Daugelis stebisi: „Juodkaitė ir vaikai? Tai nesuderinama.“ O va – suderinu. Gyvenimas ir šokis yra vienis.

Prancūzijoje įsikūrusios šokio virtuozės Loretos Juodkaitės (41 m.) gyvenime – gražios permainos.

Į Vilnių paviešėti pas mamą ji grįžo su septynių mėnesių dukrele Gabriella. Šokiui atsidavusi menininkė daug metų tikino: jei reikėtų rinktis tarp šeimos ir darbo, laimėtų pastarasis. Dabar ji mano, kad kūryba ir motinystė gali eiti greta.


Loreta krūtimi pamaitina dukrytę, perduoda mažylę savo mamai, persirengia, įjungia mėgstamo kompozitoriaus Armando Amaro kūrinį „Atomų poema“ ir ima suktis. Balta suknelė išsiskleidžia per visą kambarį, banguoja, apveja lengvą moters kūną, tarsi vilkelis iš sielos gelmių išsukantį nežemišką energiją. Turbūt panašiai užgimsta tornadas. Oda pašiurpsta. Jeigu būčiau dykumoje, manyčiau, kad kažkas iš butelio išleido džiną. Ypatingasis Loretos Juodkaitės sukinys – jos vizitinė kortelė šokio pasaulyje.


Kino operatorius A. Mikutėnas savo filme „Lora“ teigia, kad įvaldėte dervišų sukinius, vienoje vietoje gebate suktis valandą ir daugiau. Penkis kilogramus sveriantis sijonas banguoja penkių metrų skersmeniu. Jo bangose – visas Jūsų gyvenimas?


Šoku vilkėdama įvairiai, tai priklauso nuo nuotaikos. Sijonas atsirado 2012 m., kai susipažinau su turkų ir sirų kilmės Austrijos šokėju ir choreografu Ziya Azazi, sukūrėme spektaklius „Ikonos“, „Energija“ ir kt. Jis su dervišų sijonais sukosi, bet mūsų suvokimas apie tai, kuo šokis yra gilus, skyrėsi. Susipykome. Man atrodė, kad jis užsiima cirku. Išvaizdus, puikiai sudėtas vyras pats išmoko suktis, segėdavo nuostabius sijonus, bet šoko sutelkęs dėmesį tik į formą ir išorinį žavesį, trūko profesionalumo pristatyti savo idėjas. Be to, pareiškė, kad mano sukimasis ant pirštų galų yra per laukinis, esą turiu išmokti sutramdyti savo laukiniškumą. Man svarbu, kokią energiją šokis transliuoja. Ziya kalbėjo apie šiuolaikinius dervišus, ir mane tai trikdė. Dervišai yra dervišai. Jų tikėjimo vertybės amžinos, jie negali būti šiuolaikiniai. Jaučiu pagarbą tikriems, o ne tariamiems sufijams. Tikrų gal visai nebėra, nebent jie slepiasi. Aš domėjausi Rumiu – persų poetu, sufijumi, teigusiu, kad šokis, muzika, poezija, dvasinė askezė yra kelias, vedantis sąjungos su Dievu link. Vėliau, remiantis Rumio mokymu, buvo įkurtas dervišų mevlevių ordinas, jo nariams šokis ir muzika yra būdas pasiekti dvasinę ekstazę. Savo sukinį nusižiūrėjau ne nuo dervišų. Suktis pradėjau vos išmokusi vaikščioti. Tėvelis sakydavo: „Tu jau didelė, gal jau užtenka suktis.“ O aš kambario duris uždarau ir sukuosi. Sukuosi visą gyvenimą, sukiniu perteikiu tai, ko negalėčiau perteikti žodžiais.



MOTERIS / A. Solominas, R. Daskevičius



Daug metų dirbate su Prancūzijos šokėjais ir choreografais, esate garsaus choreografo Rachido Ouramdane’o trupės narė. Ar svetur Jums pakanka galimybių skleistis?


Rachidas dirba su ypatingais, savitais kūrėjais ir paverčia tai menu. Jam mano sukinys yra unikalus, jis niekaip nesupranta, kaip tai vyksta. Sukūrėme šokio spektaklius „Ordinary Witnesses“, „Sfumato“, „Tordre“, „Tenir les Temps“ ir kt. Netrukus kursime mano solinį spektaklį. „Tordre“ šokame dviese su amerikiete Annie Hanauer, ji gimė be vienos rankos, puikiai valdo protezą. Aš sukuosi ir pasakoju savo istoriją, kaip ištobulinau savitą, asmeninį judesį, mane įkvėpusį ir lydėjusį nuo vaikystės.


Kai mokiausi Austrijoje, privačioje Zalcburgo eksperimentinėje šokio studijoje, būdavo – visi išeina pietauti, o aš lieku viena ir sukuosi. Kartą mane pamačiusi kolegė susižavėjusi sušuko: „Fantastiška!“ O aš susigėdau, nes šeimynykščiai manęs prašydavo sustoti, sakydavo, kad tai jau nebenormalu – suaugęs žmogus, o sukiesi. Šokio techniką atskyriau nuo savo sukinio. Kaip mėgstu suvalgyti šokolado, taip mėgstu ir pasisukti. Sukiniu pabėgdavau nuo kasdienybės, nuovargio, tai buvo mano meditacija. Kolegė tąsyk užsispyrė: „Kuriame spektaklį!“ Pirmą kartą sukausi slovėnų šokėjos sukurtame pankiškame spektaklyje „Paprika mane apakina, pipiras mane padaro velniu.“ Antrą kartą – „Čia ir dabar“, trečią – V. Masalskio spektaklyje „Salamandros sapnas. Paveikslas“.


Gastrolės po platųjį pasaulį, kūrybinė, pedagoginė veikla, tarnystė scenai daug metų buvo pasiglemžusios visą Jūsų laiką, šio nelikdavo asmeniniam gyvenimui. Kartodavote, kad menas yra savita vienuolystė. Kas tas vyras, ištraukęs Jus iš meno celės?


Prancūzijoje dirbu vienuolika metų, gyvenu trejus. Su choreografu R. Ouramdane’u sukūrėme spektaklį „Tordre“, jis pelnė didelę sėkmę visame pasaulyje. Dėl nuolatinių gastrolių teko kraustytis į Prancūziją – iš ten lengviau keliauti.

Niekada nešnekėdavau apie savo asmeninį gyvenimą. Taip, menininko atsakomybė ir atsidavimas panašus į vienuolystę. Vis dėlto jei sugebi dvasiškai tobulėti, gali pasiekti ir kitą savęs suvokimo bei realizacijos lygmenį. Neplanavau kurti šeimos. Šalia meno atsirado žmogus, draugavome nemažai metų, bet mums buvo sudėtinga: abu – karšto charakterio, dėl to, kad nuolat keliauju, pykdavomės ir taikydavomės. Mėnesiais negrįždavau iš gastrolių. Nutarėme skirtis. Ir kai išsiskyrėme, pasijutau besilaukianti. Paskambinau jam. Supratome – likimas nori, kad būtume kartu. Užtenka būti laisvais menininkais, turime subręsti kaip žmonės ir kitaip pažvelgti į gyvenimą. Jis norėjo rūpintis manimi, besilaukiančia, apsigyvenome Grenoblyje.


Kaip žinią apie nėštumą sutiko šokių trupės vadovas?


Tie metai buvo intensyvūs – įgyvendinome naują šokių projektą, buvo suplanuota 80 spektaklių įvairiose pasaulio šalyse. Kai pranešiau, kad laukiuosi, vadovas mane kukliai pasveikino, bet pasakė: „Tokie dalykai planuojami.“ Jutau nepasitenkinimą. Žinojau, kad ir toliau šoksiu, bet taip pat troškau susilaukti kūdikio. Kadangi turėjau vykti gastrolių į Afriką, Azijos šalis, dar nežinodama, kad laukiuosi, pasiskiepijau nuo drugio ir kitų ligų. Madagaskare šokome per maro protrūkį. Antananaryve prie salės durų buvo tikrinama žiūrovų temperatūra. Girdėjau, kaip vienas jų žiauriai kosti. Bijojome. Vyras labai išgyveno, pyko, kad laukdamasi visur skraidau. Galvojau – yra, kaip yra, bus, kaip bus. Tikintys žmonės sako: „Viskas Dievo valioje.“ Pagal jogos filosofiją – viską paleisk, kontroliuok savo protą, neprisigalvok, ko nenori, kad įvyktų. Šokau iki septinto nėštumo mėnesio.


Motinystė ir mano šokis gražiai susipynė. Dabar jaučiuosi kur kas labiau subrendusi, ir mano vidinė būsena visai kita. Esu ramesnė, nebe tokia kategoriška. Dukters gimimas padovanojo didžiulę gėrio bangą, ji skleidžiasi per visą mano esybę. O juk buvau beapmirštanti, – kaip po truputį džiūsta senstantis šokėjo darbo įrankis kūnas, taip po truputį tuštėja kūną šokti išjudinanti siela.



MOTERIS / A. Solominas, R. Daskevičius



Ar, gimus dukrai, greitai grįžote į šokio sceną?


Maitinau kūdikį ir stengiausi atgauti formą. Būdama nėščia priaugau 20 kg, – kūnui reikėjo pasiimti savo. Tie kilogramai ištirpo greitai. Kai gimė dukra, po trijų mėnesių turėjau skristi gastrolių į Japoniją ir Kiniją. Repetuoti pradėjau praėjus dviem mėnesiams po gimdymo. Trijų mėnesių Gabriella ilgus skrydžius atlaikė puikiai. Miegojo, gėrė pienuką. Kartu skrido ir mano vyras. Kūdikis – tai darbas 24 valandas per parą. Pamaitini, eini į sceną, po spektaklio vėl maitini, skubi į viešbutį pailsėti. Markas paguldydavo mus į lovą ir išeidavo pats atsikvėpti. Jis nuolat prižiūrėdavo dukrą ir taip pat gerokai pavargdavo. Kartais su Gabriella sėdėdavo prie mano grimo veidrodžio, kad prieš spektaklį duočiau pienuko. Ji – nepaprastai rami mergaitė.


Filme „Lora“ dieną pradedate mankšta lovoje, su kava ir cigarete...


Šie vaizdai – tik prisiminimas. Rūkyti mečiau prieš ketverius metus. Mano mityba buvo skurdi: šokoladas, kava, cigaretė, vakare po spektaklio – taurė vyno, salotos. Mėsos neragavau 20 metų, nevalgiau žuvų, kiaušinių. Pervargau, nusilpo imunitetas, susirgau. Reikėjo repetuoti, supratau: jeigu rūkysiu, didelio fizinio krūvio nepakelsiu. Joga, savianalizė padėjo suvokti, kad kūryba nėra susijusi su cigarete ir alkoholiu. Cigaretes pakeičiau čiulpinukais. Būk sąmoninga, ir gyvenimas savaime viską sutvarkys. Intuityviai paruošiau švarią dirvą naujai gyvybei ateiti. Laukdamasi nusprendžiau: ko norėsis, tą ir valgysiu. Į racioną grįžo žuvys, kiaušiniai, košė.


Filme sukinį demonstruojate baro lankytojams. Ar buvote bohemiška?


Neturėjau laiko bohemiškiems pasisėdėjimams su kolegomis ir pokalbiams apie meną. Mano bohema buvo pačios su savimi. Kai dirbau su R. Ouramdane’u, visa diena buvo pripildyta šokio. Rytą pradėdavau nuo baleto pamokos, jogos, kvėpavimo pratimų, paskui – repeticijos, vakarais – spektakliai. Pamenu, Lione vėlų vakarą grįždama turėdavau kirsti parką. Jis jau būdavo užrakintas, perlipdavau per tvorą. Viešbučio kambaryje užsidegdavau žvakę, atsidarydavau butelį raudonojo vyno, apmąstydavau dieną ir eidavau miegoti. Tylūs pokalbiai su savimi – mano vienos bohema. Nemėgstu vakarėlių, susibūrimų, tai mane išsunkia. Ir taip pavargstu gyvenime. Susigrąžinti energiją galiu tik būdama su savimi, apmąstydama, ar viską teisingai padariau, ką galėjau padaryti kitaip, ką veiksiu ateityje. Pasidžiaugiu akimirka, kad esu stipri, padėkoju už viską ir toliau keliauju.


Dėl šokio filme – Mikutėnas mane pakvietė į barą, kur su draugais šventė savo gimtadienį. Aš jam dovanų „įteikiau“ sukinį. Mikutėnas nufilmavo ir panaudojo savo kūrinyje.


Praktikuojate jogą?


Joga užsiimu nuo studijų Zalcburge laikų. Ši praktika man padėjo tapti šokėja. Kai grįžau į Lietuvą, atsirado labai daug darbo: dėsčiau, įkūriau savo vardo šokio teatrą, bendradarbiavome su režisieriumi V. Masalskiu, sutikau prancūzų choreografą, pradėjau skraidyti į Prancūziją. Ten pasijutau labiau vertinama, man mokėjo ir už repeticijų valandas. Kurį laiką prie jogos negrįžau. Pradėjau jausti, kad esu kūrybiškai išsekusi – jokių poilsio dienų, nuolatinis darbas, darbas, gastrolės. Gerokai parūkydavau, vyno išgerdavau. Labai geras draugas Tautvilas Gurevičius – jis buvo kelių mano projektų šokėjas, padėjo sulipdyti mano spektaklių muziką, su juo sukūrėme „Maldą smėlyje“ – papasakojo, kad Vilniuje yra autentiškas Mai Ramo jogos ašramas. Apsilankiau ir vėl grįžau prie jogos. Įgijau jogos mokytojos diplomą.


Ką veikia Jūsų vyras?


Markas yra kompozitorius ir muzikantas, kilęs iš Karibų jūros regiono, iš Trinidado ir Tobago Respublikos, penkiolika metų gyvena Prancūzijoje. Visi jo šeimos nariai iš tėčio pusės – muzikantai, labai linksmi, instrumentų iš rankų nepaleidžiantys žmonės. Proseneliai, seneliai buvo kalipso, regio, džiazo muzikantai. Markas groja progresyvią pasaulietinę muziką – derina kalipsą ir modernius muzikos žanrus. Jis yra visiška mano priešingybė. Juokauja: „Tu – lietuvė, tau viskas tamsu, gilu...“ Mudu vienas kitą gražiai papildome. Markas ne kartą viešėjo Vilniuje, o Gabriella atskrido pirmą sykį ir labai susidraugavo su močiute.



MOTERIS / A. Solominas, R. Daskevičius



Kokių pojūčių Jums dovanoja motinystė?


Kai per pirmą tyrimą echoskopu pamačiau kūdikio galvytę, rankytes, kojytes, man atsivėrė kitas pasaulis. Pajusti savo kūne augantį žmogų yra stebuklas. Paskui atsirado judesiai, jie tapo matomi... Man kūnas visada buvo įrankis sielos būsenai, emocijoms, nuotaikai perteikti, žiniai nešti. Ir staiga jis atlieka kitą misiją – augina naują gyvybę. Tai moteriai duota gamtos. Mudvi su dukryte taip susijusios, tarsi būtume viena. Mano mąstymas supaprastėjo. Viskas tapo aišku, nieko nebesureikšminu. Gabriellos atsiradimas daug ką išsprendė.


Regis, tai išpranašavote pati sau monospektakliu „Sibilė“, vyrą pamilusios ir dukterį pagimdžiusios žynės Sibilės šokiu...


Esi įrankis Dievo rankose, jauti pareigą tarnauti, pasakyti, išpranašauti šviesą. Atsimenu, po šio spektaklio viena moteris komentaruose rašė: „Ji negali žinoti, kaip jaučiasi pagimdžiusi moteris, nes nėra gimdžiusi.“ Žodžiai įstrigo. Aš tarsi iššokau gražiausią savo gyvenimo situaciją. Daugelis stebisi: „Juodkaitė ir vaikai? Tai nesuderinama.“ O va – suderinu. Gyvenimas ir šokis yra vienis. Taip, esu šokėja, menas man yra sielos namai. Šokėjas, kuris į sceną eina kaip į darbą ir pavargsta, nėra menininkas. Menininkas šokėjas nepavargsta. Jei jauti nuovargį, sunkumą, nepasitenkinimą, reikia sustoti, įsigilinti į save, išvalyti vidų, kai ką pakeisti. Buvau pavargusi, jaučiau, kad kažkas yra negerai. Kai pastojau, pamaniau, kad ne šiaip sau buvo atsiradęs tuštumos pojūtis. Viską atiduodu kitiems, o šalia žmogaus nėra. Lyg aš tokia nežemiška, lyg koks angelas – pasirodau, dingstu, ak, kaip tai vertinga meno požiūriu! Vis dėlto esu žmogus. Gimus dukrytei, pradėjau mokytis tokių dalykų, apie kurių egzistavimą net nežinojau. Nežinojau, kaip moterys, motinos gyvena, kokia atsakomybė ir kaip sunku auginti vaiką. Palyginti su tuo, šokti visai lengva. Kitaip mamas vertinti pradėjau. Gal ir praradau vienuolės statusą, bet esu laiminga, kad dabar galėsiu kur kas giliau ir brandžiau kurti. Man motinystė yra laiptelis į viršų. Iki dukrytės bandžiau gimdyti savo kūrinius. Staiga gimė kūrinys – žmogus. Įvyko visiška savirealizacija.


Įvairiai savęs ieškojote: šokote baletą, piešėte, siuvote, mokėtės modeliavimo, baigėte scenografijos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Vis dėlto Jūsų arkliuku tapo šiuolaikinis šokis.

Anksti pasijutau sąmoninga, esu dėkinga Dangui, Dievui, Visatai, kad turėjau galimybę įvairiai savęs ieškoti. Šokis mane pritraukė galbūt todėl, kad tai – sielos būsenos išraiška. Kūnas tėra rūbas. Šoka siela. Ši išjudina kūną – taip prasideda šokis. Jei šokėjas to nesupranta, matai – techniškai jis viską daro gerai, bet žiūrovo sielos nepaliečia.


Jūs – pamišusi kūrėja, tiesiog scenoje šokdama nusiskutate plaukus...


Mano galvoje – tuntai idėjų. Ne sau šoku. Šokis yra auka. Kaip ir motinystė. Be atsidavimo negali būti meno. Be tėvų atsidavimo neužauga laimingas žmogus. Noriu kurti darbus, kurie padėtų žmogui suprasti savo esmę. Turiu solinio darbo idėją – bendradarbiaudama su kompozitoriumi A. Amaru, ketinu sukurti tai, kas žiūrovą panardintų į transą, kai išorinis pasaulis išnyksta ir lieka vien būties esmė.


Kokius spektaklius šoktumėte visą gyvenimą?


Kiekvienas spektaklis – tam tikro mano būties tarpsnio išgyvenimų liudytojas. Paskutinis didesnis Loros Juodkaitės šokio teatro spektaklis – 2014 m. pristatyta „Atmintis“, paskutinis šokis Lietuvoje – po dvejų metų konferencijoje „TED X Vilnius“ sušoktas trumputis etiudas, interpretacija pagal kompozitoriaus A. Vivaldi „Metų laikus“. Pernai į „Auros“ festivalį buvome atvežę spektaklį „Tordre“.


Man praeitis yra praeitis. Kūnas, protas, siela iš praeities pasiima tai, ko reikia keistis, ugdyti save. Žmogus turi pasitikėti savo vidumi, tikėti, kad tai, kas turi įvykti, įvyks. Atsiminimų su savimi niekur neštis nereikia. Jų nerūšiuoju, nesaugau. Nieko nekaupiu. Neturiu nuotraukų, feisbuko paskyros. Svarbu gyventi dabar ir kurti savo ateitį.



MOTERIS / A. Solominas, R. Daskevičius



Kaip Jums sekasi suktis buityje?


Norėčiau išmokti nepykti, kai žmonės tingi suplauti indus, iššluoti kambarį. Namai, kuriuose gyveni, – tarsi tavo mažas ašramas. Kūnas irgi yra tavo šventykla. Jeigu kūnas nešvarus, namai nešvarūs, sielai bus sunku tobulėti. Mano gyvenime buities buvo mažai – apsistodavau viešbučiuose, bet buitį labai mėgstu. Patinka gaminti. Laukdamasi Gabriellos kepiau pyragus, siuvau, piešiau mandalas, tapiau ant šilko, dekoravau kambarius, pagaliau pakabinome užuolaidas. Kurti galima kiekviename žingsnyje, tik žmogus savo veiklas suskirsto į stalčiukus: buitis, darbas, pomėgiai... Viskas yra viena.


Ko išmokote tapusi motina?


Dabar žinau, kad nėra lengva, bet įmanoma suderinti šeimą, motinystę ir kūrybą. Jei reikėtų rinktis tarp vaiko ir kūrybos projekto, rinkčiausi vaiką. Dukrytė išeis į pasaulį, turės gyventi šioje žemėje, tai nelengva, reikia ją paruošti. Su Marku šnekamės, kad daug teks dėl jos nuveikti.


Visa tai, ko visą gyvenimą mokiausi, ką bandžiau suprasti, mėginsiu perduoti dukrai. Su vyru kalbamės, kaip svarbu išauginti visavertę asmenybę, koks reikšmingas vaikui yra motinos ir tėvo buvimas šalia. Dukra turi žinoti, iš kur yra jos tėtis, kad jis – muzikantas, išmokti suprasti jo muzikos pasaulį. Aš taip pat perteiksiu jai šokio amato paslaptis. Mėgaujuosi motinyste. Diena praeina, matau, kaip dukrytė vartosi, sėdasi, guguoja, juokiasi, reikalauja dėmesio... Auginti vaiką ir kurti meną man nėra skirtingi dalykai. Maitinu krūtimi, Gabriella su manimi keliauja į visas gastroles. Man svarbi jos sveikata, maitinsiu krūtimi, kiek tik norės. Esu pasiryžusi dukrai atiduoti viską. Ji mažytė, ją reikia apginti, suteikti saugumo jausmą. Mudvi kartu miegame. Privačioje mokykloje mokau šokio ir jogos. Jei Markas tuo metu neužsiėmęs savo muzika, nešamės Gabriellą kartu. Kai jai reikia pienuko, esu šalia, paimu ant rankų, pamaitinu.

Mano tikslas – tapti laisvai ir tobulėti. Šis pasaulis mus moko prisirišti, aistringai ko nors norėti. Kodėl nemokoma aistros tapti niekuo? Netrokšti dalykų, kurių nereikia siekiant tobulėti. Yra daug šiukšlių, jos trukdo protui, susikaupti, būti ramiai, harmoningai. Auginu dukrą, nenoriu, kad ji gaudytų nereikalingus dalykus. Noriu harmoningų santykių su jos tėčiu, kad mudu – skirtingų kultūrų žmonės – rastume bendrą kalbą. Laukia įtemptas kūrybinių gastrolių po pasaulį sezonas. Atsikvėpiau pas mamą ir vėl – į darbus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis