Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Indrė Trakimaitė: tėčio situacija man parodė, kad negalima atidėlioti gyvenimo

Visi žino, kad ekologiškiausia yra keliauti po savo šalį. Vietinio turizmo entuziastė ir aktyvi skatintoja Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė (40 m.) nemažai prisidėjo prie to, kad kasmet vis daugiau lietuvių savo šalį atranda iš naujo. Beje, atradimų netrūksta ir pačiai Indrei.

Indre, jau beveik trejus metus dirbate Valstybinio turizmo departamento Vietinio turizmo poskyrio vedėja, skatinate lietuvius keliauti po savo šalį. Įdomu, kur dažniausiai atostogaujate pati?

Mūsų šeima visas vasaras leidžia Lietuvoje. Net būna gaila, jei šiuo sezonu tenka vykti kur nors darbo reikalais, juk laikas, kai galime džiaugtis ypač puikiu oru savo šalyje, toks trumpas!..

Daugumoje šalių vasarą tiesiog per karšta. Atostogaujame paprastai Palangos pakraštyje – Kunigiškėse. Jokių kompiuterių, tik – gamta, jūra, bendravimas. Man labai patinka pajūrio dviračių takas. Vaikai tokiu vasarojimu kol kas džiaugiasi, atvažiuoja draugų. Pajūryje atostogaudavome ir vaikystėje, kaip ir visos tradicinės sovietinės šeimos, – kartą per metus. Kelionė į Šventąją būdavo metų įvykis.

Prisimenu, prisidarydavome sumuštinių, prisikraudavome visko pilną moskvičių ir išriedėdavome penktą valandą ryto, o į vietą atvykdavome neretai tik pavakare, nes pakeliui tai mašina užkaisdavo, tai dar kas nors nutikdavo. Vis dėlto tai – vieni gražiausių vaikystės prisiminimų. Labai džiaugiuosi, kad jau pirmaisiais Nepriklausomybės metais mano tėvai savo sunkiai uždirbtus pinigus skirdavo tam, kad aš, dar moksleivė, galėčiau pakeliauti po Europą. Važiuodavau autobusu. Neretai tekdavo jame ir miegoti. Prisikraudavome maisto, apsiprausdavome degalinėse. Taip apvažiavau beveik visą Europą.

Dabar keliauju kur kas komfortiškiau, miegu viešbučiuose, bet neretai pasiilgstu to atradimo džiaugsmo, nes vis rečiau kas nors nustebina. Prisimenu, mano bendrakeleiviai prisipirkdavo suvenyrų, Vatikane – rožančių, o aš visus savo pinigus ištaškydavau picoms ir ledams. Visada mėgdavau ragauti. Gal dėl to ir dabar maistas vis dažniau tampa mano kelionės tikslu. Manau, Lietuva šiuo klausimu turi dar daug nerealizuotų galimybių.

Ar tikrai manote, kad pasaulio ir vietinius gurmanus gali sudominti mūsų nacionalinė virtuvė?

Gal ir neturime tokio gausaus gastronominio paveldo kaip prancūzai ar italai, bet turime kitką – sveiką, sezoninį ir originalų maistą. Manau, esame įdomūs tuo, kad mūsų virtuvėje susimaišęs daugybės kultūrų, tautų palikimas. Štai Dzūkijoje gausu lenkiškų patiekalų, čia galima paskanauti ant kopūstų lapų keptų bandų, razavų blynų. Pamaryje mėgavausi dar Ievos Simonaitytės aprašytais tradiciniais vofeliais (vafliais), kafija (kava) ir gliumziniu (varškės) pyragu. Jų receptai atkeliavo iš vokiečių kultūros.

Beje, pamaryje organizuojamas Žuvies kelias, šio renginio metu gali paplaukioti skirtingų tipų laivais tiek kanalais, tiek upėmis, tiek mariomis, paragauti įvairių žuvų. Žemaitijoje būtina pasimėgauti kastiniu su bulvėmis, dažomomis į trintas kanapes, cibuline sriuba. Vienas seniausių lietuviškų desertų – agurkas su medumi. Jis tiektas net ant kunigaikščių stalo. Atvykėliai sako tokio derinio niekur neragavę, bet būna sužavėti. Izraelio kulinarijos žvaigždė Gilas Hovovas apie tai papasakojo savo laidoje, o ši pritraukė daugiau nei milijoną žiūrovų. Mano galva, tai buvo viena gražiausių laidų apie Lietuvą. Peržiūrėjęs jos įrašą, programų direktorius liepė perkelti ją iš šeštadienio į penktadienio vakarą, patį geriausią laiką. Mūsų šaltibarščius lėtojo maisto pradininkas italas Carlo Petrini yra pavadinęs estetiškiausia šalta sriuba pasaulyje. Užsieniečiai negali patikėti, kad tokia gali būti natūrali spalva.

MOTERIS / Reda Mickevičiūtė

Pastaruoju metu Lietuvą atranda vis daugiau pasaulio keliautojų, kelionių vadovai ir solidūs leidiniai ją mini tarp naujausių rekomenduojamų krypčių. Ko gero, Indre, prie to esate prisidėjusi ir Jūs, nes jau antrus metus einate ir Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos laikinosios direktorės pareigas.

Lietuvos pajamos iš turizmo praėjusiais metais išaugo 10 proc., tokio didelio augimo nesame pasiekę jau 10 metų. Tai atnešė valstybei apie 2 milijardus eurų. Mūsų mažo biudžeto šaliai tai – gana svarus įnašas, bet tikrai nenorėčiau prisiimti sau nuopelnų. Esu pasiūliusi keletą gerų idėjų, užmezgusi naudingų kontaktų, bet šie pasiekimai yra mūsų visos komandos darbo ir naujų keliavimo tendencijų rezultatas. Pasaulis šiuo metu ieško naujų dalykų. Niekam neįdomu būti turistu minioje ir stovėti valandą eilėje prie Eifelio bokšto, kad nusifotografuotų.

Dabar ant bangos – natūralumas ir autentiškumas, tai vadinama „naująja prabanga“ (angl. „new luxury“). Mūsų papročiai ir tradicijos dar neišnykę, galima dalyvauti tikroje Užgavėnių eisenoje ir pasimokyti austi tikromis staklėmis. Turime daug išskirtinių dalykų – tamsųjį (buvę kalėjimai, fortai, karo objektai) ir industrinį turizmą. Turime Šaltojo karo muziejų prie Platelių, – tokių pasaulyje yra tik trys. Čia buvo dislokuotos į Europą nukreiptos balistinės raketos. Kai buvau ten prieš 12 metų su britų žurnalistais, jiems tiesiog „nunešė stogą“. Reti dalykai traukia.

Prisimenu, kai tik pradėjau dirbti Londone, paskambino žurnalistas ir pasakė norintis atvykti į Lietuvą stebėti paukščių. Nustebau. Pasirodo, Didžiojoje Britanijoje yra apie 6 mln. šios veiklos entuziastų, o mūsų Ventės ragas jiems – viena įdomiausių vietų. Pristatėme tai turizmo parodoje, ir štai – netrukus pas mus atvažiuos paukščių stebėjimo guru iš Jungtinės Karalystės. Kur jis pasirodo, ten traukia būriai. Yra žmonių, kurie atvažiuoja pasivažinėti mūsų senučiukais troleibusais.

Šiais laikais neužtenka turėti įdomių objektų, kur kas sudėtingesnė užduotis – pasiekti, kad apie juos sužinotų pasaulis.

Labai galinga jėga yra žiniasklaida. Kaip rodo apklausos, iš jos, o ne iš parodų ar užsakytos reklamos dauguma Lietuvos svečių sužinojo apie mūsų šalį. Be to, negalime įpirkti didelių reklaminių kampanijų, tad mums rūpi, kad kiekvienas iš čia išvažiuojantis žmogus išsivežtų kuo geresnius prisiminimus ir jais pasidalintų.

Didžiuojamės, kad mūsų komanda savo darbu prisidėjo prie to, jog apie Lietuvą pranešė tikri žiniasklaidos grandai – „Forbes“, „New York Times“, didžiausias Italijos dienraštis „Corriere della Sera“, prancūzų televizijos kanalas „France 5“ ir kt. „Travel China“ žurnalistas parengė 4 laidas, kiekvieną jų žiūrėjo 20 milijonų žmonių. Tose laidose buvo pasakojama apie gintaro žvejybą, lietuvišką lietų, Vilniaus senamiesčio bažnyčias, „stebuklo“ plytelę, Pažaislį, M. K.Čiurlionio tapybą, Kryžių kalną.

Niekam neįdomu būti turistu minioje ir stovėti valandą eilėje prie Eifelio bokšto, kad nusifotografuotų.

Vien per praėjusius metus mums pavyko pakviesti į Lietuvą ir pažintinius turus po ją surengti beveik 80 užsienio žurnalistų. Kiekvienos šalies atstovus domina vis kiti dalykai. Amerikiečiams įdomūs mūsų senamiesčiai, nes jų neturi. Italus stebina aukštas dangus. Azijos gyventojus žavi gintaro žvejyba, žaluma, ežerai ir grynas oras. Mes turime daug erdvės, keturis metų laikus. Iš megapolių – Pekino, Tokijo, Šanchajaus ar Niujorko – atvykę žmonės apsiverkia pamatę mūsų erdves. Klimato požiūriu Lietuvoje gana komfortiška – nereikia slėptis nuo karščių, net vidurvasarį gali visą dieną būti lauke. Svarbu ir tai, kad esame įvardijami kaip viena saugiausių šalių. Kita vertus, mums pasisekė ir dėl to, kad pastaruoju metu labai išpopuliarėjo Šiaurės Europos kryptis. Didelį „ačiū“ reikia pasakyti suomiams, švedams. Važiuodami ta kryptimi, keliautojai užsuka ir pas mus.

Įdomu, o ką Lietuvoje atranda patys lietuviai?

Kai atėjau dirbti į Turizmo departamentą, Vietinio turizmo poskyrio nebuvo, teko pradėti nuo nulio. Jaučiuosi prisidėjusi, kad lietuviai vis daugiau keliauja po savo šalį. Aišku, ir šioje srityje be komandos nieko nebūčiau pasiekusi. Didžiausias Lietuvos turtas – žmonės. Keliaudama po įvairius regionus vis dar stebiuosi vietinių gyventojų entuziazmu. Su kokia meile jie pasakoja apie kiekvieną kampelį, kiek žinių turi!.. Štai praėjusį savaitgalį organizavau draugams ekskursiją į Kauną. Jai vadovavo nuostabus jaunas vaikinas. Šiokiadieniais jis dirba architektu, o savaitgaliais – gidu, pasakoja visiems apie mylimą miestą, o juk galėtų šašlykus su draugais kepti ir alų gerti.

Modernistinė tarpukario Kauno architektūra tikrai įspūdinga ir, beje, nedaug kuo nusileidžia Tel Avivui, – šis dėl to įtrauktas į UNESCO sąrašą. Eilėje į jį laukia ir Kaunas. Aš labai mėgstu ekskursijas. Kai pasamdai vietinį gidą, šalį ar miestą pamatai visai kitaip, nei skaitydamas lankstinukus ar naršydamas internetą.

Tik puikios gidės dėka neseniai atradau Alytų. Atrodytų, niekuo neišsiskiriantis miestas, bet gidė nesustodama pasakojo, koks tarpukariu tai buvo kurortas, kaip į Alytų iš Kauno važiuodavo ponios, nes ten gyveno daug vyrų...

Štai neseniai dalyvavau ekskursijoje po Žvėryną. Nors pati šiame rajone gyvenu, pirmą kartą pakėliau akis, pamačiau tiek daug nuostabių pastatų. Smagu būti turistu savo mieste. Draugams vestuvių metinių proga padovanojome ekskursiją po Užupį, kur jie gyvena. Labai įdomi buvo ir degustacinė ekskursija po Halės turgų. Vaikščiojome ir ragavome lietuviškus produktus – lašinius, daržoves, midų...

Pastaruoju metu labai populiarus yra Lietuvos šimtmečio maršrutas – aplankoma 100 su Nepriklausomybės jubiliejumi susijusių vietų. Keliauti ne vieną paskatino ir Turizmo departamento inicijuotas Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus 10-ies laidų ciklas „Aplink Lietuvą“. Kolegos iš įvairių regionų sako, kad po tokių laidų ar straipsnių turistų iškart padaugėja. Man patinka posakis: „Negali mylėti to, ko nepažįsti.“ Manau, kuo geriau pažinsime šalį, tuo didesni jos patriotai būsime.

MOTERIS / Reda Mickevičiūtė

Meilė šaliai ir žmonijai paprastai prasideda nuo šeimos. Papasakokite, kur augote, kaip buvote auklėjama?

Gimiau ir augau Vilniuje. Vaikystėje jaučiausi laiminga. Buvau aprūpinta nuo galvos iki kojų. Vienturtė, mylima, lepinama. Tėtis ėjo gana aukštas vadovaujamas pareigas statybų sektoriuje, mama dirbo chemijos laboratorijoje. Jiems teko išgyventi labai sunkų persitvarkymo laikotarpį, kai griuvo viena sistema ir kūrėsi kita, o jų įstaigų tiesiog neliko, tad teko ieškoti naujų kelių.

Atgavus Nepriklausomybę, mama įsidarbino anglų kalbos mokytoja Baltupių mokykloje, joje mokiausi ir aš, o tėtis pradėjo savo verslą. Į jį investavo daug savo jėgų ir sveikatos. Vis atidėliojo gyvenimą, sakydavo, kad ilsėsis, kai padarys tą ar aną, susitaupys. Prisimenu, svajodavo, kaip senatvėje įsigis žirgyną, eis su anūku į futbolą, švęs jubiliejus. Dabar tėtis sunkiai serga. Yra dar jaunas, vos 68-erių metų, bet taip ir nespėjo pasidžiaugti gyvenimu.

Iš to aš mokausi gyventi čia ir dabar – keliauti, bendrauti, džiaugtis tuo, ką turi, ir nekurti labai tolimų planų, nes to rytojaus gali nebūti. Aišku, dabartinė karta galbūt perlenkia į kitą pusę – visko nori daug ir iškart. Prisimenu, kai pradėjau dirbti televizijoje, džiaugiausi, kad man apskritai leidžia kurti reportažus, atsidurti toje magiškoje televizijos virtuvėje, net negalvojau, kiek už tai sumokės, būtų galėję ir apskritai nemokėti.

Atrodo, kad viską gyvenime darote su begaliniu azartu, nesvarbu, ar tai – žurnalistika, ar politika, ar turizmas.

Visos šios sritys susijusios. Beje, į žurnalistiką įstojau tik iš antro karto. Pirmais metais nepatekau per savo žioplumą. Sužinojusi, kad priima 30 žmonių, o aš sąraše – 32-a, atsiėmiau dokumentus ir nunešiau į Pedagoginį universitetą. Nepagalvojau, kad sąrašas gali pasislinkti. Taip ir nutiko. Po manęs jame buvęs Edmundas Jakilaitis įstojo. Kitąmet įstojau lengvai. Po lietuvių kalbos studijų žurnalistika pasirodė labai lengvas mokslas. Pedagoginiame mokėmės išties daug – lotynų ir latvių kalbų, reikėjo daug skaityti, nuo ryto iki vakaro sėdėdavome Mažvydo bibliotekoje. Iš pradžių atrodė, kad žurnalistikoje nėra ką veikti, tad užsirašiau mokytis italų kalbos, nuo pirmo kurso pasisiūliau dirbti televizijoje. Rengiau reportažus „Labam rytui“, o savaitgaliais – ir „Panoramai“, šeštadieniais vedžiau kultūros įvykių apžvalgas, dirbau anonsų redaktore. Veiklos turėjau tikrai daug, bet man patiko toks tempas, nes dirbau mėgstamą darbą.

Jeigu taip patiko darbas televizijoje, kodėl pasukote į politiką ir tapote Vilijos Blinkevičiūtės atstove spaudai, o vėliau – patarėja ryšiams su visuomene?

Tai irgi labai įdomi sritis. Ryšiai su visuomene tais laikais buvo naujas dalykas, šių specialistų paklausa staiga labai išaugo. Prieš mane studijas baigę žurnalistai užpildė radijo, televizijos nišas, nes kūrėsi naujos komercinės stotys, kanalai, tad reikėjo daug žmonių. Labai daug mano bendrakursių tapo ryšių su visuomene specialistais. Beje, savo baigiamąjį darbą kaip tik rašiau iš politinės komunikacijos – apie manipuliaciją socialinėmis temomis. Dirbti ministerijoje buvo labai įdomu, o Vilija Blinkevičiūtė – tikrai šviesi, stipri asmenybė. Kartu su ja ne vieną pūdą druskos suvalgėme, atlaikėme Prezidento rinkimus, o vėliau – rinkimus į Seimą, Europarlamentą. Daug keliavome po Lietuvą, bet šalį mačiau visai kitokią nei dabar, mat daugiausia bendravome su įvairių problemų turinčiais, skurstančiais, vargstančiais žmonėmis. Po tokių kelionių man visada būdavo labai liūdna. Dabar nuolat susipažįstu su tikrais šviesuoliais, entuziastais, savo šalies ir krašto patriotais. Jie buria bendruomenes, galvoja, kaip pritraukti turistų į savo miestus ir miestelius, plėtoja smulkiuosius verslus, gal todėl ir Lietuva man atrodo išgražėjusi, šviesi, atsigavusi.

O kaip atsidūrėte turizmo srityje?

Sakyčiau, visai atsitiktinai. Niekada nesiejau savęs su turizmu. Mano vyras Laurynas gavo pasiūlymą dirbti Londone – „Viasat Broadcasting“ kanalų grupės prodiuseriu Vidurio ir Rytų Europai – ir atsisakyti, aišku, negalėjo. Iš pradžių ketinome skraidyti vienas pas kitą, bet tada sužinojau, kad Turizmo departamentas ruošiasi Londone steigti Lietuvos turizmo informacijos centrą. Pasisiūliau, laimėjau konkursą ir, padirbusi vos kelis mėnesius, supratau, kad būtent apie tai svajojau visą gyvenimą. Nuostabus jausmas „parduoti“ savo šalį.

Londone tapau didžiausia šalies patriote, bet taip turbūt nutinka daugumai išvykėlių. Šiame mieste gyvenome dvejus metus. Tai puiki patirtis, ji gerokai praplėtė pažinimo, tolerancijos ir kitokias ribas. Visiems jauniems žmonėms linkėčiau pagyventi užsienyje ir grįžti į Lietuvą. Mes grįžome, kai pradėjau lauktis savo pirmagimės Mėtos. Nutarėme, kad atėjo laikas apsispręsti, kur norime suleisti šaknis. Po Mėtos gimė Mykolas, o kai vaikai paaugo, nutariau toliau užsiimti su turizmu susijusia veikla ir nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą į Turizmo departamentą. Netrukus gavau pranešimą, kad steigiamas Vietinio turizmo poskyris ir kad galiu dalyvauti konkurse. Taip atsidūriau ten, kur esu dabar.

Abu Jūsų vaikai – Mėta (9 m.) ir Mykolas (7 m.) – gimė vienas paskui kitą, namuose su jais praleidote 4-erius metus. Ar nebuvo sunku iškristi iš profesinio gyvenimo, juk esate labai aktyvi moteris?

Iš tikrųjų buvo akimirkų, kai atrodė, kad mano gyvenimas jau baigėsi, kad taip ir prasėdėsiu namie su chalatu, tarp sauskelnių. Grįžti į profesinį kelią po tokios ilgos pauzės tikrai nelengva, smegenims reikia laiko vėl įsijungti į visavertę protinę veiklą, bet tada man patiko būti mama, matyti, kaip auga vaikai, kaip keičiasi metų laikai.

Džiaugiuosi, kad tarp Mėtos ir Mykolo – toks mažas amžiaus skirtumas, jiems kur kas smagiau augti. Net jei ir pasipyksta, yra kaip vienas kumštis, labai vienas kitą palaiko. Jei kurį nors baru, kitas stoja ginti. Atsidūrę svetimoje kompanijoje iškart griebiasi už rankų. Visada norėjau dviejų vaikų, nes patyriau, kaip liūdna būti vienturtei.

Prisimenu, kaip sirgdama žiūrėdavau pro langą ir pavydėdavau tiems, kurie turi brolį ar sesę. Ir dabar pavydžiu, nes labai gera turėti tokią atramą. Nuolat savo vaikams kartoju, kokia Dievo dovana yra turėti brolį ar sesę. Juk ateis tokia diena, kai mūsų neliks, o jie bus šalia ir vienas kitą saugos. Auginti vaikus vieną po kito gana sunku. Vis dar jaučiuosi neišsimiegojusi. Serga tai vienas, tai kitas, o aš dėl to labai išgyvenu, nes vaiko liga man – kaip pasaulio pabaiga. Visą gyvenimą okupuoja buitis.

Dabar jau abejoju, ar tikrai verta jai skirti tiek dėmesio. Nieko nenutiks, jei tie keli trupiniai pasivolios visą dieną ar vaikas suvalgys mažiau sriubos. Tikrai nebūtina bėgioti paskui jį su šaukštu ir kelis kartus per dieną siurbti grindis, geriau laisvą minutę knygą paskaityti ar tiesiog pamiegoti.

Šiuo metu į profesinę veiklą ir vėl esate panirusi iki ausų, galima sakyti, sėdite iškart ant dviejų vadovų kėdžių, ir atrodo – puikiai susitvarkote, juk į Jūsų vietą nepaskiriamas kitas direktorius.

Turizmo departamentas dabar išgyvena gana sudėtingą pokyčių periodą – netrukus bus pertvarkytas, o funkcijas perims agentūra „Keliauk Lietuvoje“, bus ieškoma nuolatinio vadovo. Pokyčiai labai reikalingi, jie Lietuvos turizmui tikrai išeis į naudą, nes nauja viešoji įstaiga bus lankstesnė, modernesnė, labiau atitiks šiuolaikines tendencijas, vykdys daugiau veiklų, turės didesnį biudžetą, pritrauks dar daugiau stiprių, profesionalių rinkodaros specialistų.

Noriu, kad viskas kuo greičiau įvyktų, nes dabar jaučiu darbui vagianti brangų šeimos laiką. Laurynas irgi labai daug dirba, mažai laiko praleidžia namuose, tad priekaištų dėl to vienas kitam neturime. O vaikai, aišku, skundžiasi. Dabar vis dažniau su liūdesiu pastebiu, kad jų poreikis nuolat būti kartu mažėja, jie vis dažniau sėdi savo kambariuose arba sukišę nosis į išmaniuosius. Tiesa, kompiuterio mūsų namuose iki šiol nėra. Manau, vaikai pirma turi išmokti rašyti ranka.

Neseniai dalyvavau ekskursijoje po Žvėryną. Nors jame gyvenu, pirmą kartą pamačiau tiek daug nuostabių pastatų.

Ar Jums svarbios ekologijos idėjos?

Augindama vaikus labai domėjausi sveika mityba, nuolat lankydavausi ūkininkų turgeliuose. Dabar tam turiu mažiau laiko, bet Palangoje visada einu į turgų. Tiesa, vaikai nenori prisijungti – pyksta, kad pernelyg ilgai kalbuosi su visais pardavėjais... Stengiamės kuo daugiau keliauti traukiniais, džiaugiuosi, kad jie būna pilni žmonių, nes širdis verkia matant rytais spūstyse kiekviename automobilyje – po vieną.

Esu už tai, kad palaikytume savo kraštą – pirktume čia gyvenančių ūkininkų produktus, vietinių dizainerių kūrinius, keliautume po savo šalį. Londone visada nešiodavau lietuvių dizainerių drabužius, papuošalus. Turizmo parodose moterys užkalbindavo, klausdavo, iš kur toks grožis. Yra daug galimybių papasakoti apie savo šalį, o apyrankė kartais labiau patraukia dėmesį nei lankstinukas. Beje, mes, Turizmo departamento darbuotojos, vasarą renginiuose visada vilkime linines sukneles.

Sakykite, ar vis dar pasitaiko žmonių, nežinančių, kas ta Lietuva?

Pasitaiko, bet nedarau iš to tragedijos. Pastebėjau, kad didelių valstybių gyventojai gana menkai išmano žemėlapį. Be to, Lietuva niekada neturėjo aiškios įvaizdžio strategijos, į tai nebuvo investuojama. Štai Estiją, nors ji dar mažesnė, pasaulis žino geriau. Juokinga, bet Baltijos šalis net garsių leidinių žurnalistai vis dar painioja su Balkanų valstybėmis. Matyt, „Baltics“ ir „Balkans“ jiems skamba panašiai. Užuot piktinęsi, visi turėtume padirbėti, pristatyti savo šalį kuo geriau. Ir ne tik užsieniečiams, bet ir vietiniams.

Juk nėra smagu, kai nuvažiuoji į išgirtą objektą ir pabučiuoji spyną. Tai tu turi taikytis prie turistų, o ne jie – prie tavęs. Verslininkai tai suprato gana greitai, bet norėtųsi, kad suprastų ir viešojo sektoriaus, biudžetinių įstaigų darbuotojai. Kiekvienam šioje srityje dirbančiam žmogui siūlau pavaikščioti po miestą ir pažiūrėti į jį turisto akimis – ar yra kur pastatyti automobilį, ar užtenka nuorodų, ar tvarkingi tualetai. Nesinorėtų, kad tokios smulkmenos taptų deguto šaukštu medaus statinėje.

10 Indrės mėgstamiausių Lietuvos objektų ir pramogų

1. Kirkilų apžvalgos bokštas šalia Biržų
2. Pajūrio dviračių takas
3. Pamarys, jo kanalai (Dreverna, Mingė, Rusnė) ir Aukštumalos pažintinis takas
4. Kaunas ir jo tarpukario architektūra
5. Degustacinė ekskursija po sostinės Halės turgų
6. Šaltojo karo muziejus Plokštinės raketų bazėje Žemaitijoje
7. Metelių regioninis parkas, garsėjantis „geležinėmis varlėmis“ – vėžliais
8. Antano Smetonos dvaras Ukmergėje
9. Marijampolės grafičiai, išpopuliarinti Niujorke gyvenančio menininko Ray Bartkaus
10. Naktinis pasiplaukiojimas irklentėmis po Trakuose esantį Galvės ežerą

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?