Inga Jankauskaitė: „Kai mylimasis atvirai manimi žavisi, vis noriu jam atsakyti: „Kaip aš tau pavydžiu, kad tu taip mane matai“

(3)

Teatro premjera, televizijos projektas, naujas vaidmuo kine, romansų koncertas, buvimas namie su vaikais – kad ir ką darytų, aktorė, televizijos laidų vedėja Inga Jankauskaitė (37 m.) iš savęs reikalauja maksimumo, nors prasitaria, kad kartais velniškai norisi nuleisti perfekcionistės kartelę ir žvelgti atsainiau. „Bet tai diktuoja nuovargis, o ne aš“, – po kiek laiko prapliumpa juoku.

Klaipėdoje švelniai lyja. Į autobusų stoties automobilių stovėjimo aikštelę įsuka baltas visureigis, pro jo langą pamoja Inga. Ji, jau apgalvojusi, kur mudvi kalbėsimės, nuveža į prie senosios piliavietės įsikūrusio viešbučio kavinę. Čia ramu, beveik nėra žmonių, tik per garsiakalbius plūsta šaižus trimito solo. „Bus sunku šifruoti“, – pastebi Inga, bet aš manau, kad fone skambantis džiazas šiandien labai tinka. I. Jankauskaitė man yra talentinga improvizuotoja, aktorė, dainininkė, nesukertama laidų vedėja. Ją išvydusi visada tikiuosi kokybės, aštrių pokštų ir fatališkos moters žavesio, dėl kurio lydosi scenos partneriai ir (tikriausiai) pavydi kolegės. Kaip ji nusikalė savo sėkmę, pelnė publikos meilę ir balansuoja tarp trijų miestų, vaikų ir profesijų?


Įsiterpiau į kelias ramesnes Jūsų dienas po televizijos projekto „Lietuvos balsas“ filmavimo. Netrukus užsidarysite teatro repeticijų salėje – lipdysite vaidmenį naujame Oskaro Koršunovo spektaklyje „Rusiškas romanas“. Jei ne dabar, tai kažin kada pasikalbėtume...


Vasara tikrai buvo labai darbinga. Nauja kino režisieriaus Donato Ulvydo juosta ir pagrindinis vaidmuo joje, televizijos projekto „Lietuvos balsas“ filmavimas, O. Koršunovo „Rusiškas romanas“ Lietuvos rusų dramos teatre. Laiko iki pirmojo spektaklio mažai (kalbėjomės likus kelioms savaitėms iki premjeros, ji rugsėjo 15 d., – red. past.), viskas labai ekstremalu. Jaučiu streso gumulą gerklėje, mano ožiaragis, kuriam būtinas planas, cypia užspaustas į kampą. Jau matau, kad ši premjera reikalaus ekspres darbo metodų, NBA lygio profesionalumo.


Filmuotis D. Ulvydo „Ir visi jų vyrai“ irgi buvo didžiulis darbas. Prieš interviu pagalvojau, kad iki tol nebuvo nė vieno lietuviško filmo, kuriame moters personažas nebūtų priedas šalia vyro, stereotipų mišinys arba laikotarpio simbolis, kaip kad to paties režisieriaus filme „Emilija iš Laisvės alėjos“. O mano Jurga iš „Ir visi jų vyrai“ yra realistiška, savarankiška, psichologiškai pagrįsta herojė. Kai baigėme filmuoti ir reikėjo išsiskirti, visi verkėme, taip buvo gaila. Tai nutinka retai. Fiziškai pavargome kaip šunys, bet kokia buvo laimė! Esu proceso žmogus.


Negana to, turiu didžiulę ambiciją įrašyti ir išleisti solinį albumą. Kol kas žiūriu, kaip ir kada galėčiau spėti. Kai pradėjau į socialinius tinklus kelti savo eiles, kelios leidyklos ėmė atakuoti pasiūlymais išleisti knygą. Nė nežinau, ką apie tai galvoti, kol kas tik stebiuosi.



MOTERIS / V. Vaišvilaitės nuotr.


Gimėte Kaune, ten iki šiol gyvena Jūsų tėvai ir broliai, mokėtės ir daugiausia darbų turite Vilniuje, gyvenate Klaipėdoje. Nepasimetate tarp šių trijų miestų, nenuvargstate keliaudama?


Mano požiūriu, Lietuva per maža, kad skirstyčiau ją į atskirus miestus. Pasaulyje visiškai normalu skristi per pusę Žemės rutulio dėl vieno spektaklio. O čia – nesuku sau smegenų papildomais klausimais ir darau, ką reikia. Tik iš vėžių išmuša, kai mano logistikos žemėlapyje ima griūti koks nors planas ir reikia staigiai ką nors keisti. Mano ožiaragis primygtinai reikalauja plano. Be jo ir neįmanoma turint tiek darbų, įsipareigojimų ir tris vaikus. Šie, be abejo, yra prioritetas. Vos kas nors pasikeičia, griūva visa iš paskos nusitęsusių planų grandinė. Bet tai būdinga visiems, kurie turi daug veiklos. Į būtiniausių reikalų sąrašą turiu įrašyti ir poilsį, priešingu atveju, pradeda sproginėti galva ir apima būsena, kai viskas šiek tiek dzin. Man dažnokai norėtųsi atsainiau į viską žiūrėti, į kai ką nusispjauti, bet neišeina! Jeigu tik pažiūriu į ką nors pro pirštus, tuoj imu graužtis, save keikti, galvoti, kam apskritai tai darau. Viską atperka pergalės akimirkos, kai matau, kad pavyko ir kad nebegalėjau padaryti daugiau. Tiesa, tai būna žiauriai retai, bet dėl tokių akimirkų mes visi ir gyvenam.


Esate sau itin reikli?


Aš sau labai reikli. Jei vaidmuo įtraukia, jis tampa tarsi kopimu į kalną. Tik kiek tu pabūni viršukalnėje? Vieną vakarą? Štai įvyksta premjera, pajauti pergalę, pilnatvę, o kitą rytą pabundi ir supranti, kad vėl viskas iš naujo, kad niekas, mieloji, nebegalioja. Tik lūkesčių kamuolys padidėjo. Kas yra profesionalumas? Tai praktikuojant neišvengiamai augantis kontrolės lygis, stabilumas, žinojimas, kad, būdama bet kokios formos, bet kokios nuotaikos, kad ir kas nutiktų, pasieksi tam tikro lygio rezultatą. Bet vien jis džiaugsmo nebeteikia – juk žinai, kad gali. Štai chirurgas žino, kad gerai operuoja apendicitą, bet kas kartą po operacijos šampano negeria. Kad norėtum džiaugtis, švęsti, turi padaryti ką nors nauja.


Šį numerį skiriame tokioms moterims kaip Jūs – veiklioms, reiklioms, daug pasiekusioms. Kalbame apie karjerą, sugebėjimą laviruoti tarp atsakingų darbų ir ne mažiau atsakingų vaidmenų šeimoje. Kaip suvokiate save profesijos požiūriu – esate karjeros moteris ar tiesiog beprotiškai daug dirbanti?


Nesuprantu, ką reiškia teiginys „daryti karjerą“. Mano atveju tai yra grandinė vienas iš kito išplaukiančių darbų. Žingsnis po žingsnio dariau tai, kas įdomu, ir netrukus pamačiau, kad taip įgijau naują profesiją. Turiu galvoje televizijos, o ši, beje, neretai diskredituojama, laidų vedėjos amplua. Laurynas Šeškus tiksliai įvardijo – laidos vedėjas yra situacijos režisierius. Jis kuria atmosferą, nuo jo priklauso, kaip, kada ir į ką reaguoja publika. Ir kuo nepastebimiau jis tai daro, tuo meistrystė didesnė. Kartelė aukšta, bet kitaip ir neverta pradėti. Kalbu ne apie skaitovus iš papkučių.


Visą savo darbų grandinę kartą buvau sustabdžiusi trejiems metams – dėl vaikų. Patirtis parodė, kad tik laimėjau, o ne pralošiau. Neiškritau nei iš žaidimo, nei iš rinkos, kaip mėgsta sakyti moterys. Darbo instrumentas esi tik tu pats, ir kiekviena patirtis tave praturtina. Buvimas mama man yra nekvestionuojamas dalykas. Esu įsitikinusi, kad suderinti to su scenine veikla neįmanoma. Tam tikru laiku atsitraukiau ir atsidaviau tam, kam tada privalėjau atsiduoti labiausiai, todėl dabar kaltės jausmas, kad nebūnu su vaikais, nes einu į darbą, nekamuoja. Dabar viskas yra tiesiog logistikos ir laiko planavimo klausimai. Mano jaunėliai dvyniai Jonas ir Marija jau eina į antrą klasę, jau yra prasidėjęs „atsidalinimo“ laikas, jie po truputį tolsta. O su šešiolikmečiu Kostu visai atskira tema, jis tik džiaugiasi, kai išvažiuoju (juokiasi).


MOTERIS / V. Vaišvilaitės nuotr.



Ar jau ryškėja, į kokias veiklas linksta Jūsų vaikai? Galbūt auga būsimi artistai?


Su Kostu dar tikrai neaišku. Gal būtų geras pardavėjas, nes kalbėt ir įtikint tikrai moka. Vis primenu, kad pats turės sugalvoti, ką veikti gyvenime, nors ir žinau, kad man taip pat teks galvą pasukti. Viliuosi, kad iki mokyklos baigimo pats pajus, kuriuo taku nori eiti. Aš pati dešimtoje klasėje dar nežinojau. Nepavydžiu dabartiniams paaugliams, kai pasirinkimas toks didelis. Kartais pastebiu du kraštutinumus – arba jie maniakiškai tikslingai žino, ko nori, arba nieko nežino, nieko nemoka, bet galvoja, kad pasaulis yra jiems po kojomis. Žavinga, bet pavojinga.


Jonas turi tokį humoro jausmą, kad kartais mane pačią pakerta it dalgiu per kojas. Puikiai jaučia kontekstą, labai gyvas, artistiškas. Marija – gera šokėja, šoka pramoginius, jai labai daug iš gamtos duota. Į sceną nestumsiu nė vieno. Ne tik nestumsiu – atkalbinėsiu, jei norės stoti į akademiją. O jei manęs neklausys, vadinasi, tikrai norėjo. Net jei tau sekasi, šis kelias sudėtingas. Nelinkiu jiems tokio. Bet jei reikia, tai reikia.


Mano visi trys vaikai eina į Klaipėdos licėjų. Nesakau, kad valstybinės mokyklos blogos iš esmės, bet mano patirtis buvo neigiama. Nekenčiau pačios sistemos, – kai mokiausi, ji buvo labiau tarybinė nei vakarietiška. Man mokykloje buvo negera, paauglystėje dangus griūdavo kiekvieną dieną. Visai tikėtina, kad ne mokykla dėl to kalta, o aš pati. Visada jaučiau, kad yra visa klasė ir aš – kažkur šone. Šiandien esu mažiau kategoriška mokyklos klausimu. Ir aktorystė išmokė pažvelgti į tą patį reiškinį iš visų stovyklų. Pasakyti, kokia turėtų būti švietimo sistema negaliu, nes per mažai į tai gilinuosi, nors vis pagalvoju, ar nebūtų geriau ir mokykloje mokytis universitetiniu principu. Štai Kostas sau į galvą dedasi daugybę dalykų vienu metu, išeina iš namų septintą ryto, grįžta į namus po pamokų pusę penkių. Kiekvieną dieną. Tokio krūvio tikrai neatlaikyčiau. Pagalvoju, ar nebūtų geriau, jei vieną pusmetį mokytųsi kokių trijų dalykų, jo gale atsiskaitytų, o kitus pusę metų mokytųsi kitų.


Pradėjusi Jus sekti socialiniuose tinkluose atkreipiau dėmesį, kad ten nėra nė vienos Jūsų trijulės nuotraukos.


Kategoriškai nepritariu vaikų dalyvavimui instagramuose ir feisbukuose. Vieną Kosto nuotrauką esu įkėlusi, bet jis – beveik suaugęs vyras, padariau tai su jo leidimu. Vaikui reikia užaugti kuo sveikesnėje ir adekvatesnėje aplinkoje, susiformuoti, būti ne tik kažkieno sūneliu ar dukrele.


Mažai žinome ir apie Jūsų tėvus, brolius.


Mano tėtis – verslininkas, mama – ekonomistė, tik jau nebedirba. Dabar jiedu nemažai keliauja. Iš Vilijampolės, kur gimiau, persikėlė gyventi į Vaišvydavą, prie Kauno marių. Jaunesnįjį brolį šios vasaros pabaigoje apženijom. Visada maniau, kad pati didžiausia tėvų dovana savo vaikams – tai broliai ir seserys. Esame labai artimi. Tikras komfortas, kai šeimoje gali būti savimi. Kritiniais momentais jie yra tie vieninteliai balkiai, kurie laiko mano stogą. Myliu besąlygiškai.



MOTERIS / V. Vaišvilaitės nuotr.



Sulaukiate ir didžiulio publikos palaikymo. Jos meilė Jums yra savotiškas fenomenas. Kaip manote, kaip ir kuo ją pelnėte? Nesikuklindama.


Esu už ją labai dėkinga. Būčiau idiotė, jei sakyčiau, kad tas dėmesys man nepatinka. Jis ir malonus, ir įpareigojantis, ir suteikiantis energijos. Kartais – ir siutinantis. Žmonių yra įvairių, kai kurie leidžia sau rašyti bet ką. Nebūna tik saldu. Teatras ir kinas reikalauja daug pastangų, tu savo sėkmę užsidirbi juodu prakaitu, įvyksta labai adekvatūs mainai su publika. O štai televizijoje gali išgarsėti per vieną vakarą – iš esmės nieko nedarydamas, tiesiog patekęs į tinkamas aplinkybes.


Visgi geriausias veidrodėlis man yra a. a. Vytauto Šapranausko atvejis. Vieną dieną visi pylė ant jo pamazgas, o kitą, kai įvyko, kas įvyko, viskas staiga apsivertė – jis tapo didžiausia nacionaline vertybe, skausmingiausiu praradimu, pačiu mylimiausiu ir geriausiu žmogumi. O juk rašė tie patys. Visada tai atsimenu ir negaliu atleisti, tarsi akmuo viduje guli. Man šis istorija parodė, kad viena klaida gali viską apversti aukštyn kojomis.


Inga, nejau skaitote komentarus? Ir apie save?


Buvo periodas, kai skaičiau. Be abejo, ir verkiau. Pagalvodavau, kad kiekvieną komentarą rašė gyvas žmogus. Bandžiau įsivaizduoti tą armiją... Armiją aukų profesionalų, kuriems nesvarbu kuo, bet svarbu piktintis. Dabar net linksminuosi įsivaizduodama, kaip į jų skruostus, kai lieja purvą, grįžta raudonis, pakyla kraujospūdis, paaštrėja gyvybės pojūtis. Jei atimsi iš jų galimybę būti auka, gyvenimas praras prasmę. Savo vaikus vis pamokau (tai tiktų ir kai kuriems komentatoriams) – gyvenkite savo gyvenimą, būkite atsakingi už save ir savo veiksmus. O jei galvoje ima knibždėti tarakonai, geriausiai padeda laiptinės šlavimas. Dabar išmokau atsiriboti ir nebesikuisti po tą komentarų – šiukšlių – dėžę. Pagaliau tam reikia turėti laiko. Nenoriu sirgti svetimomis ligomis, turiu savų (juokiasi).


Ar toje ligų istorijoje buvo puikybės, sužvaigždėjimo?


Negaliu atsakyti, nežinau. Gal kažkada? Šiaip tai norėčiau – turėtų būti faina: kaifuoji sau vienas protingas, o aplink visi durniai. Tik jautiesi, ko gero, vienišas. Visame šitame viešumo pasaulyje sukuosi nuo keturiolikos metų, ir buvo laiko prie dėmesio priprasti. O štai prie ko niekaip per tiek metų nepriprantu, tai žiūrėti į save kine ir televizijoje. Projektas išeina, dėl tam tikrų profesinių niuansų svarbu pasižiūrėti įrašus, o man reikia prieš tai gerokai su savimi pakovoti. Sulaukiu, kol nieko namie nebus, ir tik tada įsijungiu...


Mano sūnus kartais pastebi: „Mama, tu visai nematai, kaip į tave žiūri žmonės!“ Tikrai, nuoširdžiai nematau. Einu sau ir einu. Mane geriausiai įžemina namai, šeima, buitis. Per laisvas dienas imu viską plauti, lyginti, gaminti, rūšiuoti spintų turinį, šiaip ką nors su vaikais krapštinėjamės.



MOTERIS / V. Vaišvilaitės nuotr.



Kaip manote, esate griežta mama?


Kartais su vyresnėliu pajuokaujame: „Kodėl tu, Kostai, sakai, kad pas mus nėra demokratijos? Yra! Skaitysi knygas bet kuriuo atveju, bet turi pasirinkimą – skaityti geruoju ar piktuoju.“ (Juokiasi.)


Jei rimčiau, motinystė – viso gyvenimo procesas. Juokina mane supermamyčių troškimas auginti vaiką it kokį projektą, pagal kokią nors madingą sistemą. Neauginsi pagal ją, brangioji. Prieš tai reikia save pagal ją perauklėti, o tai jau sunkiau. Kartoji tai, ką girdėjai namie. Neišvengiamai. Vienintelį dalyką, ką gali padaryti, kai perlenki lazdą ir leidi sau emocinius pliūpsnius, tai nueiti pasikalbėti su vaiku ir atsiprašyti. O visa kita – būti savimi ir dėl jų stengtis.


Ne vienas su Jumis dirbęs vyras yra prisipažinęs, kad Jūsų žavesiui sunku atsispirti. Dažnai kolegos Jumis atvirai žavisi, negaili komplimentų. Po tokio dėmesio tikriausiai irgi reikia įsižeminti, kad bent jau antrajai pusei nekiltų įtarimų?


Kas jums apie tokį dėmesį pasakojo, gal galima detaliau? (Juokiasi.) Žaviuosi savo partneriais ir aš. Labai juos myliu, džiaugiuosi jais, mokausi iš jų. Nebūtų tarp mūsų chemijos – nebūtų ir atradimų. Tuo metu mano darbas priklauso nuo jų, o jų – nuo mano. Galiausiai mūsų pinigai tuo metu guli tame pačiame banke.


Ar su savo mylimuoju aktoriumi Arnoldu Eisimantu susipažinote irgi kartu dirbdami?


Taip, susipažinome Klaipėdos dramos teatre, kai buvo statoma „Karalienė Luizė“. Šis spektaklis, mano dideliam džiaugsmui, visada būna anšlaginis.


Algis Ramanauskas, Saulius Balandis, Aldona Vilutytė, Rolandas Mackevičius, Vytautas Šapranauskas, Česlovas Gabalis... Jūsų scenos partnerių sąrašas didžiulis. Tikrai esate perkandusi sėkmingo tandemo televizijoje, kine, teatre paslaptį. Kokia ji?


Didžiausia jėga yra tada, kai esame lygiaverčiai. Scenoje visada vyksta komandinis darbas, žmonės už kadro taip pat yra labai svarbi tavo komandos dalis. Stipri partnerystė ugdo. Vėl prisimenu Vytuką (aktorių V. Šapranauską, – red. past.), mat su juo partnerystė buvo ypatinga – aukščiausio lygio.


Pirmą kartą tiesioginiame eteryje pasirodžiau vedėjos amplua – kartu su A. Ramanausku vedėme konkursą „Mis Lietuva“. Kokios tada galėjo būti ambicijos? Reikėjo tiesiog išgyventi ir nesusimauti. Pirmam eteriui tokio tikslo ir pakanka. Toliau – kiti uždaviniai. Savo mokiniams iš „Lietuvos balso“ sakau, kad kiekvieną kartą ruošdamiesi eteriui, dainuodami kad ir tą pačią dainą jie privalo susigalvoti sau naują sunkesnę aplinkybę. Tik tada padidės šansai, kad tobulėsi.


Kaip jau sakiau, esu proceso žmogus. Būna liūdna, kai spektaklis pasibaigia. Tas jausmas, kai didelė jėga – minia žmonių – tau paklūsta, reaguoja, leidžiasi valdoma, veikia kaip narkotikas. Šis, kaip ir visi narkotikai, turi savo kainą ir pasekmes – imi baimintis, ar pavyks ir kitą kartą, o jei pavyko kelis sykius, kitą gali ir nepasisekti...



MOTERIS / V. Vaišvilaitės nuotr.



O jei nepasiseka, ar kirba noras ieškoti, kas kaltas?


Kai viskas taip gyva, tai kaltas kartais būna mėnulis arba magnetinės audros. „Neina“, nors pasiusk. Tokiais momentais labiausiai ir remiesi į profesionalumą, bet šiaip – baikim ieškoti kaltų. Kažkokia nauja mada. Juk kai randi kaltą, situacija nei išsisprendžia, nei palengvėja. O štai ieškoti išeities yra kūryba. Tą „Lietuvos balso“ mokiniams nuolat kartoju. Nepatinka daina? Drabužis? Dar geriau! Ieškok, kaip juos prisijaukinti, provokuok save, velkis į procesą. Žiūrovams esi įdomus tiek, kiek pats su savimi dirbi, keitiesi, dalyvauji. Pasakoju jums, o kartu dar kartą sau primenu.


Ar „Lietuvos balse“ prisijaukinote mokytojos vaidmenį? Iš šalies stebint, panašu, kad į jį labai įsijautėte, jis Jums artimas, įdomus.


Taip. Mane pačią nustebino praėjusių metų projektas: kaip į jį įnikau, kiek svarbus man tapo. Tiesa, visai neseniai sulaukiau pasiūlymo dėstyti. Kol kas tai neįmanoma fiziškai, bet ši mintis mano galvoje jau pasėta. Ji išties masina, nes būčiau priversta susisteminti savo praktiką, ieškoti metodikos. Žengti šį žingsnį tikriausiai gali būti tik per anksti, bet ne per vėlu. Gal dar reikėtų palaukti žilų sruogų?


Faktas, kad Lietuvoje paruošiama per daug aktorių, nors tikrai gerų – ne vykdytojų, šaržų gamintojų, o charakterių kūrėjų, yra labai mažai. Pamenu, kai įstojome į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, galvojome – štai ir viskas, jau esame artistai. Netrukus mums parodė, kad iš tikrųjų nemokame nei vaikščioti, nei kalbėti, nei kvėpuoti. Scenos gyvenimas yra visai kitoks, tai įrodyta moksliškai. Kitas būvis, kitokia psichofizika, kitoks judėjimas. Reikia ne tik to mokytis, bet ir prie to priprasti. Jokia mistika – ateini į spektaklį su 39 °C temperatūros, vos velkiesi, neturi balso, o per spektaklį tau visi simptomai stebuklingai dingsta. Aktorystė ir yra gyvenimas tame kitame būvyje. Sunku paaiškinti nemistifikuojant, bet tie, kurie šiame lauke dirba, supras.


Jums dažnai uždedama ne tik vienos talentingiausių, bet ir gražiausių lietuvių aktorių karūna. Kalbant apie grožį... (Perverčia akis.) Ne SPA procedūras turiu omeny, o poreikį, gal net spaudimą Jūsų profesijos moteriai ne tik meistriškai dirbti, bet ir stulbinamai atrodyti, trūks plyš sulaikyti jaunystę. Ar jaučiate tai?


Dabartinė mada, kai plastmasės, regis, mažėja, man labai patinka. Kita vertus, daug moterų vis dar pučiasi lūpas ir badosi neaišku kuo. Pamačiusi save veidrodyje su pripūstom lūpom numirčiau tą pačią akimirką. Kodėl man tai taip baisu? Tiesiog tai nieko nesprendžia, tai niekada nėra gražu ir tai yra didelio, pritvinkusio komplekso išraiška. Žinoma, kad susiduriu su geros išvaizdos iššūkiais. Savo veide pradedu matyti nebegrįžtamus amžiaus ženklus, pastebiu, kaip lėtėja visos apykaitos ir apytakos. Anksčiau savaitę pasilaikydavai kokio nors režimo ir jau matydavai nerealų išvaizdos rezultatą, o dabar viskas vyksta lėčiau. Nepaprastai objektyviai vertinu save veidrodyje, o kai mylimasis atvirai manimi žavisi, vis noriu jam atsakyti: „Kaip aš tau pavydžiu, kad tu taip mane matai.“


Tado Vidmanto juostoje „Trys milijonai eurų“ filmavausi beveik be grimo. Kai, mums peržiūrint filmavimo kadrus, pamačiau save, net karštis išpylė. Manau, visoms aktorėms būtų labai sveika pasifilmuoti be grimo. Pripranti matyti save nugrimuotą, makiažas tave net „perjungia“ į savotišką darbinį režimą. Gyvenime aš jau tingiu dažytis. Noriu, bet tingiu. Ir žinot ką? Kuo mažiau žiūriu į veidrodį, tuo laimingesnė jaučiuosi. Patikrinta tiesa, rekomenduoju pabandyt. Veidrodis laiko tavo žvilgsnį išorėje, o tikroji laimė aplanko, kai matai save viduje ir nebesikauni. Priimi ir susitaikai. Būtina neapsileisti, būtina judėti, bet fokusuoti visos savo energijos į S dydžio pasturgalį tikrai nereikia. Ir šiaip labai liūdna matant scenoje aktorę suvokti, kad ji – tik graži.


Apskritai leiskim sau gyventi – juoktis, gaminti maistą, mylėti ir mylėtis, o ne bėkime iškišusios liežuvį paskui kažin kokią geresnės savęs idėją. O jeigu taip ir praleisime gyvenimą iškišusios liežuvį? O jeigu nebebus rytojaus?


Favoritai


Daina. Boriso Grebenščikovo „Vilkai ir varnai“.

Spalva. Pastelinė.

Kvapas. „Ką tik nubudusių mano vaikų.“

Kelionė. „Mes su draugais vis kalbame, kad reikia durnai keliaut. Kuo durniau. Su Somovais (muzikos prodiuserio Leono Somovo ir Žemynos Žymantaitės šeima, – red. past.) planuojame kemperiu vykti į Lenkiją, į Mikolaikas. Žiemą, kai bus blogi keliai. Mūsų svajonių kelionė.“

Knyga. „Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Charleso Bukowskio – kad ir ką paimtum į rankas.“

Personažas. Filmo „Načas Libras“ Ignasijus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis