Jonas Mekas: man nerūpi, kad ir Vakaruose būčiau pripažintas

Jonas Mekas (95 m.) mažiausiai nori kalbėti apie praeitį. „Mano požiūris į gyvenimą – kaip kameros objektyvo. Noriu fiksuoti tik tai, kas vyksta dabar prieš mano akis. Man įdomu tik dabartis“, – sako pasaulyje bene geriausiai žinomas Lietuvos menininkas, kai susitinkame Londono knygų mugėje. Sulig šiais žodžiais jis išsitraukia iš kišenės kamerą ir pradeda mus filmuoti.

Sakytum, kad J. Meko istorija verta knygos, bet jis jų jau ne vieną yra parašęs. Iš Semeniškių, dešimties namų kaimo greta Biržų, kilęs Jonas pasiekė pačią Amerikos meno scenos širdį, bet niekada neišsižadėjo savęs. „Aš esu kaimietis, – sako beveik 70 metų Niujorke gyvenantis menininkas. – O lietuvių kalba man yra labai brangi.“

Nuo nacių okupacijos pabėgęs J. Mekas bičiuliavosi su Johnu Lennonu ir Salvadoru Dali, padėjo Yoko Ono ir Andy Warholui filmuoti pirmuosius jų filmus, populiarino avangardinį kiną ir, kaip pats sako, po daugelio nervinių priepuolių išmoko svarbiausio – išties gyventi čia ir dabar.

Londono knygų mugėje – šiemet Baltijos šalys joje paskelbtos „Market Focus“ – svarbiausia rinka – J. Mekas pristatė naujausią savo knygą „Conversations with Film-Makers“ („Pokalbiai su filmininkais“). Į ją sudėti J. Meko ruošti interviu, spausdinti kultiniame Niujorko žurnale „The Village Voice“. Nuo Susanos Sontag iki Johno Cassaveteso, – J. Meko spausdinimo mašinėlė nepraleido nė vieno, kuris tikėjo, kad kinas gali būti taisyklių nesuvaržyta meno forma.

Mūsų interviu buvo panašus į paties J. Meko filmą – netikėtas, tyčia be aiškaus naratyvo. Kalbėjome apie daug ką: masinį filmavimo kamerų naudojimą mūsų pasaulyje, poeziją, Lietuvą, jo bičiulę Patti Smith ir šiandienį kapitalizmą, kurio ateitimi Jonas netiki. Bet tiki žmonija. Nes, „atėjusi iš šviesos, ji nueis į šviesą.“

Jūs taip gerai kalbate lietuviškai!

Bet juk aš gimiau ir užaugau kaime. Tie, kurie užauga mieste, ir nekenčia savo gyvenimo, labai greitai įeina į kitus gyvenimus, kitas kalbas. Bet aš užaugau lietuviškame kaime. Nesvarbu, kad gyvenu Niujorke. Be to, nebendrauju su Amerikos lietuviais. Jų kalboje vis atsiranda vienas kitas amerikietiškas žodis. Lietuviški žodžiai pradeda keistis. Atsiranda atskira Amerikos lietuvių kalba. Geriau su jais nebendrauti! Man lietuvių kalba labai svarbi.

Neseniai davėte interviu „The Village Voice“ – legendiniam žurnalui, kuriame pats kadaise įkūrėte kino skiltį ir buvote pristatytas kaip „mažiausiai nostalgiją jaučiantis žmogus.“ Ar tikrai toks jaučiatės?

Aš gyvenu dabartyje. Reikia taip gyventi, ypač jei esi filmininkas ir dirbi su kamera. Kameros objektyvas gali užfiksuoti tik tai, kas yra dabar, ir ten, prieš jį. Mano požiūris, kaip gyvenu, labai sutampa su kameros. Mano visas gyvenimo stilius yra toks. Man įdomu tik „dabar“. Tik tai, kas vyksta dabar.

Bet visi Jūsų klausinėja apie praeitį.

Praeitis yra kiekvienoje mano kūno celėje. Ir ne tik Lietuvos praeitis. Visos žmonijos praeitis. Visos planetos praeitis. Esu tik viršutinis, paskutinis lapelis. O gyvenimas, evoliucija eina toliau. Visa praeitis yra kiekviename iš mūsų. Ir nereikia daug bėdavotis dėl praeities. Negali jos sukontroliuoti. Ateities irgi negali kontroliuoti, bet reikia būti atviram, visiškai atviram. Priimti dabartį. Įsiklausyti ir pasiduoti angelams.

MOTERIS / S. Venckutės nuotr.

Kai kalbama apie Jūsų gyvenimą, nuolat prisimenami menininkai, su kuriais dirbot: A. Warholas, J. Lennonas, S. Dali, Yoko Ono... Bet yra viena menininkė, apie kurią kalbama rečiau. Tai – poetė ir dainininkė Patti Smith. Šiemet lietuviškai išleisti jos memuarai, daugelis žmonių ją tik dabar atrado. Knygoje yra vieta, kur Patti pasakoja apie legendinį Niujorko menininkų viešbutį „Chelsea“, kaip J. Mekas ten sukinėjosi visus nuolat filmuodamas. Kokią prisimenate Patti?

Septynerius metus buvome kaimynai – tarp 1967-ųjų ir 1974-ųjų. Ji dar nebuvo tokia žinoma, kokia tapo vėliau, bet jau dainavo. Ją pažinojau labiau kaip poetę. Patti buvo atviresnė negu kiti žmonės tuo metu. Matei jos temperamentą. Pasaulis, gyvenimas jai buvo daug intensyvesni negu eiliniam žmogui. Jos draugų kompanija buvo labai išskirtinė. Nenormalūs žmonės. Galėjai matyti, kad ir ji nenormali. Gerąja prasme! Normalus, eilinis gyvenimas jai nebuvo įdomu. Ji buvo kažkur kitur. Menai ir mūzos ateina daugiau iš dvasinio pasaulio negu iš žemiškojo. Jai įdomiau buvo poezija negu proza.

Dabar mes visi turime telefonus, filmuojame – darome tai, ką bene visą gyvenimą darote Jūs savo kamera. Ar taip kinas nenuvertėja?

(Iš kišenės išsitraukia mini kamerą.) Štai ir aš filmuoju. Jau gana seniai Jeanas Cocteau, prancūzų filmininkas ir poetas, rašė: ateis laikas, kai filmuoti kino kamera bus taip lengva, kaip rašyti pieštuku. Dabar tas laikas atėjo. Beveik nebeturim pieštukų, bet savo kišenėje turim kameras. Kai kurie net po kelias. Ir tai yra labai gerai.

Ar, atsiradus visai šiai vaizdinei medžiagai, mes daugiau suprantame vieni apie kitus, apie pasaulį?

O, mes niekada nesupratome vieni kitų. Mes visados mušėmės. Bet dabar yra lengviau. Bendrauti darosi lengviau.

Man nerūpi, kad ir Vakaruose būčiau pripažintas. Aš tiesiog dirbu, darau, ką turiu daryti, ir padedu draugams.

Ką daryti su kaupiamais filmų, nuotraukų archyvais?

Nesirūpinkit archyvais. Kai nueini net į didelius muziejus, senovės Egipte išlikusių daiktų randi tik nepilną kambarį. Kino juostos galiojimo laiką gali prailginti iki 400–500 metų, bet už tai, kas atsitiks vėliau, negali būti atsakingas. Viskas anksčiau ar vėliau pavirsta į dulkes.

Bet Jūs juk kaupiate, toliau Niujorke plėtojate savo įkurtą Antologijos filmų archyvą (Anthology Film Archives), kuriame – didžiulė avangardinio kino sankaupa. Kokią prasmę matote tai daryti?

Matai, jeigu kažką myli, jei kas nors tau patinka, nori, kad tai išsilaikytų kuo ilgiau. Ir nori tuo pasidalinti su kitais. Mes darome filmų kopijas, keičiamės jomis vieni su kitais. Tokie žmonės esam. Bet yra ribos. Mes – ne dievai.

MOTERIS / S. Venckutės nuotr.

Ruošdamasis šiam susitikimui, skaičiau 1973 metų žurnalo „The New Yorker“ straipsnį apie Jus. Sužinojau, kad Semeniškėse augote penki broliai ir visi rašėte poeziją. Ar tai tiesa?

Taip ir buvo. Pradėjau rašyti imituodamas vyresnį brolį. Mama buvo iš Mieleišių. Jos kaimynas buvo Julius Janonis. Mama jį gerai pažinojo. Manau, kad iš Mieleišių į Semeniškes atkeliavo poezijos mūzos. Negaliu paaiškinti, kodėl mano broliai pradėjo rašyti, bet jie rašė ir nustojo. O aš niekados nenustojau.

Tame straipsnyje taip pat užsiminėte apie pabėgimą nuo šaukimo į vokiečių kariuomenę. Kad tai padarytumėte, turėjote persirengti moteriškais drabužiais. Kas tiksliai įvyko?

Vokiečiai Lietuvoje prieš karo pabaigą į kariuomenę traukė visus – jiems reikėjo daugiau kareivių. Jie apsupdavo miestus ir eidavo iš vieno namo į kitą. Jeigu rasdavo vyresnį nei 18-os, kviesdavo į kariuomenę. Kartais – ir jaunesnius. Kartą apsupo Biržus. Tada buvau pas vieną Biržų gimnazijos mokinę – padėjau jai mokytis matematikos. Kaimynai mums pasakė, kad kariuomenė apsupo miestą. Reikėjo slėptis, bet nebuvo kur. Mokinė ir jos draugė sako: „Mes tave aprengsim kaip vieną iš mūsų.“ Buvau plonas, nedidelis, tad mane perrengti buvo lengva. Namas stovėjo miesto pakraštyje, tad iš jo išėjom lengvai. Tris dienas negalėjom grįžti, kol vokiečiai nepasitraukė. Bet tai buvo labai normali tų laikų istorija.

Ką patartumėte kitiems menininkams? Ką daryti, jeigu abejoji savo kūryba?

Tai nekurk! Sukurk laužą. Užsiimk kitokia kūryba. Kitokiu kūrenimu. Kurk ir rašyk tik tada, kai negali nerašyt. Kai jauti, kad jei nerašysi, tave uždarys į beprotnamį. Turi būti vidinis pareikalavimas rašyti, kurio negali ignoruoti. Tam nereikia laiko. Laiko visada rasi. Ne problema. Mano atsakymas – nerašyk. Tegul rašo tie, kurie negali. Yra per daug prirašyta. Pasaulis nenukentės, jeigu nerašysi. Eik prie upės, atsisėsk ir žiūrėk į vandenį, kaip jis teka, kaip vabzdžiai skraido. Ir nerašyk.

Mūzos prižiūri. Jeigu jos nutars, kad turi rašyti, nes ką nors nauja įneši į poeziją, prozą ar muziką, tai jos suorganizuos tau situaciją, kad tai įvyktų. Nesibėdavok. Dirbtinai nieko nepadarysi. Kultūros ministerijos nesukurs poezijos. Pinigais to nepadarysi. Nei laikas, nei pinigai nesukurs nė vienos poezijos eilutės.

Londono knygų mugėje pristatytas ir Antano Škėmos knygos „Balta drobulė“ angliškas vertimas. Kokį A. Škėmą pamenate Jūs?

Buvome geri pažįstami. A. Škėma buvo rašytojas, bet Lietuvoje, prieš išvažiuodamas, jis buvo aktorius. O dar įdomiau jam buvo režisūra, tad Niujorke įkūrė teatro studiją. Kurį laiką buvau vienas jo studentų. Parašiau nedidelę įžangą angliškam „Baltos drobulės“ leidimui. A. Škėma buvo geras rašytojas.

Aš – kaimietis. Esu pilnas gamtos –spalvų, detalių, vaizdų, kvapų. Visa tai yra manyje.

Kokį gražiausią prisiminimą iš Lietuvos saugote?

Jų daug. Lietuvoje praleidau pirmuosius 20 metų. Juk galėjau ir mirti tokių metų. Visi mano ankstyvieji prisiminimai yra iš Lietuvos, iš kaimo. Aš – kaimietis. Esu pilnas gamtos – spalvų, detalių, vaizdų, kvapų. Visa tai yra manyje.

MOTERIS / S. Venckutės nuotr.

Ar sekate lietuvių kultūrą?

Retkarčiais kas nors ką nors atsiunčia, kažką pamatau, bet būtų visai neprotinga man dabar kalbėti apie Lietuvą. Mažai pažįstu, mažai žinau, kas Lietuvoje dedasi. Esu per daug užsiėmęs, kaip žuvis vandenyje plaukiu – visai kitame pasaulyje.

Ar jaučiate, kad Lietuvoje Jus vertina?

Aš neturiu jokio supratimo, kaip Lietuva žiūri į mane. Žinau tik, kad ten labiau vertina mano poeziją, o ne filmus. Mano poezija labiau prieinama negu mano filmai, bet tiksliai nežinau, net ir kaip mano poezija vertinama.

O Jums tai rūpi? Ar rūpi, kad būtumėte pripažintas Lietuvoje?

Ne. Man nerūpi, kad ir Vakaruose būčiau pripažintas. Aš tiesiog dirbu, darau, ką turiu daryti, ir padedu draugams. Man pačiam nieko nereikia, bet mano draugams kartais reikia. Kai mums reikėjo pasidalinti savo idėjomis apie kiną ir nebuvo platformos, kur tai daryti, tada kartu su broliu įkūriau žurnalą „Film Culture“. Tai buvo platforma, kur galėjom pasiginčyti. Kai nebuvo jokio kino teatro salės, kur galėjom rodyti filmus, o draugai norėjo pasidalinti savo darbais, reikėjo atidaryti salę. Tada sukūrėme „Cinematheque“. Vadinamojo avangardinio kino iki tol niekur negalėjai matyt. Visose kino salėse rodė tik komercinius filmus. Reikėjo sukurti situaciją, kad tie filmai galėtų būti rodomi. Viskas vyko draugams pareikalavus. Nors aš irgi norėjau matyti tuos filmus.

MOTERIS / S. Venckutės nuotr.

Noriu paklausti Jūsų nuomonės apie politiką...

Man tai visai neįdomi tema. Galiu pasakyti tik šitai: mano požiūriu, yra negatyvūs ir pozityvūs politikai. Negatyvi politika yra ta, kai pavieniai žmonės nutaria, kad bus vat taip. Jie turi ideologiją ir nori, kad jų idėjos būtų priimamos kitų. Jeigu nėra priimamos, tada jie išsitraukia šautuvą. Jeigu to neužtenka, tada atveža tanką. Jei neužtenka tanko, tada dar yra atominė bomba. Čia yra negatyvi politika. Dėl to turėjom Hitlerį, turėjom Staliną, turim Trumpą.

O yra ir pozityvi politika – kaip Johno Cage’o, kuris pakeitė muziką, ir tam jam nereikėjo jokios propagandos. Jis pakeitė mūsų galvojimą apie muziką. Buckminsteris Fulleris, architektas, pakeitė požiūrį į tai, kaip mes statome namus. Jurgis Mačiūnas ir „Fluxus“ atnešė humorą ir pakeitė mūsų požiūrį į meną. Bitnikų karta pakeitė gyvenimo stilių. Tai padarė be šautuvų ir be tankų. Viskas vyko savaime, lėtai. Kaip žmonijos evoliucijos padarinys. Prievartos neturi būti. Toks yra mano galvojimas apie politiką. Bet šiais laikais yra labai daug negatyvios politikos.

Jūs sukūrėte filmą „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ apie tai, kaip Sovietų Sąjungos griuvimą transliavo Vakarų televizijos. Šiandien Lietuvoje vyksta daug diskusijų apie sovietinę praeitį. Kai gyvenote tarp menininkų JAV Sovietų Sąjungai dar egzistuojant, ar jie suprato, koks iš tikrųjų buvo sovietinis pasaulis? Ar Jums dažnai tekdavo bandyti pakeisti jų požiūrį?

Labai dažnai. Bet jie klausėsi ir nesuprato. Jie komunizmą pažinojo tik iš knygų – ne iš gyvenimo. Jie nežinojo, kad Sovietų Sąjungoje nebuvo tikro komunizmo. Tai buvo komunizmas, perėjęs per rusišką mentalitetą ir sielą. Jeigu revoliucija būtų įvykusi kokiame kitame krašte... Bet neįvyko. Buvo per anksti. Tai buvo didelė klaida.

MOTERIS / S. Venckutės nuotr.

O kaip vertinate kapitalizmą?

Aš esu prieš kapitalizmą, nes kapitalizmas yra nebroliškas savo broliams. Žmogus kitam žmogui yra priešas. Kapitalizmas, kokį jį matau šiandien, eina prieš viską, kaip aš suprantu, kas yra žmogus, kaip mes turim elgtis vienas su kitu. Kapitalizmas yra ir prieš visus dešimt Mozės įsakymų.

Ką per 95-erius metus supratote apie gyvenimą?

Kad mes visi laisvi. Tai yra stebuklas. Kai kurie žmonių poreikiai sutampa, bet kiekvienas iš mūsų esam skirtingi ir turim pasirinkimą. Pagal evoliuciją, mes visi atėjome iš šviesos. Iš šviesos išsivystė planetos, saulė, vandenynai, žemė. Per milijonus metų palengva atsiradome ir mes. Mes visi esam iš to paties šaltinio. Jeigu tiki, kad atėjai iš žemės ir į žemę sugrįši, ir ten viskas pasibaigs, yra vienas dalykas. Bet jeigu tiki, kad atėjai iš šviesos ir kad grįši į šviesą, tai yra kas kita.

Kuo tikit Jūs?

Aš tikiu, kad mes atėjom iš šviesos ir esam pakeliui atgal į šviesą.

Interviu parengtas pagal tinklalaidę (podkastą) NYLA, kuriamą multimedijos agentūros „Nanook“. Garsinį interviu variantą išgirskite tinklalapyje NYLA.lt.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis