Italai nėra tokie idealūs, kaip gali atrodyti

Temperamentingoji Italų kultūros instituto Vilniuje direktorė dr. Paola Cioni sako, kad visi vyrai, net ir jos tautiečiai dėl moterų emancipacijos pralaimi mačistinę poziciją ir sunkiai su tuo susitaiko.

Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- Ką valgyti ugnies, vandens, oro ir žemės stichijų atstovams?
- Ką daryti, jei karštą dieną tinsta ir prakaituoja kojos
- Klaidos, kurios sugriaus vos gimusią meilę
- 10 grožio gudrybių, praversiančių kiekvienai
- Įdarytos cukinijos

Feministinėms idėjoms prijaučianti Paola pati yra stiprios moters pavyzdys: išsituokusi, likusi su dviem mažamečiais pametinukais, ji įgijo istorijos mokslų daktarės laipsnį, parašė ne vieną knygą, kilo karjeros laiptais kaip valstybės tarnautoja kultūros srityje.

Kaip jaučiatės Vilniuje?

Nuostabiai. Mano jaunėlis sūnus Ludovicas labai pamilo Vilnių, noriai čia būna, sako, kad mielai pasiliktų gyventi. Jūsų šalies sostinėje esu viešėjusi daugiau nei prieš du dešimtmečius – tada, kai mokiausi Maskvoje. Sovietiniais laikais Vilnius atrodė visai kitaip nei dabar. Buvo žiema, spaudė neįprastas šaltis, slėgė niūroka nuotaika, gyventojai – tylūs, nekalbūs.

O praėjusių metų rugsėjį atvažiavusi į Vilnių dirbti nustebau. Išvydau visai kitokį miestą – šiuolaikišką, jaukų, mažą, svetingą. Ir žmonės kitokie – labai svetingi, džiaugsmingi. Laisvė keičia nuotaiką. Dabar čia tylu, ramu ir nepaprastai gera. Pastebiu, kad vietiniai labai domisi Italija, daug norinčių išmokti italų kalbą.

Mane stebina nuoširdus ir gilus lietuvių dėmesys senovės Romos kultūrai, XV–XVI ir net XII a. muzikai. Mūsų šalyje jos retai besiklausoma, o jūs atrandate nuostabiausių to laikotarpio kūrinių! Klasikinės muzikos lygis čia labai aukštas. Mane tai gražiai šokiruoja.

Kaip išgyvenote šią lietuvišką žiemą?

Laimei, ši žiema nebuvo šalta. Man čia suorganizuota viskas, kad nesušalčiau. Nesu šalčiui jautri gėlelė, teko prie jo priprasti, kai gyvenau Maskvoje ir Toronte. Gimiau kalnuose, mažame nuostabiame Grisciano miestelyje, esančiame 150 km nuo Romos. Ten sniego priversdavo kaip niekur kitur Italijoje.

Ar į Vilnių atvykote su šeima?

Turiu du berniukus – šešiolikmetį Joshua ir penkiolikos Ludovicą. Esu išsituokusi jau daug metų. Mano berniukai su manimi važinėja visur, kur tik Italijos užsienio reikalų ministerija siunčia. Trejus metus dirbau Maskvoje, Italų kultūros institute, tiek pat – Toronte, ketverius metus – Frankfurte. Sūnums smagu gyventi įdomiai, keltis vis į naują šalį. Didžiuojasi, kad mama turi mėgstamą darbą, šis ir jiems patinka. Noriai kartu su manimi lankosi koncertuose, renginiuose, važinėja į konferencijas. Yra labai smalsūs, viskuo domisi. Vilniuje esame dviese su jaunėliu. Vyresnėlis liko Romoje – lanko tarptautinį François-René de Chateaubriando licėjų, tad nesinorėjo nutraukti prancūzų kalbos studijų. Skambinu jam penkis kartus per dieną – kaip visos italų motinos, padedu, kai reikia, per skaipą. Kartais sūnumi pasirūpina tėvas. Ačiū Dievui, prancūzų mokykloje kas du mėnesius – penkiolikos dienų atostogos, tada jis atvyksta į Vilnių. Ir aš pati kiekvieną mėnesį skrendu į Romą. Išbūti du mėnesius be Italijos man – neįmanomas dalykas. Susitinku su draugais, gaminu pietus. Prieš savaitę Romoje pristačiau savo knygą apie moteris.

Beje, į Vilnių esame atsivežę ir mylimas kates. Chiarą prieš dvylika metų radome Romoje, parke, medžio drevėje. Kai reikėjo išvykti iš Toronto dirbti į Frankfurtą, tada dar mažas mano Ludovicas staiga užsispyrė niekur nevažiuosiąs. Pagaliau radome kompromisą – jis iškėlė sąlygą: „Važiuosiu su tavimi, jei pasiimsime kartu mažą katiną.“ Įsigijome persų veislės Tomį. Pernai draugė gatvėje rado mažą katytę. Priglaudėme ją, pavadinome Cesarina. Ne Chiara (ji neturėjusi vaikų – nors aš stengiausi), o Tomis iškart pradėjo rūpintis naujoke: laižė, valė, po savimi šildė. Staiga Chiarai atsirado pieno ir ji pradėjo maitinti Cesariną! Įvyko isteriškos permainos. Nuostabi istorija. Chiara yra protinga kaip šuo, Cesarina – laukinukė, Tomis – tylus bailiukas.

Sūnūs nuo mažų dienų mato, kad mama užsiima politika, nuolat rašo, yra atsakinga, pati susitvarko su visomis gyvenimo užduotimis.
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Meilė katėms – iš vaikystės? Augdama kalnuose turbūt galėjote turėti įvairių gyvūnėlių?

Aš beveik visada gyvenau Romoje su močiute, seneliu ir teta. Taip mylėjau savo senelius, kad negalėjau nuo jų atsiplėšti. Romoje lankiau mokyklą, studijavau, ten prabėgo mano paauglystė. Iki šiol šis miestas yra mano namai.

Močiutę mylėjau, o senelį tiesiog dievinau. Jis mirė prieš 25-erius metus, ir aš tarsi netekau dalies savęs. Raudodavau kiekvieną dieną. Kasmet aplankau jo kapą ir verkiu. Nuostabus žmogus, mylėjo mane besąlygiškai. Buvo dailininkas, manė, kad paveldėjau jo talentą, todėl stengėsi išmokyti tapyti, bet aš, deja, neturėjau tam gabumų. Mačiau senelio akyse nusivylimą. Kartą pasakė, kad man yra suteiktas jo nuostabiai dainavusios motinos Paolos vardas, tad pradėjau dainuoti. Dešimt metų tai dariau, kad įtikčiau seneliui. Visaip stengiausi, kad jis dar labiau mane mylėtų, būtų patenkintas, džiaugtųsi, didžiuotųsi manimi. Senelis – mano pirmoji meilė. Savo vaikystę sieju tik su juo.

Močiutė mirė prieš penkerius metus – būdama 95-erių. Labai kentėjau. Turiu brolį ir seserį, jie gyvena kalnuose, mūsų gimtinėje. Paprastai susitinkame kartą per metus – gruodžio 31-ąją. Nesu tikinti, švenčiu tik Naujuosius. Jokių Kalėdų, Velykų...

Koks Jūsų kelias į šią karjeros poziciją?

Esu baigusi du universitetus. Romoje įgijau rusų ir prancūzų kalbų specialybių diplomus. Vėliau Maskvoje baigiau aspirantūrą, esu Rytų Europos šalių istorikė, istorijos daktarė. Rašau knygas, mokslinius straipsnius italų, rusų, prancūzų, anglų kalbomis. Laimėjusi Italijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos skelbtą konkursą, tapau valstybės tarnautoja kultūros srityje, dirbu Italų kultūros instituto vadove šalyse, į kurias mane siunčia mano valstybė. Į Vilnių atvykau iš Romos. Dirbau Italijos užsienio reikalų ministerijoje, dėsčiau universitete, esu docentė. Man įdomi administracinė veikla, bet patinka ir pedagoginis darbas, jaunimo smalsumas, žinių troškimas, energija.

Jūsų disertacijos tema nustebino: tyrinėjote religinį ateizmą ir bolševizmą – nuo Kaprio mokyklos idėjų iki stalinizmo. Beje, šioje saloje iki šiol stovi Lenino paminklas. Kodėl ėmėtės tokios temos?
Buvo tokia Kaprio mokykla, apie ją mažai žinoma. Man pasidarė įdomu gilintis, nes ją sovietinė cenzūra yra ištrynusi iš istorijos, kita vertus, tai labai keistas fenomenas. Rusų rašytojas M. Gorkis Kaprio saloje turėjo vilą – prabangią, išpuoselėtą. Jis netikėjo Spalio revoliucija, sakė, kad neįmanoma pasiekti socializmo šalyje, kurios 80 proc. gyventojų yra neraštingi, ir savo viloje teikė socializmo pamokas. Tik pagalvokit, koks prieštaravimas: socializmo pamokos darbininkams vienoje pačių turtingiausių ir prabanga spindinčių vilų! Kitas prieštaravimas – Gorkis ir A. Lunačarskis svajojo transformuoti socializmą, padaryti jį nauja religija. Reikia pabrėžti, kad mokyklos organizatoriai visiškai nepalaikė Lenino idėjų. Kai įvyko Spalio revoliucija, Gorkis aštriai kritikavo bolševikų vyriausybę: jo manymu, tikra nesąmonė yra vykdyti revoliuciją šalyje, kurios didžioji dauguma gyventojų yra neraštingi, kad tikra ir įmanoma yra tik kultūrinė revoliucija. Kaprio mokyklos fenomenas – neomarksizmu ir moderniąja filosofija grįstos nuostatos. Čia vyko žymių filosofų, tarp jų – J. Derrida, G. Vattimo, diskusijos. Netrukus pasirodys mano knyga apie politinę M. Gorkio karjerą.

Ką tik išleistas grupės moterų rašytojų ir žurnalisčių parengtas straipsnių rinkinys apie moteris Pirmojo pasaulinio karo metais. Jame yra mano apybraiža apie aristokratų šeimos atžalą ukrainietę Angeliką Balabanovą. Ji užėmė svarbius postus XX a. pradžios Italijos socialistų partijoje ir buvo pacifistinio judėjimo per Pirmąjį pasaulinį karą tikroji organizatorė. Tai itin svarbi politinė figūra, viena iš feminizmo pradininkių. Ši moteris turėjo drąsos palikti savo turtingą šeimą Ukrainoje, atsisakyti pinigų, palikimo ir viena išvykti studijuoti į Briuselio universitetą. Baigusi, ji sugebėjusi rasti savo vietą, daryti karjerą Italų socialistų partijoje, nors pastaroji tuo metu buvo persmelkta maskulinizmo. Reikia prisiminti, kad kalbame apie tą pačią partiją, kuri prieš karą priešinosi tam, kad moterims būtų suteikta balsavimo teisė.
Mane tokios asmenybės žavi ir įkvepia.

Klasikinės muzikos lygis čia labai aukštas. Mane tai gražiai šokiruoja.
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Kokių tikslų turite Lietuvoje kaip Italų kultūros instituto vadovė?

Privalau rūpintis ir skatinti italų kultūros sklaidą Lietuvoje. Organizuoju koncertus, konferencijas, menininkų susitikimus. Manau, man pavyks surengti šiuolaikinio italų kino festivalį, pokalbį apie jūsų ir italų, Lietuvos ir Italijos santykius. Matau, kad lietuviai labai gerai išmano senosios Italijos istoriją, tačiau mažai žino apie naujus kultūros reiškinius. Palyginti mažai italų autorių kūrybos išversta į lietuvių kalbą, todėl dabar sudarinėju sąrašą šiuolaikinės italų literatūros kūrinių, kuriuos versime į lietuvių kalbą. Birželio 25 dieną pirmą kartą į Lietuvą atvyks penki premijos „Strega“ – svarbiausio italų literatūros apdovanojimo – laureatai, ir jūsų aktoriai G. Storpirštis bei J. Budraitis skaitys italų kūrinių ištraukas. Rugsėjo mėnesį pasirodys pirmoji italų šiuolaikinės literatūros serijos knyga. Svarbu ir tai, kad mūsų institutas veda italų kalbos kursus. Aš pati viename Romos universitete dėsčiau rusų kalbą, o čia skaitau kalbų dėstymo metodikos kursą. Kalbų reikia mokytis anksti, kol esi mažas, imlus. Mano sūnūs laisvai kalba penkiomis.

Kaip manote, ar pasuks Jūsų pėdomis?

Abu mėgsta matematiką. Vienas planuoja studijuoti inžineriją, kitas – matematiką arba informatiką. Jaunėlis apdovanotas neeiliniais matematiniais gabumais. Vyresnėlis mokytis pritingi, yra toks truputį menininkas, linkęs į laisvę, bet aš jį labai myliu. Kaip ir jaunėlį – itin atsakingą jaunuolį.

Gal jaunystėje buvote Romos bohemos atstovė?

(Ilgai juokiasi.) Ne, buvau labai rimta mergina. Dienomis dirbau, o naktimis mokiausi. Aš ir dabar kiekvieną dieną po darbo nuo dešimtos vakaro iki pirmos nakties rašau. Kita vertus, ir darbas neretai baigiasi aštuntą valandą vakaro – daug renginių.

Kokie vyrai nuginkluoja italę moterį?

Vis mažiau tokių, kurie jai imponuotų. Italės dabar dirba, yra savarankiškos, vis daugiau jų siekia karjeros aukštumų. Per pastaruosius rinkimus į Italijos Parlamentą išrinkta daugiau moterų nei ankstesnėms kadencijoms. O per šiuos rinkimus į Europos Parlamentą jos surinko daugiau balsų nei vyrai. Mūsų moterys yra išsilavinusios, išmintingos. Italijos užsienio reikalų ministrė – jauna ir protinga. Jūs turite Dalią Grybauskaitę. Mes taip pat siekiame, kad šaliai vadovautų moteris.

Gal į šalį grįžta matriarchatas?

Seniau klestėjo stipraus, vadovaujančio vyro kultas, tačiau moterys pradėjo reikalauti savo teisių, ir vyrai pozicijas po truputį užleidžia. Dabar jie yra minkštesni už dailiosios lyties atstoves. Moterys labai gerai žino, ko nori iš gyvenimo, o vyrai kartais blaškosi. Tai kelia naujų problemų, dėl to daug šeimų skiriasi, emancipacija vyrus išmuša iš vėžių. Kita vertus, dar daug reikia nuveikti, kad dailiosios lyties atstovių padėtis mūsų šalyje prilygtų vyrų. Ir dar noriu pasakyti, kad moterys triskart šaunesnės už juos.

Paaiškinkite, kodėl?

Matau, kad moterys yra ryžtingesnės, dvasiškai stipresnės, sugeba gyventi savarankiškai net tada, kai prisieina vienoms auginti, auklėti vaikus. Pavyzdžiui, aš turiu du. Išsiskyriau, kai atžalos buvo visai mažos. Dirbau, rūpinausi berniukais, rašiau straipsnius, knygas, buvau savarankiška. Vyras tokioje situacijoje palūžtų arba ieškotų kitos moters pagalbos – jie nemoka susidoroti su sunkumais, nesugeba susitaikyti su tuo, kad praranda valdžią. Tai – mūsų visuomenės problema.
Tiesa, naujoji karta jau mąsto kitaip. Pavyzdžiui, mano vaikai į moteris žvelgia kaip į stiprias asmenybes, lygiavertes partneres. Prieš ketverius metus, kai gyvenome Frankfurte, pas mus atvyko bičiulių. Mano draugas Lorenco, jo žmona Adriana, aš ir mano vaikai nuėjome į restoraną, susėdome prie stalo. Ludovicui tada buvo 11 metų, jis pasakė: „Dabar moterys kalbėsis apie politiką, o mes pasiklausysime.“ Sūnūs nuo mažų dienų mato, kad mama užsiima politika, nuolat rašo, yra atsakinga, pati susitvarko su visomis gyvenimo užduotimis.

Klausėte, kodėl italai myli lietuves. Aš kol kas priežasčių nežinau. Tai jūs man pasakykite. Na, lietuvaitės – neįmanomai gražios!

Gal minkštesnės, švelnesnės, paklusnesnės nei italės?
Na, jei priežastis būtent ši, aš jūsų merginoms galiu duoti pamokų (kvatoja)! Italai nėra tokie idealūs, kaip gali atrodyti. Jie labai gražiai kalba, ir lietuvaitės tiesiog pameta galvą.

Italai nėra tokie idealūs, kaip gali atrodyti. Jie labai gražiai kalba, ir lietuvaitės tiesiog pameta galvą.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Kas laukia lietuvaitės, jei ji ištekės už italo ir išvyks į jo gimtinę?

Nežinau. Matau, kad iš Rusijos, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos atvykusios moterys Italijoje gyvena puikiai. Iš šios geografinės zonos atvykusios ir už italų ištekėjusios dailiosios lyties atstovės – tos, kurias aš pažįstu, – jaučiasi puikiai. Ar jos randa darbą? Darbo problema dabar yra visos Europos problema. Nemažai mūsų jaunimo atvyksta į Lietuvą ir randa čia veiklos. Pažįstu vaikiną, kuris moko Vilniaus prancūzų vidurinėje mokykloje, taip pat merginą, kuri dėsto Vilniaus universitete.

Kaip apibūdintumėte save?

Aš labai keista: man visą gyvenimą patinka mokytis ir dirbti. Esu karšto būdo, tačiau savo sūnums esu minkšta. Joshua negaliu nuolaidžiauti, kitaip – visai aptings. O Ludovicui nieko negaliu prikišti: jis mėgsta mokyklą, gerai mokosi, myli mamą, tik reikia jam rasti lietuvaitę merginą. Apie tai jau ir pats kalba.

Kaip auklėjate savo vaikus? Kokias gerąsias savybes akcentuojate?

Geriausiai auklėja tėvų pavyzdys. Mane sūnūs nuo mažumės mato dirbančią, siekiančią tikslų, besirūpinančią jais. Visada gali į mane atsiremti, gauti patarimų. Man svarbiausia, kad Ludovicas ir Joshua patys būtų garbingi ir gerbtų kitus žmones, nesvarbu, koks jų tikėjimas, pažiūros, politiniai įsitikinimai, rasė, seksualinė orientacija. Ypač privalo gerbti moterį. Tai – griežčiausias mano reikalavimas.

Jūsų šalyje nuo seno stipri šeima, juntamas motinos kultas. Girdėjau frazę: „Italas gerbia žmoną, lepina meilužę, bet iš tikrųjų myli tik savo mamą.“

Taip, ypač vyrai nepaprastai myli savo motinas. Jos berniukais rūpinasi galbūt labiau negu mergaitėmis. Mano sūnūs mane myli beprotiškai, kaip ir aš juos. Mano meilė nėra akla, mokau savo vaikus vyriškumo, atsakomybės. Joshua yra nepriklausomas: ir gamina pats, ir keliasi pats, į mokyklą eina neraginamas, tačiau mama yra mama, jam reikia mano dėmesio, rūpesčio.
Mamos vaidmuo Italijoje taip pat keičiasi. Seniau jos teritorija buvo namai, šeima, o dabar ji dirba ir laiko tris namų kertes.

Italų šeimos retai skiriasi, tiesa?

Skyrybų deja, sparčiai daugėja. Italijos statistikos departamento duomenimis, šiuo metu išsiskiria vidutiniškai 500 iš 1000 porų. Mano šalyje skirtis apsisprendę sutuoktiniai pirmiausia trejus metus pagyvena atskirai, ir tik tada arba įteisina skyrybas, arba ne. 99,9 proc. vis dėlto apsisprendžia, kad jiems nepakeliui. Pietų Italijoje skyrybų kiek mažiau – gal dėl ekonominės padėties. Čia sunkiau susirasti darbą, tad išsiskyrusiai moteriai sudėtingiau išlaikyti save ir vaikus.

Skaičiau, kad 75 proc. italų yra neištikimi.

Manau, 75 proc. viso pasaulio vyrų yra neištikimi. Tai – ne nacionalinis bruožas, o bendra stipriosios lyties atstovų problema. Suprantu, kad tokių apibendrinimų daryti negalima, bet ši charakteristika, deja, teisinga. Aš neištikimybės atleisti negaliu. Šiuo požiūriu nepripažįstu jokių kompromisų.

Ar daug dėmesio skiriate sau? Sportuojate, lankotės SPA?

Turiu didžiulę kupetą plaukų. Tokius kasryt sutvarkyti, ištiesinti atima laiko. Šiuo metu per pietus valgau tik daržoves ir vaisus – metu svorį. Jau pavyko atsikratyti penkių kilogramų. Mudu su sūnumi pietaujame vakare. Kiekvieną vakarą penkiolika minučių užsiimu gimnastika. Privalau lankyti sporto klubą, bet šiuo požiūriu esu tingi, neprisiverčiu.

Kaip leidžiate savo atostogas?

Aš pasakysiu, ir jūs pagalvosite, kad esu beprotė. Paprastai per atostogas užsiimu istorija. Turiu laiko skaityti, tyrinėti, rašyti. Man patinka saulėtos dienos, bet gulėti paplūdimyje, degintis nekenčiu. O abu mano sūnūs pajūry žaidžia kamuoliu nuo ryto iki vakaro. Mes daug metų gyvename užsienyje, tad atostogas leidžiame Italijoje. Paprastai važiuojame į Kaprio salą. Taip pat aplankome nuostabiausią pasaulyje vietą – mano gimtąjį miestelį kalnuose.
Vilniuje dirbsiu ketverius arba penkerius metus. Dar devynerius atidirbusi diplomatinėje tarnyboje grįšiu į Romą.

Trumpai

Pomėgiai. „Mėgstu istoriją, kates ir futbolą. Visada juokauju: „Aš, kaip kultūros moteris, mėgstu futbolą.“ Sergu už vieną Romos futbolo komandą. Kai būnu Romoje, einu į stadioną žiūrėti rungtynių. Vilniuje futbolo varžybas stebiu per televizorių arba tiesiogiai. Šis pomėgis – senelio palikimas. Kai buvau trejų ar ketverių metų, jis vesdavosi mane į futbolo rungtynes arba kartu žiūrėdavome jas prilipę prie televizoriaus ekrano.“
Vertina. „Man patinka geri, nuoširdūs, meniški žmonės, nebanalūs, įdomūs pašnekovai.“
Kalbos. „Kalbu itališkai, prancūziškai, rusiškai, vokiškai ir angliškai.“
Literatūra. „F. Dostojevskio romanus skaičiau po dešimt kartų. Ypač įstrigo „Nusikaltimas ir bausmė“. Labai patinka prancūzų Ch. Baudelaire'o, G. Apollinaire'o poezija, amerikiečių rašytojo Ph. Rotho kūryba.“
Muzika. „Mėgstu klasikinę muziką, bliuzą, roką, italų, prancūzų, kai kuriuos rusų bardus. Pavyzdžiui, V. Vysockį. Dievinu G. A. Rossini, W. A. Mozarto, A. Vivaldi muziką – ji yra aukščiausios vertės.“
Kinas. „Man patinka neorealistai, ypač R. Rossellini, taip pat genialusis P. Sorrentino. Naujausias šio režisieriaus filmas „Didis grožis“ (filmas puikiai vertinamas visur, o Italijoje sulaukė ne tik liaupsių, bet ir kritikos strėlių) yra kūrybos šedevras.“
Meilė. „Mano meilė labai išsisklaidžiusi. Didžioji jos dalis tenka vaikams, o jau kas lieka, – vyrams ir gyvūnams. Neįmanoma pasakyti, kas yra meilė vyrui. Ji prasideda kaip cheminė reakcija, sprogimas, o vėliau keičiasi – atsiranda pagarba, prieraišumas.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis