Egle, nuo ko viskas prasidėjo?
Mano pažintis su dizainu prasidėjo gerokai anksčiau, nei mudu su Martynu Kazimierėnu įkūrėme studiją „March design studio“. Kauno aukštesniojoje meno mokykloje baigiau taikomosios odos dizaino studijas, vėliau – ir verslo vadybą Vytauto Didžiojo universitete. 2002-aisiais mano buvęs bendraklasis žinomas baldų dizaineris Nauris Kalinauskas pakvietė dirbti į dizaino studiją „Contraforma“. Ji buvo pirmoji, kuri kūrė autorinius baldus ir pradėjo juos eksportuoti, buvome ledlaužiai šioje srityje. Tuo metu apie Lietuvą mažai kas žinojo, daug kas manė, kad esame iš Italijos ar Vokietijos. Po kelerių metų su grupe dizainerių ir bendraminčių įkūrėme neformalią organizaciją – platformą „Lithuanian Design Block“. Kai reikėdavo vykti į tarptautinę parodą, kompanijos jungdavosi į komandą, ieškodavau finansavimo. Tais laikais manyta, kad dizainas yra pomėgis, malonumas, šalutinė veikla greta rimto darbo, nes iš dizaino pragyventi neįmanoma. Pagalvojau: „Kodėl dizaineris turi būti kaip trečias brolis Jonas? Nejau negalima iš dizaino užsidirbti pinigų? Jeigu pasaulyje yra studijų, kurios sugeba išgyventi, kodėl mes negalime?“
Tuo metu iš Lietuvos dizaino eksporto srities buvau pasitraukusi – porą metų dirbau prabangius baldus, aparatūrą ir interjero aksesuarus importuojančioje kompanijoje. Per vieną kelionę į tarptautinę parodą bendravome su dizaineriu Martynu Kazimierėnu – sutapo mūsų požiūris, vertybės, pamanėme, kad esame gera komanda. Nutarėme kurti savo dizaino studiją: aš kuruočiau vadybos, jis – dizaino reikalus. Netrukus ir įsteigėme kompaniją. Reflektinis ženkliukas buvo mūsų kompanijos pirmasis – jis dabar ir patentuotas! – produktas. Visi stebėjosi, ką čia galima patentuoti. Atsakiau: „Paprastas – tai nereiškia, kad prastas.“ Paprasti dalykai suteikia daug galimybių. Tereikia jas pamatyti. Ženkliukų esame pardavę maždaug pusę milijono. Vienas mūsų prioritetų – sukurti kuo didesnę pridėtinę vertę savo šaliai, tad visus produktus stengiamės gaminti tik Lietuvoje. Kuriame tvaraus dizaino daiktus, kurie neprisideda prie beprasmio vartojimo triukšmo, nekenkia aplinkai, yra funkcionalūs ir kokybiški. Beje, atsirado nemažai norinčiųjų tuos šviesą atspindinčius ženkliukus kopijuoti.
Kaip aptinkate kopijuotojus?
Padeda draugai, mūsų įmonės atstovai, platintojai. Vieni iš pagrindinių mūsų produkcijos kopijuotojų yra mūsų kaimynai latviai, estai, viena Švedijoje klientų turinti danų kompanija išleido didelę nukopijuotų reflektinių ženklelių partiją. Aišku, plagijavo ir lietuviai – nuo gamintojų iki pradedančių dizainerių. Esame susikūrę gerą teisinę bazę, parengę informacinius laiškus, juos siunčiame kopijuotojams, tai beveik visada padeda užkirsti kelią nelegaliai veiklai. Viena žinomiausių Rusijos dizaino studijų nukopijavo ne tik mūsų produktą, bet ir jį lydintį unikalų tekstą bei specialią pakuotę. Taigi veiklos net ir šioje srityje netrūksta.
Kuriant įmonę Jūsų užmojis buvo: „Penki kontinentai lietuviško dizaino.“ Tikėjote, kad mūsų dizaineriai sudomins pasaulį?
Vien per pirmus metus pradėjome prekiauti daugiau kaip 100 parduotuvių 25 šalyse, visuose žemynuose, na, išskyrus Antarktidą. Dabar turime per 700 prekybos taškų 53 pasaulio šalyse.
Visada tikiu tuo, ką darau. Mano asmeninis siekis – kad, kurdami dizaino objektus, galėtume gyventi gerai ir net labai gerai. Kad tai nebūtų šalutinė veikla, kai po pagrindinio darbo leki kur nors kitur prie algos prisidurti. Šiuo metu siūlome aštuoniolika objektų. Mūsų prioritetas – vadinamieji verslas verslui (B2B) pardavimai, net elektroninės parduotuvės neturime.
Kodėl veiklos pradžioje su Martynu Kazimierėnu prisistatėte kaip antidizaino kūrėjai?
Antidizainerizmas – tai kvietimas nekurti nereikalingų daiktų, nes tenkindami savo, kaip kūrėjų, ego jų prigaminame be galo daug. Ir nebūtinai gerų bei reikalingų.
Vartotojų pageidavimus nuspėjate ar analizuojate, tiriate rinką?
Galiu papasakoti, kaip atsirado šviesą atspindintys ženkliukai. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, buvo atkreiptas dėmesys į saugumą keliuose, nes tamsiu paros metu žūdavo labai daug pėsčiųjų. Kelių direkcija sutelkė visuomenės dėmesį į saugumą keliuose, o mes tuo metu stebėjome, kokia yra atšvaitų pasiūla. Buvo meškučių, zuikučių, kitokių atšvaitinių aksesuarų, bet jie buvo neestetiški, nepritaikyti suaugusiesiems. Mums norėjosi sukurti daiktą, kuris tiktų žmogui, nenorinčiam atrodyti vaikiškai ar net juokingai. Eina solidus vyras gatve, o prie drabužių kabo šviečiantis zuikutis... Sukūrėme minimalistinius sidabrinės spalvos reflektinius ženkliukus, vėliau kolekciją papildė juodos ir kitų spalvų atšvaitai. Jie ypač aktualūs Skandinavijos šalims, ši rinka yra mums viena pagrindinių: ten vertinamas estetiškas, išgrynintas dizainas, žmonės turi gerą skonį, yra mokūs.
Mūsų kuriami daiktai nėra labai sudėtingi, bet kartu jie yra kitokie, ypatingi. Pavyzdžiui, dengti stalą namie ar lauke tinkama staltiesė „Trattoria“. Ji pagaminta iš itin lengvo, paprastai plaunamo, akimirksniu išdžiūstančio šveicariško audinio, jos nereikia ir negalima lyginti, ją galima suvynioti į mažą gumuliuką, ji sveria tik kelis šimtus gramų.
Šias staltieses ypač vertina prancūzai, vokiečiai, austrai. Arba priklijuojama ekologiška šiuolaikiniams biurams, vitrinoms dekoruoti skirta kalėdinė eglutė. Naudojame specialų vokišką lipduką, šis nepalieka žymių ant sienos ar stiklo.
Girdėjau, kad kreida užrašomi marškinėliai yra antras po reflektinio ženkliuko pagal perkamumą Jūsų sukurtas daiktas.
Jie prasiskynė kelią į prabangias parduotuves, kur prekiaujama pasaulyje garsių prekių ženklų produkcija. Italijoje tie marškinėliai kaba šalia „Armani“, „Gucci“ drabužių. Nutiko juokingas dalykas. Italijos ekonomika sunkiai kėlėsi iš prieš dešimtmetį siautusios pasaulinės finansų krizės. O italai yra dideli garsių prekių ženklų mėgėjai. Jiems svarbu pasirodyti, kokio brendo drabužiais yra apsirengę. Ir štai – pinigų brangiems drabužiams neliko, o noras pirkti prabangiose parduotuvėse nedingo. Kaip tik tuo metu su mados pasauliu dirbantys italų platintojai mūsų marškinėlius pasiūlė prabangioms parduotuvėms. Jie buvo įdomūs, kitokie, supakuoti nestandartiškai, gražiai ir kainavo 35–40 eurų. Ką daro italai? Jie ateina į minėtas parduotuves, įpirkti garsių dizainerių drabužių negali, bet nusiperka mūsų marškinėlius, įsideda į parduotuvės firminį krepšelį ir eina didžiuodamiesi, kad būtent tokioje prabangioje parduotuvėje apsipirko. Mums labai pasisekė – atsidūrėme laiku ir vietoje. Neseniai gavome kompanijos „Volvo“ užsakymą sukurti jų prekių ženklą reprezentuojantį suvenyrą.
Kokios Jūsų kuriamos prekės populiariausios?
Šviesą atspindintys įvairių dydžių bei spalvų ženkliukai; kompiuterių, mobiliųjų telefonų kamerų apsaugos ženklelis – tik pristačius produktą, arabų šalių atstovas nupirko visus, kiek turėjome. Populiarūs mūsų elastiniai šviesą atspindintys batų raišteliai – praktiška mažiems ir seniems: pakanka kartą užsirišti ir daugiau lankstytis nebereikia, nes aunantis batą raišteliai išsitempia. Šviesą atspindinčias sagas ypač mėgsta norvegai. Populiarūs bendradarbiaujant su dizaino studija „Tutu“ pagaminti neįprastai dideli ledinukai „Jollypop“ – jie puikaus skonio, pagaminti iš natūralių sulčių ekstraktų. Vienas iš paskutinių mūsų projektų – šiuolaikiškas inkilas, tinkantis prie modernaus namo. Juokiuosi – kad klientas per minutę pasidarytų inkilą – jį tereikia patraukti už virvučių – mes pusę valandos užtrunkame tik jam supakuoti... Mūsų daiktus ypač pamėgę išrankieji japonai, tai – ženklas, kad gaminiai yra kokybiški, inovatyvūs.
Ar lengvai sukūrėte patikimą tiekėjų, gamintojų ir partnerių tinklą?
Tikrai nelengvai. Per pirmus darbo metus teko nemažai dirbti, kol radome patikimus gamintojus ir platintojus. Šiuo metu mūsų studijoje pastoviai dirba du dizaineriai: Martynas Kazimierėnas ir Elena Lašaitė, kai kuriems projektams menininkus samdome. Gamintojai į dizainerius žvelgia nepatikliai. Mums reikėjo pralaužti šią bendrąją opiniją ir įrodyti, kad žinome, ko norime. Lietuvoje didelė problema yra kokybė. Gamybos sąnaudos auga smarkiai, o darbo našumas ir kokybė toli gražu taip nesivysto. Dabar jau kainos pasidarė tokios, kad norvegai sako: „Žinot, Norvegijoje išspausdinti atvirukus yra pigiau negu Lietuvoje.“ Užsidega raudona lemputė mūsų gamintojams, kad jie nebegali kelti kainos, reikia ieškoti kito kelio. Tiekėjai iš pradžių buvo penki, šeši, o dabar jų yra daugiau kaip 70.
Organizuojate Lietuvos dizaino įmonių bei dizainerių stendų tarptautinėse parodose pristatymus. Kokią matote šios veiklos prasmę?
Man visada buvo svarbu parodyti pasauliui, kad Lietuva yra šalis, kurioje kuriamas aukšto lygio dizainas. Kita – masteliai. Kai tarptautinėje parodoje gali sau leisti turėti 6–9 m² ploto, atrodai mažiukas, nedaug kas atkreipia į tave dėmesį. Kai sujungiame penkis mažiukus, įvaizdis – visai kitoks. Taip ir sutaupome.
Kaip derinate savo darbines keliones ir šeimos gyvenimą?
Lietuvoje nebūnu maždaug keturis mėnesius per metus. Mano 25-erių metų sūnus Benediktas jau savarankiškas. Vilniaus universitete baigė modernių technologijų fiziką ir vadybą. Nuo 14-os laisvalaikiu, per atostogas dirbo pas mane ir nuo pat studijos įkūrimo dirba joje. Kai baigė mokslus, įsidarbino kitoje įmonėje, bet ir mums padeda. Nenoriu sūnaus paleisti, jis išmano „March“ reikalus iki pašaknų. Nežinau, kaip bus vėliau: Benas ketina studijuoti užsienyje, o aš visada remiu jo siekį tobulėti.
Esu senokai išsituokusi. Vienai nebuvo lengva. Buvo laikas, kai reikėjo išvykti į Angliją mokytis ir dirbti, palikti šeimą. Mano vaikas turėjo sveikatos rūpesčių, mudu daug laiko praleidome ligoninėse. Kai man suėjo 30 metų, supratau, kad privalau įsilieti į rinką, išsigryninau prioritetus, ko man reikia, kad būčiau laiminga, kad realizuočiau save ne tik kaip mama, bet ir kaip žmogus. Siekiau įdomios veiklos. Niekada neičiau į darbą, jeigu tai nebūtų mano pomėgis. Reikia pasirinkti tokią veiklos sritį, kuri teiktų džiaugsmo. Kitaip – uždarau duris ir pradedu ką nors nauja. Panašiai kaip šuolis parašiutu: užsimerki ir žengi žingsnį į priekį. Tik žengti į niekur, uždaryti duris į tai, kas yra sena ir įprasta, labai sudėtinga, bet linkiu visiems sugebėti tai padaryti – atsiperka tūkstančiu procentų. Nes tada atsiveria patys įdomiausi dalykai ir jie nuveda toli.
Nepatikėsiu, kad esate viena, neturite mylimo vyro.
Mano sužadėtinis viena koja gyvena Vilniuje, kita – Hamburge. Mes turime tris suaugusius sūnus: jauniausias yra mano Benas, kiti du – iš draugo pirmos santuokos, abu jau sukūrę šeimas, turi vaikų. Mano mylimas žmogus yra architektas. Prie visų mano darbinių kelionių prisideda mūsų maršrutai Vilnius–Hamburgas, Hamburgas–Vilnius. Kai esu komandiruotėse, o draugas turi šiek tiek laiko, kviečiu jį į pasimatymą Honkonge arba Paryžiuje. Abu esame labai užsiėmę. Mano mylimas vyras turi projektų ir Lietuvoje. Ši šalis mus užaugino, suteikė išsilavinimą, mes privalome grąžinti jai skolą.
Ar daug nuotykių patiriate keliaudama?
Man sako: „Na, tau vis kas nors nutinka ir nutinka.“ Į nuotykius žvelgiu linksmai. Esant blogiausiai situacijai, dirbant neįdomiausią darbą visada galima rasti tai, kas teikia džiaugsmo. Reikia visą dėmesį sutelkti į tą mažą šviesos kruopelytę.
Su draugu Kambodžoje apsistojome prabangiame viešbutyje, bet aš sužinojau, kad yra puiki galimybė naktį praleisti negyvenamoje saloje. Viską metę sėdome į nedidelį laivelį ir išplaukėme. Pasirodo, sala buvo toli, vandenynu plaukėme keturias valandas. Kitą rytą pasidžiaugėme tropine gamta, gyvūnija ir patraukėme atgal. Tą dieną turėjome pervažiuoti per Kambodžą, pasiekti oro uostą ir išskristi į Mianmarą. Bet štai laivelis, nuplaukęs pusę kelio, ima ir sugenda. Sėdime supami vandenyno bangų, ir – nė iš vietos. O buvome suplanavę žingsnį po žingsnio. Po šešių valandų iškviestas kitas laivelis mus pagaliau parplukdo į krantą. Planai pasimėgauti viešbučio SPA procedūromis nuplaukę, alkani sėdame į mašiną, bandome pervažiuoti per Kambodžą, kad spėtume į vakarinį lėktuvą. O visa Kambodža yra kaimas, besidriekiantis palei vieną gatvę. Vairuotojas lekia 120 km per valandą greičiu, aplenkdamas iš gretutinių takelių įvažiuojančius vežimaičius su kiaulėmis, motorolerius ir t. t. Taip įveikę beveik 300 km stebuklingai spėjame į lėktuvą. Nuskridę į Birmą, dairomės nakvynės. Variantai du: apsistoti nežmoniškai brangiame viešbutyje arba visai prastame būste. Vietinis vairuotojas vežioja mus tai šen, tai ten. Pagaliau atsiduriame viešbutyje be langų. Tą dieną buvo mano draugo gimtadienis. Išneša mums kėdes prie viešbučio durų, sėdime ir žiūrime į gatvę: pralekia pulkas šunų, nurieda vežimaitis, drioksteli didžiulis džipas... Vaizdai slenka tarsi filmo juosta. Staiga matau: šiukšlių dėžė, o prie jos – koks penkiolika didžiulių žiurkių! Aiktelėjau: „Tikiuosi, pro stiklines duris tie žvėriūkščiai pas mus neprasibraus!“
Keliais štrichais
Zodiakas. Šaulys.
Credo. „Būk sąžiningas sau ir aplinkai; mylėk pasaulį ir jame esančius tokius, kokie jie yra.”
„Esu žinių trokštanti, kur bebūčiau, noriu išbandyti visus patiekalus, sužinoti, kaip jie pagaminti; domina bet kokios srities naujovės. Nesu baili, nebijau imtis naujų iššūkių. Tai, kas atrodo labai sudėtinga, man sužadina smalsumą ir norą sužinoti, kaip visa yra padaroma.“
Pasitenkinimas. „Kai skandinavai iš mūsų pradėjo mokytis vadybos, supratau, kad mėgstamas mamos posakis „Ne šventieji puodus lipdo“ yra teisingas.“
Svajonės. „Pradėjau kurti viziją, kokia turėtų būti mano senatvė, kur ir kaip norėčiau būti. Norėčiau turėti antrą būstą šiltoje vietovėje ant jūros kranto. Mėgstu plaukioti, vanduo mane nuramina. Įsivaizdavau gerą bendraminčių kompaniją, žiūrėčiau į vandenį, gročiau fortepijonu, tapyčiau, skaityčiau, žiūrėčiau filmus, – tikiuosi, kad visa tai galėsiu sau leisti. Nors mano svajonės nuolat keičiasi: neseniai pradėjau galvoti, kad senatvėje vertėtų išvažiuoti į budistų vienuolyną ir praleisti ten kokius penkerius metus.“
Pomėgiai. „Domiuosi architektūra ir interjero dizainu, užsienyje mėgstu lankyti šiuolaikinio meno parodas, kino festivalius, daug skaitau, aktyviai sportuoju. Ypač patinka plaukimas, norėčiau įvaldyti banglenčių sportą bei išmokti pilotuoti sraigtasparnį.“
