Adrija Čepaitė: „Žodžiu, kaip ir mintimis, žmogų galima užmušti, pribaigti ir galima sukurti stebuklą“

(5)

Ji buvo „bjauri boba“. Dėl savo nesėkmių, nelaimių kaltino pasaulį ir aplinkinius. Kai vieną dieną Vilniuje, Santaros klinikose, gulėjo sunkiai sergantis tėvas, o Kauno klinikose – vyras, ji prabudo. „Į visus gerus pokyčius mus atveda skausmas, – įsitikinusi teatro aktorė ir bene garsiausia Lietuvoje kalbėjimo meno specialistė Adrija Čepaitė. – Prisiėmiau atsakomybę ir pati ėmiau kurti savo gyvenimą.“

Kuo save laikote – aktore ar kalbėjimo meno mokytoja?


Žmogumi. Nesijaučiu esanti aktorė, specialistė ar kalbėjimo meno mokytoja, nors šie dalykai panašūs.

Maždaug prieš 15 metų supratau, kad kalba, kaip įrankis, yra mano kelias. Man tai – geriausia priemonė pažinti save, eiti į kūrybą, sąmoningumą. Tai – visko raktas. Pakeitus kalbą, keičiasi santykis į aplinką, reiškinius, save. Pajutau, kad yra paprasta paaiškinti žmonėms, kaip, keičiant leksiką, įsisenėjusius kalbos konstruktus, neiginius – teiginiais, atsisakius visų nebūtinų „bet“ ir t. t., keičiasi mąstymas, o vėliau – ir gyvenimas. Žinoma, jei nori keistis.


Kodėl atėjo šis suvokimas?


Visada į gerus pokyčius atveda skausmas, nelaimės, kančia. Gal ne visada – mūsų pačių, savo būtį permąstyti

priverčia ir aplinkinių, artimųjų bėdos.


Visata man buvo labai palanki ir švelni. Net pagalvoju, kiek daug turiu dėkoti Visatai ir Kūrėjui, kad mane, labai sudėtingą, auklėjo švelniai ir per kitus žmones. Mane ne itin veikia pačios skausmas. Man daug labiau skauda, kai skauda aplinkiniams.


Prieš trejus metus Vilniuje, Katedros aikštėje, kai lipau ant dviračio, į mane dideliu greičiu įsirėžė labai stiprus, stambus jaunas vyras. Jo kūno masė turbūt dvigubai viršijo manąją. Jo dviratis buvo kietas, tvirtas. Jis lėkė labai dideliu greičiu ir priekine savo šalmo dalimi – buvau be šalmo – trenkėsi man į kaklą. Skridau nuo dviračio, buvo silpna, bet staiga supratau – hm, kaip paprasta numirti! Pribėgęs vyras paklausė, ar man bloga, palenkė mano galvą, prasižiojau, ir iš burnos pasipylė kraujas. Man lūžo kaklo kremzlės, sudraskė balso stygas. Ligoninėje rentgeno nuotraukas peržiūrėjęs gydytojas tarė: „Jūs buvote per plauką nuo mirties. Ir plaukas – ne metafora, o atstumas.“ Nekalbėjau ir net nešnabždėjau tris mėnesius. Medikai nesiryžo prognozuoti, ar kalbėsiu, o man, aktorei, balsas yra viskas. Didžiausias paradoksas tas, kad nė sekundės neišsigandau, neišgyvenau. Pamenu – sėdžiu apdėta ledais, ir keista, nes ramu, nepikta, nieko nejaučiu. Vienintelė problema – sunku buvo spjaudyti seiles, nes nuryti jų negalėjau. Atrodo – šis gan stiprus įvykis turėjo mane sukrėsti, bet pamoką išmokau vargiai.


O kalbėjimo menu pradėjau domėtis, suvokusi, kad aš ir tik aš esu atsakinga už tai, kas vyksta mano gyvenime, aplink, kokia esu, kokia noriu būti, kokią mane mato kiti. Užteko tik prisiimti atsakomybę, ir pokyčiai prasidėjo.


Lūžis įvyko prieš penkiolika metų, kai kažkas Jus, atleiskite, pavadino bjauria boba?


Taip, tai buvo mano pirmasis mokytojas. Atvykusi pas jį – tuomet sirgo mano vyras ir tėvas – pradėjau bėdoti, kad pasaulis neteisingas, žmonės šiurkštūs, išsiliejau už tėvynę... O jis pažvelgė į mane ir rėžė: „Pažiūrėk į veidrodį. Tu – bjauri boba. Dabar eik, pasimelsk bažnyčioje.“ Ir tąkart grįžusi namo ilgai, ilgai žiūrėjau į veidrodį. Man nepatiko viskas, ką mačiau. Išties jis teisus – jei nori pamatyti velnią, pažiūrėk į veidrodį, jei nori pamatyti Dievą, taip pat pažiūrėk į veidrodį.


Kas turėjo įvykti, kad išvystumėte save veidrodyje, nors iki tol į jį žvelgėte kasdien? Kas tuomet nutiko tėvui, vyrui?


Vilniuje, Santaros klinikose, operavo tėtį, po savaitės jam prireikė kitos operacijos, o Kauno klinikose operacijos laukė vyras. Gydytojų prognozės buvo miglotos. Blaškiausi tarp Kauno ir Vilniaus, vaikai, vyriausias – dvyliktokas, buvo pavasaris, jam artėjo abitūros egzaminai, rengėsi stoti į aukštąją mokyklą, jam reikėjo mano patarimų, daugiau dėmesio, o tam neturėjau laiko. Be to, įpusėjo mūsų namo statybos, reikėjo imti paskolą.


Tuomet ir nusprendžiau apsilankyti pas mokytoją ir suvokiau, kad didžiausias priešas yra ne vyro ar tėčio liga, ne finansai, ne vaikai, o aš. Prabusdavau išvargusi, nes negalėdavau užmigti, prasivartydavau lovoje. Galvoje veikė turbūt septyni radijo ir penkiolika televizijos kanalų. Jutau nerimą, todėl, grįžusi į namus ir negalėdama pakęsti tylos, įjungdavau visas buitines priemones. Kūriau triukšmą, kad tik negirdėčiau savęs... Mokytojas man paaiškino, kad sergu ir aš, tik mano liga nematoma, todėl yra dar sunkesnė, gilesnė, ir kad joks gydytojas neras tos ligos, tik aš pati, ir kad nemėginčiau išsisukti, lyg manęs tai neliestų.


Tuomet veidrodyje, žvelgdama į save, pamačiau baimę, nerimą, triukšmą. Dar – konformizmą ir norą visiems patikti. Dar – baisiausią dalyką – melą sau ir aplinkiniams. Ir daug daug nemeilės. Galbūt tuomet net neturėjau supratimo, kas yra meilė.


Žinoma, dabar lengva kalbėti. Tuomet jutau daug chaoso, sumaišties, jutau, kad krentu į duobę. Dar suvokiau, kad niekada gyvenime neleidau sau liūdėti, verkti, niekam nesu parodžiusi nė kruopelytės silpnumo. Ir paradoksalu – kai sulaukiau gerų žinių iš vyro gydytojo, kai, regis, turėjau šokinėti iš džiaugsmo, išgyvenau nenusakoma skausmą ir patyriau silpnumą. Manyje įvyko kosminis sprogimas, tarsi sprogo ir išlindo uoloje įmūrytas siaubas. Verkiau, kaukiau taip, jog atbėgo vaikai manydami, kad kažkas nutiko jų tėčiui. Liūdėjau visą savaitę. Tai žmogaus matymo ir sielos gelmių slėpinys, kurio negaliu paaiškinti. Bet nuo tos akimirkos aš galiu liūdėti. Ir, paradoksalu, bet tai yra didelis džiaugsmas.



Adrija Čepaitė
Adrija Čepaitė
MOTERIS / M. Penkutės nuotr.



Viena yra pažvelgti į save, paskui – suvokti. Bet kas toliau? Kaip pradėjote save keisti?


Pirmiausia iš savo gyvenimo išjungiau garsus: televiziją, radiją, neatsakinėjau į telefono skambučius – dažniausiai atrašydavau. Stengiausi taupyti žodžius. Ir supratau, kad žmonėms nerūpi atsakymai. Jei ko nors klausia, o aš neatsakau, bet paklausiu, jie mieliau pasakoja savo istoriją. Jei dar paskatini kalbėti ir paragini kūno kalba: pakeli antakius, linktelėji, vartoji ištiktukus: „Ajajaj, ką tu sakai, oho“, žmogus tęsia ir tęsia. Mano nuostabai beveik visi pokalbiai prasidėdavo ir baigdavosi žodžiais „labas“ ir „viso gero“. Supratau, kad visi žmonės kalba sau, tik pakankamai garsiai, kad girdėtų kiti. Supratau, kad galiu tylėti visą dieną, išskyrus būtiniausius pokalbius namie su vaikais. Bet socialinėje aplinkoje kalba nebūtina. Ir dar. Pajutau, kad sutaupau labai daug energijos, nes kalbėdama ją iššvaistau. Ir man palengvėjo, grįžo ramybė. Vėliau po operacijos kalbėti pradėjęs vyras patvirtino, kad, norint kalbėti, reikia labai daug energijos. Ir kiek jos parandame kalbėdami tuščiai. Pagalvojau – jei sugebu tylėti, gal sugebėsiu netaukšti ir kalbėti tik tai, kas turi būti neišvengiamai pasakyta? Tai truko porą mėnesių. Kartais rengdavau „nuodėmių vakarėlius“ – pasikviesdavau draugių ir leisdavau sau taukšti bet ką. Tai buvo kalbėjimo tryda. Į plepumą įeina daug kas: apkalbos, smerkimas, kitų vertinimas, piktinimasis.


Filme „Vienuolis ir velnias“ yra puikus epizodas. Vienuolyno vyresnysis rašo laišką vadovybei ir kartkartėmis raštininko klausia, ar reikia tai rašyti. O šis atsako: blaiviai pamąsčius, gerai pagalvojus ir žvelgiant iš laiko perspektyvos, neverta. Vertinga formulė. Vėliau atsakymų ėmiau ieškoti šventraščiuose. Vedų kultūroje kalba laikoma dvasinio tobulėjimo pagrindu. Viena iš didžiausių jo kliūčių yra tuščios kalbos. Jos išsekina žmogų, jis tampa vangus, tingus ir apatiškas. O į negatyviai kalbantį žmogų kaip pro atvirą langą ima veržtis nuoskaudos, pyktis, o tai vėliau jis išmeta lauk ir teršia aplinką.


Biblijoje sakoma, kad pradžioje buvo žodis. Tas žodis buvo pas Dievą. Ir žodis buvo Dievas. Korane apkalbos laikomos asmenybę skaldančiu blogiu.


Išgirdus tylą, įsigilinus į save, atsiveria begalybės klodai.


Taip. Supratau, kad daug metų gyvenau leisdama mintims ir žodžiams rinktis mane, o ne pati juos rinkausi.


Kaip atsirado kelionės į Tibeto vienuolynus?


Kai nurimsti ir nutyli, imi pažinti ir girdėti save. Imi pasitikėti savo jausmais. Tuomet ateina nuolankumas. Tai – labai svarbu. Net jei leidi sau vos vos pabūti teisus, nusiimti vieną iš penkių šimtų kaukių. Ir to pakanka. Visata ima tavimi rūpintis. Tik reikia drąsos pasiduoti. Ir suvokti, kad mes, kaip sakoma Biblijoje, esame labai silpni, netobuli, neteisūs. Turiu galvoje tiesą.


Ta istorija su dviračiu leido suvokti, kaip lengva ir paprasta numirti. Mes... menkučiai, nieko nereiškiantys pūkeliai. Užtenka tai suvokti, nesipriešinti, ir Visata pradeda tavimi rūpintis, rodyti tau kelią. Užsinorėjai ir darai, pakvietė ir važiuoji, davė – imi, nedavė – neimi, negavai – neliūdi. Į Tibeto vienuolynus tiesiog panorau nuvažiuoti. Ir tuomet staiga atsirado žmonių, kurie davė paskaityti knygą, patarė, kur, kaip nuvažiuoti, patarė, ką išsirinkti – nuo tinkamos kuprinės iki avalynės. Paskui patikino, kad ras ir kelionei tinkamų draugų, ir netrukus lydinčių žmonių. Ir mes išvykome, o ten laukė trys nuostabūs tibetiečiai.


Visiems turbūt reikėtų pastovėti prieš veidrodį?


Nežinau, ko reikia kitiems. Žinau, ko reikia man. Mokau dažniausiai klausdama. Ir taip drauge ieškome atsakymų. Kiekvienam – savi atradimai. Galiu patarti tik vienam žmogui – sau. Galime kalbėti tik už save ir tuomet nieko nebijoti.


Ar viena brangiausiai mūsų šalyje apmokamų kalbėjimo meno specialisčių, kurios paskaita gali kainuoti ir tūkstantį eurų, mėgsta prabangą?


Esu posovietinės kartos žmogus, mano vaikystė prabėgo lygiavos principu paženklintoje aplinkoje, todėl prabangai didelio poreikio ir, tiesą sakant, galimybių neturiu. Mano pamokos įperkamos visiems norintiesiems. Ir man daug smagiau keliauti su kuprine ant pečių, nei leisti laiką prabangiame viešbutyje. Prieš kelerius metus turėjau galimybę nemokamai ilsėtis viename geriausių pasaulyje kurortų Kosta Rikoje. Visa itin prabangaus prie džiunglių įrengto viešbučio teritorija aptverta tvora, viduje – gėlynai, želdiniai, restoranai, baseinai, o aš, perlipusi per tvorą, maklinėjau po džiungles, maudžiausi kriokliuose ir laukiau, kada galėsime keliauti toliau po šalį. Daugiausia pinigų ir mieliausiai išleidžiu kelionėms bei seminarams. Dar svarbi mano aplinka.



Adrija Čepaitė
Adrija Čepaitė
MOTERIS / M. Penkutės nuotr.



Smalsu, kas Jūsų klientai. Kalbama, kad tarp jų yra garsių politikų, įmonių vadovų ir net kunigų.


Jei pasakočiau, kas mano mokiniai, turbūt seniai nebedirbčiau.


Ar reikia mums mokytis kalbėjimo meno, aktorystės? Kiek tai tikra?


Savęs neklausiu, ar reikia. Jei ateina žmogus ir prašo išmokyti, vadinasi, jam reikia. Jei prašo, duodu tai, ką turiu. Kalba – konkreti, aiški ir gera priemonė. Žodis – viena stipriausių mums duotų jėgų. Tai yra tiesa. Žodžiu, kaip ir mintimis, žmogų galima užmušti, pribaigti ir galima sukurti stebuklą. Galime save numarinti ir galime prikelti iš mirties patalo. Sukurti save sąmoningai atsisakydami neiginių. Ir kurti kiekvieną dieną. Nuostabus fotografas Algirdas Šeškus vadovaujasi gražia formule – kiekviena diena yra nauja jo gyvenimo diena. Reikia sąmoningai sau pasakyti, kad kiekvienas žodis kuria mane ir aplinką. Eimantas Nekrošius, paklaustas, ar yra talentingų žmonių, kurie nekuria produkto, atsakė teigiamai. Pasak jo, jų gyvenimas yra meno kūrinys. Kurkite savo gyvenimą. Nebūtinai jis bus tobulas, bus ir prieštaravimų, dualizmo, bet jis turi būti bent jau sąmoningas, o kūrėjas turi jį pats pasirašyti, arba prisiimti atsakomybę.


Grįžkime dar į prabudimo etapą. Kaip baigėsi operacijos tėvui ir vyrui? Ar jie sveiki?


Tuo metu tėtis pasveiko, operacija baigėsi sėkmingai. Tiesa, dabar jis amžinatilsį. Vyras pasveiko, po truputį grįžo kalba. Tuomet patyriau dar vieną pamoką – kad nėra savaime suprantamų žodžių. Mokydama vyrą supratau, kad mūsų kalba skiriasi. Labai svarbu išsiaiškinti, ką kiekvienam reiškia tam tikras žodis. Pradėję tai daryti susiduriame su didžiausia problema – laiku. Svarbiausiems dalykams neturime laiko, o „skubiems“, „degantiems“ – labai daug. Gilintis į tai, kas svarbu šiandien, neturime laiko.


Kas Jums svarbu šiandien?


Pusiausvyra, harmonija tarp asmeninės ramybės ir šeimos, tarp mano ir aplinkos interesų, tarp gebėjimo sakyti „taip“ ir „ne“, tarp jėgos ir meilės.


Kuo dabar tapo ta „bjauri boba“?


Įdomu tai, kad svarbu ne tai, kuo žmogus turi tapti. Suvokime, kad kiekviena diena yra procesas, ir jį išgyvenkime sąmoningai. Su draugais įkūrėme merginų lyderystės akademiją. Padedame joms rasti kelią į save. Charizmos galima išmokti. Tai – tiesa. Tikrasis lyderis yra tas, kuriuo žmonės seka neklausdami kodėl. Juos traukia savimi pasitikintis, savo vertę žinantis, atsakomybę už savo gyvenimą prisiimantis, bet kitų gyvenimo nereguliuojantis, leidžiantis sau būti netobulas ir tai suvokiantis žmogus. Ir tai yra jo stiprybė.


Aš tai parodyti galinčio mokytojo ieškojau ilgus gyvenimo metus. O dabar tuo noriu dalytis, rodyti kelią.


Kokia Jūs žmona savo vyrui muzikantui?


Nežinau. Niekuo ypatinga. Manimi galima pasitikėti, bet to reikia klausti ne manęs. Tik džiugu, kad savo šeimoje galiu atvirai ir visiškai laisvai eiti savo keliu. Tau – labai didelė dovana.


Tai atėjo sąmoningumo dėka, ar savi keliai atrandami ir susvetimėjus?


Su sąmoningumu. Daug kartų žengiau pro šalį. Man šeimoje niekada niekas nesakė: nedaryk, neieškok, nesąmonė. Mano vyras labai atviras. Ir labai daug ką darome kartu. Seniau, jei bijodavau ką nors daryti, jis eidavo kartu. Seniau daug ko bijojau.


Dabar vertybiniu lygiu kaunasi Vakarų, akcentuojant, kad svarbu būti lyderiu, siekti sėkmės ir koncentruotis į individualumą, ir Rytų, akcentuojant bendrystę, šeimyniškumą, kitokį moters vaidmenį, kultūros. Kokiu keliu turėtų žengti moteris?


Moteris turi būti kūrėja. Jai rinktis, ar ji tai darys šeimoje, ar visuomenėje. O ar tai Rytų, ar Vakarų formulė, į tai nesigilinu. Tik juokinga, kai moteris mokoma būti moterimi. Esu moteris, ja gimiau ir mąstau kaip moteris. Ir ką man daryti, kad mąstyčiau kaip vyras?


Drįsčiau nesutikti. Reklamos, socialinė aplinka nuo vaikystės gali suformuoti poreikį būti kieta moterimi. Tu būsi lyderė, važinėsi prabangiu automobiliu, jei lipsi per galvas, būsi arogantiška, perimsi ir ne pačias geriausias vyrų savybes?


Taip, tai galima įkalti į galvą. Todėl ir sukūrėme sąmoningų lyderių akademiją. Ir lyderis ne tas, kuris pristatomas visuomenėje: garsiai rėkiantis, besidraskantis, arogantiškas, instragramo ar feisbuko veikėjas, kuris nežinai, ką veikia gyvenime ir kokios jo vertybės.


Ar dažnai Jumyse vyksta kova tarp proto ir meilės?


Dažnai. Protas irgi turi raumenis.


Kas Jums yra meilė?


Kai nėra sąlygų. Kai neklausi, už ką myli, o tiesiog myli.


Gal mums nereikia jokių lyderysčių, kalbėjimo meno mokyklų, kurti sėkmės siekiančių ir sąmoningų žmonių? Gal reikia tiesiog būti? Tiesiog gyventi?


Tiesiog būti – nepaprastai stipri būsena. Kelias į ją labai ilgas ir sudėtingas. Nežinau, kiek žmonių tokią būseną pasiekia. Tiesiog būti, tiesiog mylėti, tiesiog. Gyvūnai jaučia besąlyginę meilę. Suprantu, ko tu klausi. Buities ir būties sąlytis labai arti, ir mes nardome iš vieno į kitą. Būtis yra buityje ir buitis yra būtyje. Tarp jų labai trapi riba.


Provokuosiu. Ar susituoktumėte antrą kartą su savo vyru?


(Atsidūsta.) Savo tėvus, antrąsias puses pasirenkame kaip savo mokytojus. Tik paskui turime atsakyti, kodėl, ką turime išmokti. Jei neigsime savo pasirinkimą, neigsime save. Kai nenorime mokytis, kaltiname juos. Bet jie niekuo dėti, – gal tu nenori mokytis ar neišlaikei egzamino? Tuomet paklausk, ko nepriimi, ko nepripažįsti savyje? Esu linkusi labai save kontroliuoti, o save kontroliuojantis žmogus dažnai stengiasi kontroliuoti aplinką. Ir labai sunku pastebėti, kai savikontrolė išsiplečia, apima platesnį žmonių ratą, nei tu pats.


Ką sunkiausiai išgyvenate fiziškai ir psichologiškai?


Negaliu badauti. Kažkokia organizmo reakcija. Alpstu jau antrą dieną, tirpsta rankų pirštai, burna, svaigsta galva, mirga akyse. Galbūt krenta cukraus kiekis? Todėl, pajutusi alkį, visada turiu bent kažko užkąsti.


Ką pasakytų Jus stebinti Adrija?


Pernelyg daug kalbi.


Tad gal Jūsų kalbėjimo meno mokymą reikėtų pakeisti į mokėjimo išklausyti ir tylos meno?

(Juokiasi.) Taip. Bet kiek turėčiau mokinių?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis