„Aš nenoriu pripažinti mirties. Žmonės neturi išnykti. Nors gamta, kurią jie matė, nors jų vardas ar pavardė. Norisi visa tai palikti tolimesniam gyvenimui. Aš tai vadinu protestu prieš likimą ir mirtį“, – paklaustas apie įkvėpimą atsakė jis. Baigęs aktoryste, E. Ignatavičius, scenoje ilgai nevaidino, pasirinko rašytojo kelią.
„Besiblaškantis daugialypis“, – apibūdina save.
Autobusas „Klaipėda – Vilnius per Raseinius“ dažniausiai būna sausakimšas. Visgi pirmąjį rudens savaitgalį keliaudama į sostinę sėdėjau viena, kol nepajutau medinės lazdos ant savo galvos. Pakėlusi ją pamačiau senyvo amžiaus inteligentišką vyriškį, kuris, be abejo, atsiprašinėjo už įvykusį incidentą. Taip susipažinau su rašytoju, dramaturgu, aktoriumi, poetu, aktyviu „Sajūdžio“ veikėju, kultūrinės televizijos laidos ir laikraščio „Literatūra ir menas“ buvusiu redaktoriumi Eugenijumi Ignatavičiumi.
Perspėjimų nepaisė
Su E. Ignatavičiumi kalbamės jo namuose Vilniaus senamiestyje. Butas dvelkia inteligencija: lentynose begalė knygų, ant sienų kabo paveikslai bei patriotinė atributika, kampe – kompiuteris. Vyras atneša arbatos ir savo bičių medaus: „Užvakar kaip tik buvau sodyboje bičių pamaitinti. Turiu tris avilius. Deja, šiemet aš bankrutavau kaip bitininkas. Pavasarinį medų išėmėme – buvo viskas gerai, atvažiavome su draugu rugpjūčio mėnesį – medaus nėra, visas iki galo išvalgytas. Išvogti niekas negalėjo. Bitininkai sako, kad tai gali būti tranų darbas, jie suryja netgi dešimt litrų medaus per dieną.“
Pakalbėję apie dabartį ir paskanavę medaus, nusikeliame į gūdžią sovietmečio pradžią. Rašytojas papasakoja, kad nuo pat mažumės buvo politiškai aktyvus, turintis savo nuomonę. Ypač tai išryškėjo Užapalių gimnazijoje jaunuoliui susiradus bendraminčių: „Mes jautėmės okupuoti ir labai žavėjomės partizanais, jie mums reiškė Lietuvą, norėjome net patys į mišką eiti. Kaimynystėje net buvo partizanų bunkeris. Be to, gaudavome slaptų laikraštėlių, istorijos mokytojas dalindavo „Laisvės varpą.“
E. Ignatavičių namuose buvo ir vokiečių laikais išleistos literatūros: „Raudonasis siaubas GPU“, „Čekisto naguose“, „Kaip jie mus sušaudė“. Ši literatūra buvo griežtai draudžiama, bet E. Ignatavičius to nepaisė – netgi nunešdavo paskaityti klasės draugams. Dabar vyras atsidūsta: „Buvome per daug ir netgi kvailai drąsūs, kalbėjome atvirai ir nesislėpėme.“
Pašnekovas prisimena, kad mokykloje buvo trys komjaunuoliai, su kuriais jaunieji patriotai labai konfliktavo, neretai tai virsdavo patyčiomis. Įsižeidęs komjaunimo sekretorius pradėjo sekti E. Ignatavičių, ieškoti įkalčių. Visgi tai nestabdė gimnazisto: „Mes vis tiek komjaunuolius vadindavome išdavikais, iš rankų į rankas dalindavome antitarybinius eilėraščius. Žinoma, visa ši informacija patekdavo į KGB rankas.“
E. Ignatavičius sukūrė ir savo užrašų knygutėje užrašė antitarybinį eilėraštį, prisidėjo prie ranka rašyto laikraštuko „Tėviškės aidai“ leidybos“. Žinoma, galiausiai, komjaunuoliai viską pranešė KGB, todėl septyniolikos metų gimnazistas buvo apkaltintas veikimu prieš Tarybų valdžią. Negana to, E. Ignatavičius dažnai lankydavosi bažnyčioje: „Pamenu, kartą direktorius paklausė, ar lankau bažnyčią. Atsakiau, jog taip. Jis klausia, ar ir toliau lankysiu bažnyčią. Patvirtinau, kad lankysiu, nes Stalino konstitucija rašo, kad kiekvienas žmogus turi religijos laisvę.“
Galiausiai klasės auklėtoja perspėjpo gimnazistą, kad juo domisi NKVD.
Užrašų knygutė tapo pagrindiniu įkalčiu suimant jauną gimnazistą: „Pamenu, tą dieną vykau su slidėmis į mokyklą, buvo šalta žiema. Atėjau į klasę ir sužinojau, kad mano draugai areštuoti. Manęs ieškojo, bet nerado. Per trečią pamoką direktorius išsikvietė į savo butą, kur jau laukė milicijos leitenantas. Jis gimnazistą nusivedė į kabinetą, pasodino prie lango ir šalia pastatė stribą su automatu rankose.
„Žiūrėjau pro langą, kaip tik vaikai ėjo iš mokyklos, o mano galvoje – tokia nežinomybė. Galvojau, kad kankins. Buvau prisiskaitęs, kaip adatomis bado panages... Kai mane vežė pakely išvydau savo kaimą. Norėjau iššokti ir bėgti: šaus, o gal pasiseks pasprukti? Bet supratau, kad nėra šansų. Pravažiavome kapus, kur palaidoti mano seneliai, ir aš pavydėjau, kad jiems nereikia to patirti. Vidurnaktį atsidūriau Raseiniuose“, – pamena vyras.
Nepilnametis – į lagerį
Tuomet prasidėjo 3 paras trukęs tardymas, tąsymai po Kauno, Vilniaus kalėjimus. „Aš vos laikiausi ant kojų. Buvo sunku, nes neleisdavo miegoti: dieną naktį stovėdavo sargyba arba tardydavo. Labai skaudžiai išgyvenau laisvės netekimą. Galvojau, kad išeisiu iš proto, juk man buvo tik septyniolika metų. Dėl prastos mitybos labai nusilpau: ryte gaudavome 400 gramų duonos ir pusantros plytelės cukraus, pietums – pasenusios žuvienės, vakare gerdavome arbatą. Labai svaigdavo galva.“
Skaudu E. Ignatavičiui buvo ir per kameros grotas matyti Kaune vaikštinėjančius medicinos instituto studentus: „Nenorėjot mokytis, pas baltąsias meškas galėsite pasimokyti“, sakydavo tardytojai.“
Visgi baisiausia septyniolikmečiui buvo tai, kai teisme prieš jį liudijo draugai. „Aš maniau, kad mes mylime vienas kitą, kad esame vienminčiai. Ir mokyklos direktorius nuolat sakydavo antitarybines kalbas, o teisme jis liudijo prieš mane. Tai buvo skaudžiausia“, – atsidūsta vyras.
Teismas Ignatavičiui skyrė 10 metų nelaisvės darbo stovykloje. Taip jis atsidūrė Kuibyševo srities Stavropolio rajono lageryje.
Kai pašnekovas pasakoja apie lagerį, jo balse jaučiu dvilypumą: viena vertus, buvo be galo sunku, suprato, ką reiškia laisvės netekimas, badas, kaip sako, už duonos kąsnį, bala žino, ką būtų atidavęs. Tačiau kūrėjas pripažįsta lageryje subrendęs kaip žmogus: „Subrendau kaip patriotas, tai man buvo didelė mokykla. Ten buvo daug išsilavinusių žmonių: studentų, profesorių, rašytojų. Praplėčiau akiratį ir draugysčių užmezgiau“.
Po Stalino mirties sovietų valdžia iš naujo peržiūrėjo kalinių bylas, taikė amnestijas. Kadangi E. Ignatavičius nusikalto būdamas nepilnametis, jam buvo leista išeiti iš lagerio po 2 metų. „Parvažiavau į savo gimtuosius Raseinius ir pėsčias parėjau 15 kilometrų namo. Nepavargau. Smagu buvo eiti, oras geras. Einant pamačiau ąžuolą, sustojau prie jo ir pasisveikinau“, – prisiminimais dalinasi vyras.
Sudėtingiausia – atrasti save
Kaip pats sako E. Ignatavičius, grįžęs iš lagerio jis tapo avinėliu. Visų pirma, vyras privalėjo baigti gimnaziją. Šilutės gimnazijos direktorius – Eugenijaus pusbrolis – netgi uždraudė buvusiam kaliniui lankytis bažnyčioje, todėl jam teko prisitaikyti. Eugenijus pradėjo svarstyti apie studijas universitete. Rinkosi tarp literatūros, žurnalistikos, lietuvių, vokiečių kalbų, teatro specialybių.
Ir kadangi jau tada jautėsi aktoriumi, nutarė stoti į konservatoriją: „Pradėjau vaidinti dar mokydamasis Šilutės gimnazijoje. Turėjome labai entuziastingą mokytoją ir ji nutarė su mūsų klase pastatyti „Atžalyną“, man davė pagrindinį vaidmenį. Mes pastatėme tą spektaklį, jis buvo labai gerai įvertintas, aš patyriau tikrą aktorinį išgyvenimą, nors nieko neišmaniau apie aktorystę. Nebaigęs jokios mokyklos, aš pajutau tai, ką aktorius turi išgyventi ant scenos. Aš mačiau, kaip visa salė klausosi manęs, tiesiog laukia kiekvieno mano žodžio, išgyvenau tokią palaimą. Tai pajutau per anksti, aktorius tam turi užaugti.“
Teatro studijos Eugenijui nebuvo lengvos. Kursui vadovavo profesorė Irena Vaišytė, kuri buvo labai reikli. Specialybės paskaitos vykdavo penkis kartus per savaitę po keturias valandas. Visgi vyras scenoje nesijautė laisvai, jį kaustė viešuma: „Miestiečiai drąsesni būdavo, o aš toks neišmankštintas. Maniau, kad esu niekam tikęs. Dabar galvoju, kad laisvumą pajutau tik tada, kai įsitraukiau į politiką, į „Sąjūdžio“ veiklą ir galėjau laisvai kalbėti bei mąstyti išėjęs prieš žmones“, – tęsia vyras, gyvenimą paskyręs rašymui.
Pavyko iš trečio karto
Paklaustas apie asmeninį gyvenimą, E. Ignatavičius neslepia, kad buvę jo gyvenime visko. Pirmą kartą vedė gruzinę, su kuria susipažino viešėdamas Amerikoje: „Labai graži, inteligentiška, išsilavinusi moteris. Literatūrologė, rašė disertaciją. Na, ir įsimylėjau, ji mane – taip pat.“
Nepaisant stiprių jausmų, pora susidūrė su sunkumais, bene didžiausias jų – atstumas. „Kartą ji sako, kad aš negalėsiu gyventi jos šalyje, o ji – manojoje, ir mums bus visiškai blogai. „Tai kur mums gyventi? Mėnuly?“ – klausiau. Ir mes, žinokite, spontaniškai susituokėme. Šešias vasaras praleidau Rusijoje ir visgi supratau, kad negaliu ten gyventi – svetimas man kraštas. Išsiskyrėme labai gražiai“, – mena vyras.
Su antrąja žmona vyras susilaukė sūnaus Pauliaus Ignatavičiaus, kuris yra Šiaulių teatro meno vadovas, aktorius ir režisierius. Tiesa, santuoka iširo ir su sūnaus mama Eugenijus išsiskyrė.
Tikrąja savo gyvenimo meile rašytojas laiko Jonę. Vyras pirštu rodo į ant sienos pakabintą jos nuotrauką: „Nuo pažinties išgyvenome apie dvidešimt metų, išleidau ją į kapus – vėžiu susirgo. Tai buvo tikri jausmai, tuomet jau jaučiau, kad esu su savo žmogumi. Jautėme daug bendrumo. Jonė buvo meniškas žmogus, žiūrėkit, štai jos tapyti paveikslai.“
E. Ignatavičius vis dar skaudžiai išgyvena mylimosios netektį, jo balse girdisi ilgesys: „Spalio ketvirtą bus 14 metų kaip gyvenu be jos. Man tikrai nelengva. Sunkiausios rytmečio valandos, kai prasibundi vienas, o kambariai tušti. Čia gyveno ir mano motina, ir Jonė, dabar nieko nėra. Tyla – labai ilga. Stengiuosi kažkuo užsiimti: bendrauti su žmonėmis, nueiti į Rašytojų Sąjungos susitikimus.“
Kūrėjas džiaugiasi, kad su sūnumi – ypač artimi santykiai. Paulius netgi pakvietė savo tėvą vaidinti inscenizacijoje „Nuosprendis - Metamorfozė“. „Vaidinau tris metus. Kai sūnus pasiūlė kartu dirbti, man šiek tiek buvo gaila laiko. Jaučiau, kad reikės labai daug jo atiduoti vaidmeniui. Juolab, kad pjesė – pagal labai sunkų Kafkos veikalą. Aš turėjau įkūnyti tėvo vaidmenį. Nežinojau, ar man pavyks, nes scenoje nevaidinau maždaug 20 metų. Bet sūnus atkakliai dirbo, tobulino pjesę.“
Paklaustas, ar būdamas ant scenos jaučia malonumą, Eugenijus atsako, kad gera yra tada, kai aktorius jaučia, jog nemeluoja. Reikia išjausti kiekvieną žodį.
Maištininkas - filosofas
E. Ignatavičius jaunystėje buvo maištininkas-kovotojas, būtent dėl to jis atsidūrė lageryje. Šiandien šį vyrą vadinčiau maištininku-filosofu. Nors 83 metų kūrėjas nebesireiškia viešojoje erdvėje, jis turi aiškią savo nuomonę apie politiką, visuomenės susiskaldymą, egzistenciją.
Rašytojui skaudžiausia tai, kad neliko nepriklausomos valstybės idėjos. Pasak vyro, kiekvienas supranta laisvę kaip dovaną be įsipareigojimų. E. Ignatavičius apgailestauja, kad mūsų visuomenę vis mažiau, kas vienija: „Anksčiau mus siejo tikėjimas, dabar to nebėra.“
KELI FAKTAI
- Žymiausios novelės: „Sekmadienio pieva“, „Pradalgių tyla“, „Sidabrinės skyrybos“.
- Pjesės: 2Baltaragio malūnas“, 2Svajonių piligrimas“ (pastatė Kauno dramos teatras).
- Parašė scenarijų dokumentiniams filmams: „Garibaldžio tyla“, „Ketvirtasis prezidentas“ (apie J. Žemaitį), meniniam filmui „Žalčio karūna“.
- Romanas „Kiparisų tamsa“.
- 2006 metais gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją.
- 2007 metais gavo Ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžių.
