Kaip prieš 30 metų prasidėjo Jūsų, kaip pianistų, duetas – nuo meilės ar nuo muzikos?
Zbignevas: Mus suvedė meilė muzikai.
Rūta: Kartu studijavome. Aš buvau dviem kursais jaunesnė. Pianistų bendruomenė nėra didelė, visi vieni kitus pažinojome.
Pirmiau pamatėte gražią, charizmatišką merginą ar įdomią, talentingą pianistę?
Zbignevas: Galbūt pirmiau į akis krinta merginos charizmatiškumas, žavesys. Grojome po vieną ir turėjome ambicijų kaip solistai.
Rūta: Kaip solistai dalyvavome M. K. Čiurlionio pianistų konkurse. Matydavomės per bendrą ruošimosi konkursui procesą.
Zbignevas: Ir mums neblogai pavyko: aš tapau pirmos, Rūta – antros premijos laureatais. Manau, kiekvienas menininkas prieina ribą, kai norisi išbandyti kai ką nauja. Tuo metu fortepijoninio dueto žanras nebuvo labai populiarus. Kai studijavome, kartu grojo tik profesorius Kęstutis Grybauskas ir Liuda Grybauskienė.
Kuris pirmasis ištiesėte ranką, davėte mintį, kad galima groti kartu?
Rūta: Negaliu tiksliai pasakyti. Man atrodo, kad Zbignevas. Jis mokėsi prof. K. Grybausko klasėje, šis grojo su savo žmona. Ir mes, baigę studijas, pabandėme groti kartu.
Zbignevas: Didžiulės mažiau žinomo repertuaro galimybės mums pasirodė labai patrauklios. Norėjome rasti savo repertuarą ir savo vietą. Pradėjome 1989 metais, per patį šalies virsmą. Buvo atidarytos sienos, ir mes iškart išvažiavome į Šveicariją, į meistriškumo kursus. Tai buvo visai kitokia patirtis. Šiandien jau nieko nestebina stažuotės užsienyje…
Rūta: O tada tai buvo stebuklas. Iškart į Šveicariją, ne į kaimynę Lenkiją ar Demokratinę Vokietiją!
Zbignevas: Mano tėtis buvo politinis kalinys, todėl sovietiniais laikais manęs net į Lenkiją neišleisdavo.
Rūta: Manęs – taip pat, nes mama buvo tremtinė, o tėvelis – politinis kalinys.
Zbignevas: Iš Šveicarijos išvykome į Italiją. Tada apsisprendėme galutinai.
Rūta: Nesitikėjome, kad kartu groti bus lemta trisdešimt metų. Norėjome tiesiog pabandyti, bet pasidarė taip įdomu, nauja, muzika įtraukė. Nė nepastebėjome, kaip lekia laikas.
Zbignevas: Bendravome su kompozitoriais, jie mums parašė kūrinių. Įėjome į tokią vagą, kurioje jaučiamės esantys savimi. Mums buvo svarbu rasti savo vietą, ir tai yra fortepijoninio dueto žanras.
Ar Jūsų šeimose buvo muzikantų?
Rūta: Mano mama buvo chorvedė. Ištremta į Sibirą, Irkutske baigė konservatoriją ir vadovavo chorui. Tėtis dirbo buhalteriu, bet visą laiką dainavo įvairiuose choruose. Labai mėgo muziką. Aš augau su muzika.
Zbignevas: Mano šeimoje muzikantų nebuvo. Manau, Sibirą išgyvenęs tėtis svajojo nukreipti savo vaiką į tokią sritį, kurioje būtų kuo mažiau ideologijos ir kontrolės, daugiau laisvės.
Jus prie pianino pasodino ketverių ir net laikydavo diržą prie instrumento, tiesa?
Zbignevas: Diržas tarnavo kaip drausminamoji priemonė, nes tikrai nebuvau vaikas, kuris labai trokšta groti. Patikdavo koncertuoti, bet mokymosi, tarnystės menui procesas atrodė kankinamas. Gera klausytis koncertų, žiūrėti spektaklius, malonu skaityti knygas, bet visa tai sukuriama didelėmis pastangomis. Žiūriu į vaikus, kurie mokosi groti fortepijonu, – jie pradeda nuo penkerių, o baigę mokyklą jau yra profesionalai. Aštuoniolikos jau būna skyrę savo profesijai dvylika metų, paskui studijuoja dar mažiausiai 4-erius ar 6-erius metus. Mes švenčiame dueto trisdešimtmetį, bet man dabar yra 58-eri, 54-erius jų esu su muzika. Rūta – panašiai. Menininko veikla užima visas dienas, savaitgalius, atostogas, pasiglemžia mintis.
Ar groti duetu yra ramiau, jaukiau nei po vieną? Ar vis dar jaučiate scenos baimę, nerimą?
Rūta: Nemanau, kad yra pianistų, kurie nejaučia nerimo ar scenos baimės. Nepažįstu nė vieno su scena susijusio tokių šaltų nervų ir tvirtos psichikos menininko...
Zbignevas: Jeigu žmogus į sceną eina norėdamas pasipuikuoti savimi, tada gal ir nesijaudina. Atlikėjas bendrauja per muziką. Jis yra laidininkas, tarpininkas tarp kompozitoriaus ir klausytojo. Jaudulys susijęs su atsakomybe perteikti žinią.
Koks klausytojas Jums yra geras?
Zbignevas: Nėra nepriimtino klausytojo, bent mums neteko su tokiu susidurti.
Rūta: Į koncertus vaikšto muziką mėgstantys žmonės.
Zbignevas: Pasitaiko įvairių dalykų, bet tikrąjį ryšį su klausytojais pavyksta užmegzti tyloje.
Rūta: Būna tokių ypatingų koncertų, kai grodama girdžiu – žiūrovai klauso taip, kad net nekvėpuoja, o kitą kartą groji ir girdi, kaip kas nors juda, braška, traška. Negaliu pasakyti, kodėl – ar kad klausytojai ne tokie buvo, ar kad nepriverčiau jų klausytis. Kartais dėmesį pritrauki iškart, o kartais reikia labai stengtis, kol priverti klausytis.
Zbignevas: Nemanau, kad reikia stengtis patikti ar priversti klausytis. Svarbiausia yra pačiam būti su muzika. Aš taip pat esu klausytojas, ne tik atlikėjas. Būna, pats klausydamas koncerto žiūriu į laikrodį ir galvoju, kada viskas baigsis, nes nuobodu.
Rūta: Deja, esame sugadinti klausytojai – klausome kaip profesionalai, išgirstame dalykų, kurių geriau negirdėti.
Kada Judu susituokėte?
Zbignevas: 1988 metais, bet turbūt žinote, kad jau seniai nesame šeima.
Rūta: Šeima tapome iki stažuotės Šveicarijoje. Pradėjome groti duetu ir susituokėme. Žanras reikalavo nuolat būti kartu ir repetuoti.
Zbignevas: Žanras taip pat reikalauja kantrybės ir ištvermės. Įkvėpimas, žinoma, yra gerai, niekada nekenkia, bet jis gali ir neateiti, o nuolatinis, kantrybės ir ištvermės reikalaujantis darbas būtinas.
Jūsų ansambliškumas gimė per ginčus, ašaras?
Rūta: Būtent per ginčus ir ašaras.
Zbignevas: Per kantrybę, ištvermę ir darbą. Būna visko. Ieškome ir prisitaikome. Svarbu atsisakyti neteisingų ambicijų. Jeigu pradedi diktuoti, ambicijos tampa pirmaeiliu, o muzika – antraeiliu dalyku.
Rūta: Nemanau, kad reikia prisitaikyti. Reikia rasti idealų skambesį ir žinoti, dėl ko tai daroma. Mes labai skirtingi. Ir kaip žmonės, ir kaip pianistai. Buvo manoma, kad ansamblį turi sudaryti kuo panašesni žmonės, o mes – kardinaliai priešingi, bet tai niekaip nekenkia. Neišvengėme ginčų, pykčio, ašarų, kartais atrodydavo – mesiu, nereikia man šio vargo... Reikėjo daug kantrybės. Mudu buvome kantrūs, nes jautėme, kad tai yra mūsų tiesa, mūsų kelias. Yra aukštesnis tikslas nei ambicijos.
Ar gali būti, kad tai, jog esate puiki muzikuojanti pora, Jums, kaip porai, pakenkė gyvenime? Muzika ne tik surišo, bet ir išskyrė?
Rūta: Nepasakyčiau. Kaip šeima išgyvenome dešimt metų, o išsiskyrę radome jėgų ir išminties toliau groti kartu. Išliko tikri dalykai. Ir atkrito tie, kurie buvo netikri. Natūraliai išsisprendė visos problemos. Net nekalbėjome apie tai, kad mūsų duetas gali iširti. Nė vienam nekilo mintis, kad štai – viskas, nebegrojame.
Zbignevas: Išliko tai, kas iš tikrųjų vertinga, dėl ko grojame. Muzika yra mūsų pašaukimas. O mažaverčiai dalykai atkrenta.
Rūta: Tas mūsų laikotarpis buvo labai intensyvus: sukūrėme duetą, turėjome sukaupti repertuarą, tapti tikru duetu. Tam reikia mažiausiai penkerių metų darbo. Iš pradžių grodavome nuo ryto iki vakaro. Dabar galime mokytis atskirai, puikiai jaučiame vienas kitą, tad nebereikia tiek daug laiko skirti bendroms repeticijoms. Pakanka susitikti kartą per dieną, porą valandų pagroti kartu.
Gyvenime yra dvi sritys, kurios reikalauja visos psichinės energijos, visų jausmų. Tai – menas ir meilė. Kaip mylimieji išėjote į skirtingas puses, bet muzikos erdvėje likote kartu.
Zbignevas: Mes į priešingas puses neišėjome – draugaujame, bendraujame šeimomis.
Rūta: Mes šalia gyvename. Persikrausčiau arčiau, kad nereikėtų į repeticijas toli važinėti.
Zbignevas: Mano žmona Ieva Babilaitė – puiki dailininkė. Mes visi gražiai sutariame. Ieva palaiko mūsų kūrybinį tandemą.
Rūta: Mudvi draugaujame, Ieva man kuria koncertinius drabužius, fotografuoja, padeda viskuo, ko reikia mūsų su Zbignevu ansambliui.
Kokią Rūtą matėte prieš 30 metų ir kokią matote dabar?
Zbignevas: Man atrodo, kad ji visai nepasikeitė. Kokia buvo, tokia ir yra. Galėčiau daugiau kalbėti apie naujas dueto kūrybinio kelio apimtis, naują repertuarą. Kiekvienas žmogus keliauja savo keliu. Tai, kad grojame kartu, leidžia manyti, jog yra ir mūsų bendras kūrybinis kelias.
Ar Zbignevas pasikeitė per šį laiką?
Rūta: Žinoma, pasikeitė, per tiek metų negalėjo likti toks pat! Atsirado gyvenimo patirties, viskas tik į gera. Daug jėgų iš jo atima vadovavimas akademijai.
Zbignevas: Jeigu jėgas tausoji, jos nereikalingos. Dalydamasis savo energija, žiniomis matau savo gyvenimo prasmę. Administravimo, meninė ir pedagoginė veiklos man yra nepaprastai svarbios, viena kitą papildančios.
Ar ryždamasis eiti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektoriaus pareigas svarstėte, kad labai daug laiko atims administracinis darbas?
Zbignevas: Visi koncertuojantys menininkai dalį savo laiko aukoja kitiems darbams. Šioje bendruomenėje esu nuo 1979 metų. Įstojau į tuometę Lietuvos konservatoriją, baigiau studijas, aspirantūrą, pradėjau dėstyti. Turėjau viziją ir tikslą, vidinį matymą, kur link turėtų vystytis akademija. Administravimas man yra kitokia veikla – suteikianti energijos kurti.
Subūrėme patikimų žmonių komandą, siekiame įgyvendinti savo idėjas. Viena jų – pastatyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų miestelį. Šalia B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos esanti teritorija priklauso Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, jau sukurtas architekto Rolando Paleko projektas, statybos darbus tikimės pradėti kitais metais. Aštuonerių mano vadovavimo akademijai metų kelią įprasmina šis didžiulis projektas, ir jis nebūtų įmanomas be patikimos komandos.
Ar daug energijos semiatės iš akademinio jaunimo?
Zbignevas: Ne tik energijos, bet ir žinių. Šventai tikiu, kad mokome jaunimą, bet ir patys iš jaunimo daug ko mokomės. Lietuvos pedagogai turi keisti mokymo metodus, tas stilius, kai protingas profesorius kalba, o visi kiti tyliai klauso, seniai atgyveno. Žinios kuriamos kartu, jos gimsta diskutuojant. Pakeisti senąjį mokymo stilių nelengva. Nuo vaikystės atlikėjai skatinami siekti rekordų. Tikinama: „Tu dalyvausi konkursuose, tu laimėsi, koncertuosi...“ O kas, jei nelaimėsi arba paaiškės, kad nelabai gali laimėti? Ką tada žmogui daryti?
Rūta: Tenka stebėti vaikų konkursus. Nelaimėjo – mažasis verkia, jaučiasi nusivylęs, nes negavo diplomo. Vaikui konkursas neturėtų būti trauma dėl to, kad nepelnė apdovanojimo. Reikia keisti požiūrį: juk svarbu dalyvauti, išgirsti kitus, bendrauti. Šiais laikais sumažėjo besimokančiųjų atlikimo meno. Mūsų kurse buvo 38 studentai, visi laikėmės kartu, klausėmės vieni kitų grojimo, vertinome bendrumo jausmą. Dabar tarp studentų jaučiama stipri konkurencija.
Pradėjote nuo baroko muzikos, vėliau kūrinius Jūsų ansambliui pradėjo dedikuoti kompozitoriai G. Sodeika, V. Bartulis, O. Narbutaitė, B. Kutavičius, O. Balakauskas.
Zbignevas: Puiki šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzika mums yra prioritetas.
Rūta: Meile lietuvių muzikai mus užkrėtė muzikologė Ona Narbutienė. Nuo pat pradžių supratome, kad turime groti lietuvių kompozitorių kūrinius.
Zbignevas: Kas, jei ne lietuviai atlikėjai, rūpinsis lietuvių muzikos sklaida? Mes redaguojame natas, leidžiame lietuvių kompozitorių kūrinių kompaktinius diskus. Tai svarbi kiekvieno atlikėjo misijos dalis.
Ar Jūsų duetui rašantys kompozitoriai dažnai pasako: „Darykit su partitūra, ką norit“?
Rūta: Būna, kad pasako. Kai kurie kompozitoriai mumis pasitiki, leidžia laisvai interpretuoti kūrinius, bet yra ir pedantiškų, kurie nieko neleidžia keisti.
Zbignevas: Tolerantiškasis Vidmantas Bartulis perduoda natas manydamas, kad jo rūpestis baigėsi. Su Gintaru Sodeika, Broniumi Kutavičiumi gražiai bendradarbiavome. Šie kūrėjai skatina atlikėjų iniciatyvą, jiems neatrodo, kad kūrinys yra tarsi Šventasis Raštas...
Rūta: Smagu išgirsti sakant: „Jūs sugrojote tai, ko aš neparašiau. Buvo geriau, negu tikėjausi.“
Muzikologas E. Gedgaudas rašė: „Yra vienas labai svarbus dalykas, kuris daug metų tveria juose, – tai paslaptis.“ Kokia Jūsų paslapties esmė?
Zbignevas: Paslaptis ir yra paslaptis, jos negalima paaiškinti. Neretai per koncertą pajuntame, kad atsiveria tam tikra paslapties erdvė. Galbūt tai – intuicijos teritorija? Ten labai atsargiai ir trapiai reikia elgtis.
Rūta: Muzika – pajautos menas, čia daug nepaaiškinamų dalykų.
Zbignevas: Parašyti ženklai yra tik nuorodos. Muzikos skambesį lemia atlikėjo skonis, išsilavinimas, drąsa ieškoti. Visa, ką randi, nebūtinai paveiks kitą žmogų. Tai yra tavo suvokimas. Bet taip pat būtų klaidinga išrengti, apnuoginti savo sielą, nes...
Rūta: ... pražudytų kito žmogaus atradimo džiaugsmą, nes kitas galbūt kitaip perskaito muzikos ženklus ir tai, ką jie slepia.
Jūsų duetas unikalus ir tuo, kad skambėjusios programos antrą kartą nekartojate.
Rūta: Kartojame atskirus kūrinius, bet juos grojame jau kitaip. Kad pamatytum savo netobulumus, reikia laiko.
Zbignevas: Kaip sakė W. Gombrowiczius, negali gulėti kaip bulvė maiše, turi pamatyti save iš šono. Blogiausia, jei pradedi save kartoti. Tas pat, kaip ir save cituoti. Būtina suvokti savo netobulumą ir tai, kad turi nuolat mokytis, kaskart imtis naujų iššūkių.
Rūta: Nuolatinis naujų kūrinių mokymasis skatina judėti į priekį.
Koncertas Jūsų kūrybos trisdešimtmečio proga vyks Filharmonijoje. Kaip rinkote repertuarą?
Zbignevas: Bus įvairios muzikos – skirtos ir profesionalams, ir muzikos gerbėjams.
Rūta: Viena dalis – „Romansai“, kita – „Šokiai“. Programa graži. Kadangi nei dainuoti, nei šokti nemokam, tai bent pavadinimai atspindės šias veiklas.
Kokių ritualų imatės prieš koncertą?
Rūta: Būtų gerai, jei prieš koncertą galėčiau pamiegoti. Taip pat svarbu išbandyti instrumentą, kuriuo teks groti. Nuvykęs koncertuoti nežinai, koks fortepijonas tavęs laukia.
Zbignevas: Ir Lietuvoje atsiranda kokybiškų instrumentų. Pavyzdžiui, Klaipėdoje jau yra du puikūs „Steinway“ fortepijonai.
Rūta: Kai studijavome, tekdavo groti labai prastais fortepijonais „Estonia“, tad dabar jokie instrumentai neišgąsdintų. Pianistų pirštai jautrūs, darbas su garsu yra subtilus.
Zbignevas: Garsas pirmiausia gimsta galvoje. Atlikėjas, norėdamas išgauti garsą, pirmiausia turi jį girdėti.
Ir vis dėlto kaip saugote pirštus? Rūta, Jūs mėgstate kapstytis po žemę. Ar tai nekenkia rankoms?
Rūta: Mėgstu. Turiu sodą, ne visada ir pirštines užsimaunu, kartais tenka valyti juodas panages. Katinas buvo sukandžiojęs rankas, buvo sutinusios iki alkūnių. Reikia saugotis traumų. Ir Zbignevas jų yra turėjęs.
Zbignevas: Piršto nervas buvo nutrauktas. Taip, reikia saugoti rankas, bet labiausiai – galvą nuo kvailumo, puikybės.
Kada jaučiate didžiausią pasitenkinimą? Ar po kiekvieno koncerto užplūsta džiaugsmas, kad pavyko sužavėti publiką?
Rūta: Ne kiekviename koncerte šimtu procentų įgyvendini tai, ką buvai sumanęs.
Zbignevas: Sakyčiau, ne tik koncertas, bet ir kasdienis gyvenimas, ruošimasis koncertui, galbūt geros muzikos sklaidos misija teikia pasitenkinimo pojūtį.
Rūta: Atsimenu, sausakimšoje Filharmonijos salėje grojome su orkestru vieną šiuolaikinį kūrinį. Muzikantai išsiskyrė, grojo ne kartu ir grįžo į teisingą muzikos tėkmę tik kūriniui baigiantis. Kompozitorius ir atlikėjai jautėsi labai nejaukiai, o publika sukėlė furorą, ovacijas, buvo sužavėta.
Zbignevas: Publika išgirdo kažką, kas klaidingai atliekant kūrinį pasirodė geriau, negu jis būtų atliktas teisingai. Todėl ir negali atsakyti, kas kartais sužavi publiką.
Ką mėgstate veikti laisvu nuo muzikos laiku?
Zbignevas: Būti kartu su šeima, vykti į gamtą. Jaučiu aistrą knygoms, labai mėgstu skaityti.
Rūta: Geriausiai pailsiu savo sode. Nieko bendra su sodininkyste neturėjau, o prieš dešimt metų atsirado noras ką nors gražaus auginti. Sodinu gėles, turiu šiltnamį, jame puikiai dera pomidorai.
Zbignevas: Turime šunį – vengrų vižlą. Jo labai norėjo mūsų dvylikametis sūnus Matas, bet vedžioti vis tiek tenka man. Savaip pasportuoju.
Rūta: Aš irgi labai mėgstu gyvūnus, turiu ir šunį, ir katę. Jie padeda atsipalaiduoti.
