Asmik Grigorian: „Girdėjau kalbų, esą atsitiesti man padėjo meilė. Bet iš tiesų aš keičiau aplinkybes, o ne jos – mane“

Išsilaikyti neapsvaigus ant tokios šlovės bangos keteros, kokia visai neseniai į pasaulines aukštumas iškėlė operos solistę sopraną Asmik Grigorian (37 m.), būtų sunkoka bet kam, bet Asmik atrodo nepaprastai rami, kukli ir nuoširdi. Ji neneigia, kad sulaukti įvertinimo labai smagu, tačiau priduria, kad nėra tokio profesinio pasiekimo, kuris jai būtų svarbesnis už vaikus.

Fotografas – Timofejus Kolesnikovas. Stilistas – Juozas Statkevičius


Ko gero, tokio triumfo, koks ištiko Jus po Salomėjos vaidmens Zalcburgo operos festivalyje, dar nebuvote patyrusi. Garsiausiuose dienraščiuose rašyta apie viską nunešančią Jūsų charizmos bangą, liepsnojamai ryškų sopraną, šoko būsenos apimtą publiką ir naujos žvaigždės gimimą. Ar galite patikėti, kad visa tai – apie Jus?


Žinojau, kad tai bus svarbus vaidmuo mano gyvenime, todėl labai kruopščiai ruošiausi. Ir, žinoma, tikėjausi, kad jį pastebės. Vis dėlto nebuvo taip, kad staiga iššokau iš nežinia kur ir sužibėjau. Operos pasaulis mane jau žinojo, sutartis buvau pasirašiusi su visais didžiausiais pasaulio operų teatrais. Prieš metus tame pačiame festivalyje dainavau Mari A. Bergo operoje „Voicekas“. Aišku, pagrindinis „Salomėjos“ vaidmuo buvo išskirtinis. Jei tikėsime recenzijomis ir kolegomis, man pavyko Salomėją padaryti istoriniu įvykiu, pakeisti jos koncepciją, sukurti naują šio vaidmens etaloną jauniems dainininkams. Toks įvertinimas man – labai didelė dovana, nes sezonas buvo beprotiškai sunkus. Dažnai savęs klausdavau – ar tikrai verta tai daryti, nematyti šeimos, vaikų. Pripažinimas tapo paskata ir patvirtinimu, kad visa tai turi prasmę. Man pačiai tai – irgi naujo etapo pradžia. Salomėja buvo finalinis taškas, kurio siekiau, o dabar tai – taškas, nuo kurio turiu atsispirti.


Jūsų tėvas pasaulyje garsus operos solistas Gehamas Grigorianas viename interviu yra atvirai pasakęs, kad kiekvienas italiūkštis, net ir nemokėdamas dainuoti, turi daugiau šansų prasimušti nei talentingas armėnas. Ar jutote tai, kad esate iš mažos šalies?


Dabar laikai visiškai kitokie. Tautybė nebeturi tokios reikšmės. Kaip ir tai, kad dainuoji didžiausiose pasaulio scenose. Anksčiau dainuoti teatruose „La Skala“ ar „Metropolitan Opera“ buvo šimtaprocentinės kokybės ženklas. Dabar dainininkai juda tarsi konvejeriu. Kad esi dainavęs „La Scaloje“, dar nereiškia, kad esi nepakeičiamas. Jauniems talentams prasimušti lengviau, bet taip pat greitai ta karjera gali ir baigtis. Daugybė operos solistų savo karjerą baigia gana anksti, dažnas – iki 40-ies metų. Šis laikas anksčiau buvo laikomas balso atsiskleidimo aukso amžiumi.



J. Kolesnikovo nuotr.



Negi operos pasaulį taip pat apsėdo jaunystės kultas?


Pastaraisiais dešimtmečiais siekiama operą padaryti šiuolaikiškesnę, režisūriškesnę. Stengiamasi, kad jaunuolio vaidmenį kuriantis solistas nebūtų dvigubai vyresnis už savo personažą. Deja, jauni žmonės nėra fiziškai pajėgūs dainuoti didelių dramatinių partijų. Opera yra savotiškas sportas, galioja labai griežtos taisyklės – kaip turi skambėti balsas, kokiomis technikomis to pasiekti... Ne mažiau svarbu, kaip pasiektą formą išsaugoti. Į tai dabar kreipiama mažiau dėmesio, todėl net didžiausi talentai greitai užgęsta. Šie pokyčiai gal ir nėra labai džiuginantys, bet jie turėjo įvykti, kitaip operos žanras būtų tapęs nišinis ar net žlugęs. Dabar jaučiu senųjų tradicijų atgimimą. Režisūrinis teatras parodė viską, ką galėjo, o žiūrovai vėl ima pasiilgti balso – būtent to, kas ir yra operos pagrindas. Man tai labai patinka.


Keista tai girdėti, nes dar visai neseniai atrodė, kad esate tikra maištautoja, pasiruošusi sugriauti sustabarėjusią operą iš vidaus...


Anksčiau ar vėliau visi grįžtame prie pirminių vertybių. Aš augau tradicinės operos, senosios mokyklos aplinkoje, turėjau galimybę girdėti daug stiprių meistrų, jie būtų papuošę garsiausias pasaulio scenas. Gaila, kad tada jiems buvo uždarytos sienos. Kartu jaučiau, kad šiam žanrui reikia reformų, jei nori pritraukti jaunų žmonių. Šiuo metu ieškau balanso tarp tikrojo operinio balso ir naujų raiškos formų, šiuolaikinės vaidybos. Tai yra mano pareiga ir mano džiaugsmas.


Kai judvi su mama garsia operos soliste Irena Milkevičiūte kalbinau prieš kokius 17 metų, sakėte, kad operos nemėgstate, ir pykote ant mamos, kad stumia šiuo keliu. Dabar Jūsų požiūris į šį žanrą, matau, pasikeitęs?


Nebūtinai. Viskas priklauso nuo spektaklio kokybės. Mano vyras galėtų patvirtinti, kad kone kiekvienąsyk, nuėjusi paklausyti operos, prisiekiu ten daugiau kojos nekelti (juokiasi). Viskas, kas man svarbu, yra procesas. Arba kaifuoji nuo jo, arba ne. Šiuo metu aš kaifuoju. Kai daviau tą interviu, matyt, mėgavausi kitais dalykais.



J. Kolesnikovo nuotr.



O kada pradėjote kaifuoti nuo operos?


Matyt, kai pirmąsyk išėjau į sceną – 2004-aisiais. Tada režisierius Jonathanas Milleris pakvietė mane į Norvegiją – atlikti Donos Anos vaidmens „Don Žuane“. Deja, dariau daug klaidų. Būdamas jaunas, visko nori greitai, bet jei sieki tapti ne žvaigžde, o geru dainininku, turi kantriai dirbti daugybę metų. Mano kelias buvo gana ilgas ir sunkus. Anksti – vos dvidešimt vienų metų – tapau mama, reikėjo išlaikyti vaiką, dirbau visada per daug. Neturėjau didelių galimybių investuoti į save kaip į dainininkę, tad vien eksploatavau savo talentą. Natūralu, jog greitai palūžau. Man labai pasisekė, kad „prisibaigiau“ gana anksti – 30-ies metų. Jei tai būtų įvykę dabar, atsitiesti būtų sunkiau, imčiau rimtai svarstyti apie karjeros pabaigą. Niekada ne vėlu pradėti iš naujo, bet vyresnio amžiaus supranti, kad net trumpam atsitraukęs gali neturėti, kur grįžti.


2012 metais atvirai kalbėjote, kad esate ties riba, kad arba visai subyrėsite, arba imsite kilti. Atrodėte gana sutrikusi. Kas tada buvo įvykę?


Išgyvenau visapusę krizę – tiek profesinę, tiek asmeninę. Tokią būseną lemia visuma. Jutau, kad daugiau negaliu, kad man jau bloga nuo to, ką darau. Važiuoji, važiuoji ir staiga supranti, kad benzinas baigėsi, o degalinių aplinkui nėra. Tada tenka išlipti ir eiti pėsčiomis.


Kas padėjo iš tos krizės išbristi?


Ne vienas įvykis sukelia krizę, tad nėra ir vieno būdo jai įveikti. Patys į tai ateiname, patys turime ir išeiti. Girdėjau kalbų, esą atsitiesti man padėjo meilė, santuoka su Vasilijumi, bet nereikia painioti priežasčių su pasekmėmis. Aš nusprendžiau keisti aplinkybes, o ne jos – mane. Pirmiausia pasikeičiau pati, o tada atėjo ir tinkami žmonės. Aišku, šalia visada buvo draugų, tėvai. Galėjau į juos atsiremti, pasakyti, kad man bloga. Po atliktos balso stygų operacijos išgyvenau tylos periodą, o paskui pagaliau pradėjau rimtai mokytis dainavimo.


Tada atrodė, kad vaikštote briaunomis. Dabar atrodote labai nurimusi, subrendusi. Ar ši sielos būsena netrukdo atlikti sudėtingų, dramatiškų vaidmenų?


Briaunomis aš visada vaikščiosiu. Be to negali kurti. Pagalvokit, kiek operai metų? Visos arijos jau sudainuotos. Jei nori, kad žmogus pirktų bilietą ir ateitų tavęs paklausyti, turi kaskart pateikti ką nors nauja. Ir tai trauki iš savęs, iš savo patirties. Dabar mano gyvenimas tikrai labai harmoningas ir ramus, bet kūnas viską prisimena. Turiu prikaupusi daugybę skaudulių, patirčių, todėl galiu kaskart išsitraukti, ko reikia. Su tuo bagažu dar galėsiu važiuoti daug metų (šypteli). Sunku būtų suvaidinti nelaimingą meilę jos neišgyvenus. Svarbiausia nepamesti to emocinio širdies drugelio. Jei scenoje būsi visiškai rami, nepasieksi žiūrovų. Žmonės ateina pasiimti emocijos, skaudulio, nori viską išgyventi kartu su tavimi. Menas yra šimtaprocentinė emocija ir labai didelė kontrolė. Abu šie dalykai privalomi, nors ir atrodo sunkiai suderinami. Anksčiau ilgiau užsibūdavau vaidmenyje. Tokia būsena padeda jį nuolat tobulinti, bet dabar stengiuosi laiku išjungti mygtuką. Negaliu grįžti namo pas savo dvejų metų vaiką būdama Salomėja.



J. Kolesnikovo nuotr.



Pastaraisiais metais ir Jūsų asmeniniame gyvenime netrūko stiprių išgyvenimų – vedybos, dukros gimimas, tėčio mirtis. Ar jau atlėgo prieš dvejus metus patirtos netekties skausmas?


Tai įvyko taip netikėtai, kad iki šiol nežinau, ar esu su tuo faktu susitaikiusi. Mes visi apie tėčio ligą sužinojome per Naujuosius metus, tuo metu lankiausi pas jį Armėnijoje, jau laukiausi dukros. Pasisekė, kad tėtis kurį laiką gydėsi Berlyne, o aš ten dainavau, tad net du mėnesius galėjome bendrauti. Taip ilgai kartu galbūt per visą gyvenimą nesame buvę. Paskui jis grįžo į Armėniją, o aš išvykau dainuoti į Italiją. Vieną dieną netikėtai susirinkau daiktus, pasakiau, kad mano tėvas išeina, kad noriu būti šalia jo, todėl išvykstu ir nežinau, kada grįšiu. Romos operos teatro vadovai atrodė šokiruoti, – tuo metu dainavau Giacomo Puccini „Triptike“, buvo labai sunku rasti, kas galėtų mane pakeisti, bet vis tiek išskridau į Jerevaną. Atskubėjau pas tėtį, ir po poros valandų jis mirė. Dar spėjau apkabinti ir pasakyti, kad labai myliu.


Tąsyk neleidau sau labai gedėti, nes buvau nėščia, nenorėjau, kad tas skausmas pakenktų kūdikiui. Paskui maitinau dukrą krūtimi. Iki šiol nesu normaliai išsiverkusi. Kita vertus, tėvą matydavau gana retai, gal tik porą sykių per metus, todėl man sunku fiziškai pajusti jo nebuvimą. Atrodo, kad jis vis dar sėdi Jerevane, laisto pomidorus, ir bet kada nuvykusi jį rasiu. Tėčio netektis labai pakeitė mano gyvenimą. Iki tol neturėjau tikslo dainuoti didžiosiose scenose, o dabar man norisi dainuoti ten, kur dainavo jis, kad išlaikyčiau jo atminimą. Dėl to siekiu atgaivinti senosios mokyklos techniką ir tą kokybę, kokią pasiekė abu mano tėvai. Kai tėvas išėjo, man tarsi įsijungė antras varikliukas, jaučiuosi, lyg jis kartu su manimi dainuotų scenoje.


Visada vadinote save tėčio dukra ir išties esate daug kuo į jį panaši, bet suaugusios ir vaikų susilaukusios moterys neretai tarsi iš naujo atranda mamą. Ar Jūsų santykiai su mama keitėsi?


Manau, kad dauguma moterų labiau jaučiasi esančios tėčio, o ne mamos dukros. Mano tėtis visada buvo toli, o mama – šalia. Mylėti tą, kuris yra toli, gerokai paprasčiau ir poetiškiau nei tą, kuris yra šalia kiekvieną dieną. Kažkas labai taikliai pasakė: „Tėtis yra mano meilė, o mama – mano gyvenimas.“ Ją dažniausiai prisimeni, kai tau sunku. Mes nesame taip sulipusios, kad skambintume viena kitai po 5 kartus per dieną, bet jaučiu jai didelę pagarbą ir meilę. Be mano vaikų, mama yra vienintelis žmogus, mylintis mane besąlygiškai. Visada buvome ir vis dar esame labai skirtingos. Pokalbis bet kokia tema ramiai tęsiasi apie 2 minutes, paskui prasideda barnis. Nors mūsų požiūris į viską skiriasi, esame ir labai panašios. Dėl to ir kyla ta trintis.


Neseniai atšventėte 3-ejų metų vedybų su režisieriumi Vasilijumi Barchatovu sukaktį. Sakoma, kad meilė trunka 3-ejus metus, o kūdikis – vienas didžiausių išbandymų porai. Kaip per tą laiką pasikeitė Jūsų santykiai?


Mūsų šeima šiek tiek nestandartinė. Nesitriname kartu kiekvieną dieną – matomės kokį kartą per savaitę, todėl netenka ginčytis dėl išmėtytų kojinių ar nešvarių indų. Aišku, gimus vaikui, kol išmoksti dalytis pareigomis, būna daugiau konfliktų, bet tai smulkmena. Mūsų santykiai tik stiprėja ir gražėja. Jaučiuosi tikrai laiminga.



J. Kolesnikovo nuotr.



Girdėjau, kad medaus mėnesį praleidote Šiaurės ašigalyje. Įdomus pasirinkimas...


Tą kelionę mums padovanojo. Ji buvo nepakartojama. Ledkalniai, meškos, banginiai, ruoniai... Labai nemėgstu šalčio, bet tąsyk netgi maudžiausi lediniame vandenyje. Pora taurelių degtinės ir sauna iškart po maudynių išgelbėjo nuo peršalimo. Tiesa, pirmąją kelionės dieną susilaužiau koją, tiksliau – įskėliau kaulą. Tai sužinojau tik grįžusi namo, po 10 dienų, kai tas kaulas jau buvo faktiškai suaugęs. Įdomiausia, kad lygiai toje pačioje vietoje man buvo skilęs kaulas prieš gimstant Nojui. O netrukus po šio įvykio pradėjau lauktis Lėjos. Galvoju – gal čia toks Dievo siunčiamas ženklas, kad reikia stabtelėti? Juk jis žino, kad mane sustabdyti pavyks, tik kai pakirs kojas.


Jūsų sūnui Nojui šiuo metu – 16 metų, dukrai Lėjai – dveji. Ar skiriasi motinystė anuomet ir dabar?


Kai esi jauna mama, mažiau pasitiki savimi, dėl visko jautiesi kalta, kita vertus, esi drąsesnė ir apsisprendi automatiškai, lengviau vaiką paleidi, labiau juo pasitiki. Su antrąja atžala jautiesi ramesnė, bet esi atsargesnė, nori jį pasaugoti, tad kyla rizika užauginti nelabai savarankišką. Manau, svarbiausia tėvų paskirtis – suteikti vaikui tvirtą žinojimą, kad jis yra besąlygiškai mylimas ir saugomas. Kad visai nesvarbu, kas jam nutiks, tėvai visada stovės šalia ir palaikys, viešai apgins. Kai tai žinai, jautiesi stiprus, turi tave laikantį stuburą. Svarbi ir pagarba. Aš – griežto auklėjimo šalininkė, nemanau, kad 3-ejų metų „asmenybė“ gali daryti, ką nori. Esu įsitikinusi, kad aiškiai nubrėžtos ribos suteikia saugumo, o jas pažeidus natūralu sulaukti bausmės. Tik tą bausmę turi lydėti ne pyktis ar pasimėgavimas, o meilė ir pagarba. Svarbu vaiko nežeminti.


Po Lėjos gimimo nepaprastai greitai grįžote į sceną. Ar nebuvo rizikinga?


Labai daug dainininkių išėjo dainuoti, kai maitino kūdikį, ir visam gyvenimui susigadino karjerą. Kai kurios negali dainuoti net per mėnesines – tokia stipri yra hormonų įtaka moters balsui. Šiuo požiūriu man labai pasisekė. Į sceną išėjau, kai dukrai buvo 2 mėnesiai, o maitinau iki metų, ir viskas klojosi tiesiog puikiai. Netgi sakyčiau, viskas pagerėjo, beveik nejaučiau baimės, visur ėjau kaip tankas. Man labai pasisekė, kad vyro mama nutarė išeiti iš darbo ir padėti mums auginti dukrą. Pirmus metus visada buvo šalia, bet paskui supratau, kad jai per sunku, todėl dabar kas antrą kontraktą ją pavaduoja auklė iš Armėnijos. Ši padeda man atgaivinti armėnų kalbą, o dukra gali jos mokytis.



J. Kolesnikovo nuotr.



Minėjot, kad dėl armėniškų ir lietuviškų šaknų jautėt savotišką asmenybės susidvejinimą. Ar nebijot, kad panašiai jausis Jūsų dukra? Kokia kalba kalbate namie?


Dukra supranta lietuviškai, rusiškai ir armėniškai. Aš irgi vaikystėje kalbėjau šiomis trimis kalbomis. Šiek tiek gailiuosi, kad sūnaus nemokiau armėniškai, – tuo metu nebuvo galimybių. Natūralu, kad vaikas iš pradžių šneka savotišku kalbų mišiniu, bet svarbiausia laikytis taisyklės – kiekvienas žmogus turi kalbėti su vaiku savo gimtąja kalba. Jei dukra manęs ko nors klausia rusiškai, atsakau jai lietuviškai.


Mano profesijos pasaulyje kosmopolitiškumas yra privalumas, bet sutinku, kad žmogui svarbu turėti šaknis. Niekur nesijaučiu šimtu procentų sava. Savo tėvyne laikau Lietuvą. Nemėgstu lozungų, stengiuosi garsinti ją savo darbais. Vis dar daug keliauju po pasaulį. Vasilijus – taip pat, tad susitinkame įvairiuose miestuose. Sūnus šiuo metu gyvena pas tėvą, lanko mokyklą Vilniuje, o pas mane atskrenda, kiek pats nori ir kiek leidžia mano kišenė (šypsosi). Pastaruoju metu atskrenda itin dažnai, nes labai pasiilgsta sesės. Dukrą vežiojuosi kartu. Man pasisekė, kad nuo vaikystės su tėčiu labai daug keliavau, ir man tai tapo norma. Priešingu atveju, daryti tokią karjerą būtų sunku. Mano namai yra Vilniuje. Šį miestą be galo myliu, nors ir praleidžiu jame mažai laiko. Neverkšlenu dėl to, kaip norisi kasvakar miegoti savo lovoje, nes tokį gyvenimą pasirinkau pati. Žinau, kad šie ir kiti metai dar bus itin intensyvūs, o toliau bandysiu susidėlioti kiek laisvesnį grafiką.


Papasakokite apie savo artimiausius planus.


Dabar skrendu į Frankfurtą – dainuosiu Jolantą Piotro Čaikovskio to paties pavadinimo operoje, tai bus naujas vaidmuo. Vėliau Švedijoje, Karališkosios operos scenoje, atliksiu Madam Baterflai, – ji, laimė, nėra nauja. Paskui – „Otelas“ Peterburge, Šostakovičius – Hamburge, „Pikų dama“ – Lietuvoje... Ypač sudėtingas debiutas laukia „La Scaloje“ – vokiečių kalba atliksiu Marietos vaidmenį operoje „Miręs miestas“. Šis kūrinys labai gražus ir visomis prasmėmis itin sunkus.


Neatrodo, kad Jums būtų pavykę atsikratyti darboholizmo...


Buvau ir esu darboholikė, to nepakeisi. Mano kolegos sako, kad įteigiau jiems, jog nėra jokių limitų. Sunku sustoti, kai mėgaujiesi tuo, ką darai. Tokie žmonės kaip aš turi polinkį persidirbti, todėl privalau išmokti save saugoti. Vaiko gimimas išmokė labiau susikoncentruoti, planuoti, laikytis režimo. Jei nesuplanuosi visko sekundės tikslumu, nepakelsi fiziškai. Turiu dienos, savaitės, mėnesio, metų planą. Netgi laiką sau esu įtraukusi į dienotvarkę, kitaip viską pasiglemžtų darbas.



J. Kolesnikovo nuotr.



Ispanija, Švedija, Vokietija, Italija, Lietuva, Rusija, Latvija... Ar skiriasi šalių žiūrovai?


Žiūrovai skiriasi net toje pačioje šalyje. Vienokia yra premjerų publika, kitokia ateina vėliau. Gilias operos tradicijas turinčiuose miestuose, tarkim, Zalcburge ar Vienoje, gali pasijusti tikra žvaigžde. Tave atpažįsta, laukia išeinančios iš teatro, išsirikiavę į ilgiausias eiles prašo autografų. Labai myliu Stokholmą. Nemalonų pojūtį esu turėjusi tik Bazelio teatre. Atlikome gana sudėtingą kūrinį – S. Prokofjevo „Lošėją“ – pustuštėje salėje. Tai tikrai liūdina. Atiduodi visas jėgas, o tavęs klausosi koks šimtas žmonių. Sunku susikaupti, bet supranti, kad reikia, nes tas šimtas atėjo tavęs paklausyti. Italijoje žiūrovai ploja po kiekvienos arijos, ir man tai, tiesą sakant, nelabai patinka, nes atitraukia nuo vaidmens. Labiausiai bijau dainuoti Lietuvoje. Nors ir žinau, kad visi laukia, myli, jaučiu didžiausią jaudulį, galbūt dėl didesnės atsakomybės.


Lietuvoje labiausiai išgarsėjote dainuodama su trupe „Vilnius City Opera“. Ar jaučiate nostalgiją bohemiečiams?


Jei reikėtų sieti save su kokiu nors kolektyvu, siečiau su šituo. Džiaugiuosi, kad pagaliau esu ne kažkokia bohemietė, o teatro „Vilnius City Opera“ dalis. Buvau su juo nuo pat įkūrimo pradžios, vis dėlto mano kelionė į lietuvišką sceną gana įdomi. Pirmąjį savo vaidmenį sukūriau Operos ir baleto teatre, britų režisieriaus J. Millerio „Traviatoje“. Didelę įtaką mano tarptautinei karjerai padarė darbas Rygoje ir Latvijos nacionalinės operos vadovas režisierius Andrejus Žagaras. Jo spektakliuose lankydavosi viso pasaulio agentai, teatrų vadovai, jis daug investavo į savo artistus. Kalbant apie teatrą „Vilnius City Opera“, Dalia Ibelhauptaitė man yra labai artimas žmogus, kartu nuėjome nemažą kelią, visada jutau jos palaikymą. Dalia išmintingai pasielgė pirmajame „Bohemos“ spektaklyje davusi man ne pagrindinį Mimi, o Miuzetės vaidmenį. Tai mane atskyrė nuo mamos repertuaro ir padėjo išvengti lyginimo. Dalia dirba labai svarbų edukacinį darbą, mes atvedėme daug jaunų žmonių pažiūrėti operos. Nesuprantu, iš kur ji turi tiek vidinės jėgos visko nemesti? Nežinau pasaulyje jokio kito žmogaus, kuris dirbtų tiek daug kiek ji. Stengiuosi kiekvienais metais bent šiek tiek prie to prisidėti. Štai šį vasarį dainuosiu „Pikų damoje“.


Dalia Ibelhauptaitė yra pasakojusi, kokią stiprią scenos baimę Jums yra tekę išgyventi ir kaip atrasdavote kone kosminių jėgų ją įveikti. Gal dabar, kai esate tokia pripažinta, šis jausmas aplanko rečiau?

Visiškai nesvarbu, kiek laiko dainuoji scenoje, nes baimė yra sunkiai kontroliuojama organizmo reakcija. Gali būti geriau arba blogiau, bet visai gerai niekada nebus. Tiesiog su amžiumi lengviau išmoksti ją atpažinti ir valdyti. Baimė turi labai gerą atmintį. Jei vieną kartą jos nenuslopinsi, eisi bijodamas ir paslysi, kitąsyk ji bus dar didesnė. Vienu metu galvojau, kad jau niekada nebegalėsiu išeiti į sceną – priepuoliai kartojosi vis dažniau. Man padėjo homeopatija ir kvėpavimo pratimai. Žinau, kokių situacijų turiu vengti, niekada nedalyvauju jokiose perklausose ir konkursuose, nes žinau, kad ten galėsiu parodyti tik 30 proc. savo galimybių. Tai iš manęs atima pernelyg daug jėgų ir gyvenimo metų, negaliu tiek mokėti už jokį vaidmenį.



J. Kolesnikovo nuotr.



O kaip saugote brangiausią savo instrumentą – balsą?


Pagrindinis balso saugojimo būdas – nekalbėti, tad koncerto dieną interviu neduodu (šypsosi). Skersvėjų nebijau, bet kondicionierių – labai. Viešbučiai, automobiliai turi būti be kondicionierių, ir tai labai nepatinka mano vyrui. Tapau nepakanti tiems, kurie sirgdami ateina į darbą. Šitą „didvyriškumą“ jau seniai reikia išguiti, nes toks elgesys rodo ne didelę atsakomybę, o jos stoką. Dar nepakantesnė pasidariau gimus dukrai, nes nesinori viruso parnešti jai. Manau, dabar prasideda tikrasis mano balso aukso amžius. Jaučiu, kad jis vis stiprėja. Pagaliau galiu dainuoti tuos vaidmenis, kurie man tinka. Jau esu jiems pasiruošusi ir subrendusi. Tikiuosi, artimiausi 10 metų bus rimčiausi ir sėkmingiausi. Aišku, visada visko gali nutikti. Netekti galimybės dainuoti man būtų didelis sukrėtimas, nes labai mėgstu savo darbą. Vis dėlto tai nebūtų pasaulio pabaiga, nes turiu savo vaikus. Kol jie gyvi, mano pasaulis gyvas. Pasaulio pabaiga – kai sunkiai serga tavo atžalos, visa kita – tik nepatogumai.


Portreto štrichai


Labiausiai nemėgsta veidmainystės ir įžūlumo.

Vaidmuo, palikęs giliausią įspaudą. „Emociniu požiūriu – Baterflai, nes jį mama dainavo, kai laukėsi manęs, o paskui, dainuojant abiem tėvams, aš vaidinau vaiką. Man užtenka paklausyti kelias sekundes ir imu verkti. Profesiniu požiūriu – Salomėja.“

Įprotis, kurio norėtųsi atsikratyti. „Galiu užmušti savo meile. Turiu polinkį per daug kišti savo pagalbą. Reikėtų išmokti atiduoti savęs tiek, kiek manęs prašo.“

Geriausias poilsis. „Gera pirtis su visomis procedūromis. Masažai. Atsipalaiduoti padeda joga. Dainavimas yra fizinis darbas, darome tai visu kūnu, ir ateina laikas į jį investuoti, nes kiekvienas mažas kūno nukrypimas daro didelę įtaką garso skambesiui.“

Atostogos. „Jas planuojuosi žiemai, kad galėčiau išvykti į šiltus kraštus, nes vasarą ir Europoje smagu. Kiekvieną kartą norisi nuvykti vis į kitą vietą, kad spėčiau pamatyti kuo daugiau pasaulio.“

Vyturys ar pelėda? „Kai reikia eiti į repeticijas, – vyturys, kai į spektaklį, – pelėda. Man patinka ir anksti keltis, ir vėlai gulti, bet būtinai turiu išmiegoti 7 valandas, o prieš spektaklį – ir 8 ar 9.“

Saugantis ritualas. „Stengiuosi nepamiršti padėkoti Dievui ar Visatai už viską, ką turiu, ir už tai, kad laiko mane už rankos.“

Kritika. „Aš gerai priimu kritiką ir esu gana savikritiška. Svarbiausia, kad ji būtų išsakoma su meile. Tik tokia padeda tobulėti.“

Eksperimentai. „Mėgstu keisti šukuosenas. Auginu, auginu plaukus, o kai atsibosta, nusiskutu plikai. Scenoje, jei reikia, užsidedu peruką. Būdama plika, vyrui labai patinku, nes taip atrodžiau, kai susipažinome. Jam ši šukuosena primena mūsų santykių pradžią.“

Apdovanojimai. „Jie man tapo svarbūs po tėvo mirties. Tik nepaleidžia jausmas, kad daug ką gaunu avansu. Šią vasarą ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi jaučiausi apdovanota per anksti. Po Salomėjos man ramiau – atidirbau.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis