Prašmatnus Londono viešbutis „Dorchester“ – vilioja užsukti. Jame tiek daug turtingų ir sėkmės lydimų svečių, kad po kurio laiko imu nebekreipti į juos dėmesio. Belaukiančios lifto, mano žvilgsnį prikausto koridoriumi žingsniuojantis aukštas inteligentiškas vyras. Prieš išeidamas iš viešbučio užsimauna juodą kepurę. Iškart atpažįstu Alexanderį Skarsgardą, – su juo turiu susitikti šiame viešbutyje kitą dieną. Kažin kur jis šįvakar išsiruošė? Ar žmonės gatvėje jį irgi atpažins, ar jis įšoks į vieną iš juodųjų Londono taksi automobilių ir britų sostinėje liks nepastebėtas?
Daugeliui žmonių šis 42-ejų metų švedų aktorius jau seniai žinomas ne vien kaip vyriausiasis Stellano Skarsgardo sūnus. Sėkmę jam atnešė vaidmuo televizijos HBO seriale „Tikras kraujas“, vėliau jo karjera pasipildė virtine vaidmenų skirtingo žanro filmuose: režisieriaus Larso von Triero „Melancholijoje“, taip pat – „Šiaudiniuose šunyse“, 1971 m. pasirodžiusios to paties pavadinimo juostos perdirbinyje, ir „Tarzane – džiunglių legendoje“, atnaujintoje vienoje populiariausių nuotykių istorijų versijų. Prieš dvejus metus kritikai labai palankiai įvertino jo vaidmenį populiariame HBO seriale „Nekaltas melas“, jame jis įkūnijo smurtaujantį Selestės (Nicole Kidman) sutuoktinį. O netrukus gerbėjai išvys Ridley Scotto prodiusuotą filmą „Pasekmės“, kurio veiksmas rutuliojasi pokario Vokietijoje 1946 m. A. Skarsgardas vaidina vokiečių architektą Stefaną, gyvenantį toje pačioje viloje su britų pulkininku (Jasonas Clarke’as), kuris atvyko į Vokietiją kartu su savo žmona (Keira Knightley) atstatyti per karą sugriauto Hamburgo. Šioje juostoje priešiškumas ir sielvartas atveria kelią aistrai ir išdavystei.
Ar šis filmas sukurtas pagal tikrą istoriją?
To paties pavadinimo romano autorius Rhidianas Brookas rašydamas jį rėmėsi savo šeimos istorija. Veikėjai yra išgalvoti, tik jo senelis buvo tas britų karininkas – po karo jis išvažiavo į Hamburgą atstatyti nuniokoto miesto. Britas leido vokiečių šeimai pasilikti prieš tai jai priklausiusiame ir ilgainiui nusavintame name. Britas buvo geros širdies žmogus, jis nusprendė, kad vietos didžiuliame name užteks visiems. Jie tapo draugai. Tai – ne meilės, o labiau draugystės istorija apie tai, kaip per šešis mėnesius trukusį tiek vokiečių, tiek sąjungininkų bombardavimą ir vėliau tie žmonės sugebėjo gyventi po vienu stogu. Man ši istorija pasirodė nuostabi. Romane ji ir buvo aprašyta.
Kuo Jus patraukė Stefano personažas?
Perskaičiau gana nemažai scenarijų apie Antrąjį pasaulinį karą, žiūrėjau filmų apie pokarį. Susidarė toks įspūdis, kad dauguma atvejų viskas piešiama tik juodomis ir baltomis spalvomis: gerieji sąjungininkų vyrukai kovoja su piktadariais vokiečiais ir kad visi 80 milijonų šios tautybės žmonių yra tik blogiečiai. Juk buvo ir daugybė tokių, kaip Stefanas, atsidūrusių tarp dviejų ugnių. Man patiko ši istorija ir tuo, kad jis nebuvo rezistencijos dalyvis, nes tai būtų lengviausia išeitis pavaizduoti gerąjį vokietį. Šis vyras labai gilus ir sudėtingas, jį kamuoja nuolatinis kaltės jausmas. Stefanas nebuvo aktyvus nacių partijos narys, o gyvena nuostabiame name, apstatytame įspūdingais bauhauzo stiliaus baldais, įsigytais už žuvusios žmonos šeimos pinigus, kuriuos ši užsidirbo bendradarbiaudama su naciais. Stefanas jaučiasi dėl to kaltas, gedi žuvusios žmonos, jis – įdomus ir įvairialypis personažas.
Kur juosta buvo filmuojama?
Daugiausia – Prahoje, taip pat – Hamburge. Šis miestas per karą buvo smarkiai sugriautas, ilgainiui didžioji jo dalis atstatyta. Kaip supratau, tam tikros Prahos vietos labiau primena senąjį Hamburgą negu jis pats. Nuniokoto miesto masteliai sunkiai suvokiami. Man regis, filme minima, kad vos per vieną savaitę bombų ant Hamburgo buvo numesta daugiau negu ant Londono per nacistinės Vokietijos liuftvafės operaciją „Žaibas“ („Blitz“) nuo 1940 m. rugsėjo iki 1941 m. gegužės. Per kelias dienas žuvo 40 000 žmonių, dar milijonas gyventojų buvo priversti palikti savo namus. Žmonių kančios buvo beribės, man galvoje tokie dalykai netelpa.
Ar domėjotės karu? Skaitėte apie jį knygas, žiūrėjote filmus, o gal kas šeimoje dalijosi šia baisia patirtimi?
Ruošdamasis filmui skaičiau biografinę Gittos Sereny knygą „Albertas Špėras. Jo mūšis su tiesa“ („Albert Speer. His Battle with Truth“). Autorė artimai bendravo su Albertu paskutiniais jo gyvenimo metais, jis jai atsivėrė, dalijosi pasakojimais apie Niurnbergo procesą. O kadangi A. Speeras buvo dar ir vyriausiasis Hitlerio architektas, man buvo įdomu ieškoti sąsajų su Stefanu. Knyga labai įdomi, ji padėjo geriau perprasti kaltės jausmą, suprasti skirtingus žmonių vaidmenis karo metu. Tada žiūrėjau vieną mėgstamiausių savo filmų „Trečiasis žmogus“. Ši 1949-aisiais Vienoje nufilmuota juosta, mano nuomone, yra ne tik viena geriausių kino istorijoje. Ją man buvo naudinga pažiūrėti būtent dabar, nes ji nufilmuota autentiškoje vietoje po karo praėjus vos keleriems metams. Viena nebuvo taip sugriauta kaip Hamburgas, tačiau pamatyti ir pajausti miesto, susiduriančio su karo pasekmėmis, gyventojų mentalitetą, tikrai verta. Aš užaugau Švedijoje, – ji Antrojo pasaulinio karo metais laikėsi neutralumo politikos, tačiau mano senelis buvo prekybinio laivo kapitonas, o tas laivas triskart skendo, nes vokiečiai nesirinkdami atakavo prekybinius laivus Šiaurės ir Baltijos jūrose. Taigi senelis išgyveno triskart. Pamenu jo emocingus pasakojimus ir stiprius išgyvenimus.
Ar šis filmas, Jūsų nuomone, svarbus jaunajai kartai? Juk daugeliui jų karas yra sunkiai įsivaizduojamas ir suvokiamas dalykas, jie nėra susidūrę su destrukcine jo žala.
„Karas“ gal ir yra svetima sąvoka daugeliui Vakarų pasaulio jaunosios kartos atstovų, tačiau nesvetimi susvetimėjimas, susitaikymas ir tribalizmas. Žinoma, viskas vyksta kitokiu lygiu, tačiau dabartinė JAV – šalies, kurioje šiuo metu irgi gyvenu, politika vis dažniau susiduria su susiskaldymo problemomis, vis dažnesnės tapatybės politikos ir tribalizmo apraiškos, kai palaikoma tik viena sava grupė, o atviras dialogas nebeįmanomas. Manau, šią pamoką turime išmokti visi. Svarbiausia, kad būtų bent stengiamasi ir bandoma įsivaizduoti, ką ta kita šalis išgyveno, kodėl atsidūrė ten, kur atsidūrė, net jeigu ir nesutinki su jos pozicija. Mėginimo įsigilinti ir suprasti, mano galva, trūksta ir šiuolaikinei visuomenei, ir politikams.
Jūs vaidinate architektą. Kiek artimas Jums buvo šis personažas ir kaip įsivaizduojate savo tobulą svajonių namą?
Stefanas, kaip ir aš, buvo didžiulis bauhauzo gerbėjas, man dar patinka XX a. vidurio modernaus paprastumo koncepcija (angl. mid-century modern). Filme yra viena scena, kurioje galima išvysti namo, kurį Stefanas nori pastatyti Alpėse, modelį. Tas namas ir yra mano svajonių (juokiasi). Jis nepaprastai gražus, labai modernus, minimalistinis ir neperkrautas. Beje, prieš pasinerdamas į aktorystę aš norėjau būti architektas, todėl man buvo įdomu įkūnyti Stefaną, pajusti to laiko aplinkos estetiką.
Kur Jūs dabar gyvenate? Ar, turėdami savo architektūrinių svajonių, nesunkiai radote Jums tinkamą būstą?
Namas, kuriame gyvenau Los Andžele, idealiai atitiko mano skonį, estetinį suvokimą, – 1963 m. statybos vieno aukšto karkasinis statinys yra labai minimalistinis, modernus, tai architekto Richardo Neutros eros stiliaus pastatas. Mano butas Niujorke jau kitoks – jis senesnis, 1860 m. statybos. Niujorke, mano mėgstamiausiame Ist Vilidž (East Vilage) rajone, sunku rasti puikių XX a. vidurio modernistinio stiliaus butų. Tikrai labai sunku. Taip pat turiu būstą Stokholme, jį netrukus ketinu pradėti atnaujinti.
Ar kaip žmogus, kuriam nuolat ir daug tenka keliauti, turite kokį nors ypatingą daiktą, kurį visada pasiimate kartu, o gal namie laikote ypatingų šeimos ar praeities relikvijų?
Ne. Iki įsigijau būstą Niujorke, dvejus metus buvau klajoklis. Turėjau lagaminą ir nuolat keliavau, o pastovių namų neturėjau. Kai atsikėliau gyventi į JAV, nuomojausi butą Niujorke, tačiau dėl įtemptos filmavimų dienotvarkės teko mažai tuose namuose gyventi. Kai supratau, kad Niujorke kurį laiką apkritai nebūsiu, nusprendžiau atsisakyti nuomojamo būsto. Visus savo daiktus palikau saugykloje, pasiėmiau tik pačius būtiniausius, kad tilptų į lagaminą. Maniau, kad toks gyvenimo būdas sukels daug streso, tačiau taip nenutiko. Buvo gan įdomi patirtis suprasti, kiek nedaug materialių dalykų žmogui reikia. Nusprendžiau apsiriboti tik vienu lagaminu. Juk nekeliausiu su, tarkim, 19. Imdavau tik tiek daiktų, kiek tilpdavo į tą vieną lagaminą.
O kokio didumo jis buvo?
Turėjau tik vieną rankinį bagažą. Laikiausi griežtos „vienas naujas daiktas mainais į vieną seną“ politikos. Jei norėdavau nusipirkti naujų batų porą, senuosius kam nors atiduodavau. Tai privertė mane daugiau susimąstyti apie vartotojiškumą. Buvo įdomu suvokti, kad visi reikalingi materialūs daiktai telpa į vieną lagaminą. Kai galiausiai įsigijau būstą, atsikračiau daugybės daiktų, kuriuos laikiau saugykloje, nes man jie pasirodė nereikalingi. Dabartiniame bute turiu kelis mielus prisiminimus iš vaikystės, tai – mudviejų su broliu piešiniai, keli pačių padaryti mažmožiai, bendras mano ir dėdės darbelis. Šiuos daiktus branginu ir saugau, bet šiaip nesu daiktų kaupikas.
Aktoriaus duonos paragavote labai anksti, tada keleriems metams karjerą nutraukėte. Ar Jums nepatiko pripažinimas, žinomumas, ar baiminotės tapti savo garsaus tėčio šešėliu?
Aktorystė niekada nebuvo mano pašaukimas. Kine atsidūriau atsitiktinai. Filmą kūrusiam nuostabiam švedų aktoriui ir režisieriui Allanui Edwallui reikėjo vaiko. Man buvo septyneri, o mano tėtis ir Allanas buvo geri draugai. Man pasiūlė tą vaidmenį, aš sutikau – būdamas vaikas filmavausi dar keliose juostose. Vaidinti lioviausi, nes man ėmė nepatikti dėmesys. Filmavimo aikštelėje būti buvo gera, įgyta patirtis taip pat džiugino, todėl, kai suaugau, suaugęs pamaniau, kad galbūt reikėtų aktorystei suteikti dar vieną šansą, nes vaidinti man iš tikrųjų patiko. Nejaukiai jaučiausi dėl perdėto dėmesio, todėl viską mesti atrodė lengviausia išeitis. Man buvo 13-a metų, nežinojau, ką noriu daryti, kas noriu būti, tačiau savo ateities tikrai nesiejau su aktoryste. Šiek tiek galvojau apie architektūrą. Neatradau, kuo norėčiau užsiimti, ir galiausiai grįžau prie aktorystės.
Šiuo metu esate neįtikėtinai paklausus aktorius, turite gausybę įvairių projektų. O kokios yra Jūsų svajonės?
Svajoju išeiti į užtarnautą poilsį (juokiasi). Viskas, gana. Man reikia trumpos pertraukėlės. Nors gal ir ne. Man patinka prisidėti prie kino projektų vystymo. Aktorius labai smarkiai reikštis negali. Laukia, kol paskambins agentai ir atsiųs scenarijų – kitų žmonių dvejų ar trejų metų, jeigu ne daugiau, darbo rezultatą. O juk labai įdomu dalyvauti pirminiame filmo kūrimo etape, kai renkama komanda, kai reikia rasti gerą tavo perskaitytos ar išgirstos neįtikėtinos ir norimos papasakoti istorijos scenarijaus autorių, kai, šį radus, reikia kalbėtis su režisieriumi, galvoti apie tinkamus aktorius. Mane tikrai labai domina kuo labiau įsitraukti į kino gamybos procesą. Kalbant apie režisūrą, prieš daugybę metų, kai su draugu Švedijoje sukūrėme trumpametražį filmą „Nužudyti vaiką“ („Att döda ett barn“), buvau užsidegęs labiau panirti į šią veiklą, tačiau įsisukau, ėmiau intensyviai filmuotis, ir viskas liko taip, kaip yra. Tačiau jei bus tinkamas laikas, rasiu tinkamą projektą ir pajausiu, kad noriu pareikšti savo nuomonę ir papasakoti tam tikrą istoriją, taip ir padarysiu.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'04
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
