Keliautoja, kūrybininkė, savanorė Gintarė: „Vargina ne padaryti darbai, o nepadaryti“

Studentei, keliautojai, kūrybininkei, VŠĮ „Jaunimo kelionės“ darbuotojai Gintarei Krutinytei (22 m.) net ir 24 valandų paroje yra per mažai. Nuolatinių darbų sūkuryje besisukanti mergina teigia, kad norėdama viską spėti, ji vis išsisuka nuo pasimatymų.

Vytauto Didžiojo universitete studijuoji viešąją komunikaciją ir katalikų teologiją. Taip pat dirbi ir daug keliauji. Kaip viską spėji?


Kartais labai sudėtingai. Kartais norint sustot ir šaukt: “AŠ NIEKO NESPĖJU”, bet vietoj to dar kartelį iš naujo susikaupiu ir darau tai, ką reikia padaryti. Kelias, kuriuo einu mane, džiugina ir, maža to, tikiu, veda mane ten, kur gražūs dalykai.


Tuos gražius dalykus aš sutinku ir pakeliui. Tai suteikia jėgų. Sako, kad laiko yra tam, kam skiri. Aš paprasčiausiai atsakingai išsigryninau, kam labiausiai jį noriu skirti. Bet didelių svarstymų, be didelių įžangų — joms dažniausiai iššvaistom daugiausia laiko. Nori padaryti projektą su seneliais? Nesvarstyk, nematuok. Sėsk, susirašyk idėjas, paskambink į senelių namus. Ne, ne rytoj ar poryt. Šiandien. Vargina ne padaryti darbai, bet nepadaryti, todėl kasdien vis iš naujo mokausi neatidėlioti dalykų, tada daugiau spėju, nes galva mažiau varginama. Aš ir savanoriauti spėju. Ir bent kartą per savaitę į kiną nueiti!



Asmeninio albumo nuotr.



Kokių dalykų tenka atsisakyti?


Visai neseniai supratau, kad vis išsisuku nuo pasimatymų. Atrodo, kad negaliu sau leisti vaikščioti kelias valandas po Santaką ir nieko tuo metu naudingo nenuveikti! Įtariu, kad šituo klausimu reikėtų susirūpinti (juokiasi). Tačiau labiausiai mano gyvenimo tempe tenka atsisakyti galimybės atsiriboti nuo visko, ką turiu padaryti. Aš, ir būdama su draugais, vis ką nors prisimenu, ką reikia padaryti.


Neatsimenu, kada vakare, grįžusi namo, paprasčiausiai ramia galva iš karto nuėjau miegoti ar atsisėdusi ant sofos ramiai skaičiau knygą žinodama, kad viskas atlikta. Aš visuomet, net skrisdama lėktuvu ar eidama iš vienos paskaitos į kitą, vis ką nors dirbu. O atlikta tikriausiai ištarsiu tada, kai jau būsiu močiutė, išauš Šventų Kalėdų rytas ir vienintelis dalykas, ką vėluosiu padaryti, tai – supjaustyti obuolius prieš atsikeliant visiems šeimos nariams. Bet iki to dar tolimas ir įdomus kelias.



Asmeninio albumo nuotr.



Jaunimo kelionių“ puslapyje apie save sakai: „Pabaigiau mokyklą, pamojavau visiems stereotipams ir, vietoj įprastinio universiteto, išskridau į gyvenimo universitetą – Australiją“. Kas tave privertė žengti tokį žingsnį?


Mokydamasi mokykloje jaučiau labai didelį spaudimą atsakyti į visų užduodamą klausimą: „Tai ką studijuosi?“. Bet man nepavykdavo. Iš pradžių dėl to liūdėjau, o vėliau supratau, kad čia paprasčiausiai neteisingai formuluojamas klausimas. Kodėl niekas manęs neklausė: „Ką veiksi po mokyklos?“, bet iš karto susiaurino mano atsakymą nuspręsdami, kad studijuosiu, tokiu būdu lyg ir sukurdami iliuziją, kad aš laisva. Man juk duodama galimybė pasirinkti, ką studijuosiu. O taip norėjosi turėti ne dalinę, bet pilną laisvę. Laisvę nuspręsti, ką veiksiu baigusi mokyklą.



Asmeninio albumo nuotr.



Pro mano ausis niekuomet nepraslysdavo faktas, kad laikysim brandos egzaminus. Ta prasme… spręsim lygtis, pasakosim pasaulio istorijas, skaičiuosim vektorius… Bet kur čia branda? Kažkur giliai savy žinojau, kad branda užsiauginama išspręstais sunkumais ir asmeniniais išstojimais prieš nežinią. Buvau tikra, kad būdama keliolika tūkstančių kilometrų nuo namų, visai kitokiame kultūriniame kontekste, tą brandą privalėsiu kažkur savyje susistatyti. Tad tas troškimas ūgtelėti, matyt, ir buvo lemiamasis priimant tokį sprendimą.



Asmeninio albumo nuotr.



O kaip tave pakeitė ši kelionė? Ko jos metu išmokai?


Išmokau būti savimi ir su savimi. Mokykloje slėpiausi kitų nuomonėje, kitų idėjose, kitų mintyse. Man nereikėjo žinoti, ką galvoja Gintarė. Iškilus kokiam klausimui, visada galėdavau pasiklausyti, ką galvoja kiti ir gyventi su tuo pasiskolintu atsakymu. Toks tu visiems esi labai patogus. Bet tuo pačiu toks pats sau neįdomus!



Asmeninio albumo nuotr.



Australijoje labai daug laiko praleidau viena. Iš pradžių gulėdavau virtuvėj ant žemės, laukdavau kol iškeps pyragas ir verkdavau, vis kartodama: „Dieve, duok man kokį žmogų, kad pralinksmėčiau“. Kol galiausiai supratau, kad nesąmonės čia prašau! Kad ir kokį žmogų man duos, aš nepralinksmėsiu, nes čia mano asmeninė užduotis. Negaliu pastatyti savo džiaugsmo ant kito žmogaus, nes tokiu būdu tas džiaugsmas labai sąlygotas ir bus su manim tik tiek, kiek tas žmogus. Tai supratusi pradėjau megzti draugystę su savimi: išvesti save pasivaikščioti, pakviesti save į kavinę paskaityti knygos, parašyti dienoraščio, pastebėti žmonių.


Meilė prasideda nuo pažinimo. Jaučiausi, kad tas laikas skirtas pamilti, t.y. pažinti save. Būtent dėl to šiandien jaučiuosi turinti tvirtus atsakymus į daugybę esminių klausimų. Tie atsakymai yra mano ir aš turiu jiems argumentus, kurie atitinka mano širdį. Ir tik tuose atsakymuose aš randu laisvę.



Asmeninio albumo nuotr.



Socialiniame tinkle „Facebook“ esi pasivadinusi Gintarė Rugpjūtis. Kodėl Rugpjūtis?


Labai gerai atsimenu, kaip dar būdama moksleivė, vasaros atostogoms prasidėjus pasidarydavau nemažą sąrašiuką, ką per tą laiką reikėtų nuveikti. Visai nepastebėdavau, kaip ateidavo rugpjūtis. Rugpjūčio dienos vis dar šiltos, bet naktys gerokai vėstančios, taip tyliai primindamos, kad vasara amžinai nesitęs ir tau geriau paskubėti pildyti savo sąrašą. Rugpjūtis man yra apie gyvenimą, kuris pilnas kvapą atimančių žvaigždžių, bet… baigtinis. Man labai norisi sau ir kitiems tai priminti. Bet ne nuliūdinti, o įkvepti pakelti akis!



Asmeninio albumo nuotr.



Tame pačiame socialiniame tinkle daliniesi savo kūryba. Kas tave įkvepia rašyti?


Pasakysiu labai neįdomiai: kasdienybė. Ją labai lengva prabėgti nieko nepastebėjus, bet ji pilna mažų stebuklų! Noriu apie tai visiems priminti. Aš bandau kasdienybę suprasti ir nuolat joje ieškau to, kas mus visus jungia, ką mes joje kartu išgyvename. Man paprasčiausiai norisi megzti dialogą ir kalbėtis apie tikrus dalykus. Norisi padovanoti visiems priminimą, kad „ei, tu čia ne vienas! Ir man taip būna, ir man taip skauda, ir mane taip džiugina, ir aš taip pavargstu!“. Norisi sakyti „aš tave matau!“. Labai patinka stebėti žmones, statyti save į jų vietą, kalbėtis su jais tol, kol bent kažką pradedu suprasti jų veiksmų, priežasčių ir pasekmių schemoje.



Asmeninio albumo nuotr.



Galbūt ateities planuose esi numačiusi išleisti knygą?


Jei ateis diena, kai suprasiu, kad mano knyga bus vertingesnė už tylą, tada tikrai taip. Kol kas jaučiu, kad priešaky dar daug supratimų, kurie būtini žengiant tokį žingsnį. Norisi, kad dar bent truputį atsiskleistų, kur kelias, kuriuo einu, iš tikrųjų mane veda, nors turiu įtarimą, kad iš tikrųjų svarbiausia, jog juo eidama esu ramia širdimi laiminga. Bet kuriuo atveju, bus matyti. Jei reikės parašyti knygą, pajausiu tai taip stipriai, kad neparašyti nebegalėsiu. Esu tikra.



Asmeninio albumo nuotr.



Studijuoji katalikų teologiją – kaip tikėjimas atsirado tavo gyvenime?


Dar mokydamasi mokykloje draugavau su vaikinu, kuris vieną sekmadienį mane nusivedė į šventas Mišias. Jų metu labai gražiai giedojo viena mergina. Taip, pirmuosius kartus į bažnyčią ėjau tik kaip į koncertą. Kad ir kaip nepadoriai tai skamba, toks buvo mano kelias. Mišių metu klausiausi ne tik gražiai giedamų giesmių, bet ir kunigo pamokslų, pradėjau kelti daugybę esminių klausimų, ieškoti į juos atsakymų. Dabar kiekvieną sekmadienį į Mišias einu net tada, kai jose niekas negieda, nes turiu santykį su Dievu ir noriu į jį investuoti.



Asmeninio albumo nuotr.



Ką Dievas ir tikėjimas suteikia tau asmeniškai?


Dažnai žmonės klausia: „Gintare, o kas tave įkvepia gyvenimo džiaugsmui, iš kur tu tiek pozityvumo ir jėgų turi?“. Kad ir kaip nepopuliariai čia nuskambės – Jėzus. Nuo tada, kai atradau tikėjimą, aš turiu viltį, kad šitas pasaulis nėra viskas. Kad šitas pasaulis yra galimybė pasiekti amžiną džiaugsmą, o jei yra kažkas amžino, vadinasi, šitas pasaulis rūpi ir viskas, ką darau, turi prasmę. Nuolatinis prasmės turėjimas priešaky suteikia jėgų. Jėgų eiti pirmyn, jėgų lipti ryte iš lovos, svarbiausia, jėgų mylėti, jėgų atleisti sau ir kitiems, jėgų išgirsti ir suprasti.


Dar tikėjimas man padovanojo nuostabių, stiprų pagrindą turinčių žmonių. Maža to, turėdama santykį su Dievu ir pasitikėdama juo aš kur kas drąsiau einu per pasaulį, kur kas drąsiau pasitinku iššūkius ir man nesuprantamas situacijas, nes suvokiu savo mažumą ir nereikalauju iš savęs visko suprasti. Man pakanka žinoti, kad viskas žinoma Tam, kuris mane sukūrė ir kuris, apsižvalgius aplinkui, neabejotinai mane myli. Todėl per įvairias gyvenimo situacijas, kad ir ne pačias patogiausias, galiu eiti kantriai, širdy turėdama žinojimą, kad viskas bus gerai.



Asmeninio albumo nuotr.



Buvai savanorė Pravieniškių pataisos namuose. Kaip sugalvojai savanoriauti būtent ten?


Sprendžiant iš aplinkinių reakcijos, savanorystė Pravieniškių pataisos namuose yra vienas iš tų dalykų, kurių atsisėdęs ir gerai viską apsvarstęs niekada nesugalvotum daryti. Tačiau aš savyje nešiojausi aiškų žinojimą, kad privalau eiti pas kalinius. Be jokių logiškų paaiškinimų. Paprasčiausiai todėl, kad niekas pas juos neina. Šventų Mišių metu per Aukojimą kunigas atkartoja Jėzaus paskutinės vakarienės metu tartus žodžius: „Imkite šią duoną ir valgykite jos visi“.


Aš tos duonos jau gavau. Dabar privalau nešti jos kitiems. Dievas juk nesako: „Imkite šią duoną ir valgykite jos tie, kurie turit namus, esat švarūs, gražiai apsirengę, nesmirdit, neturit jokių problemų“ arba „Imkite šią duoną ir valgykite jos tie, kurie visą gyvenimą gražiai elgėtės ir nepadarėte nei vienos klaidos“. Tokiu atveju ir aš nebūčiau jos verta. Dabar ta duona skirta visiems. Net kaliniui. Juo labiau, kaip mano vienas draugas gražiai sako, kai kiekvieną kartą melsdamasi sakau „Tėve mūsų“, tai reiškia, kad man nebelieka nei benamio, nei kalinio, nei svetimo — vien brolis.



Asmeninio albumo nuotr.



Ko galėtum palinkėti žmonėms, kurie seka tavo gyvenimą, žavisi juo, tačiau patys bijo eiti tokiu keliu?


Niekuo nepridengto nuoširdumo. Visų pirma, – pačiam prieš save, pagaliau pripažįstant savo jausmus, savo mintis, savo skaudulius, savo kreivumus, savo svajones. Tuomet – nuoširdumo kiekviename savo veiksme. Ir tada, kai kas nors mato, ir tada, kai ne. Dabar mes vaikštom prisirengę įvairiausiais kostiumais, kad atrodytume kažkokie ypatingi, bet vaikščiot su tais kostiumais nepatogu, nuolat kliūvam, krentam, ką nors užgaunam ir galiausiai nebeatpažįstam to, kurį girdim kalbant. Su tais kostiumais mes juokingi. Ir jie trukdo ramiai miegoti.


Nuoširdumas išlaisvina. Dar nuoširdumas atveria visus gražiausius pasaulio kelius. Nes niekuo nepridengtiiems visiems mums paprasčiausiai reikia meilės. Ir kuo greičiau pripažįstam savo silpnumą, tuo lengviau gyventi pasidaro.



Asmeninio albumo nuotr.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis