Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kurčiųjų teatro vertėja: kurtumas yra kultūra, ne negalia

Gestų kalbos vertėja, teatro mokytoja Anželika Teresė (26 m.) sako, kad šiedu pasauliai po truputį ėjo, ėjo, kol op... ir susijungė. „Kodėl myliu ir vieną, ir kitą sritį? Ir kodėl nė vienos negaliu paleisti? Kartais pagalvoju, kad jos abi ir yra mano misija.“

Anželikos pasakojimas apie misijas, prasmes ir reikšmes – tarsi ištiktukų, veido judesių ir balso intonacijų įvairovės kupinas teatrinis monologas. Uždanga pakyla. Į sceną pasakoti savo gyvenimo išeina Anželika.

Pirmas veiksmas.

Skani mano kasdienė duona

„Kai manęs paklausia, kuo gyvenime užsiimu, atsakau ir tiksliai, ir filosofiškai. Prisimenu pokalbį su dvyliktokais. Vienas paklausė: „Mokytoja, kur man stoti studijuoti? Noriu to, to ir to. Ką pasirinkti?“ Atsakiau: „O kodėl reikia rinktis? Juk galima daryti viską, ką nori. Susidėliok prioritetus, kas dabar labiausiai dega, ir jais vadovaukis.“ Mane domina labai daug sričių. Džiaugiuosi, kad užtenka laiko viskam.

Žiūrint iš eilės, skanioji kasdienė mano duona yra gestų kalba. Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre dirbu teatro mokytoja ir gestų kalbos vertėja – verčiu pamokas, susirinkimus, susitikimus. Dirbu ir Vilniaus apskrities gestų kalbos vertėjų centre – verčiu paskaitas, konferencijas, taip pat – žinias tiesioginiame LRT eteryje, o Vilniaus kolegijoje aš – plastikos ir ritmikos lektorė.

Asmeninis albumas/ D. Jakštaitės nuotr.

Savaitgaliais ir vėlai vakarais vertėjauju privačiai. Juokauju, kad per 26-erius savo gyvenimo metus sukaupiau net kelias kurčiųjų kartas! Dar pati studijuodama verčiau vienai studentei. Po kelerių metų ji pakvietė mane vertėjauti savo sužadėtuvių kursuose, tada – vestuvėse, o dar po metų jau vertėjavau jos kūdikio krikštynose! Tad dalyvauju ir tokiose jaukesnėse, intymesnėse šventėse. Be to, Vilniaus universitete studijuoju – magistrantūroje – taikomąją kalbotyrą, tyrinėju lietuvių gestų kalbą. Ši Lietuvoje, deja, nėra prestižinė, daugeliui kyla klausimų, kas tai, ar ji tarptautinė (ne, visos gestų kalbos skirtingos). Kol nekils gestų kalbos prestižas, tol nekis ir bendras požiūris į ją. Tad po truputį einu nepramintu keliu ir analizuoju šią kalbą.

Kita didelė mano veiklos dalis yra kūryba. Vaidinu teatre, groju fortepijonu, mokausi keramikos. Su vyru Audriumi gaminame desertus, pasivadinome „Wood Food“. Tai – dvi kartu sulipusios mūsų aistros. Audrius yra architektūros inžinierius, labai mėgsta dirbti su medžiu. Grįžęs iš darbo biure meistrauja – kala medinius stalus, projektuoja mūsų būsimą studiją ūkyje. Sudėjome savo meilę į kokybišką maistą ir į tai, ant ko tą maistą patiekti. Mediniai stalai mediniuose namuose.

Kai gyvenime yra geros mitybos, judėjimo, gryno oro ir ėjimo savo svajonių link balansas, tada viskas labai paprasta.

Regis, visam tam reikia daug laiko? Tiesą sakant, jaučiuosi net aptingusi, nes juk galiu pasiteisinti – rašau magistro darbą! Beje, viskas vyksta labai harmoningai. Svarbiausia – daryti tai, ką mėgsti. Tikrai nerasčiau laiko dalykams, kurie man ne prie širdies, nes reikėtų prisiversti. O kai gyvenime yra geros mitybos, judėjimo, gryno oro ir ėjimo savo svajonių link balansas, tada viskas labai paprasta. Pasičiumpi vieną svajonę, ją įgyvendini, procesas, žmonės tave įkvepia, o tai dar labiau motyvuoja. Viskas įmanoma, viską gali padaryti.“

S. Satiras nuotr.

Nuo teatro nepagyjama

„Kurčiųjų teatre „Mimika“, kur renkasi mėgėjai, o aš verčiu repeticijas, supratome – teatras yra liga, ir tu ja arba sergi, arba ne. Dar būdama visai mažytė giliai viduje žinojau, kad esu aktorė. Vaikystėje piešdavau pjeses, vakarais susodindavau tėvus, už menamus pinigus parduodavau jiems bilietukus ir vaidindavau. Matyt, šis impulsas atėjo iš vidaus, nes televizoriaus nežiūrėjau, tad tiesiog nebuvo kur pasičiupti tokių idėjų. O septintoje klasėje draugė dėl kompanijos nusivedė į Klaipėdos – ten augau – teatro studiją „Svajonė“. „Oho! – pagalvojau sau. – Čia rimta. Ir kaip puiku, kad yra daugiau tokių žmonių kaip aš!“ Likau ten, iki baigiau mokyklą, sukūriau įvairių vaidmenų. Jau tada žinojau, kad tapsiu aktore, ir jokių planų B ar C man nereikėjo.

Atvažiavau į Vilnių stoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, bet... neįstojau. Buvo siaubingai liūdna, tačiau nusprendžiau likti Vilniuje ir tvirtai atsistoti ant kojų. Susiradau VGTU teatro studiją „Palėpė“, jai vadovauja režisierius Olegas Kesminas. Klausiu: „Kaip galima pas jus patekti?“ Sako: „Turi būti studentė, bet nebūtinai VGTU.“

„Gerai, – galvoju. – Tada stoju studijuoti bet kur, kad tik galėčiau vaidinti.“ Paskutinę naktį prieš baigiantis registracijos terminui surašiau filologijos ir menotyros specialybes, sąrašo gale įrašiau – lyg tarp kitko – vienintelėje Vilniaus kolegijoje dėstomą gestų kalbą. Įstojau būtent į kolegiją. Nieko nežinojau – nei kas ta gestų kalba, nei kas ja bendrauja, tačiau pasimokiusi dvi savaites supratau, kad niekur kitur būti nenoriu. Vėliau kvietė stoti į aktorinį kursą Klaipėdoje, bet man viskas buvo labai aišku, viduje nebesiblaškiau.

Pamažu šiedu keliai – teatras ir gestų kalba – pradėjo jungtis. „Palėpėje“ išmokau būti čia ir dabar. Ateini ir esi tik čia. Neplavinėji, nesikniaubi į telefoną, negalvoji apie šimtus kitų dalykų. Gyvenime tai labai padeda. Esi lankstus ir gali improvizuoti, kartu moki susikaupti. Su „Palėpe“ važinėjome į gastroles, per tą laiką baigiau gestų kalbos bakalaurą. O kadangi, matyt, buvo likusi tam tikra ambicija, vėl pabandžiau stoti į Teatro ir muzikos akademiją, scenos menų kritiką ir istoriją. Ir įstojau. Kaip tik tada man paskambino iš Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro ir pakvietė mokyti vaikus teatro. Jau pirmą dieną atsinešiau kamerą ir mokiniams pasakiau: „Užsiimsime kurčiųjų poezija, pasakosime istorijas, bus labai įdomu.“ Tikrai buvo labai įdomu.

S. Satiras nuotr.

Darbas, studijos... Supratau, kad akademija man duoda didžiulių vidinių vaisių, skonių ir prieskonių, juk nuolatos lankomės spektakliuose, žiūrime galybę filmų, bet tai nepadeda man tobulėti kaip vertėjai. Dirbdama gestų kalbos vertėja atsiduriu įvairiose situacijose, jaučiu, kad neišmanau kalbos subtilybių, trūksta resursų. Susistabdžiau studijas Akademijoje ir įstojau į magistrantūrą tyrinėti gestų kalbos. Su O. Kesminu pakalbėdavome apie kurčiuosius, mano kurtieji mokiniai eidavo į spektaklius... Apsilankęs Čekijoje ir pamatęs, kaip ten jau daug metų vyksta kurčiųjų teatro mokymas, režisierius sugalvojo tokią programą įdiegti ir Lietuvoje. Mano vaidmuo čia – informacijos skleidėja, nes sukuosi abiejose erdvėse.

Kurčiųjų teatre dominuoja vaizdas, garsinė kalba visai nesvarbi, o sceninė yra tavo kūnas – mimikos, gestai. Kurtieji jau seniai nori tokių profesionalių studijų, nes kol kas jiems prieinamas tik mėgėjiškas teatras, todėl nėra galimybių tobulėti, semtis žinių. Mokau kurčius vaikus teatro, ir man plyšta širdis, kai jie sako: „Noriu būti aktore. Kur galiu stoti?“ Tokiais atvejais nurodau tiesų kelią į emigraciją, nes kito varianto nėra. Man, kaip mokytojai, dėl to labai skaudu. Žinoma, teatras duoda daug praktinės naudos – išmoko valdyti save, įžvelgti net negražių dalykų grožį, bet jei žmogus nori tobulėti profesionaliai, Lietuvoje tokios platformos nėra.

Deja, studijų projekto finansavimas nepatvirtintas, o su mokamomis studijomis režisierius nesutiko iš principo. Juk tai būtų pirmasis Lietuvos istorijoje kurtiesiems pritaikytas aukštojo mokslo kursas, ir reikia išvaikyti su juo susijusias baimes – kaip tai veiks, ar bus galimybių įsidarbinti. Kai studijų kaina didelė, rizikuoti nesinori. O dabar mūsų aukštojo mokslo sistemoje vyksta vadinamoji integracija – į specialybę įstoja 60 girdinčiųjų ir vienas kurčiasis, jie gauna „universalias“ užduotis, bet universalios jos tik girdintiesiems.“

Autoriaus archyvas

Antras veiksmas.

Apie gestų kalbos meną

„Mokiniams norisi aiškumo – darbo rezultato. Tam puikiai pasitarnauja dainų gestų kalba. Siūlomas dainas parenku atsižvelgdama į mokinių amžių, gabumus, į jiems aktualias temas, tobulėjimo kryptis. Analizuodami tekstą stengiamės ne versti jį pažodžiui (tai vadinamasis kalkinis vertimas, kai žodis atitinka gestą), o interpretuoti gestų kalba. Tada repetuojam, darom įvairius pratimus, kuriam etiudus, dainos nuotaiką, charakterius, improvizuojam, o galiausiai filmuojam dainų vaizdo klipus. Mokiniams būna labai smagu, tai veikia kaip terapija – jie nustoja bijoti kamerų, pradeda save objektyviai vertinti, nebijoti suklysti. Kartu renkamės erdves, dainos nuotaiką derinam ir prie oro. Viskas vyksta natūraliai, vaikai į šią veiklą labai įninka. Gražiai leidžiame laiką, o jiems ateičiai lieka darbų rinkinys.

Aš juk kalbu rankomis. Jei jų neturėčiau, kalbėčiau balsu. Jei neturėčiau ir balso, tik tada būčiau nebyli.

Dar labai džiugu su vaikais kurti gestų kalbos meną. Girdintieji deklamuoja rimuotus eilėraščius, yra baltosios eilės, proza... O gestų kalbos menas labai vizualus. Gestų poezijoje nėra rimo, ji susideda iš ritmo, išraiškų, plastikos. Istorija kuriama gestų ir kūno judesio ritmais. Paprastas pasakojimas gestų kalba nuo gestų poezijos skiriasi tuo, kad pastaroji suteikia galimybę interpretuoti. Daug metaforų ir perkeltinių reikšmių. Čia esminis dalykas yra vadinamasis vizualinis vernakulas, girdinčiųjų scenos kalbos atitikmuo. Užsienyje jo mokoma kaip vaidybinio oratorystės meno. Tarkim, esu laivas. Kaip judu kaip laivas? Esu sunkus ar lengvas? Lietuvoje to dar nėra, o tai atvertų klodus.

Autoriaus archyvas

Žinoma, susiduriu su daugybe iššūkių. Lietuvių gestų kalba nėra bendrinė, ja visoje šalyje kalbama skirtingai. Egzistuoja tam tikri dialektai, pavyzdžiui, Vilniaus ar Klaipėdos. Bendrinę kalbą reikia moksliškai tirti, reikia plačių žodynų, tekstynų... Kol kas turime tik žodyną, bet jis nebaigtinis, nuolat papildomas. Tad pirmą kartą susitikusiems žmonėms gali būti sunku vienam kitą suprasti. Bene sunkiausia yra versti iš gestų į garsinę kalbą – reikia ieškoti tam tikrų intonacijų. Jei kurčiasis kalbėdamas pyksta, tai pyksta ir mano balsas.

O kaip perteikti meninės raiškos priemones, tarkim, metaforas? Tai ir yra mano tyrinėjimų objektas. Labai sunku teisingai išversti meninės raiškos priemones, nes nėra teorinės medžiagos, kuria būtų galima remtis. O vertėjas yra svarbus, jis turi atspindėti tą įvaizdį, kurį kurčiasis kuria apie save. Kurčiasis, kurio kalba itin išraiškinga, turtinga, gali pasirodyti nykus, jei vertimas nekoks. Čia man labai padeda teatras.“

Kultūra, ne negalia

„Pastebiu romantišką žavėjimąsi kurčiaisiais: „Kokia graži kalba, kaip norėčiau ją išmokti“, „Kurtieji – labai šilti žmonės, jie tokie kitokie.“ Kiekvienas žmogus yra kitoks. Taip žavintis dažnai trūksta supratingumo. Terminai „kurtieji“ ir „kurčnebyliai“ iki šiol painiojami. Dėl žodžio „kurčnebyliai“ kurtieji labai įsižeidžia. Viena kurčioji mokykloje per seminarą pailiustravo tai geru pavyzdžiu: „Jei aš kurčnebylė, nukirskit man rankas, nes be jų negaliu komunikuoti, prarandu savo kalbą. Juk kalbu rankomis. Jei jų neturėčiau, kalbėčiau balsu. Jei neturėčiau ir balso, tik tada būčiau nebyli.“ Kurtieji gali kalbėti balsu, bet dėl kurtumo negirdi savęs kalbančių, todėl natūraliai išreiškia save kalba, kurią jaučia ir mato.

Autoriaus archyvas

Kurtumas yra kultūra, ne negalia. Daugelis to nežino, tačiau situacija pamažu kinta į gera. Neseniai į mane kreipėsi vienas žmogus: „Parduotuvėje šalia namų dirba du kurtieji, ir aš noriu jiems padėkoti už pagalbą, bet jaučiuosi kvailai, nes prieinu ir nežinau, kaip pasakyti „ačiū“.“ Džiugu, kad sąlyčio ieškoma taip žmogiškai, ir nereikia čia jokių brangių švietimo projektų. Kurtieji vis dažniau įdarbinami viešosiose erdvėse, geriau įsilieja į visuomenę. Kad būtume lygūs, neužtenka turėti galimybių „ant popieriaus“. Kiek galimybių pagal savo poreikius turi girdintysis, tiek pat turi turėti ir kurčiasis. Tada ir bus lygybė.“

Epilogas.

Šviesa viduje

„Sako, reikia atrasti tokią veiklą, kad, jei ją atimtų, pats primokėtum, kad vėl galėtum ja užsiimti. Žinote, tikrai daug sumokėčiau, kad galėčiau veikti tai, ką veikiu. Niekada nesivaikau pinigų, stengiuosi atsikratyti stabdančių minčių. Jei viską darai teisingai – dėl savo poreikių nežaloji kitų, niekam nesuteiki skausmo ar nepatogumo, nemokai žmonių, kaip jiems gyventi, tarsi būtum visažinis, viskas susiklosto gerai. Be to, būtina nuolatos mokytis. Tam įkvepia teatras, nes teatras yra mokslas apie save – kiek aš galiu, kiek ko į mane galima įdėti, kokia būnu scenoje ir gyvenime. Labai įdomu atrasti savo resursus, pamatyti klaidas ir jas pripažinti.

Autoriaus archyvas

Kai einu pro Akademiją, kartais viduj sukutena: sėdėčiau ir aš taip ant palangės, išgyvenčiau dėl vaidmenų, bet gyvenimas mane veda kitur, ir aš jam pasiduodu. „Plaukti pasroviui“ turi skirtingas reikšmes – galima plaukti atsainiai, visai be galvos, o galima ir natūraliai nešamam srovės. Be to, labai svarbu, ką transliuoji pasauliui. Atėjęs su pykčiu ar nepasitenkinimu, jo tiek pat gausi atgal iš kitų, bet žiūrėdamas gražiai nebeieškai, nebeklausi: „O koks būtų mano gyvenimas, jei...“ Visada būtų kažkaip kitaip, bet yra kelias, kur turi būti. Ir tada tiesiog esi.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?