Muzikinė-literatūrinė kompozicija „Virility. Keturių žaidimas“ atlikta Pažaislio muzikos festivalyje. Tekstas – Jūsų, muzika – Lioniaus Treikausko, jis taip pat griežia violončele, šveicaras Bruno Bieri groja Alpių ragu, hangu ir gieda gomuriniu balsu, o aktorius Andrius Bialobžeskis aistringai ginčijasi su Jumis apie meilę, erosą, šeimą ir vienatvę. Kaip gimė šis kūrinys?
Idėja yra Nacionalinio simfoninio orkestro violončelininko Lioniaus Treikausko. Vieną gražią dieną jis suprato, kad negali nerašyti muzikos, išleido kelis savo kūrybos albumus. Kartą Lionius su orkestru nuvyko į Šveicariją, ten susipažino su keistu vaikinu Bruno Bieri, grojančiu savo gamybos hangu – melodiniu būgnu. Instrumentas skleidžia širdį veriantį melancholišką garsą. Kalbu, ir šiurpsta oda, rankų plaukai šiaušiasi prisiminus, kaip grodamas hangu Bruno švilpauja, lyg Tibeto vienuoliai gieda obertoniniu balsu, dar ir trijų metrų ilgio Alpių ragą pučia. Susipažinę jiedu pradėjo Lioniaus muziką groti bažnyčiose, Vokietijoje turėjo didžiulį pasisekimą. Nutarė ir Lietuvoje pabandyti. Lionius buvo skaitęs mano knygą „Noveletės“, jam atrodė, kad mano tekstai pataiko į jo muzikos melancholijos toną.
Pavadinimą „Virility“ („Vyriškai“) Lionius sugalvojo. Mūsų tikslas – atvirai pakalbėti apie jausmus. Gal tai sentimentalu, bet nepigu. Žodžiai ir muzika plaukia vientisa srove. Atitiko viskas: A. Bialobžeskio tembras, Andriaus ir mano žodinis pasitaškymas, muzikos tembras ir nuotaikos. Pirmą kartą kūrinį atlikome Šv. Kotrynos bažnyčioje. Žmonės braukė ašaras, stoviniavo, nėjo namo. Nesupratome, kas įvyko. Sesuo man pasakė: „Lietuvoje tokio žanro dar nebuvo.“
Kažkas panašaus vyko Kauno muzikinio teatro scenoje Jums atliekant savo spektaklį-koncertą „Galantiškasis Kazanovos barokas“. Gilinotės į rašytojo G. Casanovos dienoraščius?
Mano metodas – būti autentiškam ir dokumentiškai tiksliam. Kai kurie dalykai, ypač finalas, publikai atrodė netikėti. Pasirodydavau scenoje, dirigento duobėje, staiga išdygdavau tarp žiūrovų, o finale iš ložės išdrožiau: „Jūs manot, kad mane pažįstat? Ar žinot, kad aš tris kartus sirgau sifiliu, esu senas impotentas?“ Tame pačiame teatre dar vaidinau Smuklininką – muzikiniame spektaklyje „Ispaniškoji sarsuela“.
Esate įtaigus aktorius.
Koks aš aktorius?! Kai buvau trejų metų, mane vežė pas psichiatrą dėl to, kad nuolat maiviausi, visokias grimasas išdarinėjau. Ir dabar, kai atsiduriu namie, tualete, prieš veidrodį, pradedu vaipytis.
Grįžkime prie keturių vyrų kelionės į moters ir vyro santykių pasaulį. Klausiate: „Kaip galėtų vadintis tokio kelio rodyklė ir apie ką ji meluotų?“ Kokios spalvos yra vyro ir moters melas vienas kitam?
Rudens spalvų. Viename trileryje vienas tipas sakė, kaip mato moterį spalvomis. Tos būtybės – pastelinės pilkos. Vadinasi, visokios. Tai va, toks turėtų būti melas vienas kitam – neužgaulus. Kad priverstų pastėrti ir tikėti, viltis, ir tikint netikėti. Ypač muzika turi daug pastelinių pilkų spalvų. Lioniaus muzika nėra žaižaruojanti, sakyčiau, labiau relaksacinė, bet pramuša klausytojų sielos kiautus. Žmonės verkia – turbūt nė nesuprasdami kodėl. Tik suvokdami, kad į juos atplaukė kažkoks laikas.
Praėjęs, kurio nebesugrąžinsi?
Esu tikras, kad publika, kai išgirsta muzikos lydimus žodžius apie laiką, susimąsto apie savo laiką. Apie praėjusį jauni nieko nesupranta, gal jie išdrįs pamąstyti apie ateinantį, nes dabarties nėra. Yra praeitis, virstanti ateitim. Atsimenu prancūzų filmą „Vyras ir moteris“. Kaip aš verkiau jį žiūrėdamas! Tuščia jūros pakrantė ir vienišas šuo. Jis ir Ji. Ir kas iš to išėjo. Tų emocijų ir filmo muzikos niekada nepamirštu. Nes ten buvo žvėriškai tikra. Žmogus neverkia dėl netikrų dalykų, o tikri sujaudina iki sielos gelmių.
Reikia praryti daug visokio skonio košės, kad parašytum tokius žodžius: „Ar tu žinai, kas yra meilės kaulijimas? Toks iki šleikštumo nuolankus. Bejėgiškas.“
Nes esu kaulijęs meilės, pažįstu šį klaikaus nusižeminimo jausmą. Nes kažkada nesugebėjau mylėti taip, kaip mane mylėjo – laukiniškai, visiškai atsiduodant. Buvau silpnas. O kai tokiam pasakoma: „Viskas, sudie“, vargšelis, staiga atsitokėjęs, ima kaulyti prarastos meilės. Gailėdamasi mylimoji tau leidžia dar kurį laiką pabūti šalia. Net leidžia prisiliesti. Net atsigulti greta nuogam. Bet tu jau pasmerktas...
Kokio laiko gailitės? To, kurio nebesugrąžinsi, ar to, kurio nebuvo?
Tikrai nepažinojau E. Hemingway‘aus, o rašau drąsiai, lyg būčiau pažinojęs. Kalbu ne apie savo buvusį laiką, o apie tą, kurį įsivaizdavau, apie kurį svajojau, norėjau turėti ir niekada neturėjau. Ne visada žmonės tai suvokia, man sako: „Ką tu čia sapalioji, kad vaikščiojai po Paryžių, juk niekur, išskyrus Saltoniškes, nesi buvęs.“
„Ką aš pažįstu? Kaip ir visi žmonės – vienatvę. Kaip ir dauguma žmonių – meilę. Tik vietoj išminties šiek tiek pažįstu muziką“, – rašote knygoje „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu: neišgalvotos muzikos istorijos“. Tikrai pažįstate meilę?
Yra toks žodis „meilė“, bet kartą moteris, kurią mylėjau žvėriškai, man pasakė: „Tu nesakyk, kad mane myli, tai – niekalai. Arba mes vienas kitam reikalingi, arba ne. O meilė tėra fantazija.“ Buvau visai jaunas, ji – septyneriais vyresnė, patikėjau tuo ir tikiu iki galo. Ištarti „aš tave myliu“ nieko nereiškia, o pasakyti „tu man reikalinga“... Žodis „reikalinga“ atrodo pigus, bet jis nusako vyro ir moters santykių esmę.
O kaip dėl „stogą raunančio“ jausmo?
Oooo, koks tai jausmas! Taip, bet po jo lieka arba turėtų likti tik beprotiška kančia. Netikiu meile iki grabo lentos. Gal tokia ir yra, pavydžiu tiems žmonėms, bet jei gyvenama iš pripratimo, iš reikalo, prisitaikius... Ne. Nesąmonė, kad mylėti galima tik kartą gyvenime. Galima ir tris, ir penkis, ir visus kartus vienodai stipriai, tikrai, nuoširdžiai. Bet visa tai turi palikti baisią kančią. Nežinau meno kūrinių, kurie gimė iš laimės. Paradoksai. Gustavas Mahleris buvo vedęs gražiausią Vienos moterį, kai gimė jo pirmoji duktė, turėjo džiaugtis, bet laimės akimirkomis sukūrė sukrečiamą dainų ciklą „Dainos apie mirusius vaikus.“ Po kelerių metų mergaitė mirė. O visiškos kančios būsenos jis parašė šviesiausius savo kūrinius. Kodėl šiuolaikinė Vakarų muzika yra niekalas? Įspūdis, kad ji rašoma po sočių pietų krapštinėjant dantis. XX a. Europos muzika yra be kančios.
Kūrinyje „Virility“ kalbate apie jaunystės meilę, apie jauno vyro meilę senai moteriai. Kalbate ir apie senatvės kvapą...
Dėl jauno vyro meilės senai moteriai ir priešingai, tai kiekvienas, jei būtume atviri sau, rastume panašių išgyvenimų. Kai buvau septyniolikos, kaime pas draugą, valgydamas kiaušinienę su lašiniais ir gerdamas degtinę, išvydau seną vienakoję moterį. Staiga ji pradėjo rodytis labai panaši į vieną keturiolikmetę mergaitę, kurią buvau įsimylėjęs. Moteris pastebi nenormalų žvilgsnį, atsistoja: „Aš jau eisiu.“ Klibikšt, klibikšt viena koja. Puolu prie durų: „Palydėsiu.“ Ji išsigandusi, nežino, ką darysiu: gal mušiu, gal žaginsiu... Naktis, iriamės per rugių lauką. Sakau: „Galima, aš jus ant rankų panešiu – nuoširdžiausiai?“ Ji supranta, kad turbūt nevalia priešintis, kitaip išsitrauks peilį. O aš nešu šią bekoję seną moterį per rugius ir jaučiu laikąs glėbyje savo mylimąją. Iki šiol matau tą sceną. Kaip čia paaiškinti? Tai – ne literatūra, tai – gyvenimas.
Šventajame Rašte klausiama: „Kas yra toji, kuri žengia kaip graži tekanti saulė Viešpaties danguje?“ Gyvatė rojaus sode? Plėšri piranija? Velnio angeliukas?
Viskas viename. Jaunesnis sudrasko širdį vyresniam, bet kiek gražių emocijų patiriama! Finita la commedia ištiks vėliau, o dabar... Sendamas supratau, kad patyrimas ir yra didysis variklis, dinamitas. W. A. Mozartas iškeliavo tik 35-erių, bet tai nieko nekeičia. Padarė viską, ką galėjo. M. K. Čiurlionis per 11 metų išplėtojo muzikinę kūrybą nuo tautinio romantizmo iki ekspresionizmo, neoklasicizmo. F. Schubertas gyveno trumpiau už Mozartą, bet taip pat padarė viską. Per metus jie sukaupė tiek patirties, kiek kiti sukaupia per visą ilgą gyvenimą. G. Verdi, kad parašytų savo genialiausią operą „Otelas“, turėjo nugyventi 80 metų. Ir dar paskui jis trinktelėjo nuostabiausią pasaulyje komišką operą „Falstafas“. Ilgai, iš lėto brendo šis kapitalistas.
S. Puškinas sakė, kad meilei bet koks amžius tinkamas. O Romainas Rolland‘as – kad egzistuoja gerklė. Ji reikalauja maisto. Žiauri aksioma. Matėt filmą „Elvira Madigan“? Švedija, XIX amžius, jis – jaunas leitenantas, ji – grafienė, jie įsimyli, pabėga. Už dezertyravimą jam gresia sušaudymas, jai – vieša gėda, bet plyksteli meilė, ir viskas nuostabu. Vasara... Ateina ruduo. Baigiasi auskarai, žiedai, apyrankės, ir tada išlenda gerklė. Dar žoleles bando kramtyti, bet jomis nepramisi. Tada jis nueina į kaimą, užlaužia keliems kaimiečiams rankas, paima vyno, duonos, atsineša pintinę, patiesia baltą paklodę. Plevena paskutinis drugelis. Raudonasis vynas ištykšta ant baltos paklodės. Jis išsitraukia pistoletą. Du šūviai – jai ir sau. Įrodymas, kad gerklė reikalauja aukos. Nepatiko L. Visconti filmas „Šeimos portretas interjere“. Man nepatinka turtingi žmonės, kurie nežino, kas yra gerklė. Nuobodžiaujantys turtuoliai. Kenčiantys? Kiek yra turtingų menininkų? Nepažįstu tokių.
Esate parašęs nemažai laiškų mylimosioms. Dalis jų – knygoje „Noveletės“. Koks malonumas rašyti laišką mylimajai?
Laiškais galima pasakyti tai, ko nepasakysi žodžiu. Arba ko neišdrįsi pasakyti, gėdysies. Jeigu nieko nebesigėdiji, tada gali nusišauti. Be to, rašiau būdamas nelaisvėje – kariuomenėje.
Rašėte ir būdamas laisvėje, gal tik meilės nelaisvėje, – turiu galvoje 52 Viktoro Gerulaičio laiškus mylimajai. Ar juos kada nors publikuosite?
Gal laiškai buvo mano pseudoliteratūriniai bandymai, gal dėl to ir pamėgau rašyti? Noveletės – dvidešimtmečio rašinėliai. Dabar niekas taip neberašo. Jose pilna to praėjusio laiko, niekada nebuvusio mano. Kai sensti ir tikrai esi vienas, nebenori remontuoti buto, keisti užuolaidų, toršerų, baldų, jie apšiurę, bet tau jauku tarp tų senų praeitį menančių daiktų. O taip gyvenant ir atsiranda senstančių žmonių kvapas. Aš jį užuodžiu. Nieko nebereikia, nes nieko daugiau nebėra.
Kodėl nebėra? Niekas nežino, kas dar laukia.
Manęs laukia tik mirtis.
Mirtis laukia visų, bet iki jos – daug žingsnių, gyvenimas gali iškrėsti smagių netikėtumų.
Gali.
Kadaise iš meilės gėrėte nagų laką ir odekoloną, svilinote odą cigaretėmis, ant kaklo kabinotės mamos karolius... Ką dabar galėtumėte nuveikti iš meilės, net jei tai būtų nepažįstamoji?
Visų vyrų išsidirbinėjimai, pradedant šedevrų kūrimu ir baigiant karoliais ant kaklo, yra iš vienatvės, iš noro patraukti moters dėmesį. Mes viską darome tik dėl jūsų. Labai gali būti, kad, stengdamiesi įsiteikti, kai ką ir nuveikiame. Ir geriausia, kai ta moteris ne konkreti, o įsivaizduojama. L. van Beethovenas turėjo tolimą mylimąją, A. Blokas rašė nepažįstamajai. Vizija, sudaryta iš kažko. Tai gali būti migla, Žalieji ežerai rudenį su aukštyn apverstomis valtimis. Bet visa tai – rūkai, miglos, asfaltai, horizontai, elektros vielos, autobusas, kai sėdi ant paskutinės sėdynės, nes ten šilta, o tu esi vienas rudenį sumautame kelyje, – slepia moteriškumą. Tai siekiamybė, trokštamo švelnumo įsikūnijimas.
Kaip daugelis, esu kiaurą naktį stovėjęs po balkonu, kad nors akies krašteliu pamatyčiau lange siluetą. Dabar? Nieko nebegalėčiau nuveikti. Perfrazuosiu Romainą Gary: „Aš griebiuosi jos kaip plūduro, norėčiau, kad ji būtų man atsidavusi, į mane žvelgtų šiek tiek vergiškai, elgtųsi nuoširdžiai, ir aš galėčiau ją globoti. Nuo vaikystės norėjau globoti kokią nors miegančią princesę ar vargšę našlaitę. Bet... norėdamas ją globoti, aš meluoju, nes iš tikrųjų noriu, kad ji mane globotų.“ Man taip pat visą gyvenimą norėjosi globoti, bet reikia būti stipriam, kad galėtum tai daryti. Nieko aš niekada neglobojau, tik norėjau. Deja.
Sakėte, kad gyvenimas įgyja prasmę tik šalia mylimo žmogaus. O kai jo nėra?
Tada gyvenimas yra vargas. Tada nebesinori keisti baldų, užuolaidų, toršero. Nemanau, kad pasaulyje yra kas nors tikresnio už vienatvę. Galime būti ne vieni, bet vis tiek vieniši. Tikiu Platono androgenais, tuo, kad kadaise žmogus buvo dvilytis, nepaprastai galingas. Išsigando dievai, kad jis užkariaus Olimpą, perkirto per pusę, ir tos pusės išsilakstė po visą pasaulį. Dabar ieško viena kitos visą gyvenimą. Kartais atrodo, kad sutinka. Net susituokia, vaikų susilaukia, o tada supranta, kad šalia esantis žmogus – ne ta pusė. Kokia apmaudi klaida! Vieni, ačiū Dievui, sugeba išsiskirti, kiti, nuodydami savo vaikus, gyvena iki smerčiaus... Man ši legenda jaunystėje padarė didelį įspūdį, dėl to vienatvė ir kabo mėnulio šviesoj.
Bet juk Jums po didelių klajonių ir šėlionių pavyko sutikti būsimą žmoną. Buvo graži idilė – nuostabi sodyba Šilutės rajone, balta staltiese dengtas stalas žydinčiame vyšnių sode, porceliano indai, suderintas pianinas...
Po visų tavo audrelių, Gerulaiti, – ramybės oazė, šansas gyvenimą pradėti iš naujo?! Ar vieną gražią dieną nepasirodė, kad visa tai – melas?
Nebijote prisipažinti, kad Jūsų gyvenimo mokytoja buvo moteris, o ne koks nors profesorius. Ko Jus išmokė dailiosios lyties atstovės?
Išmokė nebijoti nusirengti, nebijoti verkti, atvirai sakyti tiesą, parodyti, koks sentimentalus esi. Išmokė būti savimi. Nors esu baisus žvėris, bet gal išmokė pagarbos. Meilė be pagarbos – niekalas.
„O vyrai narsieji, kartu su manim / Tiek iškentėję nelaimių, nuplaukit vynu savo gėlą – / Rytoj vėlei leisimės jūron bekraštėn.“ (Horacijus, „Giesmės“) Buvote atsižegnojęs taurelės. Kaip dabar dėl taurės vyno?
Esu girtuoklis, bet ne alkoholikas. Viena taurė man nieko nereiškia. Tik kalbant apie mylimąją šalia žodžio „mylimoji“ pasakyti baisųjį „degtinė“ – na, netinka. Estetika ne ta.
Jūsų tekstai alsuoja liūdesiu: „Bet štai tu sugėrei mano šviesą ir išėjai. Ir visa mano šviesa apleido mane.“
Būsenos, pažįstamos kiekvienam, argi ne taip?
Poezijoje yra gerokai aistringesnių meilės scenų nei gyvenime. Vergilijaus eilių Venera kur kas labiau gundanti nei visiškai nuoga karštų glamonių geidžianti gyvoji.
Geras pastebėjimas. Tikroji meilė tėra vaizduotės padarinys, pramanas, iliuzija. Nežinau, gal ir žvėrys turi vaizduotę, bet žmogiškoji – galingas daiktas! E. M. Remarque‘as sakė: „Žmogus be meilės – tik atostogaujantis lavonas.“ Žmogus be vaizduotės – taip pat. Savo mylimajai tu atveri dangų, tokius dalykus, apie kuriuos ji nėra girdėjusi, nes tavo vaizduotė bujoja. Tada ir eina vienas paskui kitą į pasaulio kraštą, ir nesvarbu tėvai, šeima, visuomenė, moralė. Be vaizduotės nueisi į knaipę ir į lovą. Viskas. Dar – į santuokų rūmus, cholera jasna. Reikia visiškai neturėti vaizduotės, kad tuoktumeis.
Žinau, kad mėgaujatės knygomis.
Ką ten mėgaujuosi, skaitau. Detektyvus. Aš, kaip ir mano duktė, viską perskaitėme paauglystėje. Kadangi esu tuščias ir bukas, neturiu savo minčių, bet esu vampyras (kuo daugiau studentų, tuo labiau pasikraunu, matydamas gausią publiką pražystu), nuo aštuoniolikos metų iš knygų rašausi patikusias mintis. Net detektyvus skaitau laikydamas pieštuką. Prisikrovęs svetimų minčių atrodau protingas. Viskas yra blefas. Bet mano mylimoji pasakė: „Nepamiršk, kad yra toks posakis: „Mintis šovė į galvą.“ Tai žinok, kad ji tau tikrai šovė. Ir jeigu staiga išsigąsti, kad mintis yra ne tavo, jeigu ji tau šovė, tai ta mintis yra ir to kito, ir tavo.“
Jei būtų leista save nutašyti pagal savo skonį, į kokią formą norėtumėte įsisprausti?
Atbėga jaunuolis pas graborių: „Norėčiau karstą užsisakyti. Bet norėčiau stačiakampio.“ – „Gerai, ateik rytoj.“ Po penkių minučių grįžta: „Žinot, aš persigalvojau. Ar galima trapecijos formos?“ Dar po penkių minučių: „Žinot, aš persigalvojau. Ar galit trikampio formos?“ – „Tu ką, durnius?“ – „Taip, o ką?“ Štai taip galiu jums atsakyti apie formą, į kurią norėčiau įsisprausti. Mano trumpiausias eilėraštis toks ir yra: „Tu mane myli? Taip, o ką?“
Atsimenu ir kitas Jūsų eilutes: „Man nereikia moters. Man reikia merginos, kuri pasikorė man dar negimus.“ Ar šiuo metu Jūsų tyko pavojus ką nors prarasti?
Dukrą. Bijau ją prarasti visaip, net fiziškai. Nes buvo pasakyta: „Važiuoju į Pietų žemę ir nebegrįšiu.“ Po ilgų pokalbių pažadėjo: „Na, gerai, pusę metų dar nepriimsiu radikalaus sprendimo.“ Tuo metu, pats būdamas frustracinės būklės, turėjau su ja visaip kalbėtis elektroniniais laiškais, kad grįžtų blaivus protas.
Viso mano gyvenimo forma yra princo, kuris išgelbėja našlaitę. Būdamas vaikas ir paauglys, prieš užmigdamas nusisukęs į sieną matydavau tokią fantaziją: lyjant prie vartų pasibeldžia suvargusi našlaitė, priimu ją, puoselėju ir padarau laimingą. Troškimas globoti. Suaugęs užrašiau vaizdinį, kad grįžtu iš kažkur automobiliu, vakarėja, išbėga į kelią tokia boružėta suknelė, stabdo mane, sustoju, įlipa simpatiška kaimo bibliotekininkė. O aš – galingas, Vilniaus centre turiu kelis viešbučius. Ir niekada neprieinu iki jokių lovų. Tai va, norėčiau turėti gražaus ir stipraus vyro formą bei esmę.
Niekada iki jokių lovų... Savo veikale „Virility“ sakote, kad „Ieva buvo patelė, kūniška motina, žemiška žindyvė“. Motinystė sugadina mylimosios įvaizdį?
Nė velnio nesugadina. Vieną kartą įniršti ir pasakai: „Bet kuri moteris pirmiausia yra patelė.“ Tai – gryna tiesa, bet apie mylimąją kaip apie patelę niekada negalvoji. Tyčia siekiau provokuoti tekstu.
Be jau minėtų knygų, parašėte šias: „Muzikos stilių raiška: istorinė apybraiža“, „Juozas Domarkas. Orkestro byla“, „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau“, „Kupė su Johannu Straussu“. Svarstėte rašyti romaną „Reanimacijoje su savimi.“ Rašote?
Parašysiu „Perone su Alfredu Šnitke“ ir leisiuosi į „Reanimaciją su savimi“. Dabar rašau romaną „Romantizmo epochos fosilijos liudijimai“. Tai – mano asmeniniai liudijimai. Aš, gimęs 1813 metais Karaliaučiuje, važinėju Vienoje, Paryžiuje tramvajais, susitinku su XIX amžiaus man patinkančiais kompozitoriais, rašytojais, dailininkais. Viena vertus, romanas autobiografinis, kita vertus, – iš vaizduotės, perskaitytų knygų. Rašymas – mano malonusis paralelinis gyvenimas.
Nuostabiausias Sokrato bruožas, kad jis, jau būdamas senas, rado laiko mokytis šokti ir groti muzikos instrumentais, jodinėti su vaikais mediniais arkliukais ir nemanė, kad tas laikas leidžiamas vėjais. Ko dar iš Jūsų tikėtis?
Tai va, 70-mečio proga driokstelėsiu romaną, o paskui būsiu reanimacijoje su savimi (juokiasi). Mano romanas prasideda taip: „Pasaulio niekad nemylėjau, ir mylimas aš niekad nebuvau. Skaičiau, mokiausi, baigiau, o kas iš to? Pažinau (...), o kas iš to? Mylėjau (...), o kas iš to?“
Tikinote, kad Jūsų meilės limitai neišsenkami. Laukiate naujo meilės žaibo?
Oi, kaip laukiu! O kas nelaukia? Kol kvėpuoju, tikiuosi.
