Aktorius Darius Meškauskas: „Viešumas patinka. Turbūt mano varomoji jėga yra tuštybė“


Aktorius Darius Meškauskas (54 m.) sako, kad jį žavi paradoksai, – iš jų nuaustas ir efemeriškas teatro gyvenimas.

Juokiasi, kad ir Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelnė už improvizacijos bei psichologinio tikrumo – scenoje nelengvai suderinamų vienas kitam prieštaraujančių dalykų – dermę.


Kas šiuo metu Jus labiau pradžiugintų nei pagaliau pelnyta Nacionalinė kultūros ir meno premija?


Šiai premijai buvau pristatytas tris kartus, o štai Auksiniam scenos kryžiui nominuotas dešimt kartų. Taigi man sekasi, – beveik kiekvieną sezoną atsidurti tarp trijų geriausių aktorių yra puiku. Įsivaizduoju, kad apdovanojimų skirstytojai mano: „Na, šitas dar gaus.“ Beje, esu gavęs Vyriausybinę kultūros ir meno premiją.


Nesakyčiau, kad šįkart šokinėju iš džiaugsmo. Mane apdovanojimai pristabdo, susimąstau, kas įvyko. Tai – išbandymas šlove, svarbu nepasiduoti pagundai susireikšminti. Pradėjau galvoti apie kažkokio etapo pabaigą. Juk esi įvertintas už praeitį. O gyventi tenka dabar, būtina kai ką pradėti iš naujo. Premija – žiūrovų meilės išraiška? Bet meilė įpareigoja.


Buvo mėnesių, kai vaidindavote po 20 spektaklių – šešiuose teatruose, esančiuose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.


Nedidelė šalis, turiu pasakyti. Tris šimtus kilometrų įveiki per pusketvirtos valandos. Nemėgstu viršyti greičio, bet pastaruoju metu nežinia kodėl gaunu žinučių iš Mokesčių inspekcijos, kad reikia sumokėti baudą. Nesuprantu, dėl ko nusižengiau. Reikės pradėti aiškintis.


Na, va, kaip tik ir pinigai pravers. Pinigai suteikia šiokios tokios laisvės?


Ir nelaisvės. Dideli pinigai. Šią premiją žaibu galima išleisti. Iš tikrųjų pinigų reikia tiek, kad jaustumeisi oriai. 1990–1993 metais, būdavo, įeini į parduotuvę, pardavėja su priklijuotais nagais nužvelgia nuo galvos iki kojų ir iš karto pradeda transliuoti, kad akivaizdu, jog aš čia nieko nepirksiu. Tuo metu aš, mano žmona ir Vytautas Anužis sukūrėme spektaklį vaikams ir važinėjome po vaikų darželius. Taip sudurdavome galą su galu. Būdavo – gauni algą, atiduodi skolas, pagyveni ir vėl skoliniesi.


Ar šiuo metu taip pat intensyviai dirbate? Kas naujo Jūsų repertuare?


Vaidinu spektakliuose „Hamletas“, „Mama Drąsa“, „Kalės vaikai“, „Katedra“, „Tartiufas“, „Dugnas“, „Žuvėdra“ bei kituose. Šį sezoną nėra nieko naujo – neturėjau laiko repetuoti. Anksčiau būdavo laisvesnis sausis, dabar ir sausį dirbau išsijuosęs.


Lemtingai gimėte, augote garsių teatralų giminėje. Anksti tapo aišku, kad „apsinuodijote“ teatru?


Pažintis su teatru prasidėjo nuo operos. Mano tėtis, hidroelektrinių statybos inžinierius, ir mama, geografė, mėgo teatrą, bet svarbiausią vaidmenį mano teatro pažinimo istorijoje suvaidino močiutė, mamos mama Marija Dauguvietytė, pirmoji mano prosenelio režisieriaus Boriso Dauguviečio dukra. Močiutė visą gyvenimą dirbo Operos teatre, dainavo chore, vėliau tapo režisieriaus padėjėja. Buvau vienintelis ir labai mylimas jos anūkas. Ji mėgo su manimi būti, be galo lepino, pradėjo tampytis į Operos teatrą, ten vaidinau mimanse, dainavau vaikų chore. Kardai, šarvai, užkulisių kvapas, visi tie J. Basanavičiaus gatvėje buvusio Operos teatro burtai mane pakerėjo. Keturios senelės seserys buvo aktorės, per Antrąjį pasaulinį karą emigravo į Ameriką, Australiją. Vėliau, kai atvažiuodavo į Lietuvą, būdavo daug klegesio, juoko, kalbų. Vaiko akimis man jos buvo ne aktorės, o tetos – labai linksmos, charizmatiškos, egocentriškos. Tik ir girdėdavau: „Aš, aš, aš.“ Vėliau supratau, kad tai būdinga aktoriams. Viena žurnalistė manęs paklausė, apie ką kalbamės, kai susitinku su Galina Dauguvietyte – jauniausia B. Dauguviečio dukra iš kitos santuokos. Atsakiau: Žinoma, apie ją.“ Būdavo, ji paklausia, kaip tu gyveni, aš pasakau du sakinius, ir ji pradeda: „O aš...“



