Alina, naujausiame Šarūno Barto filme „Sutemose“ įtaigiai atlikote vieną pagrindinių vaidmenų, tačiau Lietuvos kino žiūrovams Jūsų veidas nėra itin gerai pažįstamas. Papasakokite, kaip atsidūrėte kino pasaulyje?
Kaip? Ėjau, ėjau ir... atsidūriau (juokiasi). Gal viskas prasidėjo, kai tėtukas mane – 2-ejų metukų – užkėlė ant kėdės, kad svečiams padeklamuočiau „Mano batai buvo du“? Gal – kai pamačiau Liną Braknytę A. Žebriūno filme „Paskutinė atostogų diena“ ir pagalvojau, ko visi ja taip stebisi? Ir aš taip galiu.
Pirmiausia stojau į Dalios Tamulevičiūtės „Lėlės“ teatrui rinktą aktorių kursą. Neperėjau trečio turo. Tąsyk pamatęs mane apsižliumbusią prie mokomojo teatro pasikvietė tuometis „Lėlės“ teatro meno vadovas Vitalijus Mazūras. Kai, analizuojant M. Martinaičio „Avinėlio teismą“, paklausiau, kodėl man neleidžiama pasisakyti, režisierius atsakė: „Kai būsi mano vietoje, galėsi kalbėti kiek nori.“
Gal todėl ir atsidūriau Klaipėdoje. Bandžiau stoti į tuometės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, režisieriaus Povilo Gaidžio renkamą aktorių kursą. O jis net iš pirmo turo mane iššvilpė. Kartu stojo tokia mergaitė neįprastu vardu – Ašara. Ji irgi neperėjo atrankos. Sužinojusi, kad dar renkamas režisūros kursas, Ašara nutempė mane į priėmimo komisiją. Sutvarkė, surašė visus dokumentus. Man tereikėjo pasirašyti. Aš įstojau, ji – ne.
Visus 4-erius metus nemėgau tų studijų, nes buvo nyku. Patiko tik A. Kempino scenos kalba ir E. Savukynaitės scenos judesys! Ši dėstytoja išmokė, paruošė ir davė tokį užtaisą, kad po daugybės metų galėjau daryti viską – žongliruoti, joti ar skaldyti plytas. Žinoma, neįkainojamos buvo D. Tamulevičiūtės aktoriaus meistriškumo paskaitos. Dirbdama „Lėlėje“ galėjau jas stebėti.
Vis dėlto vaidinote tik kine, ne teatre?
Gal mano pasąmonė ar savisaugos instinktas vedė ir saugojo, kad išlikčiau adekvati? K. Stanislavskis mokė, kaip įeiti į vaidmenį, bet kaip iš jo išeiti, nepasako niekas. Prisimenu, diplominiame spektaklyje pagal M. Gorkio „Miesčionis“ vaidinau tragišką meilę išgyvenančią senmergę. Suvaidinusi šį spektaklį trečią dieną iš eilės pamačiau savo plaukuose dvi ryškias žilas sruogas. O juk man buvo vos 21-i! Po šio spektaklio vyras parnešė iki lovos. Miegojau 16 valandų.
Arba „Žaldokynėje“ yra scena, kai Ievutė sako agitacinį monologą. Jis liejosi laisvai, ir aš staiga pirmąsyk taip aiškiai išgirdau tylą. Salė apmirusi klauso. Ko? Ievutės?! Net sukaustė. Juk aš jos nemėgau. Išsigandau, kad taip įsijaučiau, įsigyvenau į tą neįdomų, tiesmuką personažą. Tris kartus mečiau studijas ir tiek pat kartų grįžau. Norėjau vaidinti, bet ne teatre. Diena iš dienos tie patys spektakliai, tie patys tekstai... Tada tai atrodė nuobodu. O teikdamas diplomą prorektorius V. Jakelaitis juokėsi: „Na, ką, paukštuk, juk sakiau, kad baigsi ir dar padėkosi.“ Baigusi atsisakiau paskyrimo į Naująją Akmenę, blaškiausi per kelias uostamiesčio kultūros įstaigas. Renginukai, didesni renginiai, masinės Jūros, Žvejo šventės, karnavalai... Bet visa tai buvo, ėjo, slinko tarsi šalia manęs kaip sąžiningai atliekama, bet nuobodi pareiga.
