Romy Schneider: vieniša vaikystė, nederamas patėvio elgesys, sūnaus netektis ir karštligiškos meilės paieškos

Neseniai ekranuose rodyta drama „3 dienos Kibrone“, paremta tikrais aktorės Romy Schneider (1938–1982 m.) gyvenimo faktais.

Aktorinio meistriškumo nesimokiusi vokiečių ir austrų kilmės menininkė vaidmenis tarsi druskos kristalą išaugindavo iš savo pačios gelmių, iš pasąmonės – netausodama nei fizinių, nei dvasinių jėgų. Realybės kadruose Romy įsiamžino kaip sutrikusi moteris, ieškanti besąlygiškos vyrų meilės, savo vertės patvirtinimo ir kartu nenorinti paklusti kitų valiai.


Romy Schneider (tikrasis vardas – Rosemarie Magdalena Albach-Retty) gimė Vienoje, aktorių – vokietės Magdos Schneider ir austro Wolfo Albacho-Retty – šeimoje. Iš garsios aktorių dinastijos kilusi Rosemarie, regis, neturėjo kito pasirinkimo – tik sekti tėvų ir senelių pėdomis, juo labiau kad jos prigimtinis talentas ir kerintis grožis išryškėjo anksti. Kai mergaitei buvo penkeri, pora išsiskyrė. Nuo tada tėvas dukrai skyrė mažai dėmesio. Kartais Rosemarie įlįsdavo į spintą, kurioje buvo laikomi šeimą palikusio tėvo drabužiai, kad bent pajustų jo kvapą. Deja, mergaitė beveik nepatyrė laimės augti kartu su savo gimdytojais. Daugiausia laiko ji praleido su seneliais, paskui mokėsi netoli Zalcburgo esančioje vienuolyno mokykloje. Nors W. Albachas-Retty taip ir neaplankė besimokančios dukters, Romy tėvą dievino. Tarp vienuolyno sienų mergaitė jautėsi vieniša, ėmė ryškėti jos polinkis į depresiją, nuotaikos svyravimai, ją pakeldavo ir norą toliau mokytis grąžindavo tik teatro vaidinimai.



Vida Press



„Jei tai priklausytų nuo manęs, tapčiau aktore tuojau pat. Visai kaip Mamytė“, – šį troškimą keturiolikmetė Rosemarie patikėjo savo dienoraščiui. Po metų svajonė išsipildė, ir mokykla liko užnugaryje. Penkiolikmetė Romy Schneider Albach (jau nebe Rosemarie) debiutavo vaidmeniu austrų miuzikle „Kai vėl sužydės alyvos“. Sentimentalus mielos mergaitės iš Vienos vaidmuo tiko tyrai ir nuoširdžiai paauglei. Nuo 1955 iki 1957 m. Romy kartu su motina filmavosi austrų režisieriaus Ernsto Marischkos sukurtoje filmų trilogijoje „Karalienės jaunystės metai“ apie princesę Elžbietą Habsburgietę, būsimąją Austrijos imperatorienę, – ši artimoje aplinkoje buvo vadinama mažybiniu Sisi vardu.


Įspūdingas princesės Elžbietos vaidmuo akimirksniu išgarsino jaunutę aktorę, pavertė austrų ir vokiečių nacionaliniu pasididžiavimu ir kartu užkrovė jai didelės atsakomybės naštą. Vėliau R. Schneider sakė, kad šis vaidmuo prilipo lyg etiketė. Ketvirtą kartą įkūnyti Sisi kino ekranuose Romy atsisakė, nors jai ir siūlė didelį honorarą. Visgi po penkiolikos metų aktorė vėl pasirodė kino ekrane kaip imperatorienė Elžbieta, tik šįkart – italų režisieriaus Luchino Visconti filme „Liudvikas“... Jaunosios aktorės karjera rūpinosi jos motina ir patėvis. Magda kartais filmuodavosi drauge su dukra, o per viešus pasirodymus stovėdavo jai už nugaros ir ragindavo šypsotis.



Kadras iš 1962 m. filmo „Boccaccio'70“. Aktorė vilki „Chanel“ suknelę
Kadras iš 1962 m. filmo „Boccaccio'70“. Aktorė vilki „Chanel“ suknelę
Vida Press



Romy žavėjo publiką jaunatvišku nuoširdumu, plačia šypsena ir skaidriu lyg varpelio skambesys juoku. Dar gyvendama vienuolyne mergina jautė, kad turi gundytojos geną, ir stengėsi atrodyti brandesnė. Romy veikė vyrus lyg sprogstamasis užtaisas – buvo ir tyras Alpių edelveisas, ir nesąmoningai gundanti nimfetė. Deja, ir iš savo patėvio sulaukdavo visai ne tokio susidomėjimo, kokį derėtų rodyti nepilnametei...



Romy Schneider
Romy Schneider
Vida Press



Vokietės transformacija į paryžietę


1958 m., filmuodamasi kino juostoje „Kristina“, Romy susipažino su būsimuoju ne tik prancūzių, bet ir viso pasaulio moterų dūsavimo objektu – aktoriumi Alainu Delonu. Iš pradžių kino aikštelėje jaunuoliai negalėjo pakęsti vienas kito, bet ilgainiui vaidinama meilė tapo jųdviejų realybe. Jaunatviška egzaltuota meilė Romy nuskraidino į Prancūziją – tolyn nuo prilipusio princesės Sisi vaidmens, nuo motinos priežiūros ir patėvio priekabiavimo. Pačios aktorės žodžiais tariant, ji stengėsi išsiveržti iš ankšto senojo pasaulio. Vokietijos ir Austrijos spaudoje šaukte šaukta apie jų brangenybę pavogusį niekšą A. Deloną. Tėvynainiai pasmerkė aktorės „pabėgimą“ į Paryžių su „kažkokiu“ prancūzu. O harmonijos šiai porai, deja, trūko, – senamadiškai auklėta, karališkas asmenybes vaidinusi Romy svajojo apie jaukų šeimos lizdelį, o plevėsiškos natūros Alainas neketino įsipareigoti, jis norėjo šėlioti, kaip buvo įpratęs. 1959 m. R. Schneider ir A. Delonas susižadėjo, bet šeimos taip ir nesukūrė.



plakatas
plakatas
Vida Press



Kas gi neprisimena Romy vaiskių katės akių ir lyg šampano purslai kibirkščiuojančio žavesio? Aktorė yra prisipažinusi: „Noriu būti visiška prancūzė – tuo, kaip gyvenu, myliu, miegu ir rengiuosi.“ R. Schneider nebenorėjo būti tokia kaip anksčiau, ji kūrė save iš naujo. Jaunoji aktorė pasiryžo išmokti prancūzų kalbą ir vis labiau tolo nuo, pasak amžininkų, „sveiko mažo koldūnėlio“ įvaizdžio. Sąmoningai stengėsi virsti rafinuota paryžiete. Ir tai padaryti jai padėjo Coco Chanel. Šias žvaigždes supažindino L. Visconti, kai A. Delonas filmavosi jo filme „Rokas ir jo broliai“. Prižiūrima C. Chanel, Romy laikėsi dietos, lankė gimnastiką, baseiną. „Mano gyvenimą pakeitė trys žmonės: Alainas, Visconti ir Coco Chanel“, – yra sakiusi aktorė.



Romy Schneider
Romy Schneider
Vida Press



1962 m. R. Schneider paliko Europą ir išvyko užkariauti Holivudo – režisierius Orsonas Wellesas pakvietė ją vaidinti gundytoją Leni amerikiečių režisuotame filme „Procesas“ pagal to paties pavadinimo austrų rašytojo Franzo Kafkos romaną. Deja, čia puikios karjeros jai niekas nepranašavo, tad, pakviesta Otto Premingerio filmuotis juostoje „Kardinolas“ gimtajame mieste, pasiūlymą priėmė. Čia susitiko su tėvu, tačiau jo atsiprašymo nesulaukė, Wolfas tepasakė, kad gailisi palikęs šeimą. Grįžusi į Paryžių, Romy rado A. Delono paliktą atsisveikinimo raštelį: „Aš išvykau su Nathalie.“ Alainas netrukus vedė aktorę Nathalie Barthelemy.



plakatas
plakatas
Vida Press



Šeimoje ir be šeimos


Berlyne vykusiame renginyje Romy susipažino su Hamburgo teatro režisieriumi Harry Meyenu. Santūrus, intelektualus gerokai vyresnis vyriškis sudomino išsiskyrimą su mylimuoju sunkiai išgyvenančią aktorę. H. Meyenas išsiskyrė su žmona ir 1966 m. susituokė su R. Schneider. Sutuoktiniai persikėlė į Berlyną, jiems gimė sūnus Davidas. Atrodytų, Romy pagaliau galėjo mėgautis šeimine idile, bet per Antrąjį pasaulinį karą gestapo kankinimus patyręs žydų kilmės H. Meyenas vis įpuldavo į gilias depresijos duobes, o paguodos ieškodavo alkoholyje. Kaip tik tuo metu Romy gavo pasiūlymą kartu su A. Delonu vaidinti filme „Baseinas“ (1969 m.). Šios estetiškos juostos veiksmas rutuliojasi karščiu alsuojančiame Provanse, viloje, prie sodraus mėlynumo baseino. Čia pamažu mezgasi ne tik meilės ryšiai, bet ir kriminalinė intriga. Šis kraują kaitinantis kinematografinis reginys Prancūzijoje tapo hitu, o R. Schneider – publikos dievinama ikona.



R. Schneider teigė, kad, gimus sūnui Davidui, jos gyvenimas tik prasidėjo
R. Schneider teigė, kad, gimus sūnui Davidui, jos gyvenimas tik prasidėjo
Vida Press



Meilės ryšiai su buvusiu mylimuoju neatsinaujino (bent taip tvirtino pati aktorė), tačiau Romy puolė į asmeninio sekretoriaus – dešimčia metų jaunesnio gražuolio Danielio Biasini – glėbį. „Tas žvilgsnis nudegino akimirksniu – kaip lazerio šviesa. Nei prieš tai, nei tuo metu, nei vėliau nemačiau tokių moters akių – veriančių kaip rapyra, pašėlusių, ryškiai švytinčių. Atviras, savimi pasitikintis, jausmingas ir hipnotizuojantis žvilgsnis“, – vėliau aktorės kerų paslaptį atskleidė D. Biasini.



R. Schneider ir D. Biasini savo jungtuvių dieną
R. Schneider ir D. Biasini savo jungtuvių dieną
Vida Press



Atstumas tarp R. Schneider ir Berlyne likusio vyro (su H. Meyenu gyveno ir jųdviejų sūnus Davidas) didėjo, namie ji lankėsi vis rečiau. Aktorė mažai dėmesio skyrė savo sūnui – ši situacija lyg veidrodis atspindėjo jos pačios vaikystę, kai jautėsi atstumta, nes tėvai labiausiai rūpinosi savo karjera. Romy irgi buvo pernelyg užsiėmusi filmavimu, kad galėtų gyventi visavertį šeiminį gyvenimą. Į 1969 m. vykusį Kanų kino festivalį aktorė atvyko kartu su vyru, tačiau jis atrodė tarsi lydintis asmuo. Vis rečiau pora kartu vykdavo į Prancūziją, galiausiai Romy viena įsikūrė elegantiškame Paryžiaus priemiestyje. R. Schneider ir H. Meyenas išsiskyrė 1975 m., sūnaus globa atiteko mamai.


Jau besilaukianti aktorė ištekėjo už D. Biasini, tačiau vėliau patyrė persileidimą. 1977 m. šeima įsigijo namą Provanso vynuogynų apsuptyje, tais pat metais gimė dukra Sarah. Davidas gyveno kartu su motina ir patėviu, tačiau nuotraukose berniuko veidas džiaugsmu nespinduliuoja. 1979 m. įvyko tragedija – H. Meyenas pasitraukė iš gyvenimo, o Romy nepajėgė sūnui atskleisti, kaip mirė jo tėvas. Netrukus subyrėjo ir R. Schneider santuoka su D. Biasini. Pasak aktorės amžininkų, jai nuolat reikėjo absoliutaus dėmesio ir besąlygiškos meilės, jeigu to negaudavo, kentėdavo. Iširus santuokai, Romy sūnus nusprendė likti gyventi su patėvio tėvais. Paauglio ryšys su motina buvo silpnas, be to, jis nesutarė su naujuoju motinos gerbėju Laurent‘u Petinu. 1981 m. įvyko tragedija – lipdamas per D. Biasini tėvų namą juosiančią aštrių virbų tvorą keturiolikmetis Davidas įstrigo ir, nesulaukęs pagalbos, nuo sužalojimų mirė. R. Schneider nugrimzdo į sielvarto liūną, bet vėliau, sukaupusi jėgas, stengėsi gyventi toliau.



Įspūdinga emocijų amplitudė leido aktorei įtaigiai atlikti dramatiškus vaidmenis
Įspūdinga emocijų amplitudė leido aktorei įtaigiai atlikti dramatiškus vaidmenis
Vida Press



Šią kino menininkę visada gaubė neįžvelgiama paslapties aureolė. Netgi režisierius O. Wellesas yra užsiminęs apie R. Schneider mįslingumą. Iš tiesų aktorę daug metų slėgė neišsakytų paslapčių našta – vieniša vaikystė, nederamas patėvio elgesys su ja ir dviprasmiški motinos ryšiai su Vokietijos fašistų vedliu Adolfu Hitleriu. 1981 m. balandžio mėnesį Vokietijos žurnale „Stern“ publikuotas skaudžiai atviras interviu su aktore ir nespalvotos jos nuotraukos atrodė tarsi atsisveikinimo simfonija, o vos po metų aktorės šiame pasaulyje jau nebebuvo. Atšiauraus kraštovaizdžio Kibrono (Quiberon) pusiasalio kurorte – R. Schneider ten bandė atgauti jėgas ir pasveikti nuo priklausomybių – darytose nuotraukose užfiksuotos tarsi kardiograma besikeičiančios aktorės būsenos: euforija, neviltis, vidinis trapumas.

Tuo metu jau nebebuvo H. Meyeno, jos santuoka su D. Biasini buvo subyrėjusi, o sūnus Davidas nenorėjo su ja gyventi.



Viltingas šuolis. Kibrone aktorė grūmėsi su priklausomybėmis ir kaupė jėgas, kad susigrąžintų prarastą asmeninį gyvenimą
Viltingas šuolis. Kibrone aktorė grūmėsi su priklausomybėmis ir kaupė jėgas, kad susigrąžintų prarastą asmeninį gyvenimą
Iš „Rohfilm Factory“ archyvo (nuotr. - P. Hartwig)


1982 m. gegužės 29 d. aktorė rasta sukniubusi ant rašomojo stalo savo bute Paryžiuje. Ji, sulaukusi vos 43-ejų metų, mirė nuo širdies smūgio. Atrodė, lyg miegotų, jos subtilių bruožų veidas buvo pragiedrėjęs – taip ją prisiminė amžininkai. Daugelis žinojo, kad, mirus sūnui, aktorė palūžo ir ėmė nesaikingai vartoti vaistus, juos užgerdavo vynu, tad anksčiau ar vėliau turėjo nutikti nepataisoma. Be to, buvo nusilpusi po inksto šalinimo operacijos. A. Delonas pasirūpino, kad buvusi mylimoji būtų palaidota Buasi-sanz-Avuaro (Boissy-sans-Avoir) kapinėse, viename kape su sūnumi Davidu.


Kinas tikresnis už gyvenimą


Aktorinio išsilavinimo neturinti R. Schneider vaidino daugiau kaip 60-yje kino filmų, dirbo su to laiko kino korifėjais L. Visconti, O. Wellesu, O. Premingeriu, Claude‘u Chabrole‘iu ir Claude‘u Sautet, du kartus pelnė „Cezario“ apdovanojimą (už vaidmenis filmuose „Svarbiausia – mylėti“ ir „Paprasta istorija“). Aktorė be užuolankų atviravo: „Aš dirbau su trimis tironais – Premingeriu, Wellesu ir Visconti. Despotai jaučia panieką daugumai aktorių. Kai sutinka ką nors, kas jiems nenusileidžia, tada viskas būna gerai.“ Visiškai priešingai Romy atsiliepdavo apie C. Sautet. Jis pasiūlė aktorei vaidmenį filme „Tai, kas svarbiausia“ (1970 m.). Po šio aktorė pradėta vadinti talentingiausia nuo Marlene Dietrich laikų. Ir Romy, ir Claude‘o atsiliepimai apie tarpusavio ryšį euforiški, šiuos menininkus siejo stiprus kūrybinis bendrumas ir supratimas. Dėl to aktorė su C. Sautet bendradarbiavo kur kas ilgiau nei su kitais režisieriais.



zvaigde
zvaigde
Vida Press



R. Schneider vaidino jo sukurtose juostose „Sezaras ir Rozali“, „Maksas ir metalo prekeiviai“ ir „Paprasta istorija“.

Daugkartinis R. Schneider partneris aktorius Michelis Piccoli atskleidė, kad aktorė vaidindama panirdavo į savotišką transą, jos emocijos būdavo autentiškos. Kai turėjo įkūnyti kliedesio priepuolio ištiktą heroję, apimta įsiūčio, ji puolė M. Piccoli ir žalojo savo rankas. Tai Michelį išgąsdino. Režisieriai išnaudojo milžinišką R. Schneider emocinį potencialą, gebėjimą iš pasąmonės gelmių ištraukti baimes, siaubą ir išgyventi tai prieš kameras. Pati aktorė sakė, kad žmonėms sunku būti šalia, nes vieną akimirką ji kupina gyvenimo džiaugsmo, o kitą nori numirti. Neatsitiktinai stipriausia jos išraiška tapo trapių, melancholiškų, dramatiškų ir it magnetas traukiančių moterų vaidmenys.



Panašios lyg du vandens lašai. Vokiečių aktorė Marie Bäumer filme „Trys dienos Kibrone“ įkūnijo kino legenda tapusią R. Schneider
Panašios lyg du vandens lašai. Vokiečių aktorė Marie Bäumer filme „Trys dienos Kibrone“ įkūnijo kino legenda tapusią R. Schneider
Iš „Rohfilm Factory“ archyvo (nuotr. - P. Hartwig)



Filmas vijo filmą, aktorė beveik neturėdavo laiko atsikvėpti. R. Schneider taip panirdavo į vaidmenį, kad mintis apie filmo pabaigą jai tapdavo nepakeliama, ji negalėdavo lengvai išsinerti iš personažo odos. Romy laikėsi originalios vaidybos taktikos: pirmiausia epizodą suvaidindavo vokiškai – išsprogdindavo emocijas visu galingumu, o tada prieš įjungtą kamerą prabildavo prancūziškai. „Nuo vaikystės painioju gyvenimą su kinu“, – rašė aktorė savo dienoraštyje. Kinas jai atstojo gyvenimą, tik kino aikštelėje – tarsi psichoterapijos seanse – ji galėdavo išlaisvinti sukauptas emocijas, dar drastiškiau sakant, kinas net atrodė tikresnis už tarsi kortų namelis vis griūvantį realų gyvenimą. Kai kino ekranuose pasirodė C. Sautet režisuotas filmas „Mado“ (1976 m.), daugeliui susidarė įspūdis, kad R. Schneider jame suvaidino save – nuo alkoholio ir narkotikų priklausomą moterį, riedančią į pražūtingą bedugnę. Romy unikali tuo, kad išdrįso ekrane atverti jausmų pasaulį, parodyti subtilius sielos virpesius ir kankinamą meilės alkį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis