Prarastas vaikystės rojus
A. Škėma labai mėgo pabrėžti, kad yra gimęs du kartus. Tarsi jam būtų buvęs suteiktas dvigubas gyvenimo kreditas. Čikagos laikraščiui „Draugas“ duotame interviu rašytojas teigė: „Du kartus mane pagimdė mano tėvas, nutaręs ilgiau pasinaudoti vaikų priedu.“ Antano tėvas valdžios įstaigoms nurodė metais vėlesnę sūnaus gimimo datą – kad gautų socialinę išmoką. Tuo metu Škėmų šeima gyveno Lodzėje, Lenkijoje, ten tėvas dirbo mokytoju.
Vaikystės rojų mažasis Antanas patyrė labai trumpai. Jo atmintyje išliko tik pavieniai šviesos blyksniai: Austrijos kurorte užsieniečio vaišingai ištiesta vyšnių sauja; kėlimasis keltuvu į kalną; motinos istorijos prieš miegą. O tada – brūkšnys. Rojaus vartai skaudžiai užsitrenkė vaikui prieš pat akis. A. Škėmos vaikystė nebuvo tas idiliškas laikotarpis, kai galima tik nerūpestingai žaisti, svajoti ir leistis į nuotykius.
Būsimasis menininkas brendo Pirmojo pasaulinio karo, revoliucijų ir porevoliuciniu laiku, o šį ženklino mirtys, išsiskyrimai, skurdas. Prasidėjus karui, jo tėvai pabėgo į Rusiją, o revoliucijos metu gyveno Ukrainoje. A. Škėma buvo tipiškas to meto vaikas: puslaukinis, vagiliaujantis kaimynų bulves, tėvo rytais grūdinamas šaltu vandeniu. Kartu su bendraamžiais jis valgydavo supuvusius obuolius, saulėgrąžų sėklų išspaudas, vagiliaudavo ir keikdavosi. Vaikų užsiėmimai veikiau priminė makabriškas siaubo filmų scenas nei nekaltus žaidimus. Teko mokytis išgyventi priešiškoje aplinkoje.
Kai šeima gyveno Ukrainoje, vaikas tapo šiurpaus vaizdo liudininku: kareiviai įsibrovė į jų butą, kėsinosi nužudyti tėvą ir išniekinti motiną. Laimingo atsitiktinumo dėka šios tragedijos išvengta, bet patirtas siaubas iš atminties neišsitrynė. Panašią grėsmingą sceną po daugelio metų A. Škėma aprašė apysakoje „Saulėtos dienos“. Deja, jos veikėjo mažojo Martynuko ir tėvų istorija kur kas liūdnesnė, nei patirta autoriaus.
Škėmų šeima į Lietuvą grįžo 1921 m. Mokyklą būsimasis rašytojas lankė Radviliškyje, vėliau mokėsi Kaune, „Aušros“ gimnazijoje. Neatlaikiusi revoliucijos meto baisybių, jo motina susirgo psichikos liga – pasitraukė iš nuožmios realybės į savo pasaulį ir į jį nebepatekdavo nei svetimieji, nei šeima. Moteris nebegalėjo rūpintis ir vienturčiu sūnumi. Ši trauminė patirtis įsirašė į vaiko pasąmonę.
Mirties simbolių ir ženklų buvo sėte prisėta nuo pat rašytojo vaikystės: kaukolė tėvo spintoje atliko auklėjamąją funkciją, buvo diržo pakaitalas ir net savotiškas įspėjimas – memento mori (lot. k.; atmink, kad mirsi); vaikų žaidžiama makabriška „karuselė“, t. y. pakarto karininko sukimas ant žibinto; tiesioginis mirties alsavimas į veidą, kai raudonarmiečiai vos nenužudė jo tėvo; uždarbiavimas dalyvaujant laidotuvių apeigose; medicinos studijos, iš kurių įsiminė tik negyvi kūnai. Visas šis mirties anturažas vėliau persikėlė į A. Škėmos prozą ir dramaturgiją kaip siurrealistinės ir skaitytojus šokiruojančios detalės.
Teatro trauka
A. Škėma, jo paties žodžiais tariant, stengėsi būti „praktiškas“, tad du kartus bandė įgyti „rimtą“ profesiją: pirmiausia studijavo mediciną, paskui – teisę. Kantrybės nuoseklioms studijoms užtekdavo neilgam. Medicinos mokslus vaikinas metė po dvejų metų, – kaip yra sarkastiškai prasitaręs, per studijas pajuto tik „meilę lavonams“. Teisę studijavo ilgiau, tačiau teisininko duonos neragavo. Be to, skaitydamas daugybę knygų ir lavindamasis savarankiškai, būsimasis literatas sukaupė daug humanitarinių žinių.
Negavęs rimto darbo, nes buvo „nepatikimas“, A. Škėma imdavosi atsitiktinių darbų. Jis nevengė uždarbiauti gana ekstravagantiškais būdais: pavyzdžiui, lošdamas kortomis, žaisdamas biliardą ar dalyvaudamas iškilmingose laidotuvių procesijose.
A. Škėmos literatūrinis debiutas įvyko 1929 m.: „Lietuvos aide“ buvo publikuota jo novelė „Baimė“ apie neaiškios baimės kamuojamą žmogų. Meniška prigimtis vaikinui neleido nurimti, tad jis įstojo į F. Sipavičiaus dramos studiją, o 1936 m. įsidarbino Kauno valstybiniame dramos teatre. Iš pradžių spektakliuose vaidino ne itin reikšmingus vaidmenis: vyrukus su alebardomis, padėklais, jaunuoliškus senius, žiogus, kiškius ir kitokius faunos bei homo sapiens atstovus. Įsteigus Vilniaus valstybės teatrą, Antanas gaudavo svarbesnių vaidmenų, pamažu pats ėmėsi režisūros. Tuo metu šalį jau valdė bolševikai. Kartą A. Škėmai vaidinant vaikams skirtame spektaklyje, užkulisiuose buvo suimti keli darbininkai, o vėliau – ištremti. Taip kūrėjo gyvenime lyg blogas sapnas vėl pasikartojo situacija, leidžianti ją palydėti sarkastiška ir kreiva grimasa.
Vokiečių okupacijos metais A. Škėma režisavo spektaklius ir pats juose vaidino. 1943 m. debiutavo kaip dramaturgas – parašė pjesę „Julijana“, bet ją atmetė vokiečių cenzūra. Į dramaturgiją jis paniro ne netikėtai ir spontaniškai, veikiau tai buvo dėsningas kūrybinės raidos etapas. Pirmiausia įtakos turėjo tėvo pavyzdys. Šis, dirbdamas Kaišiadorių amatų mokyklos direktoriumi, režisavo spektaklius, o jo originalūs sprendimai stulbino ne tik žiūrovus, bet ir sūnų. Antanas tikėjosi, kad dramų rašymas gali tapti neblogu pajamų šaltiniu. Postūmį suteikė ir draugai, jie paragino rašyti sau.
Būdamas 28-erių metų A. Škėma vedė, po metų jiedu su žmona Janina susilaukė dukters Kristinos. Viename interviu rašytojas dėkojo žmonai, kad ji palaikė jo užsidegimą studijuoti teatro meną. Žinios apie rašytojo šeiminį gyvenimą visai menkos – gal dėl žmonos ar abiejų sutuoktinių nenoro viešinti savo asmeninio gyvenimo detalių.
Maždaug 1944 m. A. Škėma gavo pasiūlymą prisijungti prie partizanų, tačiau jam pristigo drąsos – tai pripažino nepagražindamas tiesos. Rašytojas su šeima pasitraukė į Vokietiją, gyveno vadinamųjų išvietintųjų stovyklose, o vėliau iškeliavo už Atlanto. Dėl to savikritiškai save vadino antraeiliu herojumi, nes, jo manymu, tikrieji herojai turėtų kautis Tėvynėje rizikuodami savo gyvybe.
Pokario metais gyvendamas Vokietijos stovyklose, rašytojas įsitraukė į kultūrinę, ypač – teatro, veiklą, dalyvavo meniniuose sambūriuose Augsburgo dramos teatre, Hanau veikusiame lietuvių teatro sambūryje „Atžalynas“, meno ansambliuose „Sietynas“ ir „Dainava“, literatūriniame kabarete „Klumpė“. 1947 m. leidykla „Patria“ išleido pirmąją autoriaus novelių knygą „Nuodėguliai ir kibirkštys“. Tai buvo knyga klyksmas, emocine įkrova primenanti norvegų ekspresionisto Edwardo Muncho paveikslą „Šauksmas“. Novelės išreiškė siaubo apimto žmogaus būseną apokalipsės akivaizdoje. Pasitelkdamas groteską, rašytojas vaizdavo ribines situacijas, neišvengiamus pasirinkimus, akistatą su mirtimi ir siaubo akimirkas. Visgi autorius tuomet dar buvo kupinas vilties: „Ir žmonės – žvėrys nors akimirkai pavirs žmonėmis dievais.“ Ši knyga kritikuota dėl neišbaigto siužeto ir stiliaus netobulumo. Po metų žurnale „Aidai“ buvo publikuota istorinė drama „Živilė“.
La Grande Fantaisie Brillante
Ikoniška tapusioje A. Škėmos fotografijoje rašytojas įamžintas primerkęs vieną akį, su sarkastiška šypsenėle ir smilkstančia cigarete tarp pirštų. Sakytume – dekadentiškas herojus. Ne tik nuotraukos, bet ir interviu liudija manieringą rašytojo laikyseną, autoironišką kalbėjimo ir bendravimo stilių. Kasdienybės estetu vadintas literatas skrupulingai rinkdavosi aprangos detales, mėgo nešioti ant šono pakreiptą skrybėlę. Žmonės iš tolo atpažindavo ryškųjį režisierių ir aktorių. Amžininkai jį laikė teatrališka, kiek konfliktiška karšto kraujo asmenybe – nenuostabu, kad A. Škėmą taip traukė dramaturgija ir teatro scena. Su įkarščiu linkęs ginti savo tiesą menininkas nepakentė melo, pseudopatriotizmo ir pataikavimo miesčioniškumui. Daugeliu klausimų A. Škėma buvo gana kategoriškas ir nepacukruotą nuomonę išklodavo išeivijos periodinėje spaudoje. Tiesa, Amerikoje duoną pelnytis jam teko dirbant fabrikuose, rašė ir teatro mėgėjų veikloje dalyvavo tik laisvu laiku. Keturiasdešimtmečio proga rašytoją pakalbinusio Čikagos lietuvių laikraščio „Draugas“ žurnalistui jis papasakojo apie savo kūrybinius planus ir atskleidė pragyvenimo strategiją: „Tuo tarpu sėdžiu Brooklyne prie šeimos židinio ir dairausi darbelio. Kur galima galvoti, kur bosas nepiktas, kur būčiau simpatingas laukinis.“
Anot rašytojo, fabriko vadovai jį laikė simpatingu laukiniu, kadangi nesiekė daryti karjeros. Jis buvo vienas iš kelių išeivijos menininkų, taip ir neradusių jo išsilavinimą atitinkančio darbo. Vėliau rašytojas įsidarbino Niujorko viešbutyje „Roosevelt Hotel“ liftininku. Rampų šviesą mėgusio menininko erdvė susitraukė iki lifto „vienutės“ ir joje jis turėjo leisti kiauras dienas mintyse kalbėdamasis pats su savimi.
Niujorkietišką „simpatingo laukinio“ rutiną sudrumstė romanas su išeivijos aktore ir poete Birute Pūkelevičiūte. Trylika metų vyresnis charizmatiškasis A. Škėma dvidešimt trejų metų merginai buvo kritęs į akį dar 1946 m. Augsburgo perkeltųjų asmenų stovykloje, tačiau ji nedrįso svajoti apie santykių tęsinį. Vienturtė Kauno inteligentų dukra, vienuolių kazimieriečių auklėtinė, prieš tėvų valią tapusi aktore, irgi negalėjo likti nepastebėta: aukšta, dailaus išraiškingo veido, gyvybinga, jautrios sielos. Kartą rašytojas bravūriškai paklausė Birutės: „Ką turėčiau padaryti, kad mane mylėtum? Imk karneolio žiedą ir tramvajų: ar bus to gana?“ Ji atsakė: „Negana! Parašyk man tragediją – kad aš būčiau labai graži, kad visi vyrai manimi žavėtųsi ir dėl manęs žudytųsi.“ A. Škėma tuoj pat sėdo ir suraitė trijų puslapių „tragediją“. Merginai tai paliko įspūdį. Tąkart viskas tuo ir baigėsi.
Abipusis meilės ryšys užsimezgė po kelerių metų: tuo metu Antanas su šeima buvo įsikūręs Niujorke, Birutė – Kanadoje, Monrealyje. 1950 m. ji vaidino spektaklyje „Živilė“ pagal to paties pavadinimo A. Škėmos pjesę. Po trejų metų tik su patefonu ir vengrų kompozitoriaus B. Bartóko plokštelėmis lagamine menininkas „suvisam“ išvyko pas mylimąją į Monrealį. Tai įvyko po, pačios Birutės žodžiais tariant, jos „stačiai groteskiškų „derybų“ su Janina Škėmiene apytamsiame Bruklino restoranėly“.
Tai buvo dviejų priešingybių – nihilistiško menininko ir jausmingos poetės – sąjunga. Romantiškus santykius temdė buitis: pora glaudėsi ankštame kambarėlyje netoli geležinkelio stoties, pinigus uždirbdavo moteris, nes rašytojas, persikėlęs iš JAV į Kanadą kaip emigrantas, negavo darbo vizos. Ši situacija žemino jo vyrišką orumą. Naktimis A. Škėma rašydavo „Baltą drobulę“, o rytais jo mylimoji perskaitydavo visur išbarstytus rankraščio puslapius. Rašytojas netgi provokavo Birutę kūrybiškai parungtyniauti, pavyzdžiui, imtis rašyti ta pačia tema, tačiau ji nesutiko. Visgi tas kūrybinis procesas paskatino Birutę pačią imtis plunksnos.
Deja, menininkų asmeninis ryšys vėso. Kai A. Škėmos režisuotas spektaklis „Pabudimas“, kuriame vaidino Birutė, pagal to paties pavadinimo jo pjesę patyrė fiasko, menininkė pabudo galutinai ir ryšį nutraukė. Rašytojui po metus trukusio romano teko grįžti į Niujorką, pas žmoną ir dukrą. Beje, kelionės bilietus nupirko Birutė – už skolintus pinigus... B. Pūkelevičiūtės žodžiais, „La Grande Fantaisie Brillante (pranc. k.; didžioji nuostabioji fantazija) buvo baigta; A. Škėma keliavo namo, pas žmoną-mamą.“ Paskutinį kartą jiedu bendravo laiškais 1956 m., kai Antanas gavo „Darbininko“ laikraščio premiją už dramą „Žvakidė“, o Birutė – „Draugo“ premiją už romaną „Aštuoni lapai“. Jie vienas kitą pasveikino – su tam tikra ironijos gaidele. A. Škėma vėliau buvusiai mylimajai dar atsiuntė laišką keldamas ultimatumą: „Jei nori – galėtume susitarti. Jei ne... Tuo atveju, Tu paliksi man laisvas rankas.“ Birutė nebeatsakinėjo į rašytojo laiškus, nereagavo į jo kvietimus ir keliamus ultimatumus.
Jausmingos prigimties poetė metus trukusį romaną su rašytoju įvardijo kaip „Antano Škėmos interliudą mano gyvenime“. Šis epizodas nebuvo vienplanis – stipriomis emocijomis grįstų asmeninių santykių gijos nusidriekė į viešą literatūros sceną, išeivijos spaudos puslapius. Vėliau B. Pūkelevičiūtė rašė, kad „mūsų atveju tolesnė „nemeilė“ buvo įdomesnė už meilę“. Poetė įtarinėjo, kad taip prabilo A. Škėmos, kaip literato, pavydo jausmas, nes jos romanas „Aštuoni lapai“ iškart susilaukė populiarumo.
Dėl vienpusiškai nutraukto ryšio A. Škėma jautė nuoskaudą – ši išsiliejo jo tekstuose egzodo periodikoje. Žurnale „Literatūros lankai“ 1959 m. jis apkaltino buvusią mylimąją, kad ši nuplagijavo jo kūrinių „Čelesta“ ir „Balta drobulė“ rašymo metodą, menines priemones ir pan. Egzilio rašytojai ir redaktoriai, laikydamiesi vyriško solidarumo principo, labiau palaikė A. Škėmą, spausdino jo straipsnius, o viešai plakamą poetę paliko be galimybės pareikšti savo poziciją. Jaunoji rašytoja ir aktorė jautėsi diskriminuojama, tarp kitų išeivijos rašytojų laikoma tik „femina“ ir „arlekina“. Po kurio laiko uždaros literatūros bendruomenės atstumta „femina“ iš poezijos pasitraukė į mažiau pavojingas ir konkurencingas sferas – vaikų ir labiau tradicinę literatūrą.
Paralelės su A. Camus
1954 m. A. Škėma baigė rašyti savo svarbiausią knygą „Balta drobulė“ (rankraštis vadinosi „Keltuvas“), džiaugėsi rezultatu, tačiau net ketverius metus nerado leidėjo. Leidėjai baiminosi, kad skaitytojai gali nepriimti romano dėl jame vartojamos leksikos ir drąsiai aprašytų intymių scenų. Rašytojas jautė apmaudą ir siejo leidyklų neryžtą su tuo, kad jo ankstesnė knyga „Šventoji Inga“ patyrė nesėkmę. A. Škėmos vedlys ir geriausias patarėjas literatūros klausimais buvo poetas Henrikas Radauskas – į autoriteto pastabas Antanas noriai atsižvelgdavo, bet pamažėle jam darėsi vis sunkiau toleruoti neigiamus atsiliepimus. A. Škėma mėgo dalyvauti drąsiose polemikose išeivijos periodinėje spaudoje, negailėjo pipirų oponentams, bet kritiką savo atžvilgiu priimdavo jautriai, jį netgi galėjo ištikti įsiūčio priepuolis.
Kūrybinio kelio pradžioje rašytojas tikėjo žmogaus galia išsilaikyti net bjauriausiomis sąlygomis, bet artėdamas penkiasdešimtmečio link jau mąstė kitaip: „Kūrybinis nihilizmas yra mano religija. Mirties momentas – reikšmingiausioji tikrovė. Ir iliuzijų raizginys begyvenant.“
A. Škėmą kai kas vadina lietuvių F. Kafka, taip pat jo kūrybą lygina su prancūzų egzistencialisto Albert‘o Camus. Žinoma, literatūrologai dėl to aštriai polemizuoja. Mes į šias polemikas pernelyg nesileisime. Tik neabejotina, kad kalbos asketas A. Camus ir ekspresyvus, dramatiškų efektų gerbėjas A. Škėma stilistiškai buvo nutolę per gerą šviesmetį. Visgi abiejų jų kūrinių herojai vaikščiojo egzistencinių drebėjimų purtomu pagrindu atsukę veidus pasaulio absurdui. „Baltos drobulės“ herojus Garšva panašus į A. Camus filosofinės esė „Sizifo mitas“ veikėją Sizifą. Abu šiuos veikėjus sieja beprasmio triūso prievolė ir neišvengiamybė. Mėgstama tiesti paraleles ir tarp šių menininkų gyvenimų. Abu buvo aktoriai, režisieriai, rašytojai, abiejų veidus ženklino ironiška šypsena, abiejų gyvenimai nutrūko netikėtai, vos įžengusių į vidutinį amžių.
1961 m. „Santaros-Šviesos“ suvažiavime buvo minimas A. Škėmos penkiasdešimtmetis. Pakiliai nusiteikęs kūrėjas ragino vieną nusiminusią merginą matyti gyvenimo grožį, džiaugtis kiekviena akimirka, tarsi nujausdamas savo paties artėjančią lemtį. Literatas kalbėjo: „Žiūrėk, aš 50 metų senis, o kaip aš noriu gyventi! Kiekviena minutė man brangi!“ Dabar jau žinome, kad tuo metu byrėjo paskutinės menininkui skirto gyvenimo minutės. Grįždamas iš šio suvažiavimo jis žuvo avarijoje. Prieš metus automobilio avarijoje buvo žuvęs ir A. Camus – jį ištiko tokia pati absurdiška atsitiktinė mirtis.
A. Camus esė „Sizifo mitas“ frazė „Kurti – reiškia gyventi dukart“ A. Škėmai tinka tobulai: ne tik dėl dvigubos rašytojo gimimo datos, bet ir dėl to, kad jis baltame popieriaus lape perkūrė savo gyvenimą. A. Škėmos kūrybos žaliava buvo jis pats, jo autobiografija. Jam buvo gyvybiškai svarbu „palikti savo egzistencijos ženklus popieriuje“. Menininkas negalėjo pakęsti minties apie savo tekstų redagavimą: „Kaipgi taisyti tai, ką išplėši iš savęs savo krauju?“ Rašytojo bičiulis psichiatras ir literatas Julius Kaupas teigė: „Kūryba jam buvo tarsi psichiatrinis interviu, kuriame jis bandė parodyti savo žaizdas.“ Rašymas buvo antrasis Niujorko viešbutyje liftininku dirbančio „simpatingo laukinio“ gyvenimas. Liftininko kasdienė rutina paskatino A. Škėmą parašyti romaną „Balta drobulė“ apie emigrantą poetą Antaną Garšvą, kurį praryja megapolio realybė, jis virsta tik uniformuotu statistiniu vienetu milijoninėje minioje. Fiksuojama liūdna (beveik kafkiška) kuriančio žmogaus metamorfozė: poetas, liftininkas ir galiausiai – šinšilas, laimingo veido idiotas. Šinšilas – individualybę praradusio žmogaus gyvuliškas pavidalas, absoliučios dvasinės degradacijos išraiška.
A. Škėmos kūryba vertinama prieštaringai, tik abejingų jai nėra. Rašytojo kūrybos apologetai gyrė jį už novatoriškumą, drąsų klasikinės literatūros kanonų laužymą, kiti plakė dėl manieringo stiliaus, kai kada balansuojančio ant blogo skonio ribos, dėl pomėgio šokiruoti drastiškais vaizdais ir nihilizmo. Kūrėjas aiškino, kad nemėgsta objektyvumo, vaizdavimo „taip, kaip gyvenime“. Anot A. Škėmos, literatūra nėra raminamieji vaistai, ji turi atspindėti savąją epochą. Neabejotinai reikia pripažinti, kad šio menininko kūryba yra neišsenkama versmė ieškantiesiems katastrofų paženklintos epochos atspindžių to meto žmogaus sąmonėje.
