Aktorė Paulina Taujanskaitė: Neprivalau vaidinti šimte spektaklių, turėti didesnę krūtinę nei kolegė, neprivalau konkuruoti

Kino ir teatro aktorė Paulina Taujanskaitė prisipažįsta į interviu ėjusi neužtikrinta, nes prieš trejus metus filmuotos režisieriaus Igno Jonyno juostos „Nematoma“, kuri dabar rodoma kino teatruose, herojės Saulės vaidmens kūrimo detalės išblukusios. Todėl mūsų pokalbis labiau krypsta apie jaunosios kartos aktorių vietos po saule ieškojimo kelius ir kaip pati Paulina jaučiasi šiandieniame efektyvumo, produktyvumo, naudingumo mada sergančiame pasaulyje.

Filme „Nematoma“ vaidinate šokėją Saulę. Daugiau teko šokti ar vaidinti? Ir kaip susišokote su pagrindinio vaidmens kūrėju Dainiumi Kazlausku?


Tai buvo prieš trejus metus. Mažai pamenu, o filmo dar nemačiau. Vaidmeniui ruošiausi mėnesį – su Martynu Rimeikiu, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choreografu, repetavome tris choreografinius etiudus ir su Dainiumi tą mėnesį stengėmės kuo geriau juos atlikti. Tai buvo mano svajonės išsipildymas – šokį dievinu. Gyvenau ir mokiausi Kėdainiuose, nuo 5-erių metų šokau pas Daivą Naujokienę. Pradėjau nuo baleto. Kai mums, būrelį lankančioms merginoms, buvo paauglystė, užsimanėme gatvės šokių, Daiva jų pamokė. Atėjo simpatijų laikas, užsimanėme porinių šokių – tango ir t. t. Buvome pamokytos jų. Norėjau būti balerina, prieš 5-ąją klasę stojau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, į baleto klasę, įstojau. Kai atėjo laikas išvažiuoti, mane ištiko panika – tėvai nori manimi atsikratyti, kad galėtų laimingai gyventi vieni du, – esu vienturtė. O dar kai mama, bandydama paguosti, pasakė, kad bendrabutyje man nieko nestigs, nes jie atveš mano baldus, pagalvojau: „O, Dieve, jie ir iškrausto mane!“ Supanikavau siaubingai ir neišvažiavau...


Su Dainiumi Kazlausku šis susitikimas man – antrasis. Kartu repetavome Oskaro Koršunovo spektaklio „Tartiufas“ antrosios sudėties porą. Pasitikiu Dainiumi – žinau, kad jis daugiau už mane žino ir moka, aš linkusi klausyti, jis linkęs duoti patarimų, taip ir susiderinome. Labai džiaugiuosi, kad teko su juo susidurti.


Ar ir aktorinio meistriškumo studijos Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje Jums buvo svajonės išsipildymas?


Man patiko istorija, tad iki akademijos studijavau archeologiją Vilniaus universitete. Po pusmečio išėjau. Pusę metų ruošiausi stoti į akademiją, baigiau, metus pailsėjau ir įstojau į mokamas istorijos bakalauro studijas. Pavaikščiojau mėnesį, labai išsigandau, kad mano smegenys, palyginti su 18-mečių studentų, kurios veikia kaip užsuktos, sustabarėjusios, ir išėjau akademinių atostogų. Reikia studijas nutraukti, nes neturiu laisvų pinigų. Man daug kas patinka, bet daug kas ir greitai nusibosta. Bet apskritai blogai jaučiuosi, jei nesu mokslo kontekste. Tas noras gilintis į daug dalykų kyla iš noro suprasti, kaip viskas veikia. Būna, kad, net kai kalbuosi su draugais, mane staiga ištinka nuobodumo jausmas, dėl to dažnai sukonfliktuoju – bendrauju ir staiga dingstu. Bandžiau tai išgyvendinti, bet supratau, kad elgdamasi antraip jaučiuosi blogai. Tas poreikis dingti kyla iš poreikio nuo visko atsitraukti ir apgalvoti, kas nutiko. Akademiją nepertraukdama studijų baigiau tikriausiai iš pasąmoninio spaudimo – juk po pusmečio mečiau archeologiją, o jei pastudijavusi mesčiau ir aktorystę? Visi laikytų labai neapsisprendusia... Juolab kad pusę metų, kai ruošiausi, mane išlaikė tėvai, bet juk jei mokaisi, tai tėvams gal ir natūralu išlaikyti vaiką, tačiau jei nesimokai, – laikas dirbti. Tad tikriausiai galvoje sėdėjo tas poreikis pateisinti savo ir kitų pastangas, kad daryčiau tai, ką noriu. Ir viskas buvo gerai – širdis norėjo aktorystės, gavo, tik ta širdis modifikavosi ir dabar nori kažko kita.

 

Studijuoti perfekcionizmu garsėjančio režisieriaus Oskaro Koršunovo kurse tikriausiai yra ir didelis išbandymas, ir dovana...


Studijų akademijoje metai man buvo sunkiausi gyvenime. Dar dabar, po 4-erių metų, juos prisiminti nėra gera. Ir kaip sunku buvo, supratau, ko gero, tik baigusi studijas. Pradėkime nuo primityviausių dalykų. Sluškų rūmai (ten vyksta pagrindinės vaidybos paskaitos), – ten visada šalta. Tarkim, kuri etiudą, kad atsikėlęs ryte iš lovos piliesi iš dubenėlio ant savęs vandenį, jis ledinis, bet vis tiek piliesi – vardan teatro. Priimama per daug studentų, tad auditorijose trūksta vietos, netelpam prie baleto atramų, trūksta ir pačių auditorijų, kuriose būtų galima repetuoti (studentai dėl jų kovodavo). Vienos auditorijos grindyse žiojėjo didžiulė skylė, ten buvo prikišta visokių skudurų, kursiokė juos ištraukė ir skylėn palaidojo Antonijų, mat vaidino Kleopatrą, man tai labai ryškiai įsirėžė į atmintį.


Dažnam aktorinio meistriškumo studentui atsiranda baimė sirgti. Sirgti yra gėda, nes tai reiškia, kad nesugebi valdyti savo kūno, o tai yra neprofesionalu. Dar tai kelia didžiulį stresą, nes, kol sergi, tavo kolegos repetuoja, o tu kiekvieną akimirką atsilieki, – jei nespėsi grįžti, prarasi vaidmenį, juk nepakeičiamų nėra. Ši frazė mus lydėjo visus studijų metus. Kai susilaužiau stuburą, mano pirma mintis buvo: „Ar judinu kojas?“ Antra: „Kad tik neišmestų iš akadės.“ Du mėnesius gulėjau lovoje, nevaikščiojau, ir visą tą laiką kankino mintis – kad tik neišmestų. Kai studijavau, buvo pažeisti trys fizinei sveikatai svarbiausi dalykai: valgymas, miegas ir temperatūra. Labai sunku galvoti apie aukštąsias materijas, kai esi nevalgęs, nepamiegojęs. Ir tai veda į ligą. Tada susirgau depresija. Man prirašė vaistų, gėriau 5 dienas, bet jaučiausi kaip girta ir mečiau gerti.


Prisimenu tą vasarą po akademijos baigimo: labai džiaugdavausi, jei pavykdavo išeiti į lauką. Būdavo – reikia į parduotuvę nusipirkti valgyti, o aš galvoju – na, nežinau, ar šiandien pavyks iki jos nueiti. Negalėdavau pakęsti tylos. Įėjusi į namus, dar su striuke, batais, iškart bėgdavau prie kompo – kad tik garsas būtų. Jei tylu, iškart įsivaizduoju, kad visi miršta, stoviu laidotuvėse, apima didžiulė mirties baimė. Viską nugalinti, kai atrodo – kam ką nors daryti, juk vis tiek mirsi. Tada tik sėdi kampe, o galvoje sukasi vienintelė mintis – viskas turi pabaigą, kada nors baigsis. Priežastys, kodėl taip nutinka daugybei aktorių, tikriausiai yra asmenybinės. Juk į akademiją, ypač – aktorinio meistriškumo specialybę, stoja nepaprastai jautrūs žmonės, neretai fanatiški, žūtbūt norintys būti teatre. Dėl tokio didelio noro išsivysto tam tikras aklumas, tarsi nėra kito pasaulio, yra tik teatras.


Prisimenu – mirė mano dedelis, verkiu prie karsto, ir staiga kyla mintis: „Fiksuok, galėsi panaudoti etiude...“ Tai dar viena priežastis, dėl kurios akademiją baigę studentai dažnai patiria šoką. Iki studijų žinojau, kad mėgstu piešti, groti... Baigusi – nenorėjau nieko, tik gulėti ir kad niekas neliestų. Pamiršau, kas esu, niekaip negalėjau suprasti, ko noriu.


Oskaras buvo kurso vadovas, jį matydavome gana retai – prieš egzaminus ar renginius. Iš tikrųjų – klausimas suformuluotas labai tiksliai: kartais – išbandymas, kartais – dovana. Kurso širdis buvo dėstytojai Darius Meškauskas, Vesta Grabštaitė ir Nelė Savičenko.

 

Kas padėjo pasveikti ir ar dabar jau žinote, ko norite?


Ir dabar dar kartais būna. Mama padėjo. Galvojau – negaliu nieko sau pasidaryti, nes sugriausiu jos gyvenimą. Reikia kažkaip pratempti.


Noriu mokytis. Negaliu apibrėžti disciplinos, bet tai susiję su evoliucija, psichologija, skirtingomis kultūromis ir jų įtaka evoliucijai, sąmoningais ir pasąmoningais sprendimais, prigimtimi. Man atrodo, kad viena iš priežasčių, kodėl vis daugiau žmonių turi psichologinių problemų, yra susijusi su tuo, kad darome tai, kas prieštarauja mūsų prigimčiai. Svarbiausi pirmykščio žmogaus poreikiai buvo susirasti saugią vietą, kurioje būtų galima gyventi, ir maisto, kad galėtų pramisti pats bei išmaitinti jauniklius. Dabar ir valgyti turim, ir stogus, ir vis mums negana. Šį laiką aš vadinu rokokokoko – tai visko pertekliaus, perdėtos tolerancijos, nesvarbių nuomonių ir didžiulio nepasitenkinimo viskuo epocha. Nekenčiu medžiotojų. Nemėgstu, kai žmonės daug valgo. Nemėgstu gurmanų, ypač – maisto. Tarp mano draugų tikrai negalėtų atsirasti toks, kuris, tarkim, keliauja į Indoneziją paragauti patiekalo iš gyvatės širdies, nes tik ten jis yra nepakartojamas. Juk žmogus tikrai gali išgyventi be tos gyvatės širdies, tai nėra esminis poreikis. Ir svarbiausia, kad iš prigimties mes žinome, kaip elgtis gerai, kad tam tikrus dalykus darydami lyg ir jaučiamės blogai, bet šį prigimtinį žinojimą aukojam varžydamiesi dėl pripažinimo ir siekdami išvengti konflikto. Mano galva, konfliktas nėra savaime blogas dalykas, kartais jis labai naudingas.


Rokokokoko atspindi ir mada. Anksčiau rausvaplaukiai, žaliaplaukiai ar mėlynplaukiai stebindavo, galėjai suprasti, kad šitas žmogus priešinasi visuomenės pilkumai, sustabarėjusioms normoms. Manau, daugelis dabar taip atrodančių žmonių prieš 5-erius metus nebūtų išdrįsę to padaryti, o dabar „išdrįso“ pavergti tos pačios rokokokoko mados. Dabar visos šios spalvos – šių dienų pilkuma, išskirtinumas yra suvokti ir atskirti, ko pats nori ir ko kiti nori, kad norėtum tu. Tai padeda sumažinti vidinį konfliktą su ne pagal prigimtines vertybes besielgiančiu savimi.


Aš, kol nežinau, kaip padaryti pasaulį geresnį, noriu gyventi bent ant nulio – nekenkti. Noriu gyventi tvariai, kuo mažiau vartoti, pirkti kuo mažiau naujų daiktų. Jei nulūžo kėdės koja, stengiuosi prigręžti, o ne važiuoti pirkti naujos ir palaikyti medžių kirtimo. Bandau tapti vegetare, dažnai kalbu apie gyvūnus, bet kartais vis dar nuslystu prie mėsos. Bandau suvokti, kokios priežastys lemia, kad valgydami viena jaučiame gailestį, o kitka – jau ne. Tarkim, šiltakraujų gyvūnų gaila, jei pagalvoji apie šunį – apskritai atrodo nesuvokiama, žuvų jau gaila mažiau, o kirmino beveik negaila. Tai susiję su tuo, kiek atrandame panašumų su maisto šaltiniu. Šuo turi emocijas, su juo galime komunikuoti, todėl gaila. Žuvis – šaltakraujis gyvūnas, visai kita karalystė atrodo, tad gaila mažiau... Kuo objektai mažiau pažinūs ir kuo silpnesnį ryšį su jais esame užmezgę, tuo atsainesni jų atžvilgiu esame. Visa susiję su žinojimu. Daugybė baimių ir bėdų kyla iš nežinojimo. Įrodyta, kad žinojimo džiaugsmas yra vienas didžiausių.


Kai kurie klimatologai, fizikai sako, kad natūralaus Žemės ciklo nesustabdysi, kad mūsų galaktikai kaip tik reikalingas dėl klimato atšilimo Žemės išspinduliuojamas didesnis šilumos kiekis. Taigi šiame kontekste gyvenimas tvariai – irgi mados dalykas. Jei atmestume šią Jūsų nekenkimo formą, kokia dar liktų?


Manau, mada į individo gyvenimą ateina pasąmoningai. Pasikeis laikas, pasikeis mada, pasikeis ir individas. Žinau, kad rūšiuoti – gerai, vartoti mažiau – gerai, vaikščioti pėstute – gerai, žinau, kad man patinka mėlyna spalva, instrumentinė muzika, žinau, kad nepatinka plastikas, bižuterija. Ir kai laikas pasikeis, mada pasikeis, tai liks su manimi. Galbūt aš irgi esu tai, kas lieka pastovu kintant laikui.


Kita forma... nežinau – gal grožis. Mane džiugina gražus medis, graži kėdė, gražus vyras, labai ilgai galiu žiūrėti į gražią moterį, dar labai gražu visokie buitiniai nutikimai. Kartą kapinėse mačiau duobkasį. Stovi jis kapo duobėj ir žiūri į telefoną išsišiepęs ligi ausų, aiškiai įsimylėjęs. Na, ir ką tai sako? Kažkas mirė. Kažkas gimė. Kažkas įsimylėjo. Viskas gerai. Gražu.


Nemėgstu neteisybės. Mokinė buvau labai smalsi, bet mokytojus tikrindavau. Negaliu pakęsti, kai viršesnis pagal pareigas žmogus su manimi elgiasi nepagarbiai. Juk vien dėl to jis nėra geresnis.


Esate dirbusi su Audriumi Juzėnu, Ignu Jonynu, Oskaru Koršunovu – be galo skirtingomis asmenybėmis. Koks jų darbo stilius?


Dirbti pas Juzėną („Pelėdų kalnas“) ir Jonyną („Nematoma“), nors abu iš „J“, – toks skirtumas! Atmosfera aikštelėje, santykis su režisieriumi, įtampos lygis, filmavimo sąlygos. Juzėnas sukuria karo atmosferą ir į tą karą leidžiasi kartu, smarkiai režisuoja, labai daug laiko skiria kiekvienam dialogui, pats tarsi įsitraukia į vaidinimo atmosferą, pats reiškia emocijas ir yra labai arti aktoriaus. Man tai patinka, nes jis dega, skelia kibirkštis, stengiasi uždegti, užkurti. Tada ir man norisi liepsnoti. Dirbant su Ignu, viskas atvirkščiai. Jam svarbiausia – organika, jis palieka labai daug laisvės aktoriui, beveik nesikiša į vaidybą ir visada išlieka ramus. Iš pradžių buvo keista, nes nesakė jokių pastabų. Maniau – viską darau taip blogai, kad nėra net ką sakyti. Tada sutikau Kristupą (Kristupas Sabolius – filmo „Nematoma“ scenarijaus bedraautoris, – red. past.), į jo klausimą, kaip sekasi, atsakiau, kad nesuprantu, nes režisierius nieko nesako. Nuramino – jei režisierius nieko nesako, vadinasi, viskas gerai. Po poros pamainų pripratau. Ir tada eini filmuotis ramus, žinai, kad neišdės į šuns dienas, nepaliks likimo valiai. Viskas einasi lengviau, tarsi savaime. Kartą susirgau plaučių uždegimu, ateinu į pamainą, dažausi, pasakau, kas man yra, komanda net sustingsta. Sako: „Nutraukiam darbą... Kodėl nepaskambinai?“ Man net nešovė mintis, kad dėl to, jog blogai jaučiuosi, galima atšaukti pamainą. Oskaro Koršunovo kurso aktoriai išmuštruoti kaip kareivukai.


Kadras iš filmo „Nematoma“
Kadras iš filmo „Nematoma“
MOTERIS/ A. Solomino nuotr.



Kaip po tokios emocinės iškrovos scenoje ar filmavimo aikštelėje grįžti į save?


Aš einu miegoti. Sakoma, kad aktoriai negali išeiti iš vaidmens. Tai netiesa. Išlieka tik ta pati kaip spektaklyje energija. Jei vaidinau tulžingą personažą ir jei iškart po vaidinimo manęs ko nors paklausite, galiu tėkšti tulžingai. Jei verkdamas vaidinai auką, po spektaklio, jei kas užmins ant kojos, per kelias sekundes gali apsiverkti dėl pasaulio „negailestingumo“. Todėl man labai nepatinka, kai po spektaklio nebūna jokio pokalbio. Kartą jaučiausi tokia dėkinga aktorei Janinai Matekonytei už tai, kad, pastebėjusi mano būseną, pasiūlė pasėdėti kavinukėje. Kalbėjome valandą, buvo gera iš vyresnio žmogaus pajusti, kad ir jis tai patyrė, supranta, kas man yra. Aš apskritai myliu vyresnius žmones. Myliu dedelį, babytę, tai yra mamos mamą, močiutę, myliu savo mokytojus, dėstytojus. Labai prisirišu prie vyresnių žmonių, nes jie nesimaivo, matyti, kad yra tikri. Graži simbiozė. Aš, jauna, jiems suteikiu energijos, uždegu linksmumu, smagumu, o pati pasisemiu ramybės, saugumo, žinojimo, kad ir jie tai išgyveno.


Vaikas buvau labai mylima, seneliai dėl manęs pešdavosi. Kartu su babyte miegojau labai ilgai – gal iki 13-os metų. Ji pasakodavo apie karą, apie pačios vaikystę. Su dedeliu eidavome prie Nevėžio dūdelių daryti. Labai gaila, kad neišmokau. Su močiute didžiausia atrakcija būdavo važiuoti dviračiais pas karves. Jai sunku buvo – su dviem kanėmis ir dar mane veža, rūpinasi, kad kojų į stipinus neįkiščiau... Nelabai norėdavo vežtis, bet aš labai norėdavau... Nes ten būdavo karvių tortų, ir aš galėdavau juos puošti gėlytėmis. Dienos kulminacija. Vasaras praleisdavau pas senelius. Mano tėvai – pradinių klasių mokytojai. Mama – ta tikroji, mylinti vaikus, iki išnaktų sėdinti prie sąsiuvinių ir vadovėlių. Ji ir mane tikrumo išmokė. Manęs, vaiko, neišdūrinėdavo. Atnešu nupeizojusi kokį nors paveiksliuką, ji sako: „Tai man patinka, tai galėtum pataisyti, o tai ne iki galo padarei...“ Taip skatino mane sugalvoti, kaip viską padaryti kuo kūrybiškiau. Kai mama žiūri, man vaidinti baisiausia.

 

Kokius vaidmenis kuriate dabar ir kiek įtakos vaidmenims gauti turi užkulisiniai aktorių žaidimai. Ši tema liečiama ir filme „Nematoma“, – Saulė šokių projekto favorite tampa per pažintis su prodiuseriais.


Daugiau darbų turi tie aktoriai, kurie eina į vakarėlius. Nueini, būni fainas (o tai tikrai yra sunkus darbas), susipažįsti su kitu žmogumi, fainai praleidžiate vakarą, tas žmogus prisimena tave kaip fainai praleisto vakaro sąlygą ir nori su tavimi dirbti. Labai daug visko įvyksta baruose ir vakarėliuose. Aš nemėgstu apsikrauti darbais, kai kurie kolegos rytais turi vieną repeticiją, vakarais – kitą. Taip dirbti negaliu, nes mano smegenys taip greitai nepersijungia. Jau mokykloje pastebėjau: tik įsijaučiu į lietuvių kalbą, suskamba skambutis, aš dar vis įsijautusi, o čia – skambutis į matematiką, sėdžiu pamokoje, bet galvoju vis dar apie lietuvių kalbą. Norėdavau, kad visą savaitę būtų lietuvių kalba, visą savaitę – matematika. Man idealiausia būtų per metus po vieną naują filmą ir spektaklį, na, ir, aišku, ankstesni vaidmenys. Dabar filmuojuosi seriale „Moterys meluoja geriau“ – reikia pinigų. Vaidinu Yannos Ross spektaklyje „Vienos miško pasakos“, tai – pirmasis mano pagrindinis vaidmuo. Taip pat – spektakliuose „Šokis Delhi“, „Išvarymas“, su „Apvalytaisiais“ rugsėjo mėnesį važiuojame gastrolių į Japoniją.

 

Jeigu norite sukurti per metus tik po vieną naują vaidmenį kine ir teatre, iš ko tada gyventi?


Susimažini poreikius. Tiesa, nesiliauju svajoti – noriu pirkti ne vieną hektarą žemės, sodinti mišką, pastatyti klėtį ir priimti ten beglobius gyvūnus. Viskas bus po 7-erių metų. Manau, kad jeigu kalbėsiu, tai taip ir bus (šypsosi). Mano prigimtis prieštarauja būti čia, mieste. Kai pasižiūriu į feisbuką, instagramą, pasijuntu nyki, nes atrodo, kad visi daug ką veikia, o aš – nieko. Tiesa, kai realiai susitinki su žmonėmis, jie ne visada atrodo tokie laimingi ir sėkmingai gyvenantys kaip feisbuke. Tai ir vėl mada – būti produktyviam, motyvuotam, efektyviam, naudingam. Būna mėnesių, metų, kai nebūnu efektyvi, tad gyventi tokioje aplinkoje yra didžiausias priekaištas. Aš nežinau, iš kur pasisemti jėgų, kad būčiau produktyvi. Kad man viskas gerai, supratau vieną rytą sėdėdama lauke su puodeliu kavos ir žiūrėdama į kikilį, – kadangi remontuoju butą, gyvenu pas draugą Visoriuose, namelyje. Kikilis ieško kirmėlės, randa ir arba suvalgo pats, arba duoda kikiliukui, o tada laimingas skrenda toliau, – rūpinasi tik tuo, ko reikia jam ir jo artimiesiems. Taigi aš neprivalau vaidinti šimte spektaklių, neprivalau pralenkti kolegų vaidinamų spektaklių skaičiumi, turėti didesnę krūtinę nei kolegė, neprivalau konkuruoti. Mano vienintelis tikslas gyvenime yra susirasti savo kirmėlytę, na, ir pasidalyti ja su artimiausiais žmonėmis.

 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis