Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Videomenininkė Emilija Škarnulytė ne kartą rizikavo asmeniniu saugumu: man patiktų būti karo žurnaliste

Videomenininkė Emilija Škarnulytė (30 m.) pasaulį išmaišė ne gražių poilsio kampelių ieškodama, o plėtodama savo aštrius kūrybinius projektus. Dėl neįmanomo kadro ji ne kartą rizikavo asmeniniu saugumu – filmuodama karinėse Izraelio bazėse buvo „apšaudyta“ lazeriu, už poliarinio rato esančioje NASA‘os stotyje įamžindama juodųjų skylių žybsnius vos nenuslydo nuo kosminio teleskopo antenos, buvo užrakinta gamyklos Pietų Korėjoje požemiuose...

Skanaudama ledus prie Vilnelės, Emilija atsidaro didžiulę kuprinę, išsiima kompiuterį ir pradeda gaudyti interneto ryšį. Į klausimus atsako kartodama tą patį refreną: „Reikėtų ilgai pasakoti, verčiau parodysiu.“ Klajoklės kuprinėje, regis, telpa visas jos nomadiškas pastarojo dešimtmečio gyvenimas. Trikojai, kameros, juostos, kita brangi aparatūra... Tik drabužių čia nerasi.


Šiandien – Vilniuje, rytoj – kitoje Žemės pusėje


Emilijos kūrybiniai maršrutai užima kvapą. „Kartais per trumpą laiką man tenka apkeliauti kelias klimato zonas. Sausį iš Peru, iš 30 laipsnių karščio, skridau į Norvegiją, į Trumsę, čia spaudė 20 laipsnių šaltukas. Prieš pusantro mėnesio važiavau iš Vilniaus į Izraelį, penkias dienas filmavau prie Negyvosios jūros, – pasakoja Trumsėje ir Berlyne gyvenanti kūrėja. – Tada keliavau į JAV, Teksaso valstiją, – Marfos miestelyje esančioje galerijoje „Balroom Marfa“, vienoje įspūdingiausių šiuolaikinio meno erdvių, pristačiau videoinstaliaciją „Sirenomelia“. Paskui vykau į Naująją Meksiką pažiūrėti lietuvių menininkės Aleksandros Kašubos suprojektuotų namų. Iš ten – į Pietų Korėją, Pusano trumpametražių filmų festivalį (Busan International Short Film Festival; BISFF). Čia įvyko mano filmo „Sirenomelia“ premjera. Vėliau patraukiau į Berlyną – meno centre ACUD surengiau savo eksperimentinės vokalo muzikos koncertą-performansą. Rytoj skrendu į Berlyną, paskui – į Londoną, dar vėliau – į Rygos bienalę, ten pristatysiu savo filmą „Veidrodinė materija“, tada laukia koncertai Londone ir Islandijoje... Per šiuos ir ateinančius metus ketinu sukurti ilgametražį filmą „Kapinynas“. Viena iš lokacijų – išmontuojama Ignalinos atominė elektrinė. Filmas bus tarsi archeologinė ekspedicija į paprastam žmogui neprieinamas vietas – į uždarytus tuščius branduolinius reaktorius, tebepulsuojančias geotermines jėgaines, įšalusius naftos terminalus.“


Norvegijoje, Spitsbergeno saloje, stovinti šalies Geodezijos instituto radijo teleskopo antena. Į ją įsilipusi E. Škarnulytė filmavo save – tarsi mažą skruzdėliuką didžiulėje lėkštėje
Norvegijoje, Spitsbergeno saloje, stovinti šalies Geodezijos instituto radijo teleskopo antena. Į ją įsilipusi E. Škarnulytė filmavo save – tarsi mažą skruzdėliuką didžiulėje lėkštėje
Asmeninio albumo nuotr.



Intensyviu tempu Emilija gyvena jau dešimt metų. Jeigu ne meno stigma, ekstremalių pojūčių nevengianti, kartais specialiai jų ieškanti E. Škarnulytė mielai dirbtų karo korespondente arba žurnalo „National Geographic“ komandoje. Menininkė pati susiplanuoja, kur ir ką filmuos, pati rūpinasi leidimais (kartais tai užtrunka kelerius metus), lėktuvų bilietais, apgyvendinimu ne tik civilizuotuose miestuose, bet ir Amazonės džiunglėse, Indijos dykumoje ar Šiaurės ašigalyje. Mergina tikisi kada nors apie savo kūrybinę patirtį parašyti knygą.


Nomadės bacila – per Joną Meką


Šešiolikmetė Emilija, vasarą su mama atostogaudama Nidoje, perskaitė Jono Meko poezijos knygą. Eilėraščiai palietė mergaitės širdį. „Tik dabar suprantu kad nėra atsakymų nei klausimų tik dabar suprantu kad gyvenimas yra be krantų tik dabar suprantu kad ne kraujo judėjimas skiria mus nuo daiktų tik dabar suprantu kad meilė skiria mus nuo daiktų“, – skaitydama šiuos poeto žodžius pasijuto įkvėpta, ir lyg žaibas trenkė mintis – privalo su šiuo menininku susitikti. Vilčių, kad J. Mekas atbildės į Lietuvą, Emilija neturėjo, bet netrukus sužinojo – Paryžiuje, eksperimentinio kino galerijoje „The Film Gallery“, vyks jo knygos pristatymas ir paroda.


Su keliomis Vilniaus dailės akademijos studentėmis paauglė mikliai išsiruošė į kelią ir autostopu per dvi dienas pasiekė Paryžių. „Niekada nebuvo taip, kad neturėčiau pinigų ir dėl to negalėčiau keliauti. Jei užsibrėžiu įgyvendinti projektą, nukaksiu ten, kur reikia, kad ir su penkiais eurais kišenėje, – juokiasi menininkė, kurianti poetine gelme ir įtaigiais vaizdiniais užburiančius filmus. – Galiu teigti, kad kūrybinių kelionių bacila mane užkrėtė J. Mekas, nes anksti patyriau, kaip šaunu keliauti turint įdomų tikslą, be to, sužavėjo eksperimentinio kino idėja.“


Tada Emilija Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi grafikos, o vėliau šios specialybės studijuoti pasuko į Vilniaus dailės akademiją. Po metų panoro mokytis skulptūros, bet biurokratinė kebeknė kėlė per daug rūpesčių. Emilija puikiai kalbėjo itališkai, tad nuvyko į Milaną, įstojo į Breros vaizduojamojo meno akademiją (Accademia di Belle Arti di Brera) ir baigė skulptūros bakalauro studijas. Italijoje mergina sukūrė ir savo pirmąjį filmą „Limbinė sistema“ („Limbic systems“, 2009 m.), už jį įvertinta nacionaliniu Italijos dailės apdovanojimu.


Meno rezidencijų sezonas


Po studijų E. Škarnulytė ėmė teikti paraiškas į įvairias rezidencijas ir gyventi kelionių ritmu. Vienoje iš paskutinių – Berlyne esančioje „Kunstlerhaus Bethanien“ – ir to paties pavadinimo galerijoje menininkė surengė personalinę parodą „Veidrodinė materija“ (angl. k. „Mirror Matter“). Emilija sako, kad jos meninis stilius pradėjo formuotis rezidencijose Azijoje – Pietų Korėjoje ir Filipinuose: „Supratau, kad kinas yra paskutinis mano atradimas, ši raiškos forma apima viską, tarp to – ir skulptūrinius aspektus, muziką.“ Pietų Korėjoje kai kurie „atradimai“ menininkę net šokiravo. Vienas jų – kad dėl sparčios pramonės plėtros čia dingsta miestai. „Griauna senovinius rajonėlius ir tiesia greitkelius. Dokumentavau neslopstantį žmogaus godumą. Šiuolaikiniai Pietų Korėjos menininkai išreiškia nuoskaudą dėl nykstančios kultūros, savo tradicijas besistengiančių išsaugoti bendruomenių. Tarsi protestuodami gyventojai tiesiog gatvėje, šalia verslo biurų, augina pipirus, juos džiovina, ant stogų fermentuoja, gamina kimčius (kimchi) – tradicinius fermentuotų daržovių užkandžius.


Iš E. Škarnulytės parodos „Veidrodinė materija“
Iš E. Škarnulytės parodos „Veidrodinė materija“
Asmeninio albumo nuotr.



Su korėjiečiais sunku susikalbėti angliškai, gatvių, parduotuvių, įstaigų pavadinimai – tik korėjiečių kalba, tad daugiau galimybių interpretuoti, vaikštai viena, stebi. Meno rezidencijoje, kai norėdavau imti interviu, sužinoti iš Šiaurės Korėjos pabėgusių žmonių istorijas, padėdavo vertėja. Vietiniai labai draugiški, šilti. Jautiesi dvejopai: lyg ir izoliuota, bet – dėmesio centre. Pietų Korėjoje menas gausiai finansuojamas, yra daug besiplečiančių meno institucijų. Nuvykusi ten po aštuonerių metų pamačiau dar daugiau muziejų, rezidencijų. Dabar kino festivaliuose stebima didelė įtakingų filmų režisierių iš Pietų Korėjos, Filipinų, Indonezijos banga. Filipinuose kiekvienas puikiai kalba angliškai, jautiesi saugiai, gyventojai pozityvūs. Rezidencijoje sukūriau filmus „38-oji šiaurės horizontalė“ (2010 m.) ir „Songdo“ (2013 m.).“


Už poliarinio rato


Būdama Azijoje, Emilija nusprendė dar pasimokyti ir pasirinko šiuolaikinio meno magistrantūros studijas Trumsės universitete. Ši aukštoji mokykla yra šiauriausia pasaulyje – 400 km į šiaurę nuo poliarinio rato – ir mažiausia. „Mūsų buvo 30 studentų: 4 magistrantai, kiti – bakalaurantai, – prisimena Emilija. – Per ekspedicijas tyrinėjome elnių augintojų samių žemes, gyvenseną. Tai siejosi su mano kūrybiniais interesais – fiksuoti utopinį peizažą. Trumsėje ir groti pradėjau, subūriau studentų grupę. Koncertavome Brazilijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Sielos džiaugsmas.

Trumsė vadinama Šiaurės Paryžiumi. Tai stiprus kultūros centras, gera elektroninės muzikos scena, mieste vyksta vienas didžiausių Norvegijoje kino ir teatro festivalių. Salą supa golfo srovė, tad nėra labai šalta. Šešis mėnesius šviečia saulė, šešis – gūdi naktis. Pamaniau, kad čia labai tinka įkurti poliarinę kinematografinę laboratoriją, nes pusę metų gali filmuoti ir tiek pat laiko ryškinti juostas.“


Dabar į savo pačios laboratoriją „Polar Film Lab“ moteris kviečia režisierius rodyti filmų, organizuoja kūrybines dirbtuves. „Kur tik koją įkeliu, ten ką nors nuveikiu, – juokiasi gaudydama lekiojančius pienių pūkelius. – Kol studijavau, filmavau Norvegijos ir Švedijos anglies bei geležies kasyklas, Amerikoje – urano kasyklą. Utopiniai peizažai. Kirunos (Kiruna) kasykla Švedijoje... Nusileidau į 1300 metrų gylį. Toje gelmėje yra kino teatras ir restoranas. Filmą apie kasyklas kuriu penkerius metus. Baisiausia, kad kasyklose naudojami itin stiprūs uolienas minkštinantys chemikalai, dinamitas. Tai patenka į ežerus, užteršia vandenį. Pavyzdžiui, Šiaurės Norvegijoje dėl užteršto vandens krinta elniai, vietiniai turi didelių sveikatos bėdų, o kasyklos toliau plečiamos. Kai kurias jau reikia uždaryti – tuščios ertmės kada nors pasiglemš visa, kas yra virš jų.“


Žmogaus padaryti Žemės randai


Pagrindinė E. Škarnulytės filmų tema – žmogaus invazija į gamtą. Menininkė mąsto apie geologinį Žemės laiką ir žmogaus egzistencijos laikinumą. Žmogus iš esmės keičia Žemės geologinę formaciją. „Stebiu peizažą ir žmogaus veiksmus – atominę elektrinę, kasyklas, atominių povandeninių laivų bazes... Tai – žmogaus palikti Žemės randai, jie niekada neišnyks, – apgailestauja kūrėja. – Nuo vaikystės domėjausi geologija ir archeologija. Mane domina uolienos. Kai buvau Šiaurės ašigalyje, radau fosilizuotų palmių kamienų. Vau! Savo akimis gali pamatyti ir suprasti, kad ašigalyje, prieš išnykstant dinozaurams, buvo tropikai. Išvydusi tirpstantį ledyną ir fosilizuotus palmių kamienus supratau, koks trapus yra žmogaus laikas. Žemė pasikeitė daug kartų ir prisitaikė. Dinozaurai išnyko, o žmogus...


Žmogaus poveikis Žemės cheminiams procesams ir klimatui turi įtakos geologinių epochų kaitai – holoceną pakeitė naujas periodas antropocenas. Žmogaus veikla pastaruoju geologiniu periodu yra pagrindinė Žemę keičianti jėga. Tirpsta ledynai, kyla vandens lygis, nyksta gyvūnų rūšys. Šias universalias geopolitines problemas lemia mums nematomos kapitalistinės mikrostruktūros. Aš savo filmuose, analizuodama žmogaus veiklą, noriu atskleisti tas slaptas struktūras, paversti jas matoma istorija, paskatinti pilietinį pastabumą. Mano darbai tiriamieji, todėl filmuoti ruošiuosi mažiausiai dvejus metus. Jei negaunu leidimo, laužau taisykles – einu iš kitos pusės. Lyg archeologė tyrinėju dabartinį pasaulį ir kuriu jo tolesnio likimo scenarijų.“


Povandeninių atominių laivų bazės „Olavsvern“ (Norvegija) prieigos
Povandeninių atominių laivų bazės „Olavsvern“ (Norvegija) prieigos
Asmeninio albumo nuotr.



Emilija pripažįsta, kad ją traukia vadinamosios įtampos zonos – Šiaurės ir Pietų Korėjos, Amerikos ir Meksikos pasieniai, Izraelis, bet yra sukūrusi ir švelnių darbų, tarkim, Lietuvoje gimę fotografijų serija ir filmas „Dingusio miesto slėnis“ atveria erdves nuo Raigardo šlaito. „Norėdama juos sukurti ėjau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio takais pagal jo dienoraščius. Mano tėtis yra iš Dzūkijos, tad dar vasarodama pas močiutę Aldoną (apie per Černobylio atominės elektrinės avariją regėjimo netekusią savo močiutę E. Škarnulytė yra sukūrusi jaudinamą filmą „Aldona“, – aut. past.) matydavau į slėnį besileidžiantį rūką, klausydavausi legendų apie tai, kaip žmonėms lėbaujant prasmego legendinis Raigardo miestas. Kurdama „Dingusio miesto slėnį“ norėjau prisiliesti prie mito, kita vertus, šis slėnis yra labiausiai Lietuvoje smengantis geologinis landšaftas.“


Undinė torpeda


Bene visų E. Škarnulytės filmų herojai – įvairūs moksliniai objektai. O štai juostos „Sirenomelia“ herojė undinė pati yra kūrėja. Moteris torpeda, postžmogus, išgyvenęs kataklizmus ir sugebėjęs prisitaikyti prie naujų sąlygų. Arba Atlantidos metafora. Emilija šią juostą filmavo slaptoje šaltojo karo metais veikusioje povandeninių atominių laivų bazėje „Olavsvern“, esančioje Norvegijoje, šalia mažo Ramfjordo (Ramfjord) miestelio. 25 000 m2 tunelyje švartavosi amerikiečių ir britų povandeniniai laivai. „Kai pamačiau tunelį, persmelkė prisiminimai apie šaltojo karo tarp Rytų ir Vakarų legendas. Man reikėjo mitologinio personažo – tarsi gido. Nusprendžiau pati atlikti undinės vaidmenį. Kad galėčiau plaukti su specialia uodega, plonyčiu kostiumu, beveik nuoga, be akvalango, Lietuvoje treniravausi metus. Pamenu, skambinu į Lazdynų baseiną, treneriui sakau: „Laba diena, sumaniau projektą, man reikia per kelis mėnesius išmokti plaukti su vientisu plaukmeniu – undinės uodega, nekvėpuojant, savotiškos apnėjos būsenos, be šildančio kostiumo ir be deguonies. Plauksiu už poliarinio rato esančioje povandeninių laivų bazėje.“ Girdžiu: „Viso gero.“


Pamanė, kad esu išprotėjusi, bet aš atkakli. Susitikome, pradėjome treniruotis. Norvegijoje įstojau į „ruonių“ klubą, penktadieniais su užsigrūdinusiais norvegais plaukiodavau šaltame vandenyje. O povandeniniuose tuneliuose buvo labai baisu. Operatorius plaukė su deguonies balionu ir aparatūra. Aš – nekvėpuodama yriausi intervalais. Du asistentai stebėjo, kad nebūtų hipotermijos, nesustotų širdis nuo šalčio, nes vandens temperatūra – 4 laipsniai. Dvylikos metrų aukščio vartai, pro kuriuos įplaukdavo povandeniniai laivai, naujų rūšių augalai, po vandeniu želiantys grybai, nuodingosios medūzos – viskas praplaukia undinei pro akis. Šie „nuostabūs peizažai“ yra jos – ne trapios blondinės, o stiprios moters-undinės, tarsi torpedos, išgyventi prisitaikiusio hibrido – sielos maistas.“

Emilija juokiasi, kad tėvai, išgirdę apie naują vis labiau iš kojų verčiantį beprotišką projektą, tarsteli: „Gal galėjai normalų darbą susirasti, tarkim, odontologės?“


Kadras iš E. Škarnulytės filmo „Sirenomelia“
Kadras iš E. Škarnulytės filmo „Sirenomelia“
Asmeninio albumo nuotr.



Su šautuvu ant peties


Emilijos neretai klausiama, kiek asistentų ji turi. Moteris tikina keliaujanti apdairiai, tarkim, pavojinguose Brazilijos ar Puerto Riko rajonuose naktį nevaikštanti. Neseniai Naujajame Orleane vidury dienos girdėjo šūvius. „Nesaugių situacijų neišvengsi. Vis dėlto mano noras nufilmuoti yra didesnis už baimę. Močiutė Aldona meldžiasi, kažkas man padeda. Izraelyje leidosi malūnsparniai, į mane šaudė lazeriu. Maniau – mirsiu, bet tik veidą nuskenavo ir nuskrido. Neseniai Peru, per Amazonės džiungles, keliavau viena – su kuprine ir visa brangia aparatūra. Kai upinio laivo kapitoną paprašiau sustoti vidury džiunglių ir mane išlaipinti, žmonės žiūrėjo keistai. Išlaipino. Pirmas žingsnis – truputį baisu, nedrąsu, kuprinė sunki, karšta, silpna, puola maliariją platinantys uodai. Radau vietinių gyventojų, apsistojau. Geranoriškais žmonėmis galima pasitikėti. Valgiau kartu su jais. Po to, kai Meksikoje, Gvatemaloje, Salvadore buvau apsinuodijusi, visur tempiuosi savo vandens.


Kai susiruošiau filmuoti Šiaurės ašigalyje, vos iškurnėjau iš laivo, iškart turėjau išmokti šaudyti. Tada ant peties užkabino Antrojo pasaulinio karo ginklą su didžiulėmis kulkomis – jei reikėtų stoti akis į akį su baltąja meška. Gyvenau mokslininkų stotyje, bendravimas su jais mane įkvėpė, bet... kai pirmą kartą atsidūriau prie tirpstančių ledynų, apsiverkiau. Girdi verdantį, burbuliuojantį vandenį, vietiniai nerimauja, kad ledyno liežuvis pasislinko, baigia išnykti.“


Videofilmų kūrėjos aistros


E. Škarnulytė sako, kad didžiosios jos aistros, be geologijos, yra istorija, ypač šaltojo karo periodas, kosmosas ir observatorijos. Dėl to ypatinga patirtis buvo filmuoti Teksase (JAV) esančioje McDonaldo observatorijoje, ten yra vienas didžiausių optinių teleskopų pasaulyje, taip pat – Norvegijoje, Špicbergeno (Spitsbergen) saloje, stovinčio šalies geodezijos instituto radijo teleskopo antenoje. „Sėdžiu viduje antenos, ji sukasi, aš galiu nuslysti ir nučiuožti... Juokingiausia, kad neturėdama holivudinio biudžeto veltui gavau brangų helio balioną. Jo reikėjo kamerai pakabinti ir iš viršaus nufilmuoti vieną kadrą – mažytę save didžiulėje antenos lėkštėje, nes man įdomu fiksuoti mažą žmogų, skruzdėliuką, tada galvoju apie kitą Žemės laiką – geologinį.


Taigi nueinu į vokiečių stotį prašyti helio baliono. Jie man sako: „Ar tu juokauji? Nejau nežinai, koks brangus helis? Be to, mums italai jo skolingi.“ Pėdinu į italų stotį. O ten... nėra jokios struktūros, visi su pižamomis, kalba tik apie maistą, kapučiną ir espresą. Kažkaip sugeba iki Šiaurės ašigalio iš savo namų – Apulijos ar Sicilijos – atsigabenti limončelo, tunų, alyvuogių... Viskas viename – ledynų planktono pavyzdžiai ir makaronai su tunais. Klausiu: „Galima helio pasiskolinti?“ Sako: „Imk, kiek tik nori, tai – tik dujos.“ Žmonės man padeda. Šiaurės ašigalyje svajojau iš malūnsparnio nufilmuoti anglies ir geležies kasyklas. Prašiau savivaldybės paremti skrydį. Brangu, atsakymas buvo neigiamas. Bare sutikau lėktuvo įgulos narius, jie mielai sutiko paskraidinti.“


Emilija Škarnulytė
Emilija Škarnulytė
MOTERIS / M. Penkutės nuotr.



Perduoti žinutę


„Ne parodos man teikia satisfakciją, – tikina Emilija, paklausta apie kūrybinio darbo džiaugsmą. – Smagu būna, kai pavyksta nufilmuoti neįmanomą kadrą. Daug džiaugsmo teikia filmų rodymas tam tikroms žmonių grupėms. Pavyzdžiui, Indijoje gyvenau Taro dykumoje, vietiniai ten niekada nebuvo matę užsieniečio, angliškai nekalba, neturi interneto, mobiliųjų telefonų, – niekas nesikeičia tūkstančius metų. Moterys su šydais, laksto ožkos, kur pažvelgsi – smėlynai. Važiavau ten kurti filmo. Vieną naktį ištempiau paklodę ir, naudodamasi saulės baterijomis, rodžiau filmą „Aldona“. Visi gyventojai viskuo labai domėjosi, atpažino situacijas. Jei filmas žmones sujaudina, vadinasi, perdaviau tam tikrą žinutę.


Man patiktų būti karo žurnaliste, bet pasirinkau ne dokumentuoti, o parodyti mūsų žemės piktžaizdes, kurias patys sukūrėme. Nėra nieko nauja po saule. Vaikštome prie Egipto piramidžių, kuriame mitus, klausiame savęs, ką žmonės čia veikė. Tą patį įsivaizduoju įamžindama dalelių greitintuvus ir kitą Europos branduolinių mokslinių tyrimų centre (CERN) Ženevoje stovinčią įrangą. Jeigu visa tai ateities kartos atras po dešimties tūkstančių metų, turbūt taip pat stebėsis keistu radiniu. Žmogaus absurdas – nuolat trokšta ką nors išsirausti, pavyzdžiui, uraną, jį pagaminti toksišką ir... užkasti. Visas tas žmonijos godumo ciklas yra nesąmonė.“


Kūrybinė dosjė


Filmografija. „Limbinė sistema“ (2009 m.), „Aldona“ (2010 m.), „38-oji šiaurės horizontalė“ (2010 m.), „Songdo“ (2013 m.), „Tuščiavidurė žemė“ (2013 m.), „Sirenomelia“ (2017 m.).


Kūrybinės trajektorijos. E. Škarnulytės filmai rodyti daugelyje kino festivalių, tarp jų – Oberhauzeno, Edinburgo, San Paulo, taip pat šiuolaikinio meno renginiuose, tarp jų – Sankt Peterburge vykstančioje tarptautinėje Europos šiuolaikinio meno bienalėje „Manifesta 10“ (2014 m.), San Paulo bienalėje (2014 m.).


Įvertinimas. 2015 m. Osle E. Škarnulytei įteiktas Anne ir Jakobo Weidemannų apdovanojimas; 2016 m. – Jaunojo menininko apdovanojimas; 2017 m. Miunchene pelnė Kino meno projekto (Kino der Kunst Project) apdovanojimą; Norvegijoje laimėjo pagrindinę galerijos „Oslo Kunstforening“ ir DNB banko paramos fondo premiją.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?