D. Meškauskas
D. Meškauskas
MOTERIS / A. Solomino nuotr.



Ir tolesnį savo gyvenimą susiejote su aktoriais.


Mano žmona Eglė Barauskaitė – aktorė, abu jos tėvai – Balys Barauskas ir Marija Černiauskaitė – Klaipėdos dramos teatro aktoriai. Ir gerai, ir blogai, kai visi aplinkui – iš tos pačios sferos. Tai galbūt siaurina mūsų pasaulėžiūrą, nuolat trinamės toje pačioje terpėje. Kita vertus, yra patogu, turime apie ką kalbėtis, suprantame vieni kitus.


Ar vaikų turite?


Ne. Mano vyriausybėje neklegens vaikai. Beje, S. Skvernelis šiuo klausimu neteisus. Vaikų neturintis asmuo gali labiau koncentruotis į visuomenę – asmeninių interesų sumažėja. Bevaikių buvo visais amžiais. Į kunigus leisdavo apsisprendusiuosius tarnauti Dievui ir žmonėms. Teatras yra savita bažnyčia, abu su žmona esame pasišventę teatro altoriui.


Jūs – individualistas ar komandos žmogus?


Aktorius turi būti ekstravertas ir mokėti ilsėtis vienas. Kai su OKT keliaujame po pasaulį, viena iš būtinų sąlygų – viešbučiuose turėti po atskirą kambarį. Per mėnesį vaidini po 15, 20 spektaklių, būtina pabūti vienam. Gyvenu Klaipėdoje, mėgstu nuklysti prie jūros – išsivalai, supranti, koks esi laikinas, mažas ir nesvarbus.


Ar Jūs, vilnietis, dėl jūros rinkotės gyventi Klaipėdoje?


Po studijų išvykome į Marijampolės dramos teatrą, bet ten buvome neilgai. Klaipėdą rinkausi dėl jūros, be to, uostamiestis – mano žmonos tėvonija. Kai atvykome, teatre jaunų aktorių nebuvo, o jų reikėjo. Režisieriui Povilui Gaidžiui turbūt pasirodžiau įžūlus. Atėjau į pirmą pokalbį, jis paklausė: „Ar nori į mūsų teatrą?“ Atsakiau klausimu: „O ar jums reikia?“ – „Reikia.“ – „Tada noriu.“ Esu jam dėkingas už puikią mokyklą, už tai, kad turėjau daug vaidmenų.


Dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ar Jums svarbu dalytis profesine patirtimi su studentais?


Kartu su Oskaru Koršunovu ir Viktorija Kuodyte mokome aktorinio meistriškumo antro kurso studentus. Mokydamas juos, mokausi pats – kai reikia studentams paaiškinti, tenka pirmiausia sau pačiam suformuluoti svarbius dalykus. Staiga atsiveria akys, suprantu teatro dėsnius ir tai, kodėl man vienu ar kitu atveju pavyko ar nepavyko. Kitas klausimas, ką studentai išgirsta. Savo dėstytojų žodžius prisimindavau praėjus daugeliui metų po studijų. Teorija, susieta su patirtimi, tampa tavo atradimu.


Man labai patinka mano studentai, jų yra per dvidešimt. Išsilavinę, turi savo nuomonę. Žvelgdamas į dabartinį jaunimą galvoju, kad mūsų visuomenė sveiksta. Ne veltui Mozė, prieš atvesdamas žydus į Pažadėtąją žemę, 40 metų juos vedžiojo dykuma. Mūsų visuomenėje yra nemažai nelaisvės atavizmų. Mūsų valstiečiai buvo baudžiauninkai, vergai, o tokiems išmokti gyventi laisvės sąlygomis – sudėtingas procesas. Laisvė – tai atsakomybė. Vergas atsakomybės vengia, jis tik įsakymus vykdo, o pats spręsti nemoka, nenori, bijo.


