O kai grįžusi namo įsijungiau Thelonious‘o Monko atliekamą džiazą, supratau, kad šią valandą gyvenimas atrodo kaip paveikslas. Ne atvirkščiai.
Ant medinių grindų, palei baltą sieną, stovi senutė žema medinė taburetė. Ant jos – į sieną atremtas paveikslas. Jame vyrauja balkšvi ir juosvi atspalviai, tarp šių švelniai įsimaišiusios ir chromatinės spalvos – rausva, gelsva, melsva. Jos tarsi ramiai išneria iš storo potėpių sluoksnio, apsidairo ir, šviesai kambaryje pasikeitus ar žiūrovui pakeitus žvilgsnio rakursą, vėl pasislepia. Iš aiškiai matomų vienas ant kito gulančių potėpių suformuota žmogaus figūra kvėpuoja ramiai, kiek linguodama pirmyn ir atgal, o pirštai greitai juda pianino klavišais.
Kaprizinga tapyba
Paveikslą gana smulkiai aprašinėju įtardama, kad nuotrauka jo neperteiks. Tokia tapyba – iš kaprizingų, skirtų ramiai, ilgai žiūrėti, kuriai būtina natūrali šviesa, – uždegus šviestuvą, paveikslas nusidažo švelniais rožiniais atspalviais, o kai apšvietimas natūralus, jie tik vietomis lengvai persišviečia. Žiūrėdama galvoju, kad šiais laikais, kai vis daugiau meno žiūrime (ir perkame) skaitmeniniuose ekranuose, tokios tapybos kuriama vis mažiau. Instagrame ji atrodys prastai. Bet nė neabejoju, kad visada bus ir tokios tapybos kūrėjų, ir jos gerbėjų. Subtilūs atspalviai, paslaptingi tapybiniai sluoksniai, šešėlių žaismą kuriantys potėpiai ir dažų faktūros nesileidžia reprodukuojami. Purkštauja, kai juos bandome efektingai apšviesti. Visai neskuba megzti kontakto su į kambarį įėjusiu nauju svečiu. Ir gerai.
Paveikslo „Pianistas T.M.“ autorius – tapytojas Viačeslavas Jevdokimovas-Karmalita. Gimė 1946 m. Vakarų Ukrainoje. Į Lietuvą atvyko studijuoti meno ir 1980-aisiais baigė freskos-mozaikos studijas tuomečiame Vilniaus dailės institute. Namo negrįžo – liko Vilniuje, tik prie pavardės kaip savo motinos atminimą pridėjo jos mergautinę pavardę Karmalita. Jau ilgą laiką tapytojas gyvena ir kuria sename name už Vilniaus, tarp knygų, džiazo ir seno sodo vaizdo pro langą.
Šis yra dažniausias jo tapybos motyvas. Konkrečių figūrų Karmalitos paveiksluose reta, viskas dažniausiai virsta prislopintų spalvų abstrakcijomis, tačiau kartais, kaip matome, ant drobės pasirodo žmonės – džiazo muzikantas Th. Monkas ar kompozitorius Igoris Stravinskis. Tik ar tai – žmonės? Labiau, matyt, – jų tapoma muzika. Menininkas neatlieka tyrimų – neskaito biografijų, nežiūri filmuotos medžiagos. Jis klauso muzikos ir iš to, ką girdi, kuria paveikslą, o realaus žmogaus fotografiją pasitelkia tik kaip pirminį vaizdinį. Nelieka veido bruožų, pradingsta skirtis tarp žmogaus figūros ir paveikslo fono. Dar daugiau – menininkas pageidauja, kad neliktų skirties ir tarp paveikslo bei sienos, ant kurios jis kabo.
Paklausta, ar neketina paveikslo įrėminti, Ieva atsako tvirtai: „Paveikslo rėminimo klausimą aptarėme su menininku. Jis sakė, kad rėmų tikrai nereikia, nes paveikslas turi susilieti su aplinka.“ Maža to, šeimininkė leidžia jam keliauti iš vietos į vietą. Perkeltas į naują erdvę, kūrinys pamatomas vis kitaip.
Paveikslas – pokalbių erdvė
Susigalvotas taisykles gyvenime kartais verta laužyti tam, kad pasitikrintum, ar jos vis dar galioja. Šiai rubrikai vengiu kalbinti tuos, kurių namuose esantys kūriniai yra artimų žmonių. Artimesniu ryšiu su meno kūrinio autoriumi nesusiję žmonės apie jį kalba lengviau. Suprantu, kodėl. Kai susipina bendri prisiminimai, darosi sunku visa tai nusakyti paprastais žodžiais. Į paveikslą žiūrinčios Ievos akyse – ne tik spalvos ir potėpiai, bet ir prisiminimai, praėjęs laikas, emocijos, kurių turbūt nebeįmanoma atskirti.
„Paveikslą pamačiau Viačeslavo dirbtuvėje Riešėje. Vaikystėje ten lankydavausi dažnai, jis supažindino mane su literatūros, džiazo pasauliu. Ir suaugusi atvažiuodavau pas Slavą. Kartą aplankiusi pamačiau tik pradėtą paveikslą ir iš karto supratau, kad jis – mano. Paskui kelerius metus vis matydavau, kaip Slava keičia šį darbą, vienu metu net pyktelėjau dėl to, bet dabar manau, kad turbūt buvo teisus tai darydamas. Sakyčiau, tai vienas geresnių jo kūrinių.“ Tuo metu Ieva studijavo ir gyveno Bostone, iš ten Viačeslavui siųsdavo džiazo muzikos kompaktinius diskus, tarp jų – ir Th. Monko įrašus.
Amerikietis džiazo pianistas ir kompozitorius Th. Monkas (1917–1982 m.) išsiskyrė gebėjimu improvizuoti ir nenuspėjamu, banguojančiu grojimu. Šiurkštokas grojimas darant netikėtas pauzes, pabrėžiant atskirus garsus iš tikrųjų turi kažką bendra su Karmalitos tapyba – nelygiais, šiurkštokais potėpiais, tylos pauzėmis ir vietomis ryškiu, kitur beveik nepastebimu ritmu.
Pirmiausia paveiksle pamatome pavaizduotą objektą, bet ilgainiui jis nueina į antrą planą. Štai ir mano pašnekovė sakosi šiame gyvenimo etape nebeklausanti Th. Monko muzikos. O su paveikslu pasikalbanti nuolat. „Kartais ateini į kambarį neįprastu paros metu ir nustembi pamačiusi kokį naują niuansą paveiksle. Kartais jis nepastebimai susilieja su aplinka, o kartais ateinu pagerti su juo kavos. Ilgainiui apsipratau su pianisto figūra ir vis daugiau dėmesio skiriu pačiai tapybai – detalėms, atspalviams, niuansams. Ir dar už viso to yra mano asmeniniai prisiminimai, man paveikslas neatsiejamas nuo jį sukūrusio žmogaus ir jo aplinkos“, – sako Ieva. Iš pasakojimo atrodo, kad gyvas pokalbis su paveikslu nesibaigs dar ilgai. Tai reiškia, kad namuose dar ilgai skambės pianino muzika, tik truputį kitaip, nei esame pratę, – ne garsais, bet potėpiais.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'03
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
