Vienos našlės dėka geriame šampaną be drumzlių, kita išdrįso sukurti sausą, kai visos Europos aukštuomenė mėgavosi saldžiu it medus putojančiu vynu. Žurnalistė Jūratė Sprindžiūnaitė grąžina mus į XIX a. pabaigą, kai Šampanėje vyko didieji virsmai.
Prieš porą šimtų metų kone visas Šampanės vynas buvo rūgštus, beskonis ir nieko bendra neturintis su burbuliukais, simbolizuojančiais prabangą ir šventės nuotaiką. Šampanės regionas (jis yra nutolęs nuo Paryžiaus į Rytus bemaž 150 km) buvo ir tebėra itin sudėtinga vieta vynui gaminti. Per dekadą palankios oro sąlygos čia susiklosto maždaug du tris kartus. Kitais metais dažniausiai būna per mažai saulės, tad uogos nesukaupia reikiamo kiekio cukraus. Beje, XVIII a. šie „maži“ nepatogumai neatrodė itin reikšmingi, nes regione gamintas „ramusis“ vynas konkurentų Paryžiuje, kur buvo svarbiausi to meto Prancūzijos vyno pirkėjai, praktiškai neturėjo.
Vyną vyndariai gabeno statinėse Marnos ir Senos upėmis iki pat sostinės. Paryžiuje Šampanės vynas vertintas labiau nei spaustas iš vynuogių, augusių vyndarystei visai netinkamose sostinės prieigose. Geresnio iš Bordo ar Burgundijos tuo metu lengvai gauti nebuvo galima dėl sudėtingo susisiekimo. O XIX a. transporto pažanga (naujų kelių, geležinkelių tiesimas) ėmė stumti Šampanės vyną į pražūtį, nes aukštuomenė pradėjo mėgautis gerokai stipresniais, aromatingesniais ir maloniau geriamais įvairių rūšių vynais iš pietinių šalies regionų.
Garsioji našlė Clicquot
Išskirtinę reikšmę šampano evoliucijoje – nuo šiurkštaus iki rafinuoto, elegantiško gėrimo – turėjo moterys. Įdomiausia, kad didžiuosius ir reikšmingiausius darbus jos nuveikė ne pačiu lengviausiu laikotarpiu – perėmusios šampano namų vairą į savo rankas mirus sutuoktiniams. Vienuolis Domas Pérignonas – jis daug nuveikė, kad Šampanės regiono vynas būtų kuo geresnis, – gali tik šildytis šių garsių moterų šešėlyje.
XIX a. pabaigoje žodis „našlė“ Šampanėje tapo visokeriopos sėkmės simboliu, todėl vietiniai stengėsi rasti giminėje našlę, kad tik galėtų įrašyti etiketėje magišką žodį „veuve“ (pranc., našlė), mat jis ne tik asocijavosi su mistika, bet ir suteikė papildomos vertės.
Beje, našlės, priešingai nei kitos moterys, Prancūzijoje buvo nepriklausomos ir turėjo teisę vadovauti verslui. XIX a. netekėjusi dailiosios lyties atstovė visiškai priklausė nuo tėvo (ji net negalėjo turėti banko sąskaitos), o ištekėjusi – nuo sutuoktinio.
Šampano pramonė – viena pirmųjų sričių, kur moterys pradėjo eiti vadovaujamas pareigas.
Šio krašto našlių istorija prasideda nuo Barbe Nicole Clicquot. Šiai švelnių bruožų šviesiaveidei moteriai šaltą 1805-ųjų rudenį, kai anapilin iškeliavo jos sutuoktinis François Clicquot, tebuvo 27-eri.
Vyras moteriai paliko bankininkystės, vilnos pardavimo ir šampano gamybos verslus. Jaunosios našlės širdis linko prie šampano.
Barbe Nicole Clicquot Šampanės istorijoje ir laikoma pirmąja moterimi, į savo rankas perėmusia šampano namų vairą. Manoma, kad ji arba iš prigimties turėjo gerą intuiciją ir nujautė putojančio vyno potencialą, arba tiesiog atsirado tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Išradusi, kaip iš šampano pašalinti po antrosios fermentacijos butelyje liekančias tąsias negyvų mielių nuosėdas, Barbe Nicole Clicquot iš esmės pakeitė šio gėrimo gamybos būdą. Tai – milžiniškas modernios šampano gamybos evoliucijos žingsnis. Sunku patikėti, bet iki Barbe išradimo aukštuomenė gėrė drumzliną šampaną, todėl pokylių salėse stovėdavo didžiuliai dubenys su vandeniu: jame, išgėrus vyno, skalautos taurės.
Taigi šampanas tapo skaidrus ir žėrintis, o netrukus atsirado ir bespalvės, ilgakojės krištolo taurės. Jose vykstantis nenutrūkstamas burbuliukų žaismas tapo šio gėrimo išskirtinumu ir bemaž per naktį pavergė aukštuomenę.
Nukirstas kardu
Našlė Clicquot suprato, kad pranašu savo namuose nebūsi, todėl ėmė populiarinti šampaną užsienyje, ypač Rusijoje. Po triuškinamo Napoleono Bonaparto pralaimėjimo Rusijoje politinė situacija Prancūzijoje ir kitose Europos kraštuose buvo itin trapi. Ką darė našlė? Ji sumažino šampano kainą, kad net ir krizės ištikti žmonės turėtų galimybę išgerti šio gėrimo, atsimintų jo skonį. O svarbiausia – bet kokiu sunkmečiu Barbe Nicole Clicquot buvo ištikima savo moto: „Tik kokybė – pati aukščiausia.“
Ne pačiais lengviausiais laikais našlė sugalvojo pagaminti vienų metų derliaus šampaną ir nemaišyti jo su kitų metų. 1810-aisiais derlius Šampanėje buvo puikus. Butelius, į kuriuos išpilstytas šampanas, Barbe Nicole Clicquot nutarė papuošti geltonais kaspinais. Ši spalva iki šiol yra skiriamasis šampano „Veuve Clicquot“ ženklas. Prancūzijos ir Rusijos karo metu, pasinaudojusi laikinu karinio laivyno blokados panaikinimu, B. Clicquot išsiuntė carui 6 tūkstančius butelių puikiausio 1811 metų derliaus šampano (mielių nuosėdos iš jo jau buvo pašalintos) ir netrukus iš savo agento Rusijoje gavo laišką: „Jūsų šampanas tapo rusų gyvenimo dalimi.“ „Veuve Clicquot“ pardavimo rezultatas per penkerius metus Rusijoje, nepaisant karo veiksmų ir ekonominių apribojimų, išaugo septynis kartus.
Nuoširdžiai ir su dideliu užsidegimu Barbe dirbo iki pat mirties. Ji sukūrė ir pirmąjį rožinį šampaną, patobulino šio gėrimo butelį – padarė lieknesnį, elegantiškesnį, tad į istoriją įėjo kaip svarbiausioji Šampanės dama (pr. la grande dame de la Champagne). 1866-aisiais, kai Barbe Clicquot, būdama 89-erių, mirė, jos išpuoselėti šampano namai buvo tarp keturių ar penkių tuo metu visame pasaulyje žinomų šio putojančio gėrimo gamintojų.
Su ponia Clicquot siejama ir šampano atidarymo kardu (sabrage) istorija. Pasirodo, našlė, sunkiu laiku norėdama užsitikrinti savo valdų apsaugą, Napoleono kariškiams duodavo šampano. Šie, sėdėdami ant žirgų, atidaryti butelio ir dar laikyti taurių negalėjo, todėl jas atiduodavo šeimininkei, o butelių kakliukai kartu su kamščiais lėkdavo į orą nuo kardų kirčių. Kariškiai nesikuklino šampano gerti tiesiai iš butelio.
Šalin cukrų!
Kita garsi su šampanu susijusi našlė – Louise Pommery. Našlystė (jos vyras mirė 1860-aisiais) ir šiai moteriai suteikė galimybę išskleisti sparnus. Kurį laiką pasaulis žinojo šampaną „Veuve Pommery“, tačiau žodį „veuve“ iš pavadinimo kažkodėl nuspręsta pašalinti. Dabar garsią moterį primena jos vardu pavadintas šampanas „Louise Pommery“.
Tai, kad našlių Šampanėje buvo tiek daug, kai kam gali atrodyti neįtikėtina, tačiau ekspertai šį fenomeną aiškina paprastai: XIX a. antibiotikų dar nebuvo, o vyrai vynuogynuose dirbo sunkiomis sąlygomis, tad ligos juos ir pakirsdavo kur kas lengviau.
Našlė L. Pommery, kaip ir B. N. Clicquot, troško daryti įtaką Anglijos karalienei Viktorijai ir elgėsi labai ryžtingai. Galingoji Anglijos karalienė, taip pat našlė, turėjo silpnybę šampanui ir abiejuose šampano namuose buvo tarp geriausių klienčių.
L. Pommery britų dėmesį patraukė pagal anglišką stilių pastatyta nauja vynine. Ši stovėjo pagrindiniame turistų kelyje iš Londono į Žydrąją pakrantę ir viliojo pakeleivius stabtelėti. Užsukę į dailų, širdžiai artimą pastatą, jie ragaudavo šampaną ir pirkdavo dėžėmis.
Našlė įsigijo seniausiems šampano namams „Ruinart“ priklausiusius dar romėnų laikais iškastus kreidos rūsius, juos rekonstravo ir atvėrė turistams. Dabar Šampanė (po beveik 150 metų) yra tarp labiausių turistų lankomų vietų.
Našlė B. N. Clicquot į istoriją įėjo iš šampano pašalinusi nuosėdas, o L. Pommery – cukrų. Iki XIX a. antros pusės šis gėrimas buvo saldinamas ir labiau priminė maderą, portveiną ar cheresą. Į litrą putojančio vyno dėta 250–300 gramų cukraus. 1874 metais specialiai Anglijos rinkai ji sukūrė gėrimą be cukraus ir praktiškai per vieną naktį išpopuliarino sausą šampaną (briut).
Šis žingsnis šampano namus „Pommery“ padarė vienus didžiausių ir pirmaujančių regione. Pakylėta sėkmės, Louise nutarė kasmet, kovo 18 dieną, per savo gimtadienį, darbuotojams skirti laisvadienį, o šie, norėdami atsidėkoti, siųsdavo šeimininkei jos mėgstamų rožių. Amžininkai savo atsiminimuose apie ponią Louise rašė: „Tai moteris, kuriai vyrai negalėjo pasakyti „ne“. Ji buvo nedidelio ūgio, tamsiaplaukė ir labai graži. Mirė per savo 71-ąjį gimtadienį. Louise laidotuvės prilygo kone valstybiniam gedului. L. Pommery karstas skendėjo rožėse, jį siauromis Reimso gatvelėmis lydėjo dvidešimt tūkstančių žmonių, tarp šių buvo ir vyriausybės atstovų. Prancūzijos prezidento įsaku Šinji (Chigny) miestelis, kuriame moteris turėjo užmiesčio dvarą su didžiuliu rožynu,pervadintas Rožių Šinji (Chigny-les-Roses).“
Vienintelė ponia Lily
Marie-Louise Lanson de Nonancourt vyras žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Pagal to laiko paveldėjimo įstatymus, šeimos verslą – vienus seniausių ir garsiausių šampano namus „Lanson Père et Fils“ – našle tapusi moteris būtų turėjusi dalytis su daugybe brolių ir seserų. Nujausdama, kad toks skaldymas verslui tik pakenks, Marie-Louise Lanson de Nonancourt nutarė iš jo pasitraukti. Taigi savo dalį našlė pardavė ir 1938 metais nusipirko kitus šampano namus – visiškai nualintus. Pavadino „Veuve Laurent-Perrier“ ir visa galva nėrė į naują verslą – jau savo.
Po kelerių šampano namai „Veuve Laurent-Perrier“ buvo 98 iš 100 geriausiai vertinamų. Ant kojų pastatytą verslą dabar sėkmingai plėtoja trys našlės sūnūs.
Feminizmo dvasią Šampanėje palaikė ir Elisabeth (Lily) Lauriston Bollinger. Šampano verslą, mirus vyrui, į savo rankas ji perėmė 1941-aisiais. Ši našlė turėjo sukaupusi nemažai patirties – daugiau nei dvidešimt metų ji kartu su vyru dalyvaudavo šampano ragavimo renginiuose, turėjo savo nuomonę dėl šio gėrimo gaminimo. Nepaisant vokiečių okupacijos, našlė nepraleido nė vienos galimybės prie savo valdomų vynuogynų prisidurti dar po mažytį lopinėlį žemės.
Sakoma, kad vynuogynus Elisabeth Lauriston Bollinger žinojo geriau nei savo indaują. Karo metu labai stigo degalų, todėl savo valdas ji bemaž kasdien apvažiuodavo dviračiu. Moteris labai mėgo šią transporto priemonę, tad nenuostabu, kad septyniasdešimtmečio proga iš kompanijos, kuri JAV pardavinėjo „Bollinger“ šampaną, prezidento Richardo Blumo gauta dovana – „Hermès“ krokodilo odos dviračio sėdynė su įspausta monograma LLB (Lily Lauriston Bollinger) – jai buvo pati geriausia.
Vyninės darbuotojai našlę pagarbiai vadino mirusio vyro vardu Jacquet, tik pridėdavo žodį „ponia“, o namiškiai – tiesiog teta Lily. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su savo darbuotojais ji išvyko į Londoną ir Jungtines Amerikos Valstijas, ten užmegzti verslo ryšiai plėtoti ilgus dešimtmečius. Elisabeth Lauriston Bollinger daug keliavo ir be skrupulų veržėsi į tuo metu vyrišką verslo pasaulį. 1968-aisiais ji, vienintelė dailiosios lyties atstovė, buvo pakviesta į „Wine & Spirit Benevolent Society“ vakarienę. Renginyje tąkart dalyvavo 1100 svečių. Visi vyrai ir ji – ponia Bollinger. Negana to, ji pasakė tokią kalbą, kad vyrai plojo atsistoję.
RD ir VVF – tai trumpiniai, kuriuos žino viso pasaulio šampano žinovai. Ir už tai iki šiol dėkoja legendinei poniai Lily. „Bollinger RD“ – šampanas, kuris po antrosios fermentacijos kartu su mielių nuosėdomis laikomas rūsyje aštuonerius ir daugiau metų. Taip gėrimas įgauna daugiau sodrumo, brandos. Tai buvo Lily iššūkis konkurentų namuose gaminamam aukščiausios meistrystės šampanui „Dom Perignon“ ir „La Grande Dame“. Pirmasis šios rūšies šampanas rinkoje pasirodė 1961-aisiais.
„Bollinger VVF“ (VVF – Vieilles Vignes Françaises) – tai šampanas, pagamintas iš vienintelių ‘Pinot Noir‘ vynuogių, augančių ant senovinių šaknų, nepaveiktų filokserų (XIX a. pab.–XX a. pr. visi vynuogynai buvo suėsti šių vabzdžių ir persodinti ant jiems atsparių amerikietiškų veislių vynuogių šaknų). Taigi vynuogės yra tokios pat, kaip buvo prieš šimtą, du šimtus ir daugiau metų. Šampano namams „Bollinger“ priklauso trys mikroskopiniai ploteliai: vienas 21 ir du po 15 arų! „Bollinger VVF“ per metus pagaminama tik 3000–5000 butelių. Šampaną kolekcionuojantis Rytis Jurkėnas sako: „Tai yra vienas iš nedaugelio šampanų, apie kurį daug kalbama, bet mažai kas jo yra ragavęs.“
