim moterimis eisime ir kalbėsime apie moteriškumą. Tiesa, eisime kitu keliu Vokietijoje, nei ėjome su kunigu Algirdu Toliatu ir fotomenininku Algimantu Aleksandravičiumi.

Kaip manote, kaip keisis skaitytojas laikui bėgant.

Aš negalvoju apie skaitytoją. Mėgaujuosi rašymu ir aš nenoriu pataikauti rašytojų skoniui. Štai ir meilės romanus rašau, nes man patinka. Kodėl nerašau detektyvų? Nes aš nenoriu žudyti ir aparšinėti kraujo. Man sekso scenos įdomesnės už žudymo.

Žinoma, kaip žurnalistė turiu uoslę, kas skaitytoją traukia, bet rašau tai, kas man įdomu. O kai rašai, kas įdomu, tada gerai ir gaunasi.

Sėkmės Jums!