Mano sesė neseniai pasakė: „Žemaitė tu mūsų kinematografiškoji...“ Mat mano diplominis darbas buvo spektaklis pagal Žemaitės komediją „Trys mylimos“. Ji į kultūrinį gyvenimą įsiliejo būdama 57-erių. Panašiai ir aš pradėjau savo aktorystę.
Taigi abi esate puikus įrodymas, kad gyvenimas po 50-ies tik prasideda.
Didžiausią žingsnį kino link padėjo žengti aktorė Nijolė Narmontaitė. Mes pažįstamos nuo jos stojamųjų į aktorinį egzaminų. Kai po daugybės metų susitikome 2008-aisiais, ji, sužinojusi, kad blaškausi po pasaulį ieškodama, kur pagaliau nutūpti, nuoširdžiai nustebo: „Negaliu patikėti, kad tu – ne teatre.“ Atsakiau: „Kad aš – ne teatre, nekeista, bet kad net ne televizijoje, tai – klaida.“ Ji pasakė: „Sakai – televizija? Ar norėtum į kokį serialą?“ Atsakiau, kad noriu. Ji kažkam paskambino, ir man liepė kreiptis į agentūros „Videometra“ režisieriaus asistentę Apoloniją Paludnevičiūtę. Jei ji pamatys, kad kažką galiu, vadinasi, tikrai galiu.
Pati siūlytis į kino aktores nedrįsau. Atrodė – negali ateiti iš bet kur ir pradėti vaidinti. Kaip tik tada sūnus Andrius perskaitė žinutę, kad, uždarius Lietuvos kino studiją, kuriama agentūra kviečia aktorius pateikti savo duomenis, įkalbinėjo mane kreiptis. Sakė, kad esu labai artistiška, charizmatiška. Nesutikau – paaiškinau, kad per vėlu. Bet vieną dieną jis pakvietė pietų, paskui ėjome pasivaikščioti, ir jis „atsitiktinai“ pastebėjo tos agentūros iškabą. Sūnaus įkalbėta, užsukau.
Taigi ne aš tiesiau kelius į kiną. Mane supantys žmonės, regis, visada mato, kad galiu daugiau, nei aš žinau ir suprantu. O aš – tik kaip kempinė, susiurbianti supantį gyvenimą. Ir tikrai ne visada sąmoningai. Paskui iš agentūros gaudavau pasiūlymų internetu, bet tada gyvenau užsienyje. Greitai sugrįžti dalyvauti atrankose negalėjau, todėl pasiūlymai ilgainiui baigėsi.
Tai kaip vis dėlto tas pirmasis pasiūlymas atėjo?
Tai buvo Apolonijos skambutis. Ji be jokio kastingo kvietė. Tada teįstengiau atsakyti: „Atleiskit, dabar negaliu kalbėti“, o padėjusi ragelį užraudojau. „Kodėl dabar? Kodėl?“ Raudojau, kol išraudojau pati save, kol, regis, manęs neliko. Pirmąkart per 5-ias dienas. Dieve, koks kinas? Koks filmavimas, kai pirmąkart sėdime vienudu su vyru visiškoje tyloje suvokdami, kad daugiau niekada nebebūsime trise, nes vakar ant savo kelių laikiau mūsų vienturčio sūnaus pelenų urną.
Staiga matau – vyras Rimantas tiesia man telefoną ir liepia: „Skambink. Nejaugi nesupranti, gal Andriukas taip viską... Juk jis taip norėjo, kad vaidintum. Dėl jo skambink... “ Tai buvo pasiūlymas seriale „Moterų laimė“ vaidinti advokatę. Matydamas, kaip skaitau tekstą, vyras, pats daugybę metų dirbęs teisėsaugoje, ėmė mane konsultuoti, kaip kalba advokatai. Jis taip mane pakaustė, kad seriale kartu vaidinantis aktorius net pasiteiravo, ar nesu teisininkė. Paskui atsirado daugiau vaidmenų filmuose, reklamose. Apolonija niekada nekviečia atvykti į bandymus. Ji paskambina ir sako: „Alina, ar galėtumėt padėti?“ Šie vaidmenys buvo tarsi psichoterapija. Jie leido nors trumpam pasitraukti iš skausmingos realybės. O Apolonijos „padėti“ buvo svarbiausias vaistas nuo psichologinio stingulio.
Kas dar padėjo Jums ištverti šią netektį?
Manęs daugelis klausė: „Kaip tu išgyvenai?“ Aš neišgyvenau, aš gyvenu ir gyvensiu su tuo iki paskutinio atodūsio. Kai pranešė apie sūnaus žūtį, pirma mintis buvo: „Dieve, o tai dėl ko dabar gyventi?“ Nelaimių sukrėsti žmonės nemeluoja. Pasirodo, gyvenimas iš tikrųjų suskyla į „prieš“ ir „po“. Klausiat, kas padėjo ištverti? Malda, tikėjimas ir viltis, kad Tas, kuris aukštai, žino, ką daro. Gal dėl to ir vaistų neprireikė. Praėjus penkioms savaitėms man nustatė vėžį. Po dviejų savaičių operavo. O dar po dviejų mirė mamytė. Išėjo taip ir nesužinojusi, kodėl Andrelis neatvažiavo jos aplankyti, kaip žadėjo.
Taip kad davė Dievulis ir drėbtelėjo. Perėjau ugnį, vandenį ir varines triūbas. Liga padėjo peržiūrėti vertybes, atsirado naujas atsakomybės suvokimas – niekam nebūti našta. Jau nebebijojau nieko. Kaip sakydavo Mamukas: „Blogiau smerties juk nebus.“ Išties – kas dar blogiau gali nutikti? Man padėjo tikėjimas ir vyro palaikymas. Jau 40 metų esame kartu. Mus sieja prasminga priesaika „ir džiaugsme, ir varge“. Susitaikėme su tuo, kad niekada neturėsime anūkų. Turėsime tik vienas kitą.
Kadangi judviejų su vyru santykiai tokie artimi, turbūt sunku buvo įsijausti į šaltokos, savo vyrą niekinančios ūkininkės Elenos Pliaugienės vaidmenį filme „Sutemose“? Nusigyvenusio dvarininko dukra, ištekėjusi už dvaro ūkvedžio, vis dar ilgisi buvusios šlovės ir niekina visus, ypač – savo sutuoktinį. Gyvenimą su juo priima kaip kančią ir tuo mėgaujasi. Bet kodėl tada Pliaugienė puola gelbėti savo vyro, kai jį ima spardyti stribai?
Jos kančia prasidėjo vedybomis už nemylimo vyro, o, netekus vaikelio, pagilėjo. Pliaugienė, manau, irgi gyveno visą gyvenimą su ta netektimi. Ši moteris yra labai nelaiminga, nes nebeturi ko mylėti. Iš pradžių nuo visų atsitvėrė, užsisklendė, atsiribojo, bet ilgainiui, manau, priprato prie Pliaugos, juk nieko, be jo, į savo erdvę neįsileido. Elena jaučia, kad geriau nesikišti ir nežinoti, kas vyksta už jos kambarėlio durų, iki to momento, kai grubiai paliečiama jos nuosavybė, jos egzistavimo erdvė. O Pliauga juk – to dalis. Stiprioji jos namų dalis. Be jo ji – niekas. Manau, tai buvo impulsas, padiktuotas instinkto, bet ne meilės ir ne proto.
Kaip ruošėtės vaidmeniui?
Porą kartų aptarėme tai prie stalo su keliais aktoriais. Buvo kelios porinės repeticijos su Arvydu Dapšiu (jis vaidino Pliaugą). Šarūnas Bartas nustebino duodamas visiškai kitų personažų dialogus. Man atrodė, kad jis vis neapsisprendžia, ar tinku tam vaidmeniui. Nežinau kodėl, bet mane tai mažiausiai jaudino. Nenorėjau tik vieno dalyko – kad dėl mano netinkamumo būtų gaišinamas kitų laikas. Kai mus su Arvydu veždavo atgal į Vilnių, aš jį, vargšą, tuos 54 km kankindavau klausimais, dvejonėmis. Vieną parytį (filmuotis pradėdavome ne anksčiau kaip 21 val.) jis man pasakė: „Ko tu kankiniesi? Paprasčiausiai būk ir mėgaukis tuo, ką darai.“
Arvydas – nuostabus partneris ir nuostabus žmogus. Moka klausyti ir išgirsti. Š. Bartas neaiškindavo, ko siekia, kaip mano herojė turi jaustis ir kodėl taip elgiasi. Jis tiesiog prieidavo ir primindavo scenos situaciją. Niekada negyrė. Bet ir nepeikė. Kas jam nepatinka, suprasdavau iš klausimų: „Kodėl taip darote?“, „Ar jūs tikrai taip manote?“, „Ar ir gyvenime jūs taip?“ Neįsijausti į vaidmenį tiesiog buvo neįmanoma.
Šarūno senelio baldai, kuriuos man parodė perbraukdamas, tarsi glostytų, su tauria pagarba senoliui atminti; drabužiai, apšvietimas, žvakės, lempos, seno namo ir kūrenamų malkų kvapas, naktis už lango, nuo išorinio pasaulio garsų ir vaizdų izoliuojanti absoliuti tyla aikštelėje ir už jos... Man liko įeiti į tą kambarėlį ir nerti į Pliaugienės pasaulį.
Š. Bartas – didžiausia dovana režisieriaus nurodymų nemėgstantiems aktoriams. Jis – Kūrėjas. O Kūrėjui, kai kuria, reikia laisvės. Manau, Šarūnas pats, siekdamas dvasinės ir kūrybinės laisvės, suteikia ją ir aktoriui, tad kaip juvelyras atrinkinėjo jam tinkamus perliukus. Man Š. Bartas pasirodė perfekcionistas. Kitas neįkainojamas reginys – stebėti, kaip dirba trijulė – režisierius, filmo prodiuserė Jurga Dikčiuvienė ir operatorius Eitvydas Doškus. Tai beveik magija! Atrodo, kad jie supranta vienas kitą be žodžių – vienas pradeda mintį, kitas ją tęsia, o trečias jau reaguoja veiksmu.
Ar sunku buvo pereiti atranką šiam vaidmeniui gauti?
Nežinau, kiek aktorių į jį pretendavo. Pagaliau, o ką duotų toks žinojimas? Žinau tik, kad mane rekomendavo Eglė Sparnaitytė. Ji prieš 2-ejus metus mane atrado kažkokios agentūros duomenų bazėje ieškodama aktorės motinos Reginos vaidmeniui Igno Jonyno filme „Nematoma“ kurti.
Atrankos pokalbio į Š. Barto sodybą mane vežė bendravardė režisieriaus asistentė Alina Lu. Pakeliui patyrėme nedidelę avariją – automobilį tiesiame kelyje sumėtė, jis švelniai atsitrenkė į jauną pušį, atšoko ir sustojo plyname lauke. Alina vėliau pasakojo, kad sėdėdama šalia ir spausdama jos dešinę koją sakiau: „Viskas gerai, ramiai. Šaunuolė mergytė. Viskas gerai.“ Tai padėjo jai atsitokėti ir nustoti spausti greičio pedalą.
Kai atvykome pas Š. Bartą, jis ilgai tylėdamas žiūrėjo į mane, aš – į jį. Pagaliau išgirdau tylų klausimą, ką veikiu gyvenime. Kažkodėl atsakiau: „Bėgu nuo realybės.“ Niekada nebūčiau išdrįsusi pirmąkart matomam žmogui pirmu sakiniu taip atsakyti. Nežinau, kas suveikė. Gal patirtos avarijos emociniai atgarsiai, gal Šarūno asmenybė, jo tiriamas žvilgsnis, ramus, vos girdimas balsas? O gal aktorės ir moters intuicija? Juk mano Pliaugienė taip pat savotiškai bėgo nuo realybės, nes nesugebėjo pripažinti laiko ir asmeninio gyvenimo pokyčių.
Užsiminėte apie sodybą, ir iškart prisiminiau seksualinio priekabiavimo istoriją, siejamą su Š. Bartu. Ne paslaptis, kad po jos kai kurie aktoriai teigė nebevaidinsiantys jo filmuose, o žiūrovai – jų nebežiūrėsiantys. Ar tai kaip nors paveikė Jūsų apsisprendimą?
Kad kažkas atsisakė ar paskelbė boikotą, man yra naujiena. O dėl skandalo... Aš auklėta pagal kitokias, griežtesnes, moralės normas. Dabartinės kino ir teatro virtuvės užkulisių nežinau, o ir nedegu smalsumu žinoti. Maža kas ką kalba, kai nėra aiškių, konkrečių, neginčijamų įrodymų. Romėnai sakydavo: „Nebūk ne savo bylos teisėju.“ Deja, šis pasaulis vis dar priklauso vyrams. Kokia yra tiesa, žino tik tie, kurie ten buvo. Galbūt visuomenei jau pats laikas įprasti prie naujų bendravimo standartų, peržiūrėti ir aiškiau apibrėžti etiketo taisykles.
Pliaugienė – ne vienintelis Jūsų vaidmuo šiemet. Igno Jonyno juostoje „Nematoma“ vaidinote dukros netekusią moterį.
Igno filme filmavausi anksčiau nei Šarūno – prieš porą metų. Žinau, ką jaučia vaiko netekusi motina. Matyt, tos tikros emocijos režisieriui ir reikėjo. Šį vaidmenį kūriau tik tris dienas, filmo galutiniame variante liko vos kelios minutės. Kai po premjeros prie manęs priėjo Ignas, atvirai pasakiau: „Jei nebūčiau žinojusi, kad filme vaidinu, gal būčiau savęs ir neradusi.“ (Juokiasi.)
Kita vertus, juk ne vien buvimo ekrane laiko trukmė lemia vaidmens vertę. Gavau naudingos ir geros filmavimo patirties. Žavėjo nuostabi atmosfera, begalinė filmo kūrėjų pagarba aktoriams ir vienas kitam. Tada pirmąkart supratau, kaip skiriasi pilno metro ir serialų kūrimo procesai.
Esate vaidinusi gal dešimtyje lietuviškų televizijos serialų, taip pat JAV seriale „Jekaterina Didžioji“, trumpametražiame filme „Pomirtinis gyvenimas“. Ne taip jau mažai turint galvoje, kad į kino pasaulį įžengėte visai neseniai.
Dauguma tų vaidmenų yra epizodiniai. Neturiu prabangos juos rinktis. Štai seriale „Bruto ir Neto 3“ vaidinau mokytoją pensininkę Feliciją – kažkokią prietranką, aiškiai paveiktą profesinės „ligos“. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu žiūrint. Tie, kurie žiūrėjo, sakė, kad esu sau per griežta. Nemačiau iki galo. Tai, mano supratimu, turėjo būti groteskas, bet Lietuvoje dar nelabai esame įvaldę šį žanrą.
Ypatingas laikas buvo, kai filmavausi „Jakaterinoje“. Vien stovėdama šalia Helen Mirren ir stebėdama, kaip ji dirba, gavau gerą meistriškumo ir profesionalumo pamoką. Didi aktorė.
Labai patiko mažutis ciniškos, korumpuotos gydytojos vaidmuo seriale „Nemylimi 3“. Studento Pauliaus Stankevičiaus filme „Pomirtinis gyvenimas“ vaidinau dėmesio ištroškusią motiną. Jaučiau didžiulę empatiją šiai pažiūrėti antipatiškai moteriai, nes suvokiau, kad taip elgtis ją verčia vienatvė.
Turbūt ir pati neblogai pažįstate vienatvės skonį?
Kol turėsiu judančias rankas ir kojas, kol galėsiu girdėti, o svarbiausia – regėti, nesijausiu vieniša ir nepatirsiu vienatvės. Tik be galo ilgiuosi tų, kurių nebėra. Gyvename su vyru dviese Vilniaus pakraštyje. Pas mus retai kas užeina, nes namas remontuotinas, nebent vasarą ką nors pasikviečiame į kiemą pasėdėti. Aš visada turiu ką veikti – sodas, miškas, šunys, knygos, mezgimas, darbas... Nesu jokia superšeimininkė ir nepretenduoju ja tapti, bet labai stengiuosi, kad bent savaitgalį namai kvepėtų vanile, cinamonu, iškeptu pyragu. Mano stiklinė vandens visada būna beveik pilna, o ne beveik tuščia. Ir mano visa giminė tokia nepermušamai optimistiška.
Turiu brolį. Jis tik po 50-ies, kaip ir aš, įgyvendino savo svajonę – tapo profesionaliu lakūnu, nors visą gyvenimą užsiėmė sportiniu skraidymu. Išmoko anglų kalbą, gavo licenciją net „Boing“ pilotuoti. Turiu nuostabią mylinčią ir mylimą seserį. Kai gimiau, ji Mamuko paklausė: „Ką Alinutė užaugusi mamyte vadins – tave ar mane?“ Būtent ji padrąsino mane imtis pasiūlyto vaidmens, kai žuvo sūnus. Kiekvieną sekmadienį tą pačią valandą susiskambiname.
Turiu daug giminaičių. Mano mamytė yra kilusi iš 8-ių vaikų šeimos. Dvi jos seserys buvo vienuolės. Su viena jų labai artimai bendravome. Buvo vaikų psichologė, yra dirbusi vaikų namų direktore. Ji mokė, kad mergaitė turi kvepėti vandeniu ir švara. Sakė, kad nebūtina stovėti ant bačkos ir klykti apie savo tikėjimą, reikia tiesiog gyventi pagal krikščioniškas vertybes ir svarbiausia – vengti davatkiškumo.
Mus auklėjo taip, kad tėvai neturi teisės pykti ant vaikų, vaikai – ant tėvų, broliai ir seserys negali pyktis. Prisimenu, jau buvau ištekėjusi. Mamukas kažką man aiškino brūžuodama viryklę, o aš jai atsakiau: „Mamyt, paklausykit, ką Jūs sakot. Juk esat neteisi.“ O ji: „Na, ir kas, kad esu neteisi, bet aš – tavo motina!“ Mamytė mokėjo pripažinti klydusi, atsiprašyti, padėkoti. Ir mane to mokė. Ypač jaudindavo, kai prie Kūčių stalo nuoširdžiai, kartais su ašaromis akyse ištardavo: „Atleiskit!“
Manau, kad man vis dėlto be galo sekasi, likimas vis suveda su gerais žmonėmis. Prisimenu, po operacijos palatoje greta gulėjo dvi moterys, kurioms buvo nustatyta ketvirta vėžio stadija, ir dar trys likimo draugės, bet it susitarusios nė viena neminėjome ligos ir visą laiką pokštavome, juokėmės – džiaugėmės kiekviena be fizinio skausmo ir ašarų nugyventa minute. Iš kitų palatų pas mus pabūti užėjusios moterys sakydavo: „Leiskit pasikrauti pozityvo.“ Net juodžiausiomis akimirkomis yra šviesos, tik reikia norėti ir bandyti atrasti, pamatyti, priimti ir nepamiršti išsaugoti. O didžiausia laimė – būti ir jaustis naudingam.
