Renata, visada buvai šalia dizainerių, bet niekada pati nekūrei drabužių. Ar lengva buvo „Happeak“ įkūrėjai Vaidai Dambrauskei įkalbėti tave sukurti pirmąją kolekciją? O gal tai buvo natūralus procesas, gal visada ir ėjai to link, tik reikėjo stimulo, padrąsinimo?
Reikėjo šiek tiek pagalvoti, bet mane suintrigavo, užkabino. Nežinau, ką Vaida pamatė, bet ta jos drąsa ir įžvalgumas… Pagaliau juk žmonės be reikalo nesusitinka. Kažkas mano galvoje dėliojosi visą laiką. Tai natūralu - juk dirbi su kūrėjais, keliauji, stebi, bet kad pati tam ryžčiausi… Esu gavusi iš kelių dizainerių porą komplimentų, užuominų, kad pati galėčiau kurti kolekcijas. Mados srityje tokiais žodžiais dažnai nesimėtoma. Kad tai pasakytum, reikia akimirkai išsivaduoti nuo egoizmo.

Ši kolekcija – vienkartinė avantiūra ar jų bus ir daugiau?
Jau esu susigalvojusi rudens kolekcijos karkasą. Tai bus tarsi pirmosios kolekcijos tąsa, bet kartu – kažkas visai kitokio. Čia viskas pagal fizikos dėsnius – niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Ramiai apie tai mąstau. Tiesiog pajutau, kad tai įdomu. Ne tik man, bet ir kitiems. Iš tiesų norėjosi pristatyti kolekciją ramiai, be stiprios intervencijos. Bet nepavyko…

Tavo kurtiems drabužiams prigijo „nematomų drabužių“ epitetas. Kas tai, kokie tie drabužiais, tavo pačios akimis?
Man nepatinka aprangos snobiškumas, labai madingi drabužiai, į akis krentančios detalės – stambūs užrašai, logotipai. Aišku, pasitaiko išimčių. Pavyzdžiui, ryškus, impozantiškas, avangardinis drabužis, kurį gali apsivilkti kartą kitą, jis labiau tinka išeigai, scenai, šventei. Bet aš kalbu apie gatvę, kasdienybę, o ji kartais taip susipainioja su visomis kitomis gyvenimo sritimis… Labiausiai išsiduoda tie, kurie neturi skonio ir snobiškai vaikosi mados. O „nematomas drabužis“ yra toks, kuris neperrėkia žmogaus, jo tarsi ir nematai. Kartu su Vaida ir „Happeak“ mes dirbame su trikotažu. Jis – kaip antra oda, labai švelnus, tarsi nematomas, lankstus, gražiai susidrapiruoja arba priglunda prie kūno. Man patinka paprastumas, minimalizmas ir įdomesnė konstrukcija. Kažkas vis dėlto turi išsiskirti. Nematomas drabužis yra labai geras kitų drabužių draugas. Kartu jis maskuoja, padeda transformuotis.

Kokius žmones įsivaizdavai piešdama eskizus? Beje, kur gimė dauguma idėjų? Namuose, stebint žmones, braidant po pievas?
Labai įvairiai. Man ypač patinka stebėti vyresnius žmones, senukus. Jie labai įdomiai apsirengę. Įvairiausių minčių gimsta važiuojant automobiliu, dirbant su augalais, gamta, spalva, faktūromis, raštais. Toji estetika labai susijusi ir su kolekcija. Gamta – didžiausia inspiracija. Ne tik gėlės, bet ir žemė, akmuo, kraštovaizdis. Mes turime labai gražias natūralias pievas, miškus, samanas, etnografiją... Gal kartais tiesiog nematome ir nebevertiname. Svarbiausia – negadinti viso to.

Kartais inspiruoja koks nors patinkantis žmogus iš filmo. Arba šiaip atsitiktinai sutiktas praeivis. Labai dažnai matau J. Basanavičiaus gatve einantį vieną žmogų, tikiuosi, jis turi namus... Jis toks įdegęs ir jo žvilgsnis toks, lyg turėtų salas Maljorkoje. Ir man taip gražu… Vis pagalvoju – kaip nuostabiai jis atrodytų su tais mano „nematomais drabužiais“! Man tiesiog įdomu stebėti žmones, jie tokie skirtingi.

Labai smalsu paklausti – kur dar ieškai įkvėpimo?
Gamtoje, kelionėse. Niekada neperku žurnalų su naujausiomis mados tendencijomis. Tai ateina kažkaip savaime, prodiusuojant mados renginius, bendraujant su mados kūrėjais ir menininkais. Man geriau pasiimti didįjį fotografo Helmuto Newtono albumą, o daugiau nieko ir nereikia. Man tai – visų laikų didžiausias mados atradimas.

Iš esmės svarbiausia yra žmogus. Jo charizma, kūnas, paprastumas. Žmonės įkvepia vieni kitus. Tik mokėk kitą įvertinti, apkabinti.

Kaip rinkaisi kolekcijos audinius, spalvas?
Tai darėme kartu su Vaida. Mus kažkas sieja, esame viena kitai labai tolerantiškos, tarp mūsų – kažkoks skambesys, pajauta, girdime viena kitą, panašus mūsų estetikos jausmas.

Kolekcija galėtų dalytis tiek moterys, tiek vyrai. Kas tau yra vyriškas vyras ir moteriška moteris?
Tai labai individualu. Tiek vyras, tiek moteris turi savo paslaptį ir matematiką. Ir kiekvienas turime savo formulę. Kadangi žodžiai gali būti išdavikai, arba tu juos gali išduoti, tą apibrėžimą labai sunku suformuluoti. Vizualūs dalykai apgaulingi. Juk labai vyriškai atrodančio vyro vidus gali būti ir visiškai supuvęs, neatitikti išorės, ir atvirkščiai.

Ar turi drabužių, kuriuos dėvi jau daug metų, ir jų niekaip nesinori išmesti?
Mano figūra nė kiek nepasikeitusi nuo 18-os metų, todėl tokių drabužių turiu. Tokie – Sandros Straukaitės, Juozo Statkevičiaus kurti drabužiai. Turiu persiūtų iš močiutės audinių daiktų, juos persiuvo ir iš naujo sumodeliavo Sandra. Labai myliu Vidos Simanavičiūtės kurtus drabužius. Ji ką nors pasiūna ir nešioji dešimt metų... Tuo tik noriu pasakyti, kad širdžiai mielus daiktus galima atnaujinti, o jei baisu atrodyti nuskalbtam, galima investuoti... Ir su „Yurga de Luxe“ papuošalais jausiesi užtikrintai ir stilingai.

Ar kada nors teko dalytis savo drabužiais su kitais – draugais, kolegomis, tais, kuriems reikia paramos?
Jau seniai visus savo drabužius išdaliju kitiems. Dabar viską atiduodu dukrai Marijai, kai ką ji ir pati „nusidžiauna“. Anksčiau buvo klaidingų pirkinių periodas, kai norėdavosi visko daug. Paskui supykau ant savęs ir viską atidaviau. Mes su draugėmis keičiamės vaikų drabužiais. Man užlopyti džinsai daug gražesni nei nauji. Jau nekalbant apie ekologiją, vartotojiškumą…

Ar tave kada nors ištinka bėda „neturiu kuo apsirengti“?
Tai vidinis dalykas. Manau, vyrams visai nereikia, kad moteris nuolat keistų drabužius, jei tik ji yra atradusi save, savo stilių, estetiką. Bet moteris privalo patikti pirmiausia sau (o meilė sau yra vienas svarbiausių dalykų), tuomet, aišku, ištinka ir „neturiu kuo apsirengti“. Tiesiog reikia į tai žiūrėti paprasčiau.

Protingi žmonės sako, kad neverta tarnauti daiktams, bet gražių, įdomių drabužių traukai atsispiria reta moteris. Ar turėtume save už tai graužti?
Esu ne kartą mačiusi, kaip žmonės tarnauja daiktams: vos įėjus į jų butą baisu net atsisėsti, kad neišteptum baldų, arba paliesti ką nors, kad nesugriūtų kaip kortų namelis... Į tokius namus tiesiog nesinori daugiau eiti. Man nepatinka idealizuoti – nei santykių, nei vizualių dalykų. Idealus kūnas atrodo sintetinis ir nebeaišku, kas smegenyse… Įdomių drabužių traukai sunku atsispirti. Bet drabužį reikia pirkti protingai, kad galėtum jį dėvėti daug metų. Tokiais daiktais aš tikiu. O šiaip save reikia mylėti, kam graužti?

Kaip manai, ar madoje reikėtų paisyti tam tikrų taisyklių, ar, priešingai, geriau jas visas ignoruoti, laužyti?
Galima daryti įvairiai, svarbiausia, kad būtų įdomu. Man madinga yra tai, kas nemadinga, arba buvo madinga prieš 20 metų. Įdomiau, aišku, taisykles laužyti. Bet man labai gražu ir trumpa juoda suknelė su aukštakulniais…

Kokias didžiausias stiliaus klaidas paprastai daro žmonės?
Per daug vaikosi etikečių ir nori atrodyti idealūs, per daug tvarkingi. Daug kas priklauso nuo žmogaus, jo auklėjimo. Jei jis pedantas, kitaip gal tiesiog išprotėtų. Svarbiausia, reikėtų nesivaikyti snobiškų dalykų ir būti ištikimam sau.

Koks buvo tavo pastarasis malonus mados atradimas?
Na, kad ir Davido Bowie sugrįžimas duetu su Tilda Swinton. Amžinai gali ieškoti atradimų Ingmaro Bergmano, Luchino Visconti, Michelangelo Antonioni, François Truffaut filmuose. Ir po naujos S. Straukaitės kolekcijos gali pasakyti: „Kokia ji talentinga.“

Kokie galėtų būti keli artėjančio rudens „must have“?
Palaukim dar truputėlį… Viskas ateina iš jausmo, ieškojimų ir atradimų. Bus kažkas ilgo, šiek tiek eklektikos, sluoksniavimo, labai moteriško ir kartu labai grubaus.

Užuominos į naująją kolekciją?..
Taip…

Daugiau istorijų: www.lamuslenis.lt

Nuotraukos: „Fotolobis“