Buvote pasirinkęs laisvai samdomo aktoriaus kelią. Patyrėte, kad nepriklausomo aktoriaus laisvė turi du galus?


Buvau išėjęs iš Klaipėdos dramos teatro, buvau laisvai samdomas, bet priėjau prie išvados, kad sovietmečiu įkurtas valstybinių teatrų tinklas yra geras dalykas. Kai visi aktoriai – laisvai samdomi, nėra trupės. Provincijos miestuose trupė sukuria aplink save bendruomenę, pastovius teatro lankytojus. Valstybiniame teatre, jei vadyba gera ir geras režisierius, gali įvykti stebuklai. Šie neįmanomi teatre, kuris darbuotojus samdo. Tik O. Koršunovo teatras – išimtis, nėra etatinių aktorių, o trupė ir repertuaras – susiformavę.


Man yra įstrigusi televizijos laida: sėdėjo filosofas profesorius Arvydas Šliogeris, Tėvas Stanislovas ir poetas Sigitas Geda, kalbėjo apie laisvę. Šliogeris pasakė: „Vienas šuo bėgioja kiemais, kitas gyvena pas šeimininką. Kuris laisvesnis? Tas, kuris gatvėje ir turi pats išsimaitinti, prisiimti atsakomybę už save. Ar tas, kuris gyvena pas šeimininką, yra viskuo aprūpintas, bet nėra laisvas?“ Laisvė pirmiausia yra atsakomybė už save, gebėjimas ja naudotis. Aš žinau, kiek daug reikia dirbti laisvai samdomam aktoriui, užsiiminėti savireklama. Per daug populiariumo taip pat nėra gerai, tampi priklausomas, pernelyg viešas. Aš kartais mėgstu būti incognito. Tačiau be žinomumo kasa tuščia.


Ar žaidybinis scenos menas persismelkia ir į realų gyvenimą?


Profesorė Irena Vaišytė pasakojo apie savo viešnagę Paryžiuje. Buvo surengtas vakarėlis, visi juokavo, skaldė anekdotus, o vienas žmogus uoliai valgė ir tylėjo. Kai jį, aktorių, pristatė ir paprašė perskaityti kūrinio ištrauką, jis nusišluostė lūpas ir paskaitė taip, kad visiems ausys atlėpo. Vaišytė patarė: „Nesitaškykit gyvenime, taškykitės scenoje. Taupykite kūrybiškumą. Scena yra pavydi. Ji gali jums pakišti koją. Būkit aktoriai scenoje, o ne gyvenime.“ Aš nuo vaikystės mėgau šposus, klasėje patiko būti dėmesio centre, šių savybių aktoriui reikia. Na, o kai tampi profesionalas, turi pagalvoti, kas svarbiau – būti žavingam gyvenime ar įdomiam scenoje.


Garbesnio amžiaus Jūsų kolegos pasakoja apie bohemiškus vakarėlius po spektaklių. Ar dabar tokie vyksta? Nebūtinai su vyno taure.


Būna ir su vyno taure! Nors dabar madinga negerti. Nueikit į Vingio parką. Anksčiau ant kiekvieno suoliuko sėdėdavo kas nors su alaus buteliu rankose, o dabar visi bėgioja, sportuoja. Teatre, kai buvau jaunas aktorius, gerta kur kas daugiau. Dabar daugybė aktorių, studentų iš viso nevartoja alkoholio. Linksmintis galima be kvaišalų.


Pastebimai sulieknėjote. Sportuojate, laikotės dietos?


Esu priverstas prisižiūrėti. Atsikračiau devynių kilogramų. Mane mobilizuoja Hamleto vaidmuo. Būdamas 54-erių metų vaidinu 33-ejų princą, privalau apgauti publiką, o svarbiausia – patį save. Kai papilnėju, nepatinku sau. Man turi būti negėda.


Gyvenant vaidybos pasaulyje ar nėra rizikos pamesti save?


Neretai aktoriams prilimpa įvaizdžiai. Pastatytas balsas, garsi kalbėsena iškart atkreipia dėmesį, – kartais taip atsitinka nevalingai. Pavyzdžiui, dabar kalbu su jumis ir galvoju: „Ar tai mano, ar kurio nors herojaus mintys?“ Susitapatinimai.



D. Meškauskas
D. Meškauskas
MOTERIS / A. Solomino nuotr.



Ar esate prietaringas aktorius?


Formaliai. Dėl tradicijos laikausi tam tikrų prietarų: jeigu nukrenta tekstas, ant jo atsisėdu ir tik tada pakeliu. Jeigu matuojantis siuvamą kostiumą siuvėja įduria su adata iki kraujo – geras ženklas. Negerai atsisakyti vaidmenų, nes paskui jų negausi. Prieš eidami į sceną visi pabeldžiame į medį, apsikabiname ir linkime vienas kitam sėkmės. Kai vaidiname Prancūzijoje, sakome „merd“ (pranc. k.; „mėšlas“), kai Anglijoje – „Breik the leg” (angl. k.; „nusilaužk koją“). Britai lenkdamiesi publikai atstatydavo koją į priekį. Linkima gausių plojimų – kad nuo lankstymosi nulūžtų koja.


Aktoriui labai svarbu būti suprastam, reikalingam, paklausiam. Į studijų pabaigą prof. I. Vaišytė sakė: „Kai žiurovai ateis į kasą ir paklaus, ar šiandien vaidins Meškauskas, žinok – išsipildei kaip aktorius.“ Man yra perdavę, kad taip klausė. Žinoma, pripažinimas yra malonu. Tik reikia teisingai priimti, atsargiai vertinti garbę, kad visa tai nevirstų tuštybe.


Ar lengvai išgvildenate literatūrinius personažus? Improvizacija ir psichologinis tikrumas, regis, – priešingi poliai, tad kaip pasiekate dermės?


Visas teatras – vieni paradoksai. Turi išmokti tekstą, bet lipti į sceną ir vaidinti taip, lyg tekstas gimtų dabar. Tai – paradoksas. Virtualaus pasaulio kūrimas, sceninė organika. Aktoriaus duona yra suvokti herojaus charakterį, mąstymo būdą. Persikūnijimo esmė – pradėti mąstyti kaip kitam, tapti kitam. Aktorius turi būti iki skausmo empatiškas žmogus. Aiškiai matyti, kai kuris nors, kaip mes sakome, pedaluoja, gazuoja emocijas, tada jos būna tuščios.


Kas sunkiausia Jūsų profesijoje?


Per gastroles vaidinti tą patį vaidmenį – ilgai, daug kartų. Sunkiausia išgauti esamojo laiko momentą. Juk ne įrašą rodome, visa išgyvename kaip pirmą kartą: iš naujo verkiame, juokiamės, dirginame savo nervines ląsteles.


Ar jaučiate pasitenkinimą tada, kai išgirstate salėje verkiančią Jūsų vaidmens sujaudintą žiūrovę?


Mūsų darbas – kompleksinis. Ir dramaturgas, ir režisierius, ir aktorius prisideda prie to, kad žiūrovai giliai susijaudintų. Žmones jaudina jų pačių emocinė atmintis. Tai, kas vyksta scenoje, provokuoja žiūrovo vaizduotę. Psichiatrė T. Černygovskaja klausia: „Kodėl šunys nevaikšto į parodas, nors turi kojas, akis, jų uoslė geresnė nei žmonių? Nevaikšto, nes nesupranta.“ Menui reikia suvokėjo. Žiūrovas yra mūsų bendraautoris. O. Tabakovas sakė: „Žiūrovai aktoriui yra kaip oras skraidyklei – į jų energiją remiasi jo sparnai, ir kartais pavyksta paskraidyti.“ Taip, kartais pavyksta paskraidyti. Tai jaučia ir publika, ne tik aktorius. Iš to – pasakymai, kad oras tirštėja, arba girdisi, kaip skrenda musė. Įtampa tarp žiūrovų ir scenos – pati brangiausia.


Ar taip paskraidę ilgai jaučiatės esąs nesvarumo būklės? Ar greitai paleidžiate vaidmenis?


Jauti malonų nuovargį, satisfakciją, kad šiandien pavyko, paskraidėm, ir tiek. Netikiu įsigyvenimu iki negrįžimo. Neprofesionalu. Aktoriaus psichika turi būti sveika, antraip vaidindamas Hamletą – suicidinę asmenybę – baigsi kaip jis.


Ar tarp studentų nematote tokių, kurie dėl labilios psichikos negali būti aktoriais?


Matau problemą. Kai yra renkamas kursas, tam tikrų psichinių traumų patyrę jaunuoliai per stojamuosius atrodo įdomūs. Svarbu atskirti žmogaus charizmą nuo patologijos. Kartais suklystama. Po kurio laiko pamatai, kad jaunuolis neturi psichinės sveikatos, negalės dirbti teatre, – čia tenka pastoviai dirginti savo nervų sistemą. Daugiau jaunimo į aktorinį stoja iš išsiskyrusių šeimų. Vadinasi, jie teatre dar ir gydo savo žaizdas. Nemažai būsimų aktorių – išbalansuotos asmenybės. Kita vertus, teisingas, harmoningas žmogus nelabai gali būti aktorius, nes teatre reikalingas konfliktas. Lygiai tyvuliuoja tik bala. Teatras negali būti bala, jam reikia tekančios srovės. Patyrę skausmo, problemų turintys žmonės yra įdomūs, jie daugiau supranta apie gyvenimą. „Meistro ir Margaritos“ Volandas sakė, kad be šešėlio nėra šviesos.


Laiminga vaikystė, graži tėvų šeima, – meilės ir sėkmės palytėtas vaikas suka į teatrą juk ne asmeninių išgyvenimų vedinas?


Taip, bet yra kažin koks mazochistinis jausmas. Saviplakos malonumas. Pipirai patinka, aštrumas. Viešumas patinka. Turbūt mano varomoji jėga yra tuštybė. Noras, kad į mane atkreiptų dėmesį. Vaikystėje prieš šventes pjaustydavau daržoves į mišrainę ir sakydavau, kad noriu būti virėjas. Arba klounas. Man klounai patiko. Iš esmės klounu ir tapau. Daug tragiškų vaidmenų suvaidinęs aktorius A. Džigarchanianas teigė save laikąs klounu. Pripažinęs sau, kad esi klounas, tampi nepažeidžiamas. Kai viešas žmogus prisipažįsta padaręs nuodėmę, nebelieka, kuo jį kaltinti. Žinoma, perlipti per save nėra lengva.


Koks esminis Jūsų gyvenimo konfliktas? Ar lengvai pelnėte būsimos žmonos prielankumą, meilę?


Konfliktas gero su geru? Yra ir tokia konflikto rūšis – kas ką labiau myli, tu mane ar aš tave? Man regis, esu nepelnytai perdaug mylimas. Žiūrovai? Oi, visokių yra! Net ir šlykščių. Po interviu, jei skaityčiau atsiliepimus, apsinuodyčiau gyvenimą.


E. Senkovo režisuotame spektaklyje „Mama Drąsa“ (pagal B. Brechto pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“) įspūdingai įkūnijate Motušę Kuraž. Ar ilgai mokėtės laigyti po sceną avėdamas aukštakulnius?


Nepavydžiu moterims! Paskausta blauzdų raumenys, pritrina kojas. Įdomu tai, kad kuo labiau per repeticijas stengiausi būti moterimi, tuo labiau panėšėjau į homoseksualą. Pagaliau nustojau vaidinti moterį. Pradėjau kalbėti žemu balsu ir tapau boba monstru. Net norėjau, kad būtų padarytas moters kūnas su krūtimis ir kad aš galėčiau nusirengti nuogas, o galva būtų Hitlerio, su ūsiukais. Pasirinkome tarpinį variantą, bet iš esmės tai yra karo monstras, – mūsų spektaklyje brechtiškos motinystės beveik nėra.


Beje, būti moterimi Jums tinka.


Tai – vienas iš paradoksų.


Pirmą kartą pasimatavote moters vaidmenį?


Pirmą, bet nieko nauja – Shakespeare‘o laikais vyrai vaidino moteris. Būti kitam – dovana, persikūnijimo malonumas. Analizuodami pjeses, personažų veiksmus, su tekstu rankose einame į sceną ir bandome kalbėtis, tikrinti, ar personažas gali vienaip ar kitaip elgtis, ar negali. Renkuosi atmetimo būdu. Iš pradžių suvokiu, ko mano herojus nedarytų, o ne ką darytų. Esi tarsi detektyvas. Tekstas – tik pėdsakas, viena išraiškos priemonių. Svarbiau – įvykiai, situacijos. Gali deklamuoti „Du gaidelius“ ir tuo metu žudyti kitą arba tuo pačiu tekstu prisipažinti meilę. Taigi veiksmas svarbiau už tekstą.


Kas yra Jūsų satisfakcija?


Būti suprastam. Manipuliuoti žiūrovu. Pavedžioti jį už nosies. Valdyti. Apgauti. Nuvesti paskui save. Jis tikisi, kad pasielgsiu vienaip, o aš padarau kitaip. Jis nustemba, pasijunta šokiruotas. Žaidimas yra mano satisfakcija.


Sukūrėte daugybę puikių vaidmenų, bendradarbiaujate su daugeliu režisierių. Kas įsirėžia iš jų darbo stilistikos?


Šviesios atminties Eimuntas Nekrošius – poetas, jam paprastas dalykas tampa nepaprastu. Jis kuria poeziją iš vaizdų, daiktų, – buitis tampa nebuitim, atsiranda netikėta jungtis, metafora, perkeltinė prasmė, asociacija, tai žadina vaizduotę. Kai pirmą kartą kalbėjomės apie pjesę, jis pasakė: „Man neįdomu ką. Man įdomu kaip.“ A. Šliogeris minėtoje televizijos laidoje sakė: „Man poezija – kai mano tėvas įsmeigė į juodą durpingą žemę šakes, pavertė ir iš ten išniro nuoga bulvė.“ Nekrošiaus kūrybos lauke dažnai išnyra nuoga bulvė. Išnyra daiktas ir tampa kažkuo kitu. O. Koršunovas pradeda nuo ką. Suvokimas, ką ir kodėl vaidini, suteikia laisvės, išnyksta įtampa. Toks skirtumas.


Kai Jums buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, savo kalbą pradėjote šokiruojamu kvietimu – puoselėti priklausomybes.


Siekėme Lietuvos nepriklausomybės. Dabar kovojame su visokiomis priklausomybėmis. Man atrodo, kad atėjo laikas puoselėti priklausomybes. Mano profesija atskleidžia tokią buvimo formą: „Aš esu tu; be tavęs nėra manęs.“ Scenoje esame vieni nuo kitų priklausomi partneriai. Mano padėkos objektas – mano kolegos. Režisieriai, kurie man suteikė vaidmenų ir padarė mane bendraautoriumi, o ne tik jų sumanymų vykdytoju. Nes tik bendraautoris gali būti kūrybiškas ir patirti kūrybinį malonumą. Visai Lietuvai linkėčiau, kad mūsų renkami režisieriai mus laikytų bendraautoriais. Išsirinkime pagaliau tuos, kurie ne nurodinėja, o tarnauja mums ir daro mus bendraautoriais. Kitaip savo Lietuvos nesukursime.


Daugelis aktorių svajoja suvaidinti Hamletą, Jūs šią meistriškumo viršūnę jau pasiekėte. Kokius personažus dar norėtumėte įkūnyti?


Norėčiau, kad kas nors pastatytų N. Gogolio „Mirusias sielas“, mielai suvaidinčiau Čičikovą. Patinka F. Dostojevskio apsakymas „Nuolankioji“. Nors niekada nesivaikiau konkrečių vaidmenų. Man įdomiau atskleisti temą, panagrinėti kokį nors reiškinį, o ne saviraiška užsiimti. Saviraiška – pirmas kūrybos lygmuo. Rodai tai, ką jau apie save žinai. Man įdomiau tai, ko apie save nežinau. Man patinka nežinoti, klysti, būti sutrikusiam scenoje.



Keliais štichais


Klaidos. „Tikriausiai esu suteikęs kitiems skausmo. Ir melo buvo, ir išdavystės. Nuo vaikystės darai klaidas ir mokaisi. Klaidos yra gerai, klausimai yra gerai. Klausimai treniruoja gebėjimą mąstyti, jie – svarbesni už atsakymus.“

Išbandymas. „Ar talentingam žmogui leista daugiau nei paprastam? Tiek pat. Talentingasis turi pats sau neleisti naudotis padėtimi. Kitaip gyvenimas nubaus.“

Mazochizmas. „Tuo metu, kai iš profesijos negalėjau išgyventi, svarsčiau apie kitas galimybes užsidirbti, bet nusprendžiau likti aktoriumi. Juk ne pinigai yra svarbiausia. Svarbu daryti tai, ką mėgsti. Kruvinas aktoriaus darbas man yra malonus pomėgis. Taigi, esu mazochistas.“

Populiarumas. „Kai lankausi pas medikus, tenka pasinaudoti savo žinomumu, – trumpiau stoviu eilėse. Nes gydytojai lankosi teatre ir mane pažįsta (juokiasi).“

Aktorius – iki pabaigos. „Miršta aktorė, prie Dangaus vartų ją sulaiko šventas Petras: „Tavęs negalima leisti į Rojų, tu esi aktorė.“ – „Palaukit, bet ten, viduj, matau Onutė vaikšto. Tarp mūsų šnekant, kokia iš jos aktorė...“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis