Užaugusiai bohemiškoje, budistiškoje aplinkoje interjero dizainerei nelengva derinti šeimą ir kūrybą

Interjero dizainerė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Deima Katinaitė užaugo bohemiškoje šeimoje, kurioje kiekvienas turėjo galimybę pasireikšti. „Namuose sklandė lengvas chaosas, kiekvienas veikė, ką norėjo, grįžusiųjų nebūtinai laukdavo šilti pietūs“, – sako menininkė ir neslepia, jog jai pačiai nėra lengva suderinti šeimą ir kūrybą.

Neatsitiktinai susitikome Užupyje, prie Jūsų vaikystės ir paauglystės namo. Čia, būdama dar visai maža, nupiešėte ant sienos pirmąją freską, ši yra ir dabar. Augote kūrybos daigams vešėti palankioje vietoje – miesto centre mistiškai išlikusioje gamtos oazėje. Dailininkas Linas Katinas pasakojo: „Penkiolika šeimos metų – ant upės kranto. Sėdėdavome duris atsidarę, kabodavo mėnulis ir šlamėdavo Vilnelė.“

Taip, užaugau ant Vilnelės kranto, sukausi prie upės tarp menininkų. Šalia dirbtuves turėjo skulptorius Vytautas Šerys, tapytojai Valentinas Antanavičius, Romualdas Kunca. Brolis Vidas gerai mokėjo svaidyti akmenis į kitą upės krantą. Nudžiaudavome skulptorių skaldos ir mėtydavome erzindami suaugusiuosius.

Esame trys vaikai iš antros tėvo santuokos. Menininkas Džiugas Katinas – brolis iš pirmos tėvo santuokos. Buvome padaužų kompanija. Liberalūs ir demokratiški tėvai bausmių mums netaikė, nejautėme jokių suvaržymų. Dažnai nubėgdavome į Rotundo gatvę pas senelius – mamos tėvus, nepaprastai šviesius žmones. Jautėmės laukiami, mylimi.

Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- Diagnozavus krūties vėžį, draugai surengė už širdies griebiančią staigmeną
- Ginekologė: yra naujas ginklas prieš senėjimą ir menopauzės simptomus
- Horoskopas kovo 13-20: situacija gerės sulig kiekviena diena

Mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, ten taip pat buvo didžiulė laisvė, tolerancija. Nieko bloga ir nedarėme. Na, buvome susikūrę studijoje laužą, žvakes degindavome vyną gerdami, užsirakinę. Atsimenu, pabarškina į duris dėstytojas, klausia, ką veikiame. Durų neatidarome, sakome, kad medituojame. Mėgome savo mokytojus. Jie nebuvo priešai, su kuriais reikėtų kovoti. Labiau – draugai.

Ir tėvai buvo draugai?

Paauglystė yra dygliuota: tau atrodo, kad viską išmanai geriausiai, o tėvai beveik nieko nenutuokia. Net jei krėsdavome nesąmones, jie suprasdavo, kad tuo metu mums tos nesąmonės reikia, ir pernelyg nešukuodavo prieš plauką. Matyt, visų mūsų, Katinų, temperamentas ne iš lengvųjų, kiaulysčių prikrėsdavome. Dabar, kai jau esame tokio amžiaus, su broliais šnekamės, kad nuolat elgiamės ekscentriškai. Per paskutinį pokalbį juokaudami nutarėme: „Aišku, kieno vaikai esame. Gal su tuo jau nebekovokime, būkime ekscentriški Katinai, tiek jau to.“ Brolis Vidas gyvena Amerikoje, jis yra filosofas. Ramojus baigė ISM, jo profesija labiau teisinga nei mūsų, bet, sprendžiant iš charakterio, jis irgi yra meniškas tipas.

Nuo to, kas man nepriimtina, galiu atsiriboti. Mūsų namuose nėra televizoriaus, nes man jis nepriimtinas.
Žurnalas "Moteris" (L. Fisheye nuotr.)
Ar mama gydytoja psichiatrė Kristina Katinienė vesdavosi Jus į savo darbovietę – ligoninę Vasaros gatvėje?

Baigusi mokyklą, neįstojau į Dailės akademiją, tad kurį laiką dirbau Vasaros gatvėje esančioje ligoninėje referente: rašiau epikrizes – ligos istorijas. Skyriuje, kur durys be rankenų, sutikdavau nemažai pažįstamų menininkų – labai įdomių žmonių. Kas kreipdavosi į mane Simona, kas dar kaip nors... Mačiau medikų ir pacientų gyvenimą iš kitos pusės.

Ar nekilo noras studijuoti psichiatriją?

Regis, nuo pat pradžių buvo aišku, ką sugebu ir ko ne. Mūsų namuose vertintas išsilavinimas, knygos, meno filosofija, estetika. Šūsnis knygų ant stalų turėjau įsiminti nuo gimimo. Mus skatino piešti ir labai daug gyrė. Nuolat kartojo, kokie mes talentingi, išskirtiniai. Senelis Ksaveras Misevičius, teisininkas, sakydavo: „Daug kas atleidžiama žmonėms, kurie yra Dievo pirštu paženklinti, turi Dievo dovaną tapyti, groti, kurti.“ Mums būdavo atleidžiamos šunybės kaip kitokių vaikų veiklos padarinys. Graži ir gera taktika auginti atžalas. Senelį Ksaverą be galo mylėjau. Jį mylėjo visi, net mano tėtis.

Senelis, didžiulis autoritetas šeimoje, sakydavo, kad vaikus reikia ne auklėti, o mylėti. Taigi mes – iš tų vaikų, kuriuos mylėjo. Kita vertus, augome bohemiškoje šeimoje, namuose sklandė lengvas chaosas, kiekvienas veikė, ką norėjo, grįžusiųjų nebūtinai laukdavo šilti pietūs. Nuolatinis ekspromtas. Niekas nežinodavo, kuo baigsis diena. Mano mama net ir dabar yra netradicinė močiutė. Ji turi savo puikų gyvenimą, su drauge mėgsta keliauti, gerti vyną. Matomės retai, bet labai maloniai pasėdime prie puodelio kavos.

Nusekėte savo tėčio tapytojo Lino Katino bei senelio dailės klasiko Leono Katino pėdomis. Keista, kad iš pirmo karto neįstojote. Nejaugi profesoriaus pareigas Dailės akademijoje ėjęs tėvas nepadėjo?

Protekcijų mūsų giminėje apskritai niekada nėra buvę. Kita vertus, Lino Katino reputacija akademiniame pasaulyje yra dviprasmiška. Ta pavardė man tikrai niekuo nėra padėjusi, nebent pateisinusi kokį nors ekscentrišką poelgį. Studentai tėtį labai mylėjo, su juo apskritai įdomu pasikalbėti. Pasiskambiname telefonu, vis pasako kokią nors netikėtą mintį. Gyvena savo pasaulyje, iš ten – jo įžvalgos ar hipotezės, kurių į racionalią schemą neįsprausi. Mama pasakoja, kad tėvas pats mokėsi kalbų, gaudavo įdomių filosofijos knygų, jomis dalindavosi su draugais.

Jauni tėvai mėgo vakaroti ir mūsų miegoti nevarydavo. Užupyje kambariai buvo per kelis aukštus, mudu su broliu ant laiptelių prie židinio sėdėdavome ir klausydavome. Supratome, kad vertingiausi dalykai – mokslas bei menas. Paauglystėje pradėjome gilintis į religijų istoriją. Tėvai buvo budistai, matydavome budizmą praktikuojančią kompaniją, tačiau mūsų niekas niekada nevertė būti tuo ar kuo nors kitu. Taip ir užaugome skaitydami filosofų veikalus, religijos istoriją, keldami klausimus, kas yra budizmas, krišnaizmas, krikščionybė.

Menininke apsisprendėte tapti ne iš karto?

Vienu metu maištavau prieš meną – buvo įdomu pažiūrėti, ar menininkas sugeba dirbti kaip racionalus žmogus. Sugebėjau puikiai. Per krizę teko imtis biuro darbų. Man pasisekė, sutikau šviesių žmonių, bet jutau, kad gyvenimas eina pro šalį, kad esu ne savo vietoje, veikla neteikia pasitenkinimo. Daug metų dirbau dizainere, visokios abejonės nedavė ramybės. Grįžau į akademiją.

Dabar man aišku, kad tėvo sprendimas atiduoti mane į M. K. Čiurlionio meno mokyklą buvo teisingas, nors jis mane ir apgavo. Mokiausi S. Nėries mokykloje, o į M. K. Čiurlionio meno mokyklą vaikščiojau piešti, nes tėtis ten dirbo. Drauge su jo klasėmis važinėdavau į plenerus, lankiau paruošiamuosius nežinodama, kas yra kas. Kartą tėtis pasakė, kad reikia laikyti egzaminus. Pareiškiau: „Nė už ką į egzaminą neisiu – man patinka mano mokykla, draugai!“ Tėtis neprieštaravo: „Gerai, bet gal gali padaryti tokį dalyką: į mokyklą dar nestok – tiesiog nueik į tą egzaminą šiaip pažiūrėti, kaip pasiseks.“ Na, ir įstojau.

Ar buvo leidžiama hipiuoti, keliauti, klajoti su bendraminčių kompanija?

M. K. Čiurlionio meno mokykloje visi buvome hipiai. Naršydavome po senus apleistus Pilies gatvės namus, ropšdavomės į bažnyčias... Mėgdavome pabėgti iš pirmos piešimo pamokos. Susitikdavome Sereikiškių parke, kavinėje „Bobutės“ prie teniso kortų. Parūkydavome, išgerdavome mėtų arbatos ir traukdavome į žygį: tyrinėdavome apleistus namus, ieškodavome keistų daiktų. Įdomūs potyriai. Matai sienų sluoksnius, fantazuoji mėgindamas atkurti ten gyvenusių žmonių istorijas.

Gal dėl to tolesnį savo kelią ir nusprendėte susieti su sienų tapyba?

Tėvas patarė. Sakote, kad moterims freskų tapyba – fiziškai sunkus užsiėmimas. Man – ne. Juk įdomu pažiūrėti, kas yra po keliais tinko sluoksniais. Mudu su vyru gyvenome name netoli Riešės, bet mane traukė atgal į senamiestį. Įkalbėjau vyrą persikelti, nors jam senamiestis sentimentų nekėlė. Norėjau seno namo – kad primintų Rotundo gatvę ar Užupį. Rastas Radvilų rūmų kieme pasirodė panašus į Užupio butą. Įėjau ir supratau: mano erdvė. Tam namui – 200 metų. Domiuosi architektūros istorija, sužinojau, kad Dominykas Radvila padovanojo sklypą labdarių draugijai ir Vilniaus gatvėje pastatytas namas nusigyvenusiems – prasilošusiems ar mėgusiems pagerti – bajorams. Įrengta net koplytėlė pasimelsti už nuodėmes. Namo sienos storos, o sovietmečiu padaryta perdanga, pakeistos durys. Man buvo akivaizdu, kad, išdaužiusi duris, rasiu senas arkas. Vieną dieną taip ir padariau. Namo grįžęs vyras nustebo: „Niekas manęs neklausia, griausim ar ne, ar vėl remontuosim...“

Kaip, būdama vilnietė, sutikote savo pirmąjį vyrą – kaunietį rašytoją Tomą Šinkariuką?

Susitikome Vilniaus senamiestyje. Tai vieta, kur susikerta keliai. Apskritai Vilnius yra magiškas miestas. Labai jį myliu. Čia vyksta daug keistų, įdomių dalykų.

Ar asmeninis gyvenimas veikia kūrybą, darbus? Abejočiau, kad konkreti draugystė tiesiogiai daro įtaką kūrybai. Ši istorija – ne vien mano, tad būtų nekorektiška pasakoti detaliai. Mano vyriausiam sūnui Nikolui – šešiolika, su jo močiute aktore Doloresa Kazragyte puikiai sutariu. Ir aktorius Viktoras Šinkariukas buvo labai įdomi asmenybė. Susiklostė, kad susitikome senamiestyje, mano ir Tomo tėvai turėjo sodybas Labanoro girioje.

Aš daug sau leidžiu, bet ryškių drabužių neturiu. Pakanka, kad pati nuolat esu tarp spalvų.
Žurnalas "Moteris" (L. Fisheye nuotr.)
Pirmoji santuoka nesusiklostė. Kodėl? Per jauni buvote? Per didelė meilė išsprogdina?

O gal kaip tik susiklostė? Dabartinis mano vyras kartais sako: „Tu esi grynas tėvas. Ir apskritai – ne šeimos žmogus.“ Filosofinis klausimas, ar lengva gyventi su menininku ir kas gali su juo gyventi. Mano tėvų pavyzdys rodo, kad su menininku gyventi įmanoma, bet mes su Tomu ir neplanavome turėti standartinės stabilios šeimos iki gyvenimo galo. Kai Nikolas buvo mažesnis, vasaras leisdavo pas močiutę Labanore, tad su Tomu susitikdavome. Blogų emocijų nejaučiu. Sakyčiau, vaikiška istorija, kokios nutinka paauglystėje. Buvome draugai, o šeimos net nebandėme žaisti. Šeima mūsų žodyne nelabai figūravo. Šnekėdavomės apie knygas, siejo panašūs interesai. Įdomus periodas, bet nesusiklostymu to nevadinu.

O dabar Jūsų pasaulis ar ne per daug tvarkingas?

Dabartinis mano vyras Dormantas nėra menininkas. Jis – ekonomistas, draudimo bendrovės vadovas. Esame skirtingi. Mums net muzika skirtinga patinka, bet... jis sugeba gyventi su menininke. Mudu turime trejų metų sūnų Dominyką, ir jo dėka mūsų šeima gyvuoja.

Vyras, manau, turi būti džentelmenas. Mūsų namuose didžiausia buities našta gula ant Dormanto pečių. Jis ir su vaiku daug laiko praleidžia. Aš dėstau, rašau disertaciją, projektuoju interjerus, ir taip išeina, kad net į parduotuvę važiuoja mano vyras. Jis labai daug daro, kad šeima egzistuotų. Septyneriais metais vyresnis, tolerantiškas, džentelmeniškas žmogus. Ar jam lengva? Ne, bet tikiuosi, kad yra patenkintas tuo, ką turi. Nėra recepto, kaip porai sugyventi. Mano vyras mano moksline veikla tikrai nesidžiaugia, tiksliau – pakęsti jos negali, sako: „Kaip aš nekenčiu mokslininkų – jie sėdi prie savo knygų, ir tik nugarą jų matai“, tačiau svarbu, kad toleruoja. Būdama mokslinėje stažuotėje Londone, rami sėdėjau bibliotekoje, nes žinojau, kad mažu vaiku mano vyras pasirūpins geriau nei aš pati.

Ar svarbi moteriai tėvo įtaka?

Labai svarbi. Man reikšminga abiejų tėvų ir net senelio įtaka. Šeimos svarbą supranti ne paauglystėje, ne maišto laikotarpiu, o vėliau. Vertybių sistema susiformuoja šeimoje. Mums visada buvo aišku, kad filosofija yra nuostabus dalykas, kad knygos yra išskirtinai vertingos. Tai ir padėjo pasirinkti kelią. Dažnai atsimenu senelius, gražų jų butą aukštomis lubomis, gerą namų atmosferą. Sakyčiau, turiu laimingo vaiko kompleksą. Per pilnatį Labanore tėvas visus versdavo keltis. Kurdavome laužą, plaukdavome į ežerą. Tėvai, irdamiesi aplink jį, gerdavo vyną, o mes savo valtimi plaukdavome iš paskos ir stebėdavome mėnulį. Nemėgome maudytis tėvų prižiūrimi. Kartą tėtis pasakė: „Gerai, maudysitės vieni, bet turite išlaikyti egzaminą.“ Jis mokė mus plaukti, o kai nusprendė, kad išmokome, nuplukdė į ežero vidurį ir išmetė iš valties. Išplaukėme. Tada leido maudytis neprižiūrimiems.

Man ir dabar patinka tikėti pasakomis, stebuklais. Žinau, kad jų tikrai būna. Senelis pasakodavo apie Lietuvos bajorus, dvarus... Realybė maišydavosi su fantazija. Pas mus lankydavosi kaukai, miške palikdavo dovanų. Ir patys turėdavome ką nors jiems palikti, kad neįsižeistų. Kartais suvokiu, kad kartoju tėvų poelgius. Regis, nemėgsti vienos ar kitos tėvo bei mamos savybės, o paskui pamatai, kad ir pati ją turi. Ilgai tvirtindavau: „Ne, ne, aš esu geresnio charakterio negu tėvas“, o dabar nebesiginčiju, kai vyras sako: „Tu – grynas Katinas.“ Esame demokratiški, bet ar su mumis lengva? Nepasakyčiau. Turime aiškią savo nuomonę, žinome, ko norime ir ko ne. Tėvai mokė tolerancijos, neteisti kitų. Jei kas nors iš mūsų kokią keistenybę krečia, kiti mano, kad jam taip reikia, ir palaiko. Norėčiau, jog ir mano vaikai prisimintų daug gražių dalykų. Žmonės sako, kad įmanoma suderinti šeimą ir karjerą, o man atrodo, kad tai itin sudėtinga, kas nors vis tiek nukenčia.

Jūsų tapybos darbų ciklas „Be pavadinimo“ skatina įžvelgti prapuolusias daiktų esmes. Ką Jums reiškia daiktai?

Jei klausiate apie gyvenamąją aplinką, esu estetė. Man patinka gerti kavą ir valgyti iš porcelianinių indų. Užaugau tarp paveikslų ir knygų. Mano mama visada būdavo pasipuošusi, susitvarkiusi, močiutė – elegantiška. Senelis į parduotuvę ruošdavosi dvi valandas. Pasidarydavo manikiūrą, išsikvepindavo, marškinių rankogalius segdavosi tik sąsagomis (tą patį daro ir mano vyras). Tada užsidėdavo skrybėlę, pasiimdavo lazdelę ir patraukdavo į netoliese esančią parduotuvę. Pagarba sau, kitam. Man taip pat svarbu, kaip atrodau, svarbi estetika namuose. Tvarką palaikyti sunku, bet tai padaryti padeda vyras. Gerai, kad turiu studiją: čia galiu džiaugtis savo chaosu.

O kurdama tą ciklą tyrinėjau filosofines, fenomenologines daiktų esmes. Mūsų tapyba puiki, bet joje mažai erdvės ir daug daiktų. Tauta, ne vieną šimtmetį kentusi skurdą, jautusi nuolatinę stoką, geresnio gyvenimo troškimą sublimuoja gausa, tai atspindi ir tapyba. Japonų, Rytų tapyboje yra erdvės, pauzės momentas, mūsų – viskas perkrauta. Kėliau sau užduotį atsikratyti daiktų buvimo kūryboje, išmokti palikti erdvės. Ypač sudėtinga palikti tuščią interjerą, tarkim, baltą sieną ir vieną meno kūrinį. Žmonės nori turėti visko daug, nes grožis dažnai vis dar suprantamas kaip gausa. O juk kuo mažiau turi, tuo laisvesnis jautiesi.

Įkūrėte interjero projektų grupę (IPD). Drąsiai rizikuojate. Ar tai pasiteisina?

Nesu įregistravusi įmonės, esame kūrybinė grupė. Mąsčiau, kaip gyventi iš meno, ieškojau sprendimų. Pasikviečiau kolegų. Buvo geri metai, vyko daug statybų, kūrėme interjerus, tapėme freskas. Taip, mėgstu riziką, bet kitų žmonių pinigais nerizikuoju. Man pakanka profesionalumo ir patirties priimti teisingus sprendimus.

Tokios freskos, kokia ji buvo prieš 50 metų, laikai negrįš. Tame monumentaliosios nesakralinės dailės aukso amžiuje sukurta šimtai kvadratų freskų, reljefų sgrafito technika. Gaila, kad dabar beveik viskas sunaikinta. Kitokia tapo ir architektūra: lengvos konstrukcijos, daug stiklo. Vitražo žanras dar gerai pritaikomas, o freska keičiasi, dabar ji spaudžiama tarp gatvės meno, įvairių dizaino objektų. Aš pati nedažnai siūlau interjeruose piešti.

Vieną savo tapybos darbų ciklą pavadinote „Achromatiniai eksperimentai“. Tyrinėjate spalvos fenomeną – tai atspindi ir Jūsų kūryba, ir mokslinė veikla. Ar spalvos Jus kaip nors veikia? Kokias labiausiai mėgstate? Ar vyras žino, kokią suknelę dovanoti, kad neprašautų?

Nenorėčiau dovanų gauti suknelės. Jei galėčiau rinktis, tai būtų muzikos kūrinys arba knyga. Sukneles mėgstu, bet yra ypatingesnių dovanų. Kartą iš brolio esu gavusi T. Bernhardto veikalą su nuostabia dedikacija – F. Nietzsche's citata apie mokėjimą šokį ant lyno virš bedugnės šokti ir laisvą dvasią par exellence... Apskritai iš vyrų esu gavusi labai gražių apčiuopiamų ir nematerialių dovanų. Turiu skrynią, kur dedu tuos simbolinius briliantus: kokį nors pasakojimą, pasakymą, laišką, poelgį.

Spalvos man yra gyvenimo būdas, aš su jomis dirbu. Nėra gražių arba negražių. Visos turi tam tikras reikšmes. Daug yra parašyta apie spalvų poveikį, į spalvą galima žvelgti ir iš techninės pusės.

Aš daug sau leidžiu, bet ryškių drabužių neturiu. Pakanka, kad pati nuolat esu tarp spalvų. Man įdomu jas tyrinėti, viliuosi turinti spalvinę klausą. Spalva yra svarbiausia tapyboje. Tėčio Lino ir senelio Leono Katinų kūryboje visus ieškojimus atspindi irgi spalvos.

Ar turite laiko sau?

Neturiu ir, atrodo, neturėsiu. Nebus kaip mokyklos laikais: nusipirkau visas Marcelio Prousto knygas ir skaičiau niekur neskubėdama, jausdama didelį malonumą. Gyvenau Proustu, Jeanu Pauliu Sartre' u, nešiodavausi knygas rankinėje, skaitydavau prisėdusi ant suolelio. Dabar kartais užsidarau studijoje, skaitau, tapau. Daug laiko skiriu mokslinei veiklai, rašau disertaciją. Knygos – didžiausias mano turtas. Net jei viskas aplink sugriūtų, visada galėsiu pasiimti knygą. Jos mane labiausiai įkvepia.

Šia prasme esu visiška tėčio dukra: jo studijoje – kalnai knygų. Išvykęs į Labanoro girią nuolat skambina: „Ar turi ką nauja paskaityti, gal gali į kaimą knygų atvežti?“ Jam knygų niekada negana.

Portreto štrichai:

Credo. „Buvo laikas, kai su broliu Vidu laiškus pasirašinėdavome kokiais nors moto. Maniškis buvo semper idem („visada tas pats“). Yra toks juokingas M. Prousto herojus ponas de Šarliusas, tai jo posakį buvau pasiskolinusi. Paskui juos išaugi.“

„Esu... emocinga, kaip ir visi Katinai, bet mane sudėtinga išmušti iš pusiausvyros. Auklėjimas ir saviaukla lemia, kaip moki valdytis, reikšti savo jausmus viešai. Žinai, kaip elgtis nederėtų. O namie būna visko. Mano vyras yra labai karšto būdo, bet moka apžaisti sudėtingą situaciją ir ją suvaldyti. Kartu gyventi gali panašaus išsiauklėjimo žmonės. Vien meilės nepakanka.“

Charakteris. „Deja, sunkus. Manęs neveikia nei blogi, nei geri patarimai. Kliaujuosi savo galva.“

Šeima. „Šeima man yra tai, ko negaliu įtraukti į jokį sąrašą ir kaip nors racionaliai vertinti. Profesorius Alvydas Jokubaitis yra skaitęs pranešimą apie mąstymą vertybėmis, jų tironiją. Pati „vertybės“ sąvoka kalboje susiformavo tik XIX amžiuje. Anksčiau buvo aišku, kas yra šeima, o dabar reikia dar pridurti, kad tai – vertybė. Be galo myliu savo vaikus, tik reiktų jiems skirti daugiau kokybiško laiko.“

Motinystė. „Visada norėjau turėti vaikų. Tai – svarbi patirtis, bet ji nėra būtina visiems ir visoms. Tikiuosi, mano vaikai kada nors galės pasakyti, kad jiems pasisekė, jog turėjo tokią mamą. Tereikia vaikus mylėti, toleruoti ir nepamiršti, kad pati perėjai įvairius amžiaus tarpsnius, buvai dygliuota paauglė ir viską žinojai daug geriau nei tavo tėvai. Svarbiausia yra vieniems kitus girdėti.“

Meilė. „Taip besąlygiškai, kaip savo vaikus myli tėvai, turbūt niekas labiau nemyli. Vyro ir moters meilę lemia chemija, buvimą kartu – tolerancija.“

Tabu. „Jei kautis, tai su lygiu, – negalima kovoti su silpnesniu; dovanodamas neturi tikėtis atlygio. Kartą po parodos, kai nupirko mano paveikslų, tėvas paskambino ir išsigandęs pasakė: „Bet vis tiek, Deima, žinok, kad tą akimirką, kai pradėsi galvoti, jog dažai turi atsipirkti, tapybai – galas.“ Manau, nepradėsiu svarstyti, kad meniniai ar moksliniai darbai būtinai turi duoti materialų atpildą. Iš gyvenimo, draugų esu gavusi labai didelių dovanų už nieką. Turbūt daugeliui esu skolinga. Taigi yra principai, kurių verta laikytis. Namuose turi būti pagarba, todėl vaikų niekada nebaudžiu. Daugiausia, ką galiu, tai atimti kompiuterį, tik aš autoriteto neturiu: sūnus žino, kad po pusvalandžio grąžinsiu.“

Ydos. „Sunkiai atsisakau patinkančių dalykų. Manęs niekas negali perkalbėti – esu užsispyrusi. Mano vyras – žemaitis, bet užsispyrimu jam nenusileidžiu.“

Vertybė. „Seniau būčiau sakiusi, kad svarbiausia asmenybės savybė yra intelektas. Dabar pridėčiau ir toleranciją.“

Nemėgsta. „Nuo to, kas man nepriimtina, galiu atsiriboti. Mūsų namuose nėra televizoriaus, nes man jis nepriimtinas. Vyras su tuo susitaikė. Ačiū jam.“

Nuotraukos – Linos Fisheye.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis