Solistė Jomantė Šležaitė: šalia savęs matau žmogų, kuris būtų toks pat atviras pasauliui, nuotykiams ir kelionėms

Užsispyrusi, ryžtingai savo tikslų siekianti operos solistė Jomantė Šležaitė (29 m.) tikina, kad savęs niekada neįsivaizdavo kažkur kitur nei scenoje, visuomet norėjo veiklos, susijusios su menu.

Pradėkime nuo jūsų kelio link muzikos, koks jis buvo?

Muzikuoti pradėjau nuo penkerių metų, kaip ir dauguma dainininkų, dalyvavau dainų dainelės konkurse. Būtent nuo tada atėjau į muzikos pasaulį ir esu jame iki šiol.

Asmeninio albumo nuotr./ Lutz Endelhoff

Tačiau mokyklos laikais susiklosčius tam tikroms aplinkybėms į muzikos mokyklą nepatekau, galbūt tuomet man trūko ryžto. Būdama vienuoliktoje klasėje dalyvavau konkurse, skirtame jauniesiems dainininkams, kuris vyko Kaune, Muzikos akademijoje. Tuo metu mane pastebėjo ir pakvietė stoti į akademiją.

Aš altruistiškai leidausi į šią avantiūrą, įstojau į Muzikos akademiją nepažinodama natų ir nemokėdama groti fortepijonu. Taip prasidėjo mano rimtasis kelias į muziką. Mokantis buvo visokių etapų, kartais net norėdavosi mesti mokslus. Bakalaurą baigiau Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, o magistrą – Vilniuje, Muzikos akademijoje, maestro Vladimiro Prudnikovo klasėje.

Asmeninio albumo nuotr./ Lutz Endelhoff

Kokius vaidmenis šiuo metu atliekate teatre?

Baigusi Muzikos akademiją trejus metus dirbau Estijoje, Tartu mieste, kur iki šiol atlieku pagrindinį Aidos vaidmenį G. Verdi operoje „Aida“. Su šiuo teatru mes bendradarbiaujame jau ketvirtąjį sezoną, planuojame tęsti ir kitą sezoną. Turėsime spektaklių Estijoje bei Latvijoje.

Taip pat dirbu Vokietijos teatre Erfurte ir, tikiuosi, kad kiti metai bus „Aidos“ metai, nors dar nėra galutinai patvirtinta.

Vis dar tęsiasi mano Merės Popins vaidmuo Vilniuje, nacionaliniame Lietuvos operos ir baleto teatre. Tai vienas mano mylimiausių vaidmenų.

Asmeninio albumo nuotr./ Lutz Endelhoff

Šiuo metu pradėjau pedagoginę veiklą, mokau vaikus dainuoti, man tai labai įdomu, mokydama mokausi ir pati, atrandu kažko naujo.

Be to, ruošiuosi Kristupo festivaliui.

Prakalbote apie Kristupo festivalį. Kokią programą jam ruošiate ir kaip ji gimė?

Projektas „Dešimt Lietuvų“” užgimė dar šaltos žiemos dieną. Šie metai - puiki galimybė klausytojams atskleisti lietuviškos muzikos grožį. Tiesą pasakius, pati nustebau, kiek daug gražios ir subtilios muzikos kompozitoriai yra parašę. Anksčiau savo repertuare neturėjau daug lietuviškos muzikos, tačiau atlieku ją su didžiausiu malonumu.

Asmeninio albumo nuotr./ Reet Sau

Kokią muziką klausytojai galės išgirsti koncerte „Dešimt Lietuvų“?

Su pianistu Vaidriumi Smilinsku koncerte keliausime per dešimt dešimtmečių, nuo 1918 metų, ir atliksime kūrinius, kurie tuo metu buvo žinomiausi ir klausomiausi. Stengėmės surinkti aukso grynuolius, kas buvo ypatingai sunku, nes gražių kūrinių tiek daug, o koncerto laikas toks trumpas.

TT Photography

Kokios patirties pasisėmėte per savo karjeros bei darbo metus?

Mano darbas yra pilnas neišsiamiamų paslapčių ir džiaugsmo. Įdomiausia, kai tenka dirbti su daugybę skirtingų kultūrų žmonių. Dabar yra toks laikas, kai teatrai vengia turėti etatinius darbuotojus, todėl vyrauja mada kviestis svečius iš įvairių šalių, kurie yra geriausi savo srities profesionalai. Kiekvieną dieną išmokstu kažkokių naujų dalykų, įgaunu naujos patirties. Kiekvienas spektaklis, kuriame dirbu, yra skirtingas, todėl ir įgyta patirtis įvairi.

Asmeninio albumo nuotr./ Lutz Endelhoff

Kaip manote kuo būtumėte, jei nebūtumėte tapusi operos soliste?

Šis klausimas visada mane priverčia susimąstyti. Tikriausiai niekada savęs neįsivaizdavau kažkur kitur nei scenoje. Visada norėjau būti kažkokioje veikloje, kuri būtų susijusi su scena, menu ir pramogomis, kurios būtų skirtos žmonėms. Galvojau ir apie aktorystę.

Kokios vertybės jums svarbiausios, kokį žmogų šalia savęs įsivaizduojate?

Manau, kad tvirtos šeimos niekada nebus be pagarbos, bendravimo bei pasitikėjimo vienas kitu. Reikia būti atviriems ne tik poroje, bet ir šeimoje ar su draugais. Asmeniškai man šeima yra svarbi, ateityje aš matau save kaip žmoną ir būsimą mamą. Tačiau žmogus, kuris norės būti su manimi, turės apsišarvuoti kantrybe, nes dainininkams, tokiems kaip aš, tenka daug keliauti.

Man reikia vidinės laisvės, neapsiribojant rutina ir buvimu tik tai namie. Esu smalsus žmogus, kuris nori plėsti savo akiratį, pamatyti, pajusti, ir šalia savęs matau tokį žmogų, kuris taip pat būtų atviras pasauliui, nuotykiams, kelionėms bei potyriams.

Vadim Shultz nuotr.

Kokie jūsų ateities planai, kur save įsivaizduojate po 10 metų?

Tikiuosi, kad po 10 – ties metų vis dar dainuosiu. Atlikėjo karjera yra labai kintanti ir nenuspėjama, norėčiau dainuoti dar tikrai ne 10 ir ne 20 metų, o žymiai ilgiau. Viskas priklauso nuo likimo, o kaip jis susiklostys, nežinau. Turiu įvairių planų, bet nežinau ar jie bus susiję su Lietuva, noriu tęsti mokslus, tobulintis. Turiu užmezgusi ryšius Tolimuosiuose rytuose, jeigu viskas pavyks, planuoju išvažiuoti ten mokytis bei dėstyti.

Asmeninio albumo nuotr.

Kokių pomėgių ir užsiėmimų turite?

Esu didelė knygų mylėtoja, mėgstu grožinę literatūrą, žaviuosi rusų bei prancūzų rašytojais. Stengiuosi kiekvieną vakarą pasiimti knygą į rankas ir perskaityti bent porą puslapių. Kadangi šiuo metu turiu šiek tiek laisvesnio laiko, pradėjau lankyti pramoginius šokius, kas man taip pat kelia malonumą. Labai mėgstu gaminti, tai yra mano antrasis hobis po operos solistės darbo, nes dainavimas man yra malonumas, o ne darbas.

N. Rutkauskienės nuotr.

Koks jūsų įsimintiniausias gyvenimo įvykis?

Įsimintiniausias man yra visas mano gyvenimas, nes jis toks nepastovus ir kintantis, kiekviena diena man atneša vis kažko naujo. Kartais pagalvoju, kad vertėtų vien dėl savęs rašytis išgyvenimus, įspūdžius, nes gyvenimas yra įdomus. Džiaugiuosi, jog gyvenu ir kiekviena akimirka man yra įsimintina.

Vadim Shultz nuotr.

Kiekvienas žmogus apie kažką svajoja, o kokių svajonių turite jūs?

Mano svajonė būtų šuolis su parašiutu. Kadangi nebijau aukščio, manau, kad tai būtų nepakartojamas potyris. Jei esu kalnuotose vietovėse, būtinai turiu atsidurti pačioje viršūnėje. Arčiau dangaus atsiranda laisvės ir begalybės pojūtis. O didžiausia svajonė - matyti savo šeimą laimingą ir sveiką.

***
Kristupo festivalio programą rasite ČIA.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis