Paskutinio „Rojaus tūzų“ albumo „Nepasiduok“ pavadinimą įkvėpė Jūsų daina „Niekada nepasiduok“. Kokią poziciją išreiškia šiuolaikiniai mūsų šalies roko muzikantai, kam nepasiduoti ragina „Rojaus tūzai“?
Šioje dainoje galima rasti daug prasmių. Mes, užkietėję roko muzikantai, esame įpratę būti nuolat koneveikiami. Rokas nėra populiarioji muzika, jį sunku propaguoti. Ir vis dėlto mes esame, išlikome. Ši daina apie tai, kad, turėdamas savo viziją ar tikslą, privalai jo siekti – kad ir kas ką šnekėtų, įtikinėtų, aiškintų, koks esi kvailas, kad tavo darbas niekam nereikalingas, neprasmingas. Nori eiti savo keliu – eik. Kartais net sunku paaiškinti, kodėl grojame tai, ką grojame. Tikrai ne dėl pinigų – pastangos neatsiperka.
Verstis vien iš grupės veiklos turbūt nepavyktų. Vis dėlto du dešimtmečius Jus maitina gitara. Turbūt tenka suktis įvairiomis kryptimis? Kaip atrodo Jūsų darbaknygė?
Ji yra mano mobiliojo ryšio aparate. Susirašau, kada, kur, koks renginys vyks, kur turiu būti. Plačiai išsišakojusi laisvo menininko veikla sunkiai apibrėžiama laiko požiūriu. Galbūt labiausiai į rėmą spraudžia darbas Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje – mokau vaikus groti gitara. Ar turiu vilties išauginti gitaristų kartą? Yra keli mokiniai, teikiantys vilčių tapti gerais muzikantais. Sunkiausia įkvėpti vaiką dirbti, priversti groti pratimus. Motyvuotas paauglys gros pats, jo nereiks raginti, o 8 ar 9-erių metų vaikui tenka aiškinti, kodėl turi valandą skambinti tą patį per tą patį. Jei galėčiau nesiimti pedagoginio darbo, mielai nesiimčiau. Į mokyklą pasukau, nes norėjosi pastovumo, stabilumo.
uzikiniai projektai yra laikini, vienkartiniai, nenuspėjami, negali žinoti, ar sulauksi pasiūlymų. Kartais supuola keli darbai vienu metu, o kartais pusmetį gyveni štilio sąlygomis. Todėl psichologinė būsena sudėtinga. Juk yra šeima, artimieji, už kuriuos jautiesi atsakingas. Taigi pradedi kabintis už ko nors pastovaus, vertini kad ir mažą, tačiau nuolatinį atlygį. Taip, daugiau nei dvidešimt metų mane maitina gitara. Dešimt metų, kai su Rūta esame sukūrę šeimą, turime šešerių metų sūnų Domą ir šešiolikmetę Radvilę – žmonos dukrą iš pirmos santuokos.
Vadinasi, šiandien roko muzikantai nebegali gyventi vien savo malonumui?
Man nereikia anksti keltis, per dienas stovėti prie staklių. Rytais galiu ramiai, niekur neskubėdamas išgerti kavos. Toks tad privalumas, bet dirbti tenka daug, didelė nervinė įtampa – tai, ką darai, turi padaryti labai gerai. Nuolatinis spaudimas. Mūsų grupė „Rojaus tūzai“ pastaruosius porą metų turėjo nemažai veiklos. Be to, visi nariai groja papildomai, dalyvauja įvairiuose su grupės veikla nesusijusiuose projektuose. Reikėjo rinktis: arba pradedame groti pagal pramogų pasaulio reikalavimus (daug kartų esame tai darę), arba pasiliekame teisę groti tik savo muziką ir tik tada, kai norime. Sulaukę 40 metų, tokį komfortą galime sau leisti. O šiaip veiklos mums pakanka. Visi turime daug darbo, nėra taip, kad gyventume vien savo malonumui.
Ką davė koncertinė veikla Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE), gastrolės po Jungtines Amerikos Valstijas? Ar tokios išvykos naudingos finansiškai?
Finansiškai koncertinės kelionės nelabai praturtina, juk vis tiek išsileidi – nori parvežti lauktuvių, apdovanoti artimuosius, bet išvažiuoti yra gerai – prasiplečia akiratis, pradedi plačiau mąstyti. JAE buvau seniai, prabėgomis trejus metus ten praleidau. Dirbdamas naktiniame klube įgijau geležinės praktikos. Grodavome po septynias valandas per vakarą. Ir taip – kiekvieną dieną. Muzikantą toks pragariškas krūvis užgrūdina. Kiekvienam kolegai linkėčiau panašų išbandymą patirti. Tave palaužia psichologiškai, bet paskui jautiesi daug tvirčiau, stabiliau.
O JAV, Kanadoje koncertavome pernai. Gitaristas Audrius Piragis, akordeonistas Nerijus Bakula ir aš akompanavome Vyganto Kazlausko koncertinei programai „Miesto vaikas“. Vygantą pavadinčiau bardu, nors jis – Vilniaus m. universitetinės ligoninės Angiochirurgijos anesteziologijos ir reanimacijos skyriaus vedėjas – labai plataus spektro, įdomus, pasaulį apkeliavęs žmogus.
Dabar turite „blatą“ pas gydytoją.
Patikėkit, kai tik kas nors suserga, reikia konsultacijos ar patarimų, pirmas žmogus, kuriam skambinu, yra Vygantas. Pernai išgyvenome didelę bėdą – mūsų sūnus susirgo erkiniu encefalitu. Liga pasireiškė atostogaujant prie jūros, aš tuo metu grojau Birutės Petrikytės organizuojamame Palangos festivalyje. Tiesiai iš reanimacinės palatos lipau į sceną. Sunkiu šeimai periodu (gydytojai patarė pasimelsti – nežinojo, kokia bus ligos eiga) V. Kazlauskas labai padėjo, palaikė ryšį su Klaipėdoje sūnų gydančiais medikais. Esame jam ir Klaipėdos vaikų ligoninės Reanimacijos skyriaus gydytojams labai dėkingi.
Kaip susidraugavote su gitara? Gal tėvai hipiavo?
Augau vienas su motina. Nei tėvo, nei brolio, nei sesers neturiu. Mama dirbo, aš likdavau vienas, susigalvodavau žaidimų. Gitara man padėjo išspręsti vienatvės problemas. Tuo laikotarpiu ji buvo itin brangus instrumentas. Kol sukaupiau pakankamai pinigų, laiko veltui neleidau: būdamas penkerių, „pasigaminau“ gitarą iš teniso raketės ir mamos ilgos siuvimo liniuotės. Žiūrėdamas į laikraščių nuotraukas, piešiau ir klijavau popierines. Tokių turėjau tūkstančius. Po kiekvieno „pagrojimo“ likdavo tik skutai. Būdamas antrokas, nusipirkau komplektą gitaros stygų – šios man atrodė nepaprastai gražios. Stiprios lentos, ant kurios galėčiau ištempti septynias stygas, neradau. Mama buvo darbe, į abu medinės palangės galus sukaliau po šešias vinis ir įtempiau stygas. Garsas – žiaurokas, bet man buvo pats gražiausias. Paskui reikėjo šį sukonstruotą dalyką paslėpti. Uždengiau servetėlėmis, ir mama nepamatė. O kaip panaikinti nuo vinių likusias skylutes? Prikaišiojau degtukų, nudažiau baltai. Mama ilgai negalėjo suprasti, kas čia buvo.
Vėliau kelerius metus gitaras konstravau iš šiukšlyne rastų liekanų. Gyvenome prie kareivinių, pro tvoros skylę įlįsdavome į draudžiamą įeiti teritoriją, o ten galėjai aptikti įdomių dalykų. Keista, kad granatų neradome, bet sulaužytų gitarų, jų grifų, korpusų, suktukų stygoms veržti, telefonų aparatų, įvairių detalių prisirinkdavome. Pirmą elektrinę gitarą pasidariau iš akustinės liekanų. Rusiškuose žurnaluose spausdinti instrumentų gamybos aprašymai, brėžiniai.
Automobiliais Marijampolė pradėjo garsėti gal prieš 20 metų, o iki tol tai buvo užkampis. Gimiau 1973 metais. Gūdus sovietmetis, pro savo langą mačiau sovietines kareivines. Vienintelis platesnis – Lenkijos televizija ir radijas. Daug informacijos iš ten gavau. Į Marijampolę niekas neužklysdavo, nebent tais laikais garsūs estradiniai ansambliai „Nerija“, „Vilniaus aidai“. Aš visada labiau pastebėdavau gitaristus, jų instrumentas man atrodė organiškas, suprantamas, patiko skambesys. Nekilo minčių, kad mano jausmus galėtų pavergti kas nors kitas.
Ar buvote Marijampolės ilgaplaukis?
Tikrai ne. Kirpausi trumpai, mokiausi gerai, net įtarti negalėjau, kad kada nors būsiu ilgaplaukis. Vaikystėje ir paauglystėje buvau kompleksuotas. Gitara padėdavo pasislėpti nuo tikrovės, asmeninių problemų. Grodamas atitrūkdavau nuo nemalonių minčių, pabėgdavau nuo savo kompleksų. Gitaros pasaulis neturėjo nieko bendra su tuo pasauliu, kuriame gyvenau.
Išvaizdus, aukštas jaunuolis... Iš kur nepasitenkinimas savimi? Kuo sau nepatikote?
Kai mokiausi mokykloje, buvau stambus, mane vadino storuliu, pravardžiavimas vertė raudonuoti. Tai dabar galiu paaiškinti savo jautrumo priežastis, o paauglys ne visada žino, iš kur nepasitenkinimas savimi. Vyresnėse klasėse viskas pasikeitė, o 10–14 metų – labai sudėtingas amžius. Pats išmokau groti gitara, ji mane guodė ir saugojo nuo negerų minčių.
Jau tada rašėte dainas?
Negalėčiau pavadinti to kūryba. Problema buvo ta, kad tada labai trūko informacijos. Kartais svarstau, kas būtų buvę, jei tuo metu, kai degiau entuziazmu groti gitara, būtų buvę tiek informacijos, kiek yra dabar. „YouTube“ teikiamos grojimo pamokos, galima išmokti groti neišeinant iš namų ir tapti geriausiu pasaulyje muzikantu. Marijampolėje nebuvo gitaros mokytojų. Per koncertus stebėdavau, kaip muzikantai groja, tada bandydavau pats. Pagrindinis mano mokytojas – Lenkijos radijas. Pirmadieniais, 18.30, transliuota laida „Metalove Torturi“ („Metalinis kankinimas“). Joje pristatydavo naujausius grupių albumus. Muziką įsirašydavau į kasetes, turėjau puikią kolekciją. Ši muzika man atvėrė daug kelių. Studijuodamas supratau, kad inžinerija – ne mano sritis, sunkiai sekėsi, ten reikėjo mokytis, o aš norėjau groti. Metus buitininkų mokykloje pasimokiau fotografijos meno, o tada įstojau į Vilniaus Juozo Tallat–Kelpšos konservatoriją, į gitaros klasę.
Mama turbūt tikėjosi, kad vientulis sūnus įgis apčiuopiamą, pelningą profesiją. O jis tapo gitaristu.
Dėl to mama tikrai nesijautė laiminga. Ji norėjo, kad būčiau inžinierius. Manė, pagrosiu ir praeis. Turiu vilties, kad galbūt dabar ji jau yra susitaikiusi su mintimi, jog esu muzikantas. Tik jei pasakyčiau: „Žinai, sumaniau tapti inžinieriumi“, mama labai apsidžiaugtų. 2005 metais įstojau į Kauno technikos universitetą, įgijau garso režisūros specialybę. Savo pirmąjį albumą „Vivaldi in Rock“ įrašiau pats.
Kaip radote būdą barokiniam styginių instrumentų orkestrui skirtą partitūrą pritaikyti elektrinėms, akustinėms gitaroms bei mušamiesiems?
Man labai patinka Anthonio Vivaldi „Metų laikai“. Pagalvodavau: „Kaip būtų faina, jei šį kūrinį grotų ne styginių orkestras, o gitaros – agresyviai, valdingai.“ Įsivaizdavau: sėdi roko muzikos orkestras ir groja klasikinę muziką, sukurtą prieš 400 metų. Seni kūriniai, atliekami naujomis išraiškos priemonėmis. Ieškojau tokios muzikos, bet ir neradau, tad nusprendžiau sukonstruoti pats. Perdariau keturis A. Vivaldi koncertus. Ne aranžavau, o įgyvendinau savo viziją.
Ką šiuo metu rezgate su režisierės Dalios Ibelhauptaitės „bohemiečiais“?
Kaip keistai gyvenime būna: viskas, matyt, turi įvykti tam tikru laiku tam tikroje vietoje. Idėją, kurią pasiūlė Dalia, brandinau ir aš. Rašydamas „Vivaldi in Rock“ mąsčiau, kad būtų įdomu roko stiliumi sugroti operų arijas. Įsivaizdavau tas arijas dainuojančius roko vokalistus. Ir štai man paskambino Jeronimas Milius, sako: „Dalia sugalvojo, kad „bohemiečiai“ galėtų sudainuoti žinomas operų arijas roko stiliumi.“ Apsidžiaugiau – vienas to nebūčiau padaręs! Tai – sunkus darbas, didelis iššūkis. Naktimis pradėjau sapnuoti košmarus. Noriu tikėti, kad mums pavyks padaryti įdomų dalyką.
Jūsų galva prikimšta muzikinio teksto, kaip viską įsiminti?
Taigi ir sakau, kad virš galvos pakibo kardas. Kai pradėjome atrinkinėti kūrinius, kai gavau pirminį jų variantą, pasidarė bloga. Dalia sugebėjo mane įkvėpti, įtikinti, kad pavyks. Ačiū jai už tai! Ji yra puiki psichologė. Na, o visi muzikantai – avantiūristai. Šiuo atveju scenoje siautės tik roko grupė ir solistai, būsime nuogi, turėsime sugroti tik labai gerai, tiksliai. Negalėsime pasislėpti už simfoninio orkestro, ir aš esu už visa tai atsakingas...
Rokeriai, metalistai – kokie tai žmonės?
Tokie patys, kaip ir visi kiti. Kartais mėgsta ilgiau pamiegoti, nes po koncerto grįžta paryčiui. Kai kurie mėgsta atsipalaiduoti, kartais – išgerti. Roko muzika reikalauja tikslumo, susikaupimo, tam tikros vidinės būsenos scenoje. Apsvaigęs muzikantas negali kontroliuoti instrumento, situacijos. Neretai manoma, kad roką grojantys asmenys – alkoholikai, prasigėrę, narkomanai. Jei tokių ir yra, tai – vienetai. O iš tikrųjų rokeriai – labai rimti, susikaupę žmonės, jie supranta, ką daro, ir suvokia, kad tai, ką daro, niekam nereikalinga, išskyrus juos pačius (juokiasi)! Na, ne, klausytojų vis dėlto turime. Roko muzikantai užgrūdinti gyvenimo. Šiai muzikai reikia daug vidinės energijos ir netgi fizinės jėgos. Atvažiuoti į koncertą, atsivežti būgnus, kolonėles, viską sutempti ant scenos, pagroti, paskui vėl viską susikrauti, išvažiuoti, grįžti, vėl iškrauti... – patikėkit, tam reikia sveikatos.
Ar dabar įmanomas „Roko maršas“ per Lietuvą?
Manau, kad ne. Ta muzika, nors dar gyva, jau yra palaidota. Naujoji karta roko klauso mažai. Tai – pasaulinė tendencija. Lietuvoje šiandien populiarūs kiti dalykai. Jaunos roko grupės, entuziastai, kurie kai ką daro (labai juos palaikau), turi būti ypač stiprūs ir užsispyrę, kad ko nors pasiektų. Jie gyvi tol, kol gyvas tas jų entuziazmas. Kai atsiranda šeima, vaikai, pasikeičia net tavo mąstymas. Groti tai, kas patinka, ir dar uždirbti pinigų, daryti krūvą darbų yra sudėtinga.
Energija trykštantys rokeriai visada pakerta kojas gerbėjoms – silpnosios lyties atstovėms. Roko žvaigždės mėgaujasi merginų dėmesiu, ar klystu?
Kad aš niekada nesijaučiau žvaigžde. Žvaigždė turėtų uždirbti daug pinigų – tiek, kad nereikėtų jų skaičiuoti, kad galėtum sau leisti daryti nesąmones ir nemąstyti, kiek visa tai kainuoja. O aš niekada neturėjau daug pinigų.
O moterų? Kodėl iki trisdešimties nesaistėte savęs meilės ar kitais ryšiais?
Yra tam tikra kategorija žmonių, kurie, ir nebūdami muzikantai, turi daug gerbėjų. Neturi stovėti scenoje, kad sulauktum daug dėmesio. Aš iki 30-ties patyriau visko. Tai man padėjo suvokti, su kuo noriu būti. Bet kokiu atveju ši patirtis man dabar tik padeda.
Esate sakęs: „Gitara – instrumentas, kuris gyvenime man davė viską.“ Gitara suvedė ir su žmona?
Reikėtų žmonos paklausti, ar leidžia man apie tai pasakoti. Grojome „Brodvėjaus“ klube, o grodamas visada matai žmones, žvilgsnius, nuotaikas. Ji atvažiavo pas draugę, vakare abi atėjo į koncertą. Štai ir viskas. Kai grojau, žvilgsniai susitiko, matyt, kažkas įvyko, po koncerto priėjau prie jos.
Ar bent kiek Jūsų laisvalaikio lieka sūnui? Koks tėtis esate?
Lieka ar nelieka laiko, duoklę sūnui vis tiek turiu atiduoti. Turiu galybę darbo, bet jei vaikas nori į Vingio parką, metu savo darbus į šoną, ir vežu sūnų į parką. Kai grįšime, jis eis miegoti, tada sėsiu prie savo natų.
Sūnus jau siekia gitaros?
Kartais ir pasiekia. Tenka žiūrėti, kad nesulaužytų. Nežinau, ar jis links prie šio instrumento. Kartais užtinku besiklausantį muzikos, bet ar tai yra aistra jai, kol kas nesiimu spręsti. Domas turi neblogą muzikinę klausą, balsą, ritmo pojūtį, lanko „Ąžuoliuko“ choro mažųjų grupę, bet ar ateityje dainuos? Man matyti gitarą buvo stebuklas, jam – kasdienybė. Abejoju, kad tai sūnų žavės taip, kaip žavėjo mane.
Sokratas savo gyvenimo saulėlydyje mokiniams prisipažino persekiojamas įkyraus sapno – kurti muziką ir ją groti. Filosofas nežinojo, ką ši vizija reiškia. Gal tai ženklas, kad vien racionalių užsiėmimų nepakanka, kad retkarčiais turime atiduoti pagarbą laukiniams prigimties dievams?
Roko muzika man padeda išvaduoti viduje tūnantį žvėrį, leidžia pabūti tuo laukiniu – su gitara scenoje. Bėgant laikui, energija nusėda, nebesidraskau taip, kaip prieš 20 metų, bet gitara vis tiek padeda išsikrauti, išleisti vidinį garą ir vėl būti normaliu žmogumi.
Portreto štrichai
* „Esu... ramus žmogus. Nemėgstu garsių, trankių, triukšmingų vietų, kur daug publikos ir kala garsi muzika. Man geriau į kampą nulįsti ir tyliai pabūti.“
* Išskirtinės savybės. „Aš – užsispyręs. Jei kokia nors mintis įlenda į galvą ir jaučiuosi teisus, niekas manęs neperkalbės. Esu ir savikritiškas, ir kritiškas. Kartais man sako: „Tu per blogai apie save galvoji.“ Mąstau realiai, o ne blogai.“
* Privati erdvė. „Branginu asmeninę erdvę. Sunku ją turėti namuose, kai yra mažas vaikas. Savo darbus nuveikiu, kai sūnus miega.“
* Credo. „Kolektyvas mane juokais vadina visišku pesimistu, bet man patinka posakis, kad pesimistas yra gerai informuotas optimistas.“
„Labiausiai vertinu nuoširdumą, atvirumą, gebėjimą nemeluoti, sakyti tiesą, kad ir kokia ji būtų.“
* Stilius. „Mano rengimosi stilius keičiasi. Jį iš dalies koreguoja ir žmona. Jei kur nors einame kartu, stengiuosi apsirengti puošniau, kad ji nesijaustų nejaukiai. Vienintelį turimą kostiumą per pastaruosius penkerius metus vilkėjau gal du kartus.“
* Pomėgis. „Domiuosi astronomija, seku šios mokslo šakos naujienas. Mėgstu žiūrėti laidas apie naujausius mokslinius atradimus.“
* Šeima. „Kai labai sunku, degu, kardas kabo virš galvos, šeima yra ramstis ir užuovėja, čia galiu pabėgti nuo problemų, bent kurį laiką pabūti ramus.“
* Talismanai. „Kai užsidedu šias dvi žmonos dovanotas rankų gamybos grandinėles su gintaro bei metalo pakabukais, paprastai sulaukiu įdomių koncertų pasiūlymų.“
* Meilė. „Meilė yra reikšminga kiekvienam žmogui. Tas, kuris sako, kad mylėti, būti mylimam nėra svarbu, meluoja arba išgyvena krizę.“
* Pavardė. „Varnagiris nėra išskirtinė pavardė Marijampolėje, tik Vilniuje neteisingai kirčiuojama. Riestinis kirtis turi kristi ant raidės r.“
* Buitis. „Gitaristo buitis – kaip ir kiekvieno žmogaus: namų ruoša, maisto pirkimas, gaminimas... Tik rankų į žemę nekišu. Net mama supranta, kad man reikia jas pasaugoti.“
* Svajonės. „Nors turiu nemažai elektrinių ir akustinių gitarų, norėčiau įsigyti daugiau instrumentų. Deja, finansinės galimybės riboja. Negaliu leisti sau įgyvendinti visų svajonių.“
Įsimintini muzikos projektai
- Povilo Meškėlos rusiškų romansų programa „Mano sielos netylančios stygos“.
- Projektas su Gintaro Rinkevičiaus orkestru „Roko klasikos metamorfozės“, kai roko dainos buvo pertvarkytos ritmo grupei, simfoniniam orkestrui, – Lietuvoje niekas to nebuvo daręs.
- Šį pavasarį sėkmės sulaukė projektas „Klasikinė kontrabanda“. Klasikinės ir šiuolaikinės muzikos sintezė, kai populiarios dainos perauga į kokios nors klasikinės arijos fragmentus.
