Lietuvos edukologijos universitete studijavote teatro pedagogiką. Kas paskatino pasirinkti šią specialybę?
Istorija labai paprasta – vaikystėje mama nuvedė į vaikų teatrą, taip jame ir likau iki pat mokyklos baigimo. Ten ir įsimylėjau teatrą, ten suradau geriausius draugus bei iki šiol sektinus pavyzdžius. O gavusi atestatą net neabejojau, kad noriu jame likti dar ilgiau. Visiškas atsitiktinumas lėmė tai, kad atradau tuometines teatro edukologijos studijas, kurios mane augino tiek kaip teatro specialistę, tiek kaip žmogų. Ten taip pat sutikau savo fantastiškus mokytojus ir geriausius draugus. Studijose susipažinau su improvizacijos teatru, kuriame esu iki šiol.
Baigusi studijas dirbote mokykloje. Kodėl mokytojos duoną nusprendėte iškeisti į teatrines improvizacijas?
Teatro mokytoja dirbau penkerius metus ir tikrai labai mylėjau savo darbą. Dirbau nuostabioje mokykloje su nuostabiais jaunais žmonėmis, puikiais kolegomis, tačiau išleidusi auklėtinių laidą, pagalvojau – ką aš dar norėčiau išmokti naujo? Su kolegomis jau vedėme improvizacijos kursus, tad pasirinkau visiškai kitą kryptį ir pradėjau dirbti televizijoje. Esu laidų redaktorė ir renginių organizatorė. Labai džiaugiuosi, kad galiu dirbti prie tokių populiarių televizinių projektų kaip „Auksinis protas“ ar „Kas ir kodėl?“ bei „Nidos“ festivalio. Beje, neužmirštu ir pedagoginio darbo — dėstau Socialinių mokslų kolegijoje būsimiems TV laidų vedėjams teatrinę improvizaciją.
Su grupe „Impro 241“ keliaudami po Lietuvą organizuojate mokymus ir pasirodymus. Kuo žmogui naudingos teatrinės improvizacijos?
Pradėsiu nuo savęs: vaikystėje buvau auklėta pakankamai griežtai. Buvau mokyta kuklumo, paklusnumo, „neišsišokti“, neišsiskirti iš minios, visada elgtis atsakingai ir stengtis nedaryti klaidų. Nesakau, kad tai blogos savybės, tačiau man būdavo sunku lengvai komunikuoti su nepažįstamais žmonėmis, nuolat save kritikuodavau, galvodavau „ką žmonės pasakys“ ir t.t. Improvizacija tarsi nuėmė kažkokius pančius, pradėjau lengviau komunikuoti, nesureikšminti klaidų ir į viską žvelgti su tam tikru lengvumu.
Geriausius pavyzdžius, kaip improvizacija keičia žmonių gyvenimą, patyriau tada, kai dirbau mokykloje. Savo abiturientus mokydavau mažiausiai pusę metų improvizacijos. Kai kuriuos ir ilgiau. Prisipažinsiu, kad didžiausia alga, kurią esu gavusi – tai mokinių atsiliepimai, laiškai ir pastebėjimai, kaip juos pakeitė teatro pamokos ir konkrečiai teatrinės improvizacijos treniruotės. Kaip jie galėjo atsiverti, atsipalaiduoti bei kūrybiškiau pažiūrėti į iššūkius, su kuriais susiduria savo kasdienybėje.
Improvizacijų teatro scenarijus kuriamas čia ir dabar. Ar visada pavyksta įgyvendinti žiūrovų pasiūlymus? Jei ne, kaip tada jaučiatės?
Improvizacijų teatre aktorių įkvėpimo šaltinis ir dramaturgas yra žiūrovas. Ar visada pavyksta? Žinoma, ne. Bet viena iš improvizacijos taisyklių yra nebijoti klaidų ir nebijoti klysti. Tad ir klystame. O tos klaidos žiūrovams ir yra maloniausios ir juokingiausios.
Ar nesunku iš vieno vaidmens staigiai pereiti į kitą?
Teatrinės improvizacijos žanras skiriasi nuo tradicinio teatro. Čia nėra laiko kurti personažą įsikūnijant į jį, perteikiant jo psichologiją ir visą gylį. Improvizacijos teatre personažus daugiau kuriame pasitelkdami išorines savybes – fizinę išvaizdą, balsą, tam tikrus tikus ar kažką, ką mums užduoda pats žiūrovas. Tad tokiu būdu tu per vieną pasirodymą ar net per vieną žaidimą gali sukurti labai daug personažų.
Kurdama vaidmenis, esate tikroji Silvija ar įvardyti personažai?
Į visus personažus Silvija žiūri iš šalies ir šiek tiek kritišku žvilgsniu (juokiasi).
Pati gyvenime dažnai keičiate kaukes?
Kiekvienas iš mūsų dėvi kaukes. Kokios jos? Tai jau priklauso nuo konkrečios situacijos. Vienokia esu darbe, kitokia esu namie, dar kitokia savo paskaitose, dukra, draugė ir t.t. Būtų sudėtinga išlikti visada vienodai.
Grupėje esate vienintelė moteris. Kokius to privalumus ir trūkumus įžvelgiate?
Augau su dviem broliais, vaikystės kieme taip pat buvo vien berniukai. Tad su savo penkiais vaikinais sutariu taip pat neblogai. Seniai pripratau, kad trupėje esu viena mergina ir dėl to jaučiuosi labai komfortabiliai.
Taip pat dirbate ir „Laisvės TV“. Kaip viską spėjate?
Tai, ką darau „Laisvės TV“, negaliu pavadinti darbu (šypsosi). Man tai yra smagus užsiėmimas. Kuriu korespondentės Sigutės personažą, kuri visada naivi, pozityvi ir pasiruošusi pakalbinti bet ką.
Idėja sukurti tokį personažą gimė Andriui Tapinui, kuris stebėdamas vieną iš „IMPRO241“ pasirodymų pamatė kažką panašaus į Sigutę ir pasiūlė pabandyti.
O kaip viską spėju - galiu pasakyti, kad labai daug ko nespėju.
Su sužadėtiniu dalinatės ne tik bendrais namais, bet ir veiklomis — jis taip pat yra „IMPRO 241“ ir „Laisvės TV“ narys. Kaip sekasi ir dirbti, ir gyventi kartu?
Kol kas sekasi (juokiasi). Dominykas yra kitų projektų prodiuseris ir scenaristas, tad mes dažniausiai „Laisvės TV“ net ir nesusitinkame. O kartu improvizuoti yra labai gera. Vienas kitą jaučiame ir suprantame iš žvilgsnio ar pusės žodžio. Tačiau esame kalbėję, kad bet kokiame kitame darbe negalėtume ir labai nenorėtume dirbti kartu.
Žmonės eina į teatrą pailsėti, atitrūkti nuo kasdienybės. Kokias poilsio veiklas renkatės Jūs?
Miegą (juokiasi). Aš labai vertinu laiką, kai galiu tiesiog gerai išsimiegoti. Tai pavyksta itin retai, bet dievinu tą jausmą, kai pabundu pailsėjusi. Turiu krūvą neperskaitytų knygų, nepažiūrėtų filmų, tikiuosi, rasti ir tam laiko. Praėjęs televizinis ir teatrinis sezonas buvo labai užimtas. Tad sau linkėčiau kito sezono šiek tiek ramesnio.
Kokių naujų kūrybinių projektų galime tikėtis iš Jūsų ateityje?
Ateityje numatomi keli „IMPRO 241“ pasirodymai, kuriems intensyviai ruošiamės jau dabar. Na, o visa kita yra labai nenuspėjama. Labai daug dalykų gyvenime nutiko visiškai neplanuotai, tad drąsiai laukiu, kas dar įvyks ateityje.
