Rašytoja Aneta Anra: „Esu fatalistė. Jei kažkas vyksta, vadinasi, taip turi būti“

Kadaise jiedu išvengė skandalo dėl dėstytojo ir studentės meilės istorijos, taip pat apkalbų, kai, būdami susituokę, kelerius metus laimės ieškojo kas sau. Klampiais klystkeliais pasitikrinę meilės gijų tvarumą, jiedu iš naujo atrado vienas kitą. Rašytoja, dramaturgė Aneta Anra Makarevičienė ir dailininkas, scenografas, režisierius, Dailės akademijos Tapybos katedros profesorius Gintaras Makarevičius kartu jau beveik šešiolika metų, augina trejų metų Kristianą Adomą ir trijų mėnesių Adrianą Kamilį.

Aneta, buvote Vilniaus dailės akademijos menotyros antrakursė, kai ištekėjote už savo dėstytojo – penkiolika metų vyresnio menininko. Papasakokite šią istoriją.


Aneta: Ją aprašiau romane „Niki: dvigubas portretas“. Gintaras dėstė man tapybą, o aš vis neišsiruošdavau į jo paskaitas, nes vykdavo anksti ryte. Kartą bendrakursė metė: „Koks gražus tapybos dėstytojas!“ Pamaniau – reikia atsikelti ir nueiti pažiūrėti. Buvo vertinami mūsų darbai. Gintarui patiko mano piešti kvepalų buteliukai ir angeliukai. Vėliau pasirinkau rašyti kursinį darbą apie G. Makarevičiaus kūrybą. Teko prašytis susitikimo. Buvo siaubingai nepatogu, jaudinausi, bet Gintaras iš karto sutiko. Susitikome kavinėje „Paris“. Pamenu, jis gėrė kavą be cukraus, aš – kakavą. Šnekėjomės valandą. Kai išėjau, snigo didžiuliais kąsniais, ir aš pagalvojau: „Viskas, įsimylėjau visam gyvenimui.“ Dingo apetitas, praradau ramybę. Peržiūrėjau jo filmus, sugalvojau klausimų – man reikėjo preteksto dar kartą susitikti. Tąsyk jis pasiūlė kavinę „Savas kampas“. Ten rinkdavosi menininkai, būdavo daug Gintaro draugų. Atėjo Evaldas Jansas, jį mačiau pirmą kartą, pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Sunku tau bus su juo gyventi, bet įdomu.“ Tarsi šamanas išpranašavo – po aštuonių mėnesių mudu su Gintaru susituokėme.


Gintaras: Kažkas atsitiko, įvyko. Ji mane sužavėjo. Įsimylėjau. Keblumai dėl amžiaus skirtumo, etikos barjeras dėl to, kad aš – dėstytojas, o ji – studentė, pasitraukė į antrą planą.


Aneta: Kažkada Gintaro paklausiau: „Kuo aš tau patikau, ta naivi, išplėstomis akimis į pasaulį žiūrinti mergaitė?“ Dabar, kai skaitau savo laiškus Gintarui, kai buvo išvykęs į Londoną, matau, kokie jie mergaitiški. Pasakoju, ką veikiu, kaip jo pasiilgau…


Gintaras: Nuoširdus mergaitės naivumas, atvirumas – gražiausios savybės. Štai ir atsakymas, kuo ji mane nuginklavo.


Gintarai, minėjote, kad estetinius, meninius polinkius paveldėjote iš mamos. Pasąmoningai ieškojote panašios moters?


Gintaras: Galbūt, tik nesakyčiau, kad jos panašios. Tiesa, mano mama ir Aneta – Skorpionės.


Aneta: O jo tėtis – Mergelė. Kaip mano mama. O mano tėvas – Ožiaragis. Kaip Gintaras.


Gintaras: Taigi klausimas, kiek laisvi yra mūsų pasirinkimai.


Gitarai, kiek laiko truko Jūsų santuoka su menininke Egle Rakauskaite?


Gintaras: Dvylika metų. Penkerius metus gyvenau vienas, Anetos tuo metu mano akiratyje nebuvo. Dviem menininkams nėra lengva. Nenorėčiau analizuoti buvusių santykių, bet bendra atmosfera buvo sudėtinga. 1990-ieji, sunkus laikas visiems Lietuvoje. Ir asmeniniams santykiams tai turėjo įtakos. Mudu su Egle buvome saviti konkurentai, daug keliavome, nemažai laiko praleisdavome rezidencijose. Kai vienas sutuoktinis pusmetį gyvena Italijoje, kitas – Šveicarijoje, santuoka pamažu netenka prasmės.


Šeima įkvepia ar trukdo kūrybiniam polėkiui?


Gintaras: Viena vertus, tenka daug laiko skirti šeimai, mokėti tam tikrą duoklę, kita vertus, atsiranda vientisas pasaulis. Gyvendamas vienas jautiesi tarsi išskaidytas. Šeimoje, jeigu santykiai darnūs, gali susitelkti į kūrybą.


Ar dažnai būnate savo tapybos studijoje Šakaldonyse?


Gintaras: Dabar dažniausiai piešiu namie. Įsirengiau studiją Anetos sodyboje prie Sudervės, bet nėra laiko tapyti. Šakaldonyse – mano senelio namas, daug laiko ten praleidau. Senelis ten išgyveno 102-ejus, jo tėvas – 106-erius metus. Gyvenimas toje pačioje vietoje suteikia stabilumo. Kai žmogus gimsta, auga ir kuria šeimą pažįstamoje aplinkoje, mažiau streso patiria, lengviau išgyvena karus. Nors kraštovaizdis pasikeitė, daug medžių iškirsta, vis tiek ta vieta man yra sava.


Aneta: Gintaras ten nutapė visus paveikslus savo parodai „Pasidavimas“.


Gintaras: Ta vieta man padėjo grįžti į tapybą. Senelis dar buvo gyvas, grįžau iš kariuomenės, buvo sunkus etapas, nežinojau, ką toliau daryti, pusantrų metų ten gyvenau, dirbau, daug knygų perskaičiau, eidavau į mišką medituoti. Ieškojau ramybės. Domėjausi įvairiomis meditacijos koncepcijomis, bandydavau sustabdyti minčių srautą.


Aneta: Matote, koks išminčius? Man mokytis ir mokytis (šypsosi).


Ar anksti sužinojote, kad gražiai piešiate?


Gintaras: Mokykloje šia veikla išsiskyriau iš kitų. Būdavo, atsinešu padarytą tanką, mokytoja rodo vaikams ir mane pagiria. Pradinėse klasėse rašiau: „Norėčiau tapti tapytoju, skulptoriumi arba architektu.“ Architektūros mokiausi Vilniaus statybos technikume. Norėjau išvažiuoti iš Elektrėnų, labai patiko Vilnius. Pats atvežiau dokumentus ir įstojau į technikumą.


Aneta, kaip vertinate savo kūrybinį išsipildymą, tapsmą menininke?


Aneta: Aš mokykloje gerai rašiau...


Ir buvote įsimylėjusi muzikos mokytoją. Ar meilė pažadina vidinį kūrėją?


Aneta: Taip, mokydamasi septintoje klasėje, buvau iki ausų įsimylėjusi muzikos mokytoją Ričardą Jankauską – dabar MO muziejaus žvaigždę. Pirmoji meilė, žiūrėdavau į jį įsimylėjusiomis akutėmis…


Niekada nesvarsčiau būti rašytoja ar juolab dramaturge. Jeigu jau į teatrą, tai – į sceną, būti apšviestai prožektorių. Kai Gintaras pirmą kartą mane nuvedė į užkulisius ir ten pamačiau aktorystės Dievą Arūną Sakalauską, netekau amo!



Aneta Anra: „Augindama Kristianą parašiau romaną „Niki“, savo brangiausią kūrinį, apie tapimą mama, moterimi, apie mirusios močiutės ilgesį, tėvo nebuvimą...“
Aneta Anra: „Augindama Kristianą parašiau romaną „Niki“, savo brangiausią kūrinį, apie tapimą mama, moterimi, apie mirusios močiutės ilgesį, tėvo nebuvimą...“
MOTERIS / T. Kazakevičiaus nuotr.



Supratęs, kokios šios mergaitės silpnybės, nesunkiai galėjote ją stebinti?


Gintaras: Jaučiau galią stebinti.


Aneta: Protingas, išmintingas... Bet kaip buvo sunku, kai pasakodavo man apie šiuolaikinio meno personas, o aš apie jas nebuvau girdėjusi! Bandydavau įsiminti, bėgdavau į biblioteką ir ieškodavau knygose tų pavardžių. Jo dėka pažinau šiuolaikinio meno kontekstą.


Ketinau studijuoti žurnalistiką arba menotyrą. Į pastarąją įstojau pirmu numeriu, bet pasirinkau žurnalistiką. Tuomečiam Dailėtyros katedros vedėjui A. Andriuškevičiui labai patiko mano stojamojo egzamino rašinėlis apie dailininką A. Švėgždą. Žurnalistikos institutas ir Dailės akademija – greta. Kai susitikdavome su dėstytoju, jis vis klausdavo: „Aneta, tai kada iš tos dviejų galų trobos ateisi pas mus?“ Galbūt dėl jo mečiau žurnalistiką.


Ir, įsimetusi į kelioninį krepšį iš mokyklos bibliotekos nukniauktą A. Škėmos tomelį, išvykote į Londoną nuotykių ieškoti?


Aneta: Namie turėjome neblogą biblioteką. Mano mama mėgo skaityti, ypač poeziją. Pasitaupydavau iš pinigų, skirtų pietums mokykloje, ir nusipirkdavau, tarkim, Charleso Boudelaire‘o poezijos knygą. O Škėma – viena iš trijų mano gyvenime vagysčių. Tuo metu jo knygų knygynuose nebuvo.


Į Londoną juk ne dirbti važiavote, o semtis patirties, pasibastyti…


Aneta: Basčiausi vieną vasarą prieš studijas Vilniaus dailės akademijoje. Taip pasiilgau močiutės tame šaltame mieste... Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė, mes galėjome dirbti nelegaliai nekvalifikuotus darbus – plauti indus, prižiūrėti vaikus, tvarkyti namus. Savo nuotykius aprašiau mini romane ir pjesėje „Katinas Temzėje“. Kai pagalvoju, kokia drąsi tada buvau!.. Ir kiek kuriozinių situacijų patyriau. Jeigu mano dukra taip elgtųsi, iš proto išsikraustyčiau. Mama nudžiugo, kai apsigyvenau pas jos pažįstamą profesorių. Tada visi mano vargai baigėsi (juokiasi).


Ir Jūs, Gintarai, blaškėtės po Oslą, Londoną, Paryžių...


Gintaras: Aš saugesnėmis sąlygomis nei Aneta gyvenau Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje. Viena turtinga vokiečių šeima turėjo ambicijų įkurti galeriją, rengiau kelias parodas. Tie žmonės sudarė man sąlygas pamatyti daug šiuolaikinio meno. Tada nustojau tapyti ir pradėjau kurti objektus, videofilmus. Šiuo metu esu sukūręs bene penkiolika dokumentinių filmų. Už „Žiemos paraleles“ esu apdovanotas pagrindiniu Lugano (Šveicarija) kino festivalio prizu.


2017 metais buvote apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už kūrybišką scenovaizdžio šiuolaikiškumą. Ar tai padėjo pasitvirtinti, kad teatrą pasirinkote teisingai?


Gintaras: Scenografijos nesirinkau, mane įtraukė, o ilgainiui ėmė patikti tai, kad greitai sulauki emocinės grąžos. Įvyksta premjera, iš karto suvoki, ką sukūrei. Turiu teatro scenografui labai reikalingos kompetencijos – išmanau šiuolaikinį meną, mokiausi architektūros ir dar dirbu su videotechnologijomis.


Per šią merginą debiutavote kaip teatro režisierius – Jaunimo teatre pastatėte dvi jos pjeses: „Katinas Temzėje“ ir „Bestija žydrom akim“. Pakibote ant mylimosios kabliuko?


Aneta: Viskas prasidėjo tuo, kad sumanėme sujungti videoinstaliaciją ir tai, kas vyksta scenoje. „Katinas Temzėje“ Jaunimo teatre buvo rodomas penkerius metus.


Kodėl neberašote pjesių?


Aneta: Gintaras pasakė, kad daugiau gyvenime mano pjesių nerežisuos. Nežinau, ar tai pareiškė per pykčio proveržį…


Gintaras: Gal ir pykčio, gal ir ne pykčio, bet šeimos kūrybinė kolaboracija sudėtinga. Kūrybinė virtuvė persikelia į namų…


Aneta: Iš teatro grįžti namo ir pykstiesi.


Gintaras: Jeigu režisuoji žmonos pjesę, iš karto atsiranda neigiama nuostata dėl šeiminių santykių, kūrybinės grupės, aktorių požiūris į tai nėra pozityvus. Net jei spektaklis pavyko, interesų konfliktas užprogramuotas.



G. Makarevičius: „Kartais svarstau, ar galėčiau tapyti atsiribojęs, kaip svajodavau. Nežinau. Teatras vargina, suvalgo su kauleliais, bet, ilgiau pabuvęs be jo, tikriausiai pasiilgčiau.“
G. Makarevičius: „Kartais svarstau, ar galėčiau tapyti atsiribojęs, kaip svajodavau. Nežinau. Teatras vargina, suvalgo su kauleliais, bet, ilgiau pabuvęs be jo, tikriausiai pasiilgčiau.“
MOTERIS / T. Kazakevičiaus nuotr.



Jeigu nereikėtų kasdien galvoti, kaip uždirbti šeimai duonos, kur suktų Jūsų kūrybinis kelias?


Gintaras: Norėčiau vien tapyti. Tapyba yra dailininką auginanti medija. Kita vertus, socializacija kultūrinėje terpėje man taip pat labai svarbi, o teatre ji ypač tiršta. Kartais svarstau, ar galėčiau užsidaryti, tapyti atsiribojęs, kaip kadaise svajodavau. Nežinau. Teatras vargina, suvalgo tave su kauleliais, bet, ilgiau pabuvęs be jo, tikriausiai pasiilgčiau.


Aneta: Gintarą gerai pažįstantis žmogus man davė M. Houellebecqo knygą „Žemėlapis ir teritorija“. Sakė: „Paskaityk, čia apie Gintarą.“ Personažas dailininkas užsidirba daug pinigų, nusiperka namą prie miško ir patį mišką, kad ten niekas nemedžiotų, pasistato milžinišką tvorą, užsidaro ir vienas sau gyvena. Man regis, tokia yra Gintaro svajonė. Tik, tikiuosi, gal norėtų gyventi su mumis?


Gintaras: Naivi utopija. Šiandieniame pasaulyje pasislėpti neįmanoma.


Aneta, visi Jūsų kūriniai – atviri, autobiografiniai. Rašymas – iš reikmės išsisakyti? Gal Gintaras Jūsų neišklauso?


Aneta: Sakoma – nereikia psichologų, jei yra gerų draugų. Kartais iš tikrųjų būtina išsikalbėti. Mano literatūrinė mama Audra Kairienė, abiejų mano romanų redaktorė, mane paguodžia, nuramina, viską išaiškina. Be jos būtų sunku. Autobiografiškumas atsirado dėl to, kad mano gyvenime daug įdomių dalykų. Sutinku nuostabių žmonių, išgirstu nepaprastų istorijų. Jeigu nebūtume su Gintaru susipažinę, turbūt nebūčiau įlindusi į kūrybos terpę. Pradėjau rašyti dėl to, kad gyvenau su juo ir kad jis man nuolat kartojo: „Rašyk, tu gali, kurk.“


Ar atviri Anetos romanai padėjo geriau ją pažinti?


Gintaras: Manau, padėjo. Įdomiau buvo ne tai, apie ką parašyta, o kaip ir kokius mano jausmus tie tekstai pažadina. Menas, kaip bendravimo forma, be asmenybės turinio man nelabai įdomus. Gal saugiau bendrauti, kai nelieti skaudulių, bet meno esmė – per skausmingą patirtį suvokti būties grožį.


Aneta: Šiuo metu MO muziejuje rodomas Gintaro filmas „Giminės“, kuriame nufilmuoti jo artimieji – mama, tetos, dėdės. Kas gali būti atviriau? Aš galiu prisidengti sakydama, kad romanas – grožinis kūrinys.


Aneta, kartą pareiškėte, kad siekiate šlovės, nekenčiate buities darbų, esate tingi. Kaip keičiasi požiūris ir prioritetai tapus mama?


Aneta: Aš taip sakiau? Turbūt labai seniai. Ne šlovės norėčiau, o įvertinimo. Kai ką nors padarai, norisi būti pastebėtai. Kalbu ne apie premijas ir prizus. Juk užtenka ir man svarbių žmonių išsakytų teigiamų nuomonių.


Buities darbų nesikratau. Kai su Gintaru pirmą kartą nuvykome į Paryžių, į rezidenciją, studijavau ketvirtame kurse. Skambinau savo močiutei paklausti, kaip virti sriubą – ką kada dėti. Gintaras yra puikus kulinaras, jis atsipalaiduoja gamindamas. O dėl namų tvarkymo esame sutarę, kad pedantiškumo mums nereikia. Kristianas yra išpaišęs visas sienas nenuplaunamais dažais, pieštukais. Gintaras sakė: „Tegul piešia, tai – jo kūrybinė saviraiška. Atrodo kaip J. Pollockas.“ Juk gyvename ne rūmuose su XVI a. freskomis. Tegul piešia, terliojasi kinetiniu smėliu, o lauke laksto per balas, voliojasi žolėje. Leidžiu patirti visus vaikiškus smagumynus…


Gintaras: Jau turime pluoštą gražių sūnaus piešinių.


Gintarai, ar Jūsų tapybos paroda „Pasidavimas“ (2016 m.) buvo savita deklaracija, kad pagaliau esate visiškai atsidavęs meilei, savo moteriai, namams?


Aneta: Tada aš laukiausi. Nuėjau į Gintaro parodos atidarymą, ir jo draugai pamatė, kad mudu tapsime tėvais. Jonas Gasiūnas pasakė: „Va kur tikras meno kūrinys.“


Gintaras: Pavadinimą siejau su tapyba, o ji kyla iš gyvenimo. Leidau sau tapyti taip, kaip norisi. Tapybą studijavau pas P. R. Vaitiekūną, A. Savicką, K. Dereškevičių, A. Šaltenį, A. J. Kurą, M. Skudutį. Nenorėjau savo kūrybos modeliuoti pagal šiuolaikinio meno standartus. Atsigręžiau į tą patirtį, kurią įgijau studijuodamas. Todėl toks pavadinimas. Dėl asmeninio gyvenimo – taip pat. Žmonės visą laiką projektuoja savo būtį, o mažas žmogutis, kuris beldėsi, sakė: „Dabar bus taip, kaip aš norėsiu.“


Po poros metų Jūsų paroda „Laiko gaudyklė“ kalbėjo apie troškimą grįžti į save. Tapyba – kaip terapija?


Gintaras: Norėjau akcentuoti tapybos prigimtį, šio proceso svarbą savo asmenybei, kad ilgiau nepabuvęs prie molberto blogai jaučiuosi. Dėl to kartais pasėdžiu ir naktimis.


Aneta: Kai gimė Kristianas, Gintaro tapybos temos pasikeitė. Atsirado paveikslas „Krikštynos“. Piešinį „Kristiano šokis“ Vienos meno mugėje nupirko rimtas kolekcininkas.


Mano mokyklos draugas apie paveikslą „Krikštynos“ pasakė: „Aneta, aš čia matau du vaikus.“– „Kur?“ – „Žiūrėk, tarp tų šešėlių – dar vienas veidas.“ – „Jeigu mes turėsime dar vieną vaiką, tu būsi krikšto tėtis.“ Pranašiškas pokalbis. Po kelių mėnesių sužinojau, kad laukiuosi.



MOTERIS / T. Kazakevičiaus nuotr.



Dabar Jūsų gyvenimas labiau persmelktas meno ar buities?


Aneta: Nemėgstu žodžio „buitis“. Kai gimė Kristianas, daug laiko leidau viena su juo, nes Gintaras tuo metu su O. Koršunovu statė spektaklį Oslo nacionaliniame teatre. Išsiplaudavau galvą, gražiai apsirengdavau, pasidažydavau ir, stumdama vežimėlį, eidavau į Žvėryno mišką, ten sutikdavau vieną močiutę. Sau pačiai norėjau įrodyti, kad nesu mama su chalatu, užsikuitusi namie. Kristianas atnešė išsipildymo džiaugsmą, puikiai jaučiausi, manęs niekas nenervino, neerzino. Kai sūnus paaugo, pradėjome kartu traukti į kavines, muziejus. Augindama jį parašiau romaną „Niki“, savo brangiausią kūrinį, apie tapimą mama, moterimi, kaip pasikeitė mano pasaulis, apie mirusios močiutės ilgesį, tėvo nebuvimą... Nupiešiau krūvą piešinių juodu tušu.


Sąmoningai leidote sau ilgokai pagyventi be vaikų ar taip susiklostė?


Aneta: Gal ilgai jaučiausi nesubrendusi? Jeigu būčiau žinojusi, kaip gera turėti vaikų, nebūčiau tiek laukusi. Mažieji ne trukdo, o stimuliuoja kurti. Nereikia laukti įkvėpimo, vos tik turi laiko, sėdi ir rašai. Gintaras išeidavo su Kristianu pasivaikščioti, aš rašydavau. Ką tik gimė Adrianas, aš jau turiu naujos knygos idėją. Stumdydama vežimėlį ar prisėdusi miške klausausi audioknygų. Turiu sąsiuvinuką, užsirašau įdomias mintis. Gintaras, prisėdęs ant suoliuko, piešia eskizus, galvoje kuria scenografijas.


Gintaras: Kartais bandau sugrįžti į save tą – prieš 30 metų. Ar sugebėčiau nesijausti veltui leidžiantis laiką? Vaikai yra didelis džiaugsmas. Jau kelis kartus sapnavau, kad kažkokiame mieste dingo Kristianas, ir aš labai išsigąstu, desperatiškai ieškau jo apimtas siaubo. Jau susiliejome, mūsų pasaulis tapo vientisas, jau negalėtų būti kitaip. Pasąmonė bijo prarasti tai, kas brangiausia.


Ar tapote savo moterį?


Gintaras: Esu piešęs ankstyvuoju mūsų gyvenimo periodu. Ji nemėgsta pozuoti. Norėtų, kad tapyčiau iš nuotraukų, o gulėti kasdien po kelias valandas, kol piešiu, nenori.


Aneta: Niekad neprašei.


Gintaras: Na na na! Tuo metu neturėjome studijos, bet pamenu, kaip piešdavau tave…


Aneta: Jeigu pasakytum: „Atsigulk ir pagulėk tris valandas“, tikrai sutikčiau. Gintaras mane daug fotografuoja, turiu gal milijoną nuotraukų.


Aneta, Jūsų kūrybos moteris karštligiškai ieško artimojo atsiremti, nori būti suprasta, bijo būti atstumta, bet kartu trokšta būti laisva. Kai kurie pasakytų: „Pati nežino, ko nori.“ Bet galbūt kaip tik gerai žino... Ar Jūsų meilė buvo dygliuota?


Aneta: Norisi, kad tave visada nešiotų ant rankų... Gintaras – pripažintas, garsus, o aš... Važiuodavome į tarptautines parodas, jausdavausi lyg priedas šešėlyje. Viename renginyje mane pristatė garsiai damai: „Tai Aneta Anra, rašytoja.“ Moteris abejingai linktelėjo, o kai buvo pridurta: „Gintaro Makarevičiaus žmona“, iškart aiktelėjo: „Oi, labai malonu!“ Gintaras juokiasi: „Noriu, kad kas nors sakytų, jog esu tavo vyras.“


Gintaras: Kada nors mane pamirš, ji bus garsi rašytoja, ir būsiu pristatomas kaip Anetos Anros vyras.


Aneta: Turiu jaustis saugi. Man netinka principas – kuo blogiau, tuo geriau. Negaliu gyventi destruktyvioje, chaotiškoje aplinkoje. Jeigu jaučiuosi nestabiliai, nieko negaliu daryti. Ir vienatvės, kad galėčiau kurti, man tikrai nereikia.


Rašėte žinanti, kas yra nusidėjėlė. Įvaizdis atsirado, kai gyvenote Pilies gatvėje su mylimuoju. Ten jautėtės laiminga ir kartu kalta, išduota. Žinojote, kad turite paleisti tą vyrą, tapti paleistuve. Iš kur ta komplikuota meilė?


Aneta: Gintaro paleisti niekada nenorėjau. Tai, apie ką rašiau, buvo kitas gyvenimo periodas. Romanas „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ gimė kaip noras viso to atsikratyti. Jaučiausi įklimpusi į pelkę. Tai buvo laikas, kai mes su Gintaru negyvenome kartu, jaučiausi besimurkdanti klampynėje.


Tuo metu aktorius X apie Jus sakė: „(...)... ir tada švelni, rūsti kūrėjos ranka įpainioja, supainioja mus vaizduotės labirintuose, pakabina ant ilgesio kablių, ir siūbuodami atsiminimų mėnesienoje stebime save, negrįžtamai paklydusius gyvenimo rūke, tyliai plazdant meilės amžinybei.“ Kokia tai istorija?


Aneta: Nenorėčiau apie tai kalbėti. Tuo metu tarp mūsų su Gintaru buvo praraja. Kartu nebuvome kelerius metus.


Aneta, aktorių X, vaidinusį Jūsų pjesėse, apraizgėte savo tekstų gijomis?


Aneta: Ką aš žinau? Esu fatalistė. Jei kažkas vyksta, vadinasi, taip turi būti. Visada yra priežastys, kaip ir padariniai.


Gintaras: Tai buvo tiesiog mūsų santykių krizė.


Gintarai, ką Jūs tuo metu veikėte?


Gintaras: Mano socialinis kultūrinis gyvenimas labai tirštas. Jeigu šimtu procentų atsiduočiau teatrui, turbūt ir namo negrįžčiau. Manau, daugelio darboholikų šeimose nėra viskas gerai. Žinoma, tuo periodu buvo įvairių nuotykių, bet daug laiko praleidau ir dirbdamas, pradėjau tapyti aliejiniais dažais. Esu subrendęs, šiek tiek pažįstu porų raidą, visi išgyvena krizių, tik nelygu, kuo šios virsta. Tam tikrais santykių etapais, jeigu atsiranda išorinių dirgiklių, kurie gali pakišti koją santykių stabilumui, ir prasideda nesąmonės. Yra dalykų, kurių, būdami tam tikros būsenos, suvokti negalime, tik vėliau, apmąstydami praeitį, viską išrišame. Tuo tarpsniu sėdėjau Luvre, žiūrėjau į Rembrandto paveikslą, kuriame liečiama atlaidumo tema. Staiga pajutau, kad mane kažkas stebi. Atsisukęs pamačiau mažą mergaitę, ji žiūrėjo ir šypsojosi. Staiga man pasirodė, kad esu milžiniško eksperimento dalis ir kad ne vaikas žiūri į mane paguodos, atlaidumo, lengvumo kupinu žvilgsniu, o kažkas, kas yra aukščiau mūsų. Daugybė patirčių, knygos, egoizmo, nepasitenkinimo, nesusikalbėjimo dalykai mus moko geriau vienas kitą suprasti.


Kuris pirmas ištiesėte taikos ranką?


Aneta: Atsakydama priminsiu epizodą iš „Niki“. Rašau, kad Dailininkas galėtų būti Vyriausiasis Vatikano stebukladarys. Reikia naujo stebuklo? Prašom – jis viską gali. Jis išvedė mane iš visų gyvenimo labirintų, kuriuose klaidžiojau.


Gintaras: Suprantu, interviu laikas ribotas, dėl to reikia tą įvykį sukurti. O gyvenime tokio įvykio gali ir nebūti, yra procesas.


Aneta: Skaitau V. E. Franklio knygą „Žmogus ieško prasmės“, ten sakoma: „Praeities įvykius galime įvertinti po penkerių ar dešimties metų.“ Galbūt kada nors galėsime tiksliai įvardyti, kas mums buvo nutikę.


Nebėra nieko, ko negalėtumėte vienas kitam atleisti?


Aneta: Metafiziškai samprotauti – viena, o realybė... Galva sakys vienaip, o širdis – kitaip.


Anetos kūrybos moteris yra kūrėja, ragana, mergaitė, meilužė, princesė, paleistuvė, nimfa, mylimoji, klajūnė... Ar šie archetipai būdingi ir Jūsų žmonai?


Gintaras: Turbūt dėl to ir gyvenu su ja.


Aneta: Kas aš tau?


Gintaras: Kaip „Niki“ citavai Umberto Eco: „Sodo šaltinis, nardas ir šafranas, ajeras ir cinamonas, mira ir alavijas...“ (Šypsosi.)


Ar kaip pora jaučiatės nusiraminę?


Aneta: Bijau ką nors sakyti. Savo kailiu patyriau – tai, ką įvardiji, išsipildo. Romane rašau, kad Malenai, mano prototipei, yra 82-eji metai, ji eina Per Lašezo kapinių link. Tai tarsi garantas, kad tokio amžiaus sulauksiu. Tikiu žodžio magija.


Ar esate vienas kitam ką nors prisiekę?


Aneta: Gintaras sako, kad jo gyvenime yra daug teatro, tad nemėgsta teatrališkumo namie. Pasipiršo paprastai. Sėdėjome, jis pasakė: „Susituokime, ir visas pasaulis užsičiaups.“ Jeigu būtų atsiklaupęs su žiedu dėžutėje, būčiau kritusi iš juoko. Banalus pompastiškumas man nepriimtinas. Nuėjome kartu ir tuos žiedus nusipirkome.


Gintaras: Mes nežaidėme žaidimų. Ir jokių priesaikų nebuvo.


Kas yra meilė?


Gintaras: Jei tik meilė sukibirkščiuoja, viskas tampa įmanoma, pakeliama. Ir pats žmogus pasikeičia. Meilė yra mūsų egzistencijos stebuklas.


Aneta: Man labai graži Albert‘o Camus citata: „Gyvenime reikia patirti meilę – didelę meilę, nes ji suteikia alibi beprasmiškos nevilties protrūkiams, kurie mus vargina.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis