Viena žinomiausių Lietuvos fotografių Neringa Rekašiūtė: „Laisva moteris sprendžia pati, kaip elgtis su savo kūnu, ji nori jausti malonumą“

(1)

Parodyti save visiškai nuogą. Atsistoti prieš objektyvą be drabužių ir baltame lape išlieti aimanuojančią sielą. Dar padrąsinti kitas, kad nebijotų. Viena žinomiausių Lietuvos fotografių, socialinių iniciatyvų kūrėja, pilietinio judėjimo „Moterys kalba“ viena iš įkūrėjų Neringa Rekašiūtė neieško lengvų kelių.

Neringos Rekašiūtės pasirinkimai nelieka nepastebėti, jos fotografijas spausdino „The Guardian“, „Vanity Fair Italia“, „Wonderland Magazine“, jos parodas apžiūrėjo daugybė žmonių ne tik Lietuvoje. Neseniai fotografė pristatė dar vieną savo darbą – poezijos ir aktų knygą „How to Swim Through Pain“.


Vilnius, Londonas, Visaginas, Kaunas, Tbilisis. Tiek su Jumis susijusių miestų suskaičiavau. Kur iš tikrųjų yra Jūsų namai?


Man atrodo, kad pagaliau suprantu – namai esu aš pati. Daugybę kartų kūriau savo namus skirtingose pasaulio vietose manydama, kad dabar – tikrai visam laikui, kad tai yra manoji ateitis. Patikėdavau nauja vieta, nuoširdžiai jai atsiduodavau, tačiau, nuolat klausydama savo širdies, vis patirdavau netikėtus gyvenimo scenarijus. Visagine įsivaizdavau, kaip mažomis miesto gatvėmis stumdysiu vaikišką vežimėlį. Tačiau dabar suprantu, kad tam dar nebuvo atėjęs laikas.


Kas priverčia keisti situaciją? Kiti, pats žmogus ar jėgos, brėžiančios mūsų likimų linijas?


Aš pati prisiimu visišką atsakomybę už tai, kas vyksta mano gyvenime. Net ir tuomet, kai visata ar likimo jėgos atsiunčia nemalonius ir skausmingus įvykius, juos galime priimti kaip dovanas, pamokas ir patys nuspręsti, ką su visu tuo daryti.


Visada stengiuosi klausyti širdies. Tai ji mane ir vedžioja aplinkiniais keliais – per Londoną į Visaginą, dabar vėl kitur – gal į Tbilisį, o gal – į Palangą. Jaučiuosi vis ramesnė, nors dar labai norisi gyvenimą gerti dideliais gurkšniais. Jeigu tik pajaučiu, kad imu vegetuoti ir rūgti, ieškau naujų iššūkių. Su Visaginu taip ir nutiko: išsikrausčiau į jį prieš trejus metus, kai labiausiai to reikėjo, kai ieškojau vidinės ramybės. Londone studijavau fotografiją, paskui gyvenau Vilniuje. Tai miestai, kuriuose su savimi pabūti yra sunku. Visagine negali bėgioti per barus, parodas, kino teatrus ir užimti save bet kuo, kad tik nereikėtų galvoti ir gilintis į sielą. Mažame miestelyje atsirado daug laiko, ir tas laikas mane tarsi sukūrė iš naujo. Šiandien jaučiu, kad sustiprėjusi, daug labiau girdėdama save, galiu leistis į naują gyvenimo nuotykį.



N. Rekašiūtės nuotr.



Visagine gimė Jūsų fotografijų ciklas „Atominė tapatybė“, daug gražių darbų tame miestelyje nuveikėte. Gal jis ir buvo Jums skirtas, kad sujudintumėte vandenis?


Visagine daug visko liko – projektas, ryšiai, draugystės. Ir svarbūs man ne mano pasiekimai ar darbai, o žmonės, kuriuos sutikau. Norisi ir toliau išlaikyti šį santykį. Visaginas man – dar vienas pavyzdys, kad negalimos nei išankstinės nuostatos, nei stereotipai. Reikia tiesiog eiti, pažinti, ieškoti ir tik tada vertinti. Visaginiečiai veiklūs, imlūs, į gyvenimą žvelgia su didžiule meile. Labai tikiuosi, kad užsukau varikliuką ir jis suksis. Nesijaučiu ypatinga, tarsi nuo manęs priklausytų miesto likimas, tačiau kartais naudinga pabūti katalizatoriumi, ateiti iš kitos vietos, sujudinti vandenis. Vietiniai man sakydavo: „Mes nebematome Visagino tokio, kokį matai tu.“ Tikiuosi, jie savo miestą atrado iš naujo.


Visaginas, regis, – kitame Lietuvos krašte, toli nuo Vilniaus. Bet juk šiais laikais atstumui nebeteikiame tokios didelės reikšmės...


Ne atstumas yra problema, o tai, kaip iš didžiųjų miestų žvelgiame į provinciją, kaip ją vertiname. Tiesa, nedidelių miestelių gyventojų ir judėjimas yra gerokai apribotas, jie negali laisvai, oriai keliauti – autobusų ir traukinių grafikai neįmanomai nepatogūs! Tad nėra net kalbos apie tai, kad iš Visagino galima kasdien važinėti traukiniu į darbą. O tokiems frylanceriams, kaip aš, tai būtų nepaprastai patogu.


Dabar dažniau nei Vilniuje būnate Tbilisyje? Galiu įtarti, kad ten Jus nunešė meilė...


Tbilisis buvo miestas, į kurį pirmą kartą išvykau dėl savęs. Nuvedė mane ten ne noras dar kartą gelbėti pasaulį ar kurti naują projektą, o tiesiog – atostogos. Išsiskyrusi supratau, kad gerus septynerius metus nebuvau išvažiavusi pailsėti. Net ir keliaudama visada fotografuodavau. Sukrėtimų akivaizdoje pradedame kelti svarbius klausimus – ar tikrai save priimame tokius, kokie esame, ar mokame save mylėti, ar žinome, ko norime.


Vieną dieną pamačiau viziją – sėdžiu mažame kambarėlyje Tbilisyje, pro langą matyti nuostabus vaizdas, o aš rašau. Patikėjau tuo vaizdu ir nusipirkau lėktuvo bilietą be atgalinės datos. Skrydžio išvakarėse prasidėjo didžiulis panikos priepuolis – išvažiuoju viena į nepažįstamą šalį, neturiu nieko, kas mane paglobos, o kas, jei išleisiu visus pinigus veltui? Šiandien žinau – tos baimės buvo neracionalios, jos stabdė priimti kaitą kaip savo gyvenimo esmę. Kaitos baimė dažniausiai yra rodiklis, kad eini teisingu keliu ir kad tavęs laukia svarbūs atsakymai. Tą vakarą draugai mane nuramino, palaikė ir gražiai išlydėjo.



N. Rekašiūtės nuotr.



Tbilisyje aš sutikau Sandro.


Visada maniau, kad metai iki trisdešimties yra skirti kelionėms, draugams, bandymams ir polėkiui. Kai visa tai padarai, artėjant trisdešimčiui, ateina laikas kurti šeimą ir gimdyti vaikus. Regis, buvau atradus žmogų tokiems santykiams kurti, tačiau mums nepavyko. Štai tada ir pagalvojau – jei pirmiausia nesukursiu santykio su savimi, nepažinsiu savęs, tai būti su kitu žmogumi man nesiseks. Vos įsileidau šitą mintį, prasidėjo gražus virsmas. Dideli įvykiai yra svarbūs, tačiau viskas juk susideda iš mažų smulkmenų. Ir jeigu šiandien sakau, kad esu beprotiškai įsimylėjusi, o rytoj tas jausmas jau bus kitoks, juk tai nenuneigs, kad jis egzistavo ir tą dieną jaučiausi būtent taip. Mes kiekvienas renkamės, kaip gyventi. Ir tiesą sakant, egzistuoja tik dabarties momentas, tai yra visatos esmė. Lengviau tapo, kai tai supratau.


Esate užsiminusi, kad būdama 28-erių išgyvenote skausmingą patirtį. Galiu apie ją klausti?


Tai buvo laikas, kai sužlugo daug iliuzijų. Viena jų – kad turiu šalia žmogų, turėsiu jį visą gyvenimą ir kursiu šeimą. Pasirodė, kad tai – netiesa, taip nebus, o meilės nebeliko. Matyt, turėjau pastebėti tai anksčiau, bet buvau taip stipriai įsikabinusi mūsų dviejų gyvenimo, kad gyvenau užmerktomis akimis. Tuo pat metu iširo ryšys su geriausia drauge – ji neištvėrė mano depresijos, baisios juodumos, mano minčių apie savęs žalojimą ir gyvenimo beprasmybę. Atrodė, viskas baigta, esu baisi nevykėlė, daugiau niekada gyvenime nieko nesutiksiu, praradau meilę ir savo geriausią draugę. Tuo metu taip stengiausi juos abu išlaikyti ir jiems patikti, kad visiškai save pamečiau. Nebesupratau, kas esu, prasidėjo stiprūs panikos priepuoliai, naktimis dažnai sapnuodavau cunamį. Skęsdavau jame arba savo lovoje, ši naktimis lyg pelkė traukdavo gilyn. Niekada nebuvau susidūrusi su tokiomis blogomis emocijomis, 28-uosius ir dar metus nugyvenau išsibalansavusi tarsi marionetė. Būdavo naktų, kai prabusdavau su mintimi, kad labai norėčiau, jog mano kūnui atsitiktų kažkas blogo, tuomet visi pamatytų, kaip stipriai skauda viduje.


Dabar gerai žinau – išorinė laimės būsena, juokas ir šypsenos visiškai nereiškia, kad žmogaus vidus neserga. Ir aš tuo metu kažkaip sugebėjau laviruoti, funkcionuoti. Kūriau „Atominės tapatybės“ ciklą, o jis man neleido dienų praleisti lovoje. Ir poezija – taip pat. Toje skausmo jūroje pradėjau rašyti eiles, man jos buvo terapija, įžvalgos, prisipažinimai, pokalbiai su savimi. Eilėmis kalbėjo tikra, nesumeluota esybė, galėjau nesislėpti ir išsakyti, kaip jaučiuosi. Kai pradėjau dalytis eilėraščiais, prasidėjo pokyčiai – mane labai palaikė tie, kurie perėjo tą patį. Nebesijaučiau vieniša, suvokiau, kad skausmas gali virsti kažkuo labai gražiu ir kad jis nėra beprasmis, kaip visada maniau. Tuo metu ir fotografavau daug – su moterimis leidome laiką nuogume ir gamtoje. Neabejoju, kad tie pojūčiai irgi prisidėjo, jog visiškai nesugriuvau. Vis dėlto iš visų veiklų labiausiai padėjo psichoterapija.



Tbilisyje Neringa Rekašiūtė sutiko jos kūrybinius ieškojimus labai palaikantį Sandro
Tbilisyje Neringa Rekašiūtė sutiko jos kūrybinius ieškojimus labai palaikantį Sandro
N. Rekašiūtės nuotr.



Jūsų knyga „How to Swim Through Pain“ atsirado iš patirčių, eilėraščių ir nuotraukų?


Kai su leidykla „Dvi tylos“ sutarėme, kad knyga bus išleista, aplankė aiški vizija, jog turiu padaryti naujų nuotraukų, fotografuosiu juostiniu fotoaparatu, eisiu ten, kur man labiausiai skauda, pasakosiu, ką geriausiai žinau. Knygoje yra labai daug man artimų moterų, jas fotografuodama atradau dar tvirtesnį ryšį ir nuostabų pasitikėjimą. Esu nepaprastai joms dėkinga, juk jos sutiko pasirodyti visiškai nuogos tiems, kurie paims knygą į rankas.


Aktų ciklas prasidėjo nuo Jūsų pačios ir Jūsų bičiulės Jovitos aktų. Ar jie irgi bus knygoje?


Su Jovita mus siejo stipri, gaivališka draugystė. Buvo labai daug kūrybos, tada, prieš aštuonerius metus, beje, ir pradėjau rašyti poeziją. Jovita buvo tas žmogus, kuris pabudino manyje poeziją ir išmokė nebijoti savo vidinių demonų. Mūsų keliai išsiskyrė, Jovita šiandien yra mama, studijuoja keramiką, yra viena nuostabiausių menininkių. Esu dėkinga jai už tai, kiek daug man parodė.



N. Rekašiūtės nuotr.



Poezija ir nuogas kūnas yra du bene patys atviriausi dalykai. Vienu atveju apnuogini sielą, kitu – kūną. Ar Jums sunku buvo pasiryžti visa tai pateikti viešai?


Tikriausiai tai buvo manyje, toji sėklytė sudygo ir išaugo. Londonas padėjo nebijoti savęs, išmokė keistis ir keisti savo gyvenimą, čia susipažinau su įvairiais žmonėmis, įdomiausiais ir keisčiausiais menininkais. Tai jie man parodė, kad nėra ko bijoti.


Kad ir kaip mylėčiau Lietuvą, ji vis dar yra dusinanti, nori sutraiškyti, įsprausti, nukarpyti svajones ir entuziazmą. Geriausias pavyzdys šiandien – rašytojas Marius Ivaškevičius. Jo drąsa būti savimi, būti menininku, būti laisvam yra tikras simbolis. Turi būti labai stiprus, kad atsilaikytum. O menininkai juk – jautrūs ir pažeidžiami. Ir labai atviri.

Išleidusi knygą sulaukiu keisčiausių – net moterų – komentarų, esą kaip galima rodyti tokias nuogybes?! Ir kartu jaučiu – žmonės tampa vis sąmoningesni, bunda lyg gėlės pavasarį. Tikriausiai todėl ir plaukiu su didžiausia palaikymo banga.


Iš tikrųjų juk mes turėjome fotografijos metrų, kurie fotografavo nuogas moteris ir netgi leido knygas...


Rimantas Dichavičius, 1990-aisiais išleidęs savo albumą „Žiedai tarp žiedų“, tapo tikra roko žvaigžde! Jei gerai pamenu, tai buvo knyga, kurios egzempliorių nupirkta daugiausia. Man labai patinka jo fotografijos, jos tokios gaivališkos. Toji energija kyla iš vidaus, moters kūną jis mato labai holistiškai, gamtos dermėje nebijo keistesnių pozų.

Ir vis dėlto vyrauja nuomonė, kad moteriai fotografuotis nuogai yra gėdinga, tai gali padaryti žalos jos profesijai ir gyvenimui. Iškreiptas požiūris! O gal moters laisvės baimė? Laisva moteris sprendžia pati, kaip elgtis su savo kūnu, ji nori jausti malonumą. Gyvename virsmo laikotarpiu, naujosios vertybės daugeliui dar yra nesuvokiamos, nors jau yra daug prabudusių, iš savo kiautų besiveržiančių žmonių.


Ar buvo paprasta pirmą kartą į socialinius tinklus įdėti savo aktą? Kaip pasiryžote?


Pirmą kartą save nuogą viešai parodžiau universitete – reikėjo nufotografuoti savo mūzą. Aš nufotografavau save ir savo draugę Jovitą. Nuotraukos man buvo labai brangios – fotografavau juosta, savo rankomis ryškinau. Sumaniusi nuotraukas nudažyti, užplikiau kibirą angliškos juodosios arbatos ir jas sumerkiau. Tai mane taip pririšo prie tų nuotraukų, kad demonstruoti jas visiškai nebuvo baisu. Londone, universitete, mačiau panašių dėstytojų darbų, – jie pozavo nuogi. Tokia kūryba, saviraiška. Kai savo nuotraukas pristačiau šešiasdešimčiai kurso draugų, įdėti jas į socialinius tinklus atrodė vienas juokas.



N. Rekašiūtės nuotr.



O ką apie Jūsų aktus mano pietietiško kraujo naujasis Jūsų širdies draugas?


Sandro labai mane palaiko. Visus mano ieškojimus. Jis kilęs iš labai meniškos, inteligentiškos šeimos, yra nepaprastai kuklus, tačiau begalinio proto ir gylio žmogus. Sandro tarsi skleidžiasi kartu su manimi, jis jau seniai rašo poeziją, bet tik prieš kelias dienas savo eiles pirmą kartą skaitė Tbilisio rašytojų namuose. Skatiname vienas kitą, augame kartu. Dabar suprantu, kad santykiai gali bujoti nė vienam nekapojant savo sielos dalių.


Kaip susipažinote su Sandro?


Jis pamatė mano nuotrauką pas savo draugą, iš kurio aš Tbilisyje nuomojausi kambarį. Vėliau tas draugas man pasakojo iš Sandro išraiškos viską supratęs. Parašė jis man feisbuke, pradėjome susirašinėti, man pasirodė įdomu, tokia poetiška siela. O paskui pakvietė susitikti, nuėjau į pasimatymą ir nebeišsiskyrėme. Tarsi pati visata apdovanojo mane už mano ryžtą eiti savo keliu be atsiprašinėjimo ir nelaukiant patvirtinimo.


Jus dažnai pristato kaip aršią feministę. Šiandien ir norėdama tų gaidelių Jūsų atsakymuose neįžvelgiu. Priešingai – daug kalbate apie moteriškumą ir meilę. Pažiūros keičiasi?


Tikra tiesa – seniau buvau toji, kuri daugeliu atvejų kapojasi dėl neteisybės. Dabar labiau tikiu, kad pokytis ateina, kai kalbiesi su žmonėmis, kai vyksta dialogas. O dialogo labai trūksta, nors visi norime to paties – būti pastebėti, išgirsti, priimti, kartais tiesiog apkabinti. Kai tai įvyksta, galima pradėti pokalbį, ir jis dažnai veikia labiau nei kalbos iš tribūnos. „Tu – durnas, aš – teisus“ – tai joks kelias. Kelias yra tikėti, kad kiekviename iš mūsų gyvena gėris. Moteriškumo nesieju su biologine lytimi. Moteriškų savybių mūsų planetai šiandien reikia labiausiai. Jų labai reikia vyrams, kad galėtų verkti, apsikabinti, prašyti pagalbos ir atvirai kalbėtis.


***


Žurnalas „Moteris“, 2019'04


Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis