Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Dizainerė Lilija Larionova: mano sėkmės paslaptis – labai paprasta

Lilija Larionova – viena žinomiausių Lietuvos dizainerių, neseniai kartu su Egidijumi Rainiu Vilniaus „Lofto“ patalpose pristačiusi savo 2018-2019 m. rudens – žiemos kolekciją. Prieš metus Kalėdų proga ji sulaukė antrojo vaiko šeimoje – sūnaus. Niekas negali paneigti, jog pastarieji dizainerės metai buvo tikrai kupini įvykių bei pokyčių. Tad nutarėme susitikti ir skirti laiko nuoširdžiam pokalbiui.

Kaip ir kada supratote, kad norite savo gyvenimą sieti su mada?

Tai tikrai nebuvo vaikystės svajonė. Kai buvau maža, nebuvau ta, kuri mėgo žaisti su lėlėmis, jų net neturėjau. Šis noras atėjo toks subrendęs. Mokydamasi tikriausiai 10-oje klasėje nesiejau savęs su mada, galbūt labiau su menais, nes pradėjau lankyti Simono Dacho dailės mokyklą Klaipėdoje.

Baigusi ją aš paskelbiau tėvams, kad stosiu į Dailės akademiją. Jie nesitikėjo tokio mano pareiškimo, tad jiems buvo lengvas šokas, nes mūsų šeimoje menininkų nėra. Artimieji labiau buvo linkę į tiksliuosius mokslus, tik mama studijavo floristiką, ir tai tikriausiai siejosi su menais. Aš domėjausi ir žavėjausi avangardu, taigi 1999 metais įstojau į mados specialybę ir man atrodė, jog tai yra yra kažkas naujo, įdomaus.

Asmeninio albumo nuotr.

Kaip atrodo mados dizainerio įprasta diena?

O! (nusijuokia) Ji tikrai nesiskiria nuo įprastų žmonių dienos. Vienintelis dalykas, ko man nereikia daryti – eiti į ofisą ir dirbti nuo 8 iki 17 val., dieną galiu susiplanuoti ir koreguoti pagal save.

Kaip dizainerė aš darau planus ne dienomis, o sezonais. Yra labai aktyvių bei mažiau aktyvių mėnesių, kai galima leisti sau išvažiuoti, pailsėti. Pavyzdžiui, po Naujųjų metų – sausio, vasario mėnesiais, kai baigiasi visos šventės, aš dažniausiai planuojuosi išvykti pakeliauti.

Mano laikas suskirstytas savaitėmis: vieną dieną skiriu audinių paieškoms, kitą – susitikimams su klientais, trečiąją dieną dirbu artėjančių renginių organizaciniais reikalais. Kartais būna dienų, kai viską susiplanuoju, bet nieko nespėju ir niekas nevyksta pagal planą. Nepavadinčiau to chaosu, paprasčiausiai kiekviena diena yra nauja diena.

Asmeninio albumo nuotr.

Kur semiatės įkvėpimo savo kūriniams?

Į šį klausimą niekada neturiu vienareikšmiško atsakymo. Įkvėpimas ateina pačiu netikėčiausiu laiku. Būna, kad reikia save prispausti, tarkime, kai atidėlioju kažkokią užduotį vien dėl to, kad ieškau įkvėpimo, o jis vis neateina. Tuomet mėginu save įsprausti į rėmus, pasidedu prieš save baltą popieriaus lapą ir pradedu rašyti, piešti. Mano nuomone, smegenims reikia duoti užduotį, juk kai neduodi, tai jos ir veikia kitomis kryptimis, nesusitelkdamos į prioritetinius darbus.

Jei atvirai, mūzomis nelabai tikiu. Mano tikėjimas pagrįstas loginiu mąstymu, darbu bei per tam tikrą laiką ateinančia patirtimi. Žinoma, pasitaiko, kad kažkas įkvepia iš aplinkos: įvaizdis gatvėje, kitoks, naujas, nematytas – tai gali būti peizažo spalvos, jos įkvepia naujos kolekcijos spalvoms.

Tai, žinoma, gali būti filmas arba muzika. Bet tai visada bus vaizdiniai ir jutiminiai dalykai, o aš kuriu konkrečius drabužius konkretiems žmonėms. Jie susiveda į formą, į detales, o po to vystosi į kolekciją. Ji negali būti padrika, turi būti kažkokia loginė sąsaja, užbaigtumas.

L. Griciaus nuotr.

Pirmas kūrinys, koks jis?

Na, galima sakyti, jog pirmų darbų buvo daug, tačiau pirmąjį tikrą darbą aš sukūriau dailės mokykloje. Tuomet bandėme sukurti kažką iš skirtingų medžiagų atraižų, nes tais laikais nebuvo tiek informacijos ir reikalingų priemonių kaip dabar.

Mano kaip kūrėjos atskaitos taškas buvo languotas švarkas. Jis buvo kreivas, šleivas, medžiagos „langai“ nesuėjo per jokius galus, tačiau tai buvo pirmasis savarankiškas kūrinys.

Tais metais, kai dėl didelių konkursų nepavyko įstoti į akademiją, lankiau pačius tikriausius siuvimo kursus. Švarką reikėjo pasiūti kaip ataskaitą, jog kursuose išmokome siūti. Žinoma, mano pagalbininkės buvo dėstytojos, taip bendromis jėgomis jį pasiuvome. Pamenu, mama man net nupirko Overloką, juk tai buvo rimtas reikalas.

Pasibaigus kursams švarką priglaudė mama, vėliau jis išvyko į vasarnamį. Jis tapo simboliu. Jei dabar jį rasčiau, nors man atrodo, kad jo jau nėra gyvųjų tarpe, greičiausiai įrėminčiau ir pasikabinčiau studijoje. Tai būtų priminimas, nuo ko viskas prasidėjo.

Asmeninio albumo nuotr.

2015 metais Senamiestyje įkūrėte savo vardo moteriškų ir vyriškų drabužių parduotuvę „LYLI by Lilija Larionova fashion store“, tai – sena Jūsų svajonė. Kokius pokyčius ji įnešė į Jūsų gyvenimą?

Mes buvome tarsi migrantai. Pačioje pradžioje buvome įsikūrę Savičiaus gatvėje 4. Tai buvo prieš 10 metų ir taip atsirado pirmasis butikas Vilniuje. Mes pasidarėme iškabą „Fashion Boutique“, o užėję žmonės klausdavo : „Kas yra tas fašion butikue?“. Niekas nežinojo, kas tai yra. Tačiau galiu pasakyti, jog mes laiku pagavome bangą, kai žmonės neįsivaizdavo, kas tai yra, todėl šioje srityje buvome pirmūnai. Kadangi nieko panašaus Lietuvoje nebuvo, galima sakyti, kad tai visai neegzistavo.

Negaliu sakyti, kad buvo dugnas, buvo tie 7+ dizaineriai, kurie kūrė savo kolekcijas, bet aš kalbu apie mūsų kartos žmones. Mes tiesiog išsinuomojom labai gražias patalpas, pradėjom kurti kolekcijas bei jas pardavinėti. Tose patalpose kūrėme ir gyvavome maždaug trejus metus, o tada pamąstę nusprendėme, jog reikia eiti į platesnes mases. Taip atsirado „4 boutique“ (Lilija Larionova, Egidijus Rainys, Kristina Kruopienytė, Egidijus Sidaras – aut.past.) prekybos centre Gedimino 9.

Tačiau tuo metu Lietuvoje buvo didžiulė ekonominė krizė, visi užsidarinėjo, o mes skelbėme apie savo pradžią. Laikau tai mūsų pliusu, bet tuo pačiu metu ir minusu, nes didžiajai krizei įsivažiavus bankrutavo prekybos centras, kuriame buvome įsikūrę. Todėl ir mes turėjome išeiti.

Nepaisant to, mums viskas sekėsi gerai, žinoma, klydom, ir patirtas klaidas reikėjo išgyventi savo pačių kailiu, tačiau visas mūsų tobulėjimas ir vyko per išmoktas pamokas. O mano pačios nuosava studija nuo 2014 metų pavasario buvo Klaipėdos gatvėje. Dabar mane galima rasti Šv. Stepono g.

Labai žavu, jog Jūsų požiūris į moterį skiriasi nuo standarto. Turiu omenyje, jog Jūsų kuriamas produktas tinka įvairios figūros tipo moteriai. Koks jūsų požiūris į liekno kūno kultą?

Tai klausimas, kuris buvo iškeltas Paryžiuje, Milane, visose su mada susijusiose sostinėse. Dabar jau yra atsisakoma tų standartų, kurie yra labai drastiški. Man pačiai gyvai teko matyti anoreksiją ar tam tikrus jos požymius modelių pasaulyje, ir tai nėra žavu.

Suprantu, jog pristatant drabužį ant podiumo labai svarbu lieknumas, nes tai paprasčiausiai atrodo geriau. Tie standartai nėra šiaip sau sugalvoti, tačiau visa tai pavirto į kultą. Žinoma, tai nėra masinis reiškinys, tačiau dauguma jaunų merginų nesupranta per didelio lieknumo ir jo rizikos savo sveikatai.

Imkime pavyzdį iš neseniai pasibaigusios Rygos mados savaitės. Viena mergina – modelis, buvo tokia liekna, kad buvo panaši į vaikščiojantį skeletą. Ir aš pagalvojau: Dieve, šiam žmogui tikrai reikia pagalbos. Ji tikriausiai vaikėsi to perdėto lieknumo, grožio, tačiau aš dėl to nepaėmiau jos į savo kolekcijos pristatymą.

Aš taip noriu parodyti, kad man nuoširdžiai rūpi, kad jaunos merginos, kurios planuoja ateityje užsiimti modelio darbu, suvoktų, kad tikrai nereikia perspausti. Be abejo, reikia laikytis tam tikrų reikalavimų, sporto režimo ar sveikos bei sureguliuotos mitybos plano, tačiau tai yra problema, apie kurią reikia kalbėti.

Savo klientėms aš kuriu įvairius drabužius. Nėra taip, jog orientuojuosi į vieną moterų tipą. Labai dažnai siuvame individualiai žmonėms, kurie neranda sau drabužių. Dažnai sakau, kad jei moteris mano, kad turi problemišką figūrą, tai nebūtinai reikia laikyti problema. Tai – kiekvienos moters individualūs figūros ypatumai.

Žinoma, pas mane yra drabužių, kurie tinka visiems. Laikau tai sėkme, kad atidirbau tokį modelį, tad jų turiu net keletą – išsimatavę visą parduotuvę, užsivelka vieną jų ir voilà!

Ar turite savo braižą?

Kai kuri kolekciją, niekada apie tai negalvoji. Bet iš klienčių, spaudos bei žmonių, kurie seka mano karjerą, labai dažnai išgirstu, jog aš turiu braižą. Į šį klausimą turėtų atsakyti žmonės iš šalies.

Kinta mada, kinta ir braižas, negalima stovėti vietoje ir kurti tą patį. Su kiekviena kolekcija norisi padaryti kažką naujo: įnešti naujų spalvų, siluetų, faktūrų. Nenoriu pasakyti, jog reikia šokiruoti ar labai nustebinti, bet tai turi būti nauja.

Kartais pasiimu senas idėjas, gimusias anksčiau ir jas transformuoju, bet kalbant apie bendrą braižą, jis išlieka, nes negali savęs priversti daryti kaip kažkas kitas. Svarbiausia dizaineriui yra išsikristalizuoti ir turėti stilių. Tuomet klientas ateina žinodamas, ko nori, jis nepasimetęs, jog vieną kolekciją darei vienaip, o kitą visiškai priešingai. Tad manau, kad laikui bėgant braižas natūraliai atsiranda.

Ar plėtojate savo kūrybos geografiją už Lietuvos ribų?

Atsakysiu į šį klausimą taip, jog dirbu šio tikslo link. Esu įsitikinusi, kad mūsų šiuolaikiniame pasaulyje, kalbant ne tik apie madą, bet apskritai, mes nebeturime kažkokių lokalių dalykų, na, nebent šakotis arba cepelinai (nusijuokia).

Mano nuomone, kalbant apie drabužį, meną ir kitus kultūrinius dalykus, mes nebeturime sienų. Sienos egzistuoja tik mūsų galvose, mes patys jas susikuriame. Tarkime, mano karta yra galbūt per vėlai gavusi galimybę išvažiuoti. Mūsų pradžia yra čia ir mes į tai įsikabinome. Tai nėra teisinga ir nebūtinai susiję su Lietuva ir, ginkdie, nesakau, kad čia yra blogai.

Lietuva yra maža rinka, dėl to man kaip dizainerei yra vidinis poreikis išeiti už ribų ir pasitikrinti, pirmiausia dėl savęs, ne dėl kažko kito. Todėl važiavau į Rygos mados savaitę, į Paryžiuje rengiamas parodas keletą metų. Tai – privaloma, tai – nesvarstytina. Svarbu važiuoti ir pamatyti kaip dirba kiti, nes kitaip ateis sąstingis. Tai vienareikšmiškai yra tobulėjimas.

Aš labai mėgstu sakyti, kad mada dizaineriui – it sportas. Visą laiką reikia būti formoje, tad kolekcijų pristatymus darome ne tam, kad parodytume savo puikybę, o dėl to, kad į savo darbą žiūrime profesionaliai. Tai kasmet arba kas sezoną pristatomos savo vizijos pristatymas. Nuolat reikia palaikyti mados formą, kitu atveju būsi pamirštas, neįdomus.

Kas Jūsų didžiausias pagalbininkas?

Didžiausias mano pagalbininkas – mano vyras. Jei ne jis, greičiausiai daugelio dalykų nebūčiau padariusi. Jis man gelbėja ne tik fizine, bet ir labai stipria moraline pagalba. Kartu būdami mes diskutuojame, kalbamės apie viską – meną, madą, verslą.

Tačiau negaliu išskirti vien tik moralinės pagalbos, nes fizinė pagalba taip pat labai svarbi. Mūsų veikloje daugelio dalykų negali planuoti. Mano atveju šeima yra stiprybė. Ir, žinoma, Egidijus Rainys, kuris padeda su kolekcijų pristatymais ar lokaliais mados reikalais.

Kaip pavyksta suderinti Liliją – dizainerę bei Liliją – mamą, žmoną?

Labai dažnai girdžių tą pasakymą „ aš nežinau kaip tu spėji“. Aš ir pati nežinau, bet dažniausiai suspėju. Ne viską, ne visada, tikrai nesu supermoteris, būna ir sunkių momentų. Kartais nukenčia viena ar kita pusė, bet kiek įmanoma stengiuosi išlaviruoti – daryti darbus kiek įmanoma geriau.

Mano charakteris toks, kad negaliu numesti nepadarytų darbų. Galbūt pasirinksiu mažiau miegoti, tačiau viską atliksiu gerai. Tuo metu, kai šeimoje atsirado mažas vaikas, miegoti visai pamiršau (šypteli). Kaip ir minėjau, turiu stiprią pagalbą iš šono, kurią labai vertinu, juk dabar toks etapas ir viską reikia priimti, viskas praeina.

VIENU ŽODŽIU

Jei turėtumėte galią teleportuotis į bet kurią pasaulio šalį, kokia vieta tai būtų? Italija
Gražiausia spalva? Pilka
Sūru, saldu, kartu ar rūgštu? Saldžiarūgščiai
Jūra ar ežeras? Jūra
Populiarioji muzika ar jazz‘as? Jazz‘as
Tradicijos ar naujovės? Naujovės
Atsisveikindama dažniausiai sakote? Čiao!

Lilijos Larionovos kolekcijos modeliai:

Arno Gedrio nuotr.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?