Žmogus spalvotais plaukais ir kerziniais batais apie epidemiją sukėlusį Ebolos virusą žinojo daugiau nei bet kuris kitas pasaulyje. Sietle (JAV), vadovaudamas 96 mokslininkų komandai, Gytis ištyrė 1610 Ebolos genomų, o tyrimą publikavo prestižiniame mokslo žurnale „Nature“. Lietuvoje G. Dudo istorija beveik nežinoma. Laikas ją išgirsti.

Jūsų gyvenimo geografija plati: mokyklą baigėte Belgijoje, universitetą – Škotijoje, dirbote JAV, dabar gyvenate Švedijoje. O viskas prasidėjo Vilniuje, Žirmūnų rajone. Ką pamenate iš tų laikų?

Tas laikas niekam nebuvo lengvas. Augau gal ir ne visai banditizmo sąlygomis, bet jaunystė buvo chuliganiška. Jeigu kas nors dar mena, kaip Žirmūnų gimnazijoje buvo susprogdintas tualetas, tai – mano darbelis. Ir kartu domėjausi biologija. Būdamas septynerių metų, šeimai sakiau, kad būsiu gamtininkas. Vasaras leisdavau sode, lakstydamas gamtoje. Mokykloje mokiausi nelabai gerai, bet biologijos balai buvo aukščiausi.

Vyresnėse klasėse svarsčiau, ko mokytis toliau, kad uždirbčiau pinigų. Pirma mintis buvo – ekonomika. Vis dėlto supratau, kad nei man įdomu, nei ką apie ją žinau. Panorau atrasti patinkančią biologijos šaką. Įstojau į Edinburgo universitetą Škotijoje. Turbūt pirmą kartą iš tikrųjų pradėjau domėtis tuo, ko mokiausi. Pajutau, kad atradau savo nišą. Biologija mane traukė, nes leido suprasti, kaip visos rūšys susijusios tarpusavyje, kokia jų evoliucija, kas iš ko išsivystė. Sužinojau, kad į tai gilinasi filogenetika. Vasarą atsispausdinau savo gyvenimo aprašymą ir nunešiau į Edinburgo universiteto Evoliucinės biologijos institutą. Paprašiau perduoti kam nors, kam reikia pagalbos. Kaip tik siautė kiaulių gripas. Man parašė Andrew Rambaut, šis mokslininkas vėliau tapo mano, doktoranto, vadovu. Tais metais padirbėjau su juo. Kitą vasarą – vėl. Savo bakalauro projektą dariau apie gripo virusų evoliuciją kiaulių gripo pandemijos metu, po truputį įsikirtau į virusų sritį.

Edinburgo universitetas patenka į pasaulio stipriausių universitetų 20-uką. Ar tokio aukšto lygio akademinėje bendruomenėje nesijautėte svetimas? Juk mokykloje buvote tas, kuriam mokslai nelabai rūpi.

Sakyčiau, atvirkščiai. Augau su vaikais kieme, bet ten jaučiausi svetimesnis. Lūžis įvyko, kai, mokydamasis 10-oje klasėje, išvažiavau į Belgiją. Mano mama pradėjo dirbti vertėja Europos Parlamente, kartu pasiėmė ir mane. Briuselyje yra mokykla, kurioje mokomi diplomatų ir Europos Sąjungos institucijose dirbančių tėvų vaikai. Ten neturėjau draugelių, kurie veda iš kelio, o susidraugauti su vietiniais buvo sudėtinga dėl kultūrinių skirtumų. Tad nieko daugiau neliko – tik mokytis. Briuselyje susidūriau su visai kita moksleivių kultūra – ten nebuvo to galinio suolo, iš kurio vaikėzai ką nors mėto.

Belgijoje labiausiai nustebino tai, kad mokytojams iš tikrųjų rūpi, ar supranti, ko mokoma, kaip elgiesi ir jautiesi. Lietuvoje mokytojų algos nekokios, tad ir tikėtis, kad spės prie kiekvieno vaiko prieiti, paklausti, kas negerai, negali. Bet būna, kad ir kvailiais išvadina už nieką.

Mano savijauta labiausiai pagerėjo, kai Edinburgo universitete pradėjau gauti gerus pažymius. Supratau, kad gyvenime galiu nuveikti kažką gera. Įkvėpė, kad aš, atvažiavęs iš Lietuvos, augęs posovietiniais laikais, sugebu mokytis ne tik kaip jie, bet net geriau. Gauti tą savivertės patvirtinimą, kai iki tol mokykloje girdėjai, kad iš tavęs nieko gero neišeis, buvo labai svarbu. Tai motyvavo mokslus tęsti.

Esate jaunas mokslininkas, internete apie Jus nėra daug informacijos. Vienas pagrindinių Jūsų pasiekimų – Ebolos viruso tyrimai per 2013–2016 m. epidemiją. Tais metais Vakarų Afrikoje virusu užsikrėtė 28 000 žmonių, 11 000 jų neišgyveno. Modernioje žmonijos istorijoje tai – precedento neturintis atvejis. Kaip tyrėte šį virusą?

Tirti Ebolą labai sudėtinga. Tiksliai nežinome, kur yra šią infekciją palaikantys ir perduodantys gyvūnai. Kaip Ebola cirkuliuoja gamtoje? Vienintelis būdas tai sužinoti – tirti viruso protrūkius tarp žmonių. Dirbdamas Sietle su mokslininkų komanda mačiau epidemiją iš viruso perspektyvos. Galėjau pasakyti jo judėjimo kryptį ir laiką. Tuo metu beveik niekas daugiau pasaulyje to nežinojo. Tik aš ir dar keli mokslininkai iš Edinburgo (Jungtinė Karalystė), Leveno (Belgija) ir Kalifornijos (JAV) universitetų laboratorijų. Tai gana keistas jausmas.

Ebolos virusas pasaulyje sukėlė paniką. Vėliau ji nurimo, atrodė, kad virusas išnyko. Vis dėlto kartkartėmis fiksuojama naujų jo pasireiškimo atvejų, tik virusas taip neišplinta. Mokslininkai turbūt sau kelia tikslą Ebolą įveikti. Ar tai įmanoma?

Demokratinėje Kongo Respublikoje Ebolos protrūkių pasitaiko kas dvejus ar trejus metus. 2013–2016 m. epidemija buvo kitokia – ta viruso rūšis Vakarų Afrikoje buvo nežinoma. Ji užklupo žmones nepasiruošusius. Spėjama, kad virusas pradėjo plisti Gvinėjoje, kai juo nuo šikšnosparnio užsikrėtė dvejų metų vaikas. Ir plisti ėmė labai arti miestų, labai arti kitų valstybių – Liberijos ir Siera Leonės – sienų. Šiuo metu Demokratinėje Kongo Respublikoje fiksuojamas jau dešimtas protrūkis nuo 1976 m., kai visa tai prasidėjo. Ebola toliau plinta aktyvioje karo zonoje, todėl sukontroliuoti ir jos plitimą sustabdyti bus labai sudėtinga.

Visai įveikti Ebolą neįmanoma, nes žmonės ja užsikrečia nuo gyvūnų. Kol kontaktuosime su gamta, bus rizika. Juk niekas neskiepys visų šikšnosparnių. Bet kovoti su Ebolos epidemija mums jau sekasi geriau. Savo laboratorijoje atrastais moksliniais faktais iškart atvirai dalijomės. Tai leido kitiems mokslininkams greitai reaguoti ir sukurti atsaką. Po epidemijos Vakarų Afrikoje pasisekė sukurti skiepus, jie dabar naudojami per naujus protrūkius. Jei savo duomenimis dar prieš publikuodami straipsnius dalytųsi ir virusų genomus sekvenuojantys (iššifruojantys, – aut. past.) mokslininkai, būtų paprasčiau iškart rasti veiksmingiausias sveikatos apsaugos priemones virusui sustabdyti.

Tirdamas Ebolą gyvenote ir dirbote Sietle – toli nuo ligos židinio. Kiek tyrime dalyvavo arti ligos buvę vietos mokslininkai?

Ligas dažniausiai tiria žmonės iš Vakarų šalių. Jie, pasiėmę kažkiek instrumentų ar cheminių medžiagų, nusileidžia į vietovę, tada virusą neutralizuoja, tik išsaugo jo genų sekas. Šias siunčia į laboratorijas Vakaruose. Tai vadinama parašiutiniu mokslu, nes nusileidi į svetimą šalį, viską padarai, o vietiniai nieko negauna. Visos publikacijos ir šlovė už tas publikacijas atitenka užsieniečiams. Dabar bandoma tai keisti – vietos mokslininkams organizuojami seminarai, ugdomi gebėjimai tvarkytis su infekcinių ligų protrūkiais, plėtojama mokslinė infrastruktūra.

Kokie tada susiklosto vietos bendruomenės ir su ja dirbančių organizacijų, mokslininkų santykiai, kaip pasiskirsto galia, kas priima sprendimus? Kaip elgiamasi su ta bendruomene, kuri išgyvena nelaimę? Kaip ji gydoma?

Ebolos epidemijos pradžioje buvo daug kultūrinių problemų. Pasaulio sveikatos organizacija pirmiausia skatino nevalgyti laukinių gyvūnų mėsos. Bet tai bene pagrindinis vietinių baltymų šaltinis! Žmonės tūkstančius metų valgė tą mėsą ir užsikrėsdavo labai retai, tad priešinosi tam, kad užsieniečiai diktuoja, ką jiems valgyti. Paskui paaiškėjo, kad nuo mėsos užsikrėsti yra labai menka tikimybė. Mokslininkams iš pat pradžių buvo aišku, kad pirminis užkratas jau pasėtas ir kad virusą jau platina žmogus, tačiau informacija iki sprendimus priimančių žmonių braunasi ilgai.

Vėliau, kai buvo įkurtos pirmosios ligoninės, gydytojai išsiveždavo pacientus, ir šie namo nebegrįždavo. Visuomenei niekas nesakė, kur tie žmonės vežami, kas jiems daroma. Visi išsigando – jeigu užsikrėtei Ebola, vadinasi, tikrai mirsi. Kilo labai didelis pasipriešinimas. Kai kurie pabėgo iš ligoninių. Gvinėjoje vieną sveikatos darbuotojų komandą vietiniai išžudė. Pagaliau Pasaulio sveikatos organizacija suprato, kad reikia samdyti antropologus. Specialistus, kurie paskleistų reikiamą žinią. Užteko žmonėms pasakyti: „Taip, tiesa, kad nuo Ebolos gali mirti“ ir pridurti: „Jeigu važiuosi į ligoninę, turi kur kas daugiau šansų išgyventi.“

Vietos kultūroje įprasta, kad giminaičiai prausia velionio kūną. Epidemijos pradžioje daug žmonių užsikrėtė atlikdami šį laidotuvių ritualą. Tad dalis vietos tradicijų buvo uždrausta. Kilo didžiulis pasipiktinimas. Vėliau Pasaulio sveikatos organizacijos darbuotojai suprato, kad su vietos bendruomene reikia tartis, jei norima, kad ji priimtų naują laidojimo būdą. Į laidotuvių ritualą įsitraukę sveikatos apsaugos komandų žmonės ėmė aiškinti, koks kontaktas su velionio kūnu yra saugus. Sukūrus sąlygas mirusiuosius palaidoti saugiai ir oriai, įvyko vienas didžiausių lūžių.

Mums irgi kilo iššūkių. Tirdami viruso genomo sekas supratome, kad jis neužsibūdavo vienoje vietoje. Infekuotieji keliaudavo į artimiausius regionus ir, paskleidę užkratą naujuose miestuose, sukeldavo naujas infekcijų bangas. Vadinasi, sustabdžius vienoje vietoje visai nedaug žmonių, buvo galima sustabdyti Ebolos plitimą. Tai atrodė pats efektyviausias būdas pakeisti situaciją Vakarų Afrikoje. Ši mūsų studijos išvada buvo cituojama labiausiai. Galėjo atrodyti, kad tereikia įrengti užkardas, neleisti žmonėms judėti, paskelbti karantiną. Bet naivu manyti, kad mokslas gali pasiūlyti vieną visiems suinteresuotiesiems tinkamą sprendimą. Sustabdžius žmonių judėjimą, gali visiškai sugriauti jų ekonomiką. O visuomenė dažnai neturi laiko susipažinti su visais niuansais, ji nori paprastų ir suprantamų atsakymų. Balansuoti nėra lengva. Tarkim, Monrovijoje, Liberijos sostinėje, buvo toks lūšnynų rajonas, kuriame valstybė paskelbė karantiną, neleido žmonėms išeiti. Vietiniai pradėjo riaušes. Daug žmonių buvo sužeista, policija net nušovė paauglį. Gaila, kad nedaug žurnalistų apie tai šnekėjo.

Mėginti perpasakoti visuomenei mokslinius tyrimus – tai tarsi žaisti sugedusį telefoną. Ar teko nusivilti pamačius, kaip žiniasklaidoje pranešama apie Jūsų tyrimus?

Vienas didžiausių nusivylimų buvo, kai išspausdinome straipsnį su pirmaisiais duomenimis, gautais mūsų kolegų, iššifravusių Ebolos virusą Siera Leonėje. Straipsnyje atsargiai užsiminėme, kad epidemijos protrūkio metu virusas evoliucionuoja dvigubai greičiau nei tarp protrūkių. Paaiškinome, kad, mūsų manymu, jeigu labai akylai žiūri ir seki, tai pastebi labai daug tuo metu cirkuliuojančių viruso variantų, bet vėliau daug jų tiesiog išnyksta dėl natūralios atrankos. Jei viruso akylai nestebi, pažiūrėjęs po daugiau laiko, daug mutacijų nebesutiksi.

Žiniasklaida mūsų žinią raportavo netiksliai. Pranešė, kad Ebolos virusas mutuoja dvigubai greičiau negu anksčiau. Lietuvos žiniasklaida parašė, kad tai didi bėda. Liūdniausia, kad vėlesnės daugumos kitų mokslininkų publikacijos atrodė taip, lyg jie irgi neskaitė mūsų straipsnio, o tik rėmėsi tuo, ką žiniasklaida apie tą straipsnį parašė.

Dirbate labai atsakingą ir sudėtingą darbą. Žmonės Jus, jei žurnale nematytų fotografijos ir skaitytų tik mintis, greičiausiai įsivaizduotų visiškai kitokį. Ar vis dar egzistuoja mokslininko, kaip nuobodaus žmogaus, stereotipas?

Man atrodo, kad mokslininkams tikrai reikia daugiau kalbėti su visuomene. Savo atradimus jie skelbia mokslo žurnaluose. Žmonės moka du kartus: vienąkart mokslininkų darbą finansuoja mokėdami mokesčius, dar kartą – pirkdami žurnalus (šiems mokslininkai moka už tai, kad jų straipsniai būtų publikuojami), nes nori žinoti, kur nuėjo jų pinigai. Nepaisant to, mokslo žurnalų straipsniai visuomenei dažnai yra neįkandami.

Dauguma mokslininkų su manimi pirmiausia susipažįsta per mano straipsnius, tad kai susipažįstame asmeniškai, iš išvaizdos apie mane sužino mažiausiai. Savo įvaizdį kuriu sau, pagal tai, kas man patogu ir atrodo gražiai. Pusės mano tatuiruočių nematyti net vasarą, nes jos skirtos man, o ne kitiems parodyti.

Atsimenu, sykį Sietle su kolege nuėjome į meno galeriją. Vietinė menininkė mums pasakojo apie savo kūrybos procesą. Kai baigė, pažiūrėjo į mus ir sako: „Jūs tikriausiai irgi menininkai?“ – „Deja, ne! Aš studijavau Ebolos virusą, kolegė – ŽIV.“ Tuo mes jos nenustebinome, daugiau nekamantinėjo. Man atrodo, Vakaruose tiesiog lengviau priimamas kitoks žmogus.

Kokių charakterio savybių reikia norint būti geram mokslininkui?

Kai susipažįsti su daugiau mokslininkų, supranti, kad esame patys paprasčiausi žmonės. Atsimenu, Edinburge, institute, buvo dažnos kavos pertraukėlės. Per vieną jų aptikome lapą su charakterio testais. Vienas vyresnis kolega jį paėmė, pažiūrėjo ir sako: „Mums to nereikia, mes visi – su kažkokiu autizmo atspalviu.“ Tarp mokslininkų, palyginti su likusia visuomenės dalimi, iš tikrųjų yra daugiau tam tikro tipažo žmonių – tokių, kuriems būdingas matematinis mąstymas ir dažnai stinga socialinių įgūdžių. Vis dėlto ilgalaikę sėkmę mokslo srityje lemia smalsumas, atvirumas ir atkaklumas.

Ar bendraujate su Lietuvos mokslininkų bendruomene?

Visai ne. Pora žmonių seku tviteryje. Svarsčiau susisiekti, sužinoti, galbūt galiu gauti simbolinę poziciją kuriame nors Lietuvos universitete šiek tiek mokydamas studentus. Tai yra vienas iš dalykų, kuriuos norėčiau atiduoti Lietuvai. Norėčiau perduoti savo žinias kitiems lietuviams, kad galėtų važiuoti į mano kolegų laboratorijas.

Kodėl Jums tai svarbu?

Geras klausimas. Gal todėl, kad augau Lietuvoje ir mačiau, kaip po truputį kapstomės iš to, kas liko po Sovietų Sąjungos. Noriu prie to prisidėti, padėti šaliai kilti iš duobės, į kurią ji buvo nuleista. Lietuvoje inteligentija buvo išnaikinta. Tik dabar matyti, kad šalis atsigauna.

Užsienyje turiu lyg du identitetus: vieną – lietuvio, kitą – mokslininko. Ir galėtų atrodyti, kad ten jaučiuosi geriau. Esu mokslininkas, dirbu su kitais mokslininkais, bet iš tikrųjų pastebiu, kad, būdamas Lietuvoje, jaučiuosi esantis toks, koks esu. Man net mažiau rūpi, ar žmonės čia supranta tą mano mokslą.

Gyvendamas senos demokratijos šalyse jauti tiek kultūrinę, tiek politinę stagnaciją. Lietuvoje vis dar jauti, kad gali kažką pakeisti – ar savo balsu, ar sugebėjimais. Man būtų garbė prie to prisidėti.

Visą pokalbį su Gyčiu Dudu galima paklausyti podkaste NYLA.lt

***

Žurnalas „Moteris“, 2019'02

Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.