Šiomis dienomis, kai daugelis skundžiasi mažomis algomis, blogomis darbo sąlygomis ir valdžia, kalbėti su bitininke Daiva buvo tikra atgaiva. „Mes esame labai laimingi, mylime bites ir vienas kitą“, – tai moteris kartojo tikrai ne kartą.

Norėjo būti darželio auklėtoja, bet pasirinko „gamtos vaikus“

Daiva su vyru Audriumi iš viso turi apie devyniasdešimt bičių avilių, išdėstytų penkiuose skirtinguose plotuose. Vienos bitės gyvena prie vandens telkinio, kitos skraido ramiame pušyne. Dalį avilių šeima laiko ir šalia namų: jeigu kas nors atvažiuoja pirkti medaus, mato, kad bičių čia tikrai yra. Visgi toks didelis bičių ūkis atsirado ne iškart.

Po mokyklos baigimo moteris troško tapti darželio auklėtoja, tačiau neįstojusi nutarė rinktis bitininkystę. „Nusprendžiau rūpintis gamtos vaikais“, – taria ji. Kauno Mičiurino žemės ūkio technikume Daiva sutiko ir savo vyrą. „Su Audriumi susipažinome pirmosiomis mokslų dienomis ir iki pat šiol einame koja kojon. Kartu ir viename suole sėdėjome, ir į praktikas keliavome.“

Pati Daiva yra kilusi iš Šiaulių, tačiau po mokslų ji nusekė paskui vyrą į Žemaitiją, ten ir pradėjo bitininkauti. Pradžioje pora iš senos močiutės nusipirko penkias bičių šeimas. Palaipsniui bitės dauginosi, į sodybą atskrisdavo ir naujų bičių spiečių – taip šeima išplėtė savo ūkį.

Bitininkė džiaugiasi, jog jie su vyrų dirba mylimą darbą, ir pripažįsta, kad be sutuoktinio tiek bičių šeimų tikrai neturėtų.

Nors tiek laisvalaikio, tiek darbo metu pora visada yra kartu, moteris tarpusavio trinties nejaučia: „Seniau vyras išvažiuodavo dirbti kitur, tai mane vienatvė žudydavo. Vaikai užauga ir išeina, o vyro man visada reikia šalia. Mes nuolat turime apie ką kalbėti, nesipykstame. Gal tai bičių įtaka. Kaip ir daktarų šeimose vyras ir žmona pasitaria tam tikrais klausimais, taip ir mes atsistoję prie avilio tariamės, kalbamės apie biteles. Pas mus medaus mėnuo trunka jau dvidešimt septynerius metus.“

Pas bites – be pirštinių

Dauguma žmonių, vos išvydę parskrendant bitę, išsigąsta, bet tik ne Daiva. Moteris sako niekada nebijojusi bičių, o praktikos metu netgi pati norėdavo pajusti bitės įgėlimą. „Turbūt organizmui trūko adrenalino“, – šypsosi.

Iš veido bitės geluonį Daiva traukė ne kartą, tačiau moteriai skaudžiausia, kai bitės baksteli po panagėmis. Nepaisant to, bitininkė iki šiol prie avilių eina be pirštinių: moteris jaučia malonumą, kai ant rankų vaikšto bitės. Be to, su pirštinėmis dirbti jai nepatogu.

„Kartą bitė įgėlė, kai mūvėjau žiedą. Pradėjau rėkti vyrui, kad ieškotų pjūklo ir bandytų tą žiedą nupjauti, kol pirštas visiškai neištino. Vyras mane nuramino, pasėdėjome ir viskas praėjo, tačiau dabar visada nusiimu žiedus“, – pasakoja bitininkė.

Ir nors nuo bičių yra tekę net krūmuose slėptis, dabar bitininkų šeima jas perprato ir prisijaukino: „Žinome, prie kurių avilių reikia greičiau darbuotis, prie kurių galime lėčiau. Būna, kad vieną dieną bitelės labai geros – gali net glostyti, o kitą dieną nesuprasi, kas joms yra. Todėl mes neerziname bičių: visada užsikuriame dūminę, užsidedame tinkamą aprangą. Negalima galvoti, kad mano bitės labai geros, jos nieko nedarys, todėl eisiu nuogas. Mes einame pasiruošę, todėl ir jos tinkamai mus priima.“

Šeimoje pokalbiai apie bites nenutyla: „Tai neišsemiama tema. Galime kalbėtis dieną naktį apie jas. Mes taip biteles mylime, kad jas savo vaikais vadiname.“

Moteris prasitaria, kad būdama prie bičių ji jaučia tikrą palaimą. Kiekvieną pavasarį ji nekantriai laukia, kol galės apžiūrėti avilius ir įsitikinti, ar bitės gerai išžiemojo. Ir nors šeima užaugino du vaikus – sūnų ir dukrą – vaikai bičių ūkyje nedirba. Moteris nuogąstauja, kas bus, kai jie su vyru pasens – nerimą kelią nežinojimas, kaip su bitėmis reiks pasielgti.

Žmogui iš bičių yra ko pasimokyti

Iš pirmo žvilgsnio bitės atrodo paprasti vabzdžiai, tačiau Daiva purto galvą. Moteris iš patirties žino, kad bitės labai protingos, o jų charakteriai itin skirtingi. Viskas priklauso nuo avilio motinėlės, kuri vadovauja visai šeimai.

Bitės savo gyvenime turi griežtas taisykles, gyvena pagal hierarchijos pricipus, daug triūsia.

„Jeigu šeima stipri, bitės pačios valosi, tvarkosi. Avilyje – preciziška tvarka, retai žmogaus namuose tokią rasi. Kai laukuose bitelės randa didesnį augalų žydėjimo plotą – parskridusios jos šoka, džiaugiasi, kitos bitės prie jų prisijungia. Be abejo, avilyje yra ir tingieji tranai. Bitės kuo puikiausiai žino, kad tokių tinginių negalima palikti žiemoti, todėl jos išmeta tranus lauk. O juk ir žmonių gyvenime taip būna – gyvena namie vyras tranas, taip ir laiko moteris jį šimtą metų, nesiskiria.

Visgi bitės labai šeimyniškos ir pareigingos: pavyzdžiui, iš pradžių vyresnėlės prižiūri mažąsias bites, po to rūpinasi mama. Po kurio laiko jos ima tvarkyti avilį, vėliau skrenda parnešti medaus. Gyvenimo pabaigoje darbininkės išskrenda į laukus ir žūsta“, – apie bičių gyvenimą kalba moteris.

Tiesa, ne visos bitės elgiasi taip, kaip aprašyta vadovėlyje. Moteris prisimena, jog tik pradėjus bitininkauti iškildavo nemažai problemų, kurių sprendimų pora ieškodavo mokomojoje literatūroje. Vis dėlto šie vabzdžiai patys mėgsta kontroliuoti savo gyvenimą, todėl bitininkams ne visada padėdavo literatūra.

„Pas biteles niekada negalima ateiti nešvariam, girtam. Jos tai pajaučia, o ir paties bitininko produktyvumas sumažėja. Prie avilio reikia dirbti greitai, jeigu mes pusę dienos linguotumėm, su devyniasdešimčia šeimų tikrai nesusitvarkytumėm. Be to, bitininkas visada turi užbaigti darbą iki galo: jeigu bitė įgelia, reikia kentėti. Tik padėjus korį atgal į avilį, galima išsiimti geluonį“, – priduria Daiva.

Medų ant stalo!

Pati Daiva jau daug metų nevartoja cukraus, o važiuodama į svečius niekada nesiveža saldainių. Pasak moters, medus tikrai neturėtų būti paslėptas giliai spintelėse. Dėl grožio ir sveikatos patartina suvalgyti 15-20 gramų medaus kasdien, todėl jis turėtų būti padėtas ant kiekvienos šeimos stalo.

Itin svarbu įsitikinti, jog medus tikrai kokybiškas. Bitininkė pataria medų pirkti iš profesionalaus bitininko ir tiesiog juo pasitikėti: „Jeigu žmogus nėra specialistas, labai sunku atskirti, ar medus geras. Visgi jeigu žmogui žiemą pasiūlomas skystas medus, nuo tokio bitininko reiktų bėgti, nes medus bus netikras arba atšildytas. Jeigu medaus paviršiuje matomas baltas sniegelis – galima džiaugtis, tai įrodymas, kad medus geras.“

Be to, būtina įsitikinti, kaip bitininkas dirba. Švara yra pagrindinė sąlyga norint išgauti kokybišką produktą, todėl žmonės turėtų atkreipti dėmesį, kur ir kaip bitės laikomos, domėtis medaus ėmimo procesu.