Monika Liu: gangsterių rajone išgyventas savaites atsiminsiu visą gyvenimą

Buvusią LRT projekto „Auksinis balsas“ dalyvę elektroninės muzikos kūrėją, vokalistę Moniką Liubinaitę (26 m., sceninis slapyvardis Monika Liu) prodiuseris Deividas Zvonkus apibūdino taip: „Monika yra žėrintis perlas lietuviškos muzikos dumble.“

Savaitės skaitomiausi straipsniai:

- Bulvių daigai gali išgydyti astmą ir vėžį

- A. Čelentano: gyvenimo moteris, meilės nuotykiai ir netradicinės orientacijos dukra

- Šakočio pyragas, kokį ne gėda ir ant Velykų stalo padėti

- Madingiausias sezono drabužis ir 25 jo variacijos

- Kopūstų dieta – plokščias pilvas per 14 dienų

- Moteriai per gyvenimą užtenka 6 porų batų. Ar turite visas?


Muzikos mokslus Klaipėdos universitete ir Berklio (JAV) muzikos koledže krimtusi mergina gyvena Londone, bendradarbiauja su garsiais britų prodiuseriais, rašo dainas, piešia.

Horoskopo ženklas. „Esu Vandenis. Žmogus su ąsočiu ant galvos. Kartais atrodo, kad galva jame tarsi įstringa: visur trankausi, neaišku, kur einu, ką darau. Būnu išsiblaškiusi, neorganizuota, nedisciplinuota. Vanduo, oras, viskas platu, horizontai... Esu pozityvi, bet mano gyvenime juoda ir balta yra po lygiai.“

„Auksinis balsas“. „Šis LRT projektas man – nuotykis. Televizijos šou vertinu labai atsargiai, skeptiškai, bet progų dainuoti skirtingo stiliaus muziką – nuo miuziklo iki operos – pasitaiko nedažnai. Kai operos vakarą mane įvertino geriausiai iš visų, nors kaip operos solistė dainavau pirmą kartą gyvenime, pradėjau svarstyti: „Gal leistis į avantiūrą – stoti į operos vokalą?“ Šiaip aš studijavau džiazą, bet kai kurie dėstytojai sakė, kad mano tembras tiktų operai. Klasikinė muzika – didinga, tobuliausia iš visų šio meno rūšių – mane lydi visą gyvenimą. Nuo trejų metų šokau baletą, nuo penkerių grojau smuiku.

Mano kūrybos bazė dabar – Londonas. Projekto metu keturis mėnesius skraidžiau pirmyn atgal. Tai mane išvargino. Kai viskas baigėsi, kelias dienas miegojau.“

Kūryba. „Lietuvoje man teko kurti muziką ir dainuoti kartu su grupėmis „Sel“, „Silence Family“, atlikėju Mario Basanovu (jis pagal mano piešinį parašė vienos dainos muziką) ir kt. Londone bendradarbiauju su keliais kompanijos „Sony Music“ specialistais, šie siūlo man kurti dainas su įvairių šokių ir populiariosios muzikos atlikėjais, bet aš nusprendžiau būti pati savo muzikos prodiuserė, pati sau orkestras. Tai daryti paskatino garsus muzikos pasaulio žmogus Jeffas Allanas. Išgirdęs mano kūrybą, jis pasiūlė savo studiją. Esu drąsi rizikuoti ir eksperimentuoti.“

Darbas. „Dirbu nuo trejų metų. Šokau Klaipėdos muzikinio teatro spektakliuose, vaidinau viščiukus, beždžionėles. Pirmą algą gavau būdama ketverių. Man teko padirbėti ir pardavėja, ir padavėja. Vis dėlto tik gyvendama svečiose šalyse supratau, kaip svarbu ir kokia laimė sugebėti išgyventi iš mėgstamos veiklos. Kai dirbdavau kitus darbus, būdavo gaila laiko, jį mieliau būčiau skyrusi kūrybai. Apskritai man labai sunku ir svetima organizuoti, galvoti, kaip užsidirbti pinigų. Tai mane žlugdo, užgniaužia, tada negaliu mąstyti apie muziką. Ši situacija, tikiuosi, laikina. Matau gaires, galiu rašyti kitiems artistams ir taip užsidirbti, taip pat žadu pardavinėti savo piešinius. Taikytis prie naujos būties principų sudėtinga, vis dėlto šis laikotarpis – vienas įdomiausių mano gyvenime. Gyventi užsienyje sunku, bet aš nedejuosiu. Esame dviese. Susikimbame su Marijumi (Monikos gyvenimo draugas Marijus Aleksa – vienas geriausių Lietuvos būgnininkų – gyvena Londone ir groja grupėje „Cortes“ – aut. past.) ir jaučiamės stipresni. Kartais būna silpnumo akimirkų, galvoju, kad reikia grįžti, norisi komforto, bet vis kas nors įdomaus atsitinka, ir tai mane prilaiko.“

Krapštukė. „Vaikystėje vis pagalvodavau, kad galėčiau būti gera detektyvė. Man labai svarbios detalės. Maža, aš su adatėle iš medinių grindų tarpelių krapštydavau smėlį, vėliau mėgau siuvinėti plonyčiais siūlais, karoliukais. Draugai buvo padovanoję mikroskopą, tai viską po juo kišdavau. Ir kuriant muziką man svarbios detalės. Ir apie gyvenimą, santykius galiu pasakyti tą patį – analizuoju, dėlioju detales... Dėl to šalia manęs esančiam žmogui ne visada lengva. Esu tikra krapštukė. Ne veltui tėvelis norėjo, kad būčiau advokatė. Jis pats – teisininkas, o mama buvo kanklininkė. Kai laukėsi manęs, skambindavo kanklėmis – kruopščiai blusinėdavo stygas. Toks pats krapštukas yra ir šešeriais metais vyresnis brolis Vytautas.

Mažos detalės sudaro ir mano piešinių visumą. Jie – meditaciniai, yra ypač spalvingų, yra juodų ir baltų. Dailininkas – ir mano senelis, negana to, – žurnalistas, muzikantas. Mama sako, kad mudu – artimos sielos. Mėgau rašyti, buvo minčių studijuoti žurnalistiką, teisę, dailę, aktorinį. Daug yra sričių, į kurias galima gilintis, bet daugelis man pataria susitelkti į vieną. Dabar esu susitelkusi į muziką.“

Tėvai. „Mano mama (Rita Liubinienė – aut. past.) labai talentinga, artistiška, turi nuostabų balsą. Ji vaidino filmuose, ją kvietė studijuoti aktorinį, bet neleido mamytė. Buvo etapas, kai ir man tėvai neleido eiti muzikos keliu. Šokti baletą – dėl savęs, groti smuiku – dėl savęs, o profesiją rinktis – konkrečią. Dėl to daug kartų pykomės ir konfliktavome, bet tėvus suprantu ir neteisiu. Esu drąsi, užsispyrusi – vis tiek ėjau, nors ir sunkiai, savo keliu. Visi mes kūrybingi, bet kiek daug blokų mums uždeda mokykla, šeima, tėvai! Dar gal porą turiu atkrapštyti.“

Baimė. „Labiausiai bijau netekti artimųjų, katastrofų. Man labai baisu, gal net baisiau už mirtį, būtų išprotėti.“

Charakteris. „Draugai, mama sako: „Monika, tu – stiprus žmogus.“ Pati to nejaučiu. Mudvi su mama esame kovotojos, augau matydama jos pavyzdį. Ekstremaliomis aplinkybėmis nesutrinku – imuosi veiksmų. Kartą nualpusią mamą ant rankų į ligoninę nunešiau. Išgirdau klyksmą, nuėjau į kambarį ir pamačiau ją sėdinčią, nebekvėpuojančią. Veidu nuriedėjusi ašara. Čiupau ant rankų ir nunešiau į šalia esančią ligoninę. Dažnai manau, kad esu silpna, daug verkiu, jaučiuosi bejėgė, vis dėlto ištikus tikrai bėdai staiga pabunda manyje tūnanti kovotoja ir padaro savo darbą.

Sunkiausi man yra meilės santykiai. Ir šioje srityje stengiuosi įjungti protą... Jei noriu nutraukti santykius, gerai pamąstau ir drąsiai dedu tašką. Tada kelio atgal nebėra. Mano tėvai yra kartu nuo šešiolikos metų. Vertinu tokią romantiką, gėrį, tyrumą, švarią tiesą. Ne viena mano kartos pora yra išgyvenusi po kelias santuokas. Vartotojiškumas yra apėmęs ir santykius. Žmonės labai lengvai renkasi, keičia partnerius. Viena vertus, tai – privalumas, gerai, kad esame laisvi sąmoningai nuspręsti, tačiau senamadiška romantiškoji mano pusė dėl to kartais liūdi.“ 

Žurnalas

Patirtis. „Mano draugas Marijus yra tvirtesnis. Labai puikus žmogus. Iš dalies ir dėl jo po trijų studijų Berklio muzikos koledže semestrų nusprendžiau persikelti į Angliją. Viduje tūnantis racionalus individualistas neleistų dėl meilės viską mesti ir važiuoti iš Bostono į Londoną pas vyrą. Stengiuosi viską suderinti, bet... Būdama Amerikoje nusprendžiau padaryti pertrauką. Savo gyvenime krausčiausi jau tris kartus. Pirmiausia – iš Klaipėdos į Vilnių, paskui – iš Vilniaus į Bostoną, o tada iš Bostono – į Londoną. Tai mano metų žmogui – gana daug.

Amerikoje teko patirti netikėtų dalykų. Nuvykusi į Bostoną studijuoti sužinojau, kad man nėra skirta vieta gyventi. Nieko nepažinojau, nežinojau, kur eiti, ką daryti. Ieškodama, kur gyventi, buvau papuolusi į gangsterių rajoną. Mačiau rasizmo apraiškų, ginklų, kraujo klanų, girdėjau, kaip šaudosi. Būdama paauglė, mėgau klausytis repo muzikos. Dabar nebegaliu jos girdėti, nes visa, kas apdainuojama, rodoma filmuose, yra tiesa. Tame rajone išgyvenau tris savaites, bet pakako, kad ten patirtą siaubą prisiminčiau visą gyvenimą. Buvau vienintelė baltaodė, veidą slėpiau. Dėl žiauraus streso negalėjau valgyti, miegoti, netekau daug svorio, labai bijojau, bet pabudo vidinė kovotoja. Tėvams nesakiau, kur esu, – būtų pražilę. Ir pati apsigyvendama nežinojau, koks tai rajonas. Bendrakursiai, kai pasakiau, kur gyvenu, negalėjo patikėti. |Manė, kad juokauju. Apie to Lotynų Amerikos juodaodžių rajono gangsterius net sukurtas dokumentinis filmas. Pradėjau galvoti, kad mane arba nužudys, arba išprievartaus. Iš ten pabėgau į studentų rajoną, į mažą verandos tipo kambarį su mažu langeliu. Paskui apsigyvenau sunkiai finansiškai besiverčiančių jaunų moterų namuose. Antrą semestrą gyvenau su puikia dainininke Sofia Rubina iš Estijos. Amerikoje nuomojami kambariai yra baisūs. Tarkim, nėra pusės lango, kiaurymė užklijuota plėvele, žiemą pučia vėjas... Kad būtų šilčiau, tą skylę buvome užkišusios lagaminu. Vėliau apsistojau keturių kambarių bute su trimis vaikinais. Londone gyvenu su penkiais viename bute. Man sekasi sutarti su vaikinais. Nemėgstu moteriškų intrigų, tačiau moterų kompaniją vertinu ir esu laiminga turėdama nuostabių draugių.“

Studijos. „Amerikoje sutikau daug jaunų talentingų muzikantų, mokytojų. Mokiausi ne tik dainavimo, bet ir kūrybos, muzikos aranžavimo... Ir dabar jaučiuosi labai alkana studijų. Turiu menkavertiškumo kompleksą, man reikia dar daug ko išmokti. Gal pavyks grįžti į Bostoną?

Mūsų su Marijumi santykiai per atstumą buvo geri, skraidydavome vienas pas kitą, bet jis vis kalbino mane atvykti į Londoną – pasaulio muzikos sostinę. Kartą atskridau pas jį trims dienoms. Pamaniau, padarysiu pertrauką. Ta pertrauka užtruko dvejus metus. Mokydamasi Bostone jaučiau, kad man jau pakanka būti studente, kad jau turiu kurti muziką. Londone daug naujų vėjų. Turiu gerų ryšių, ir man gerai sekasi. Sunku, bet labai įdomu, ir aš tikrai nepasiduodu.”

Svarbiausias metų įvykis. „Tai, kad paleidau į pasaulį savo pirmąją dainą „Journey To The Moon“. Dainos man yra svarbiausia. Dėl jų džiaugiausi ir liūdėjau visus metus. Liūdėjau, nes viską daryti vienai yra labai sunku. Per tas keliones kaskart turėdavau pradėti nuo nulio.“

Achilo kulnas. „Trūksta racionalumo planuojant laiką ir įgyvendinant savo idėjas. Džiaugiuosi, kad dabar pradėsiu dirbti su komanda, ji padės man susiimti ir įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.“

Sunkiausias jausmas. „Tie nepasitikėjimo savimi momentai, netikėjimas, kad viskas bus gerai. Kartais manau, kad gražios tos mano dainos, o kartais – kad viskas labai blogai.“

Metų atradimas. „Blaškydamasi tarp skirtingų žemynų praradau daug laiko. Kita vertus, kai ką ir atradau. Pavyzdžiui, kad stengiuosi būti stipri ir pati išsikapstyti iš sunkių situacijų. Atsimenu vieną įvykį Anglijoje. Mano draugas turėjo grįžti iš kelionės. Ta proga nutariau sutaisyti neveikiančią elektrinę girliandą. Reikėjo rasti perdegusią lemputę ir sujungti laidus, kad girlianda vėl pradėtų šviesti. Lempučių – du šimtai, kuri perdegusi, neaišku. Išardau vieną, antrą, trečią, dešimtą, gedimo nerandu. Ties penkiasdešimta imu svarstyti: „Gal paprasčiau nueiti į parduotuvę ir nupirkti naują?“ Bet parduotuvė jau uždaryta. Toliau knibinėju pykdama, nervai nelaiko. Žinot, kuri lemputė buvo sugedusi? Paskutinė. Koks džiaugsmas apėmė, kai ją pakeičiau ir girlianda įsižiebė! Kaip vaikas pradėjau lakstyti po kambarį! Tai rodo ir mano kelią svajonių, tikslų išsipildymo link. Kartais sustoju, nes pajuntu, kad nebetikiu, pradedu ieškoti priežasčių, kitokių galimybių... Vis dėlto sugebu rasti kantrybės eiti iki galo.“

Meilė. „Pradėjau skaityti knygą „Meilė ir kančia“. Kai tariu „meilė“, nematau vyro ar tėvų, man tai – gėrio jausmas, žmogiškumas, draugystė, gražūs santykiai, pagalba. Vyro ir moters meilė sukelia ir labai daug kančios, tą skausmą beveik visi pažįstame. Kiek įdomių meno šedevrų gimsta iš meilės kančios!“

Menininkė. „Dažnai galvoju apie ateitį. Aštuoniolikmetė, aš parašiau po laišką savo vaikui ir savo vyrui. Dabar, kai skaitau, juokinga, bet bus įdomu, kai paduosiu. Juk parašiau, kai tų žmonių dar nebuvo.

Marijus – racionalus, disciplinuotas, visiška mano priešingybė. Dvejais metais vyresnis. Vis dėlto mūsų vertybės panašios, matome vienodą kelią į priekį. Mūsų mamos, pasirodo, buvo bendrakursės, mūsų tėvai susituokė tą patį savaitgalį, tik ne tais pačiais metais. Marijus man neseniai pasakė: „Žinai, Monika, aš žiūrėjau, kaip tu stovi kitoje gatvės pusėje, ir pirmą kartą suvokiau, kad esi menininkė. Negaliu iš tavęs reikalauti tam tikrų dalykų.“ Nusijuokiau. Nedrįstu savęs taip įvardyti.“

Įkvėpimas. „Dainos „Ne vakar“ priedainį parašiau per 20 minučių. Ją atlikome drauge su Egidijumi Dragūnu. Įkvėpti mane gali bet kas. Vis dėlto labai retai daina tiesiog iššauna. Tik trys yra gimusios staiga. Kai kurios, tarkim, „Falling you“, – atsiradusios iš pykčio, buvusių santykių sukelto skaudulio. Dar kitos – sulipdytos. Iš viso esu sukūrusi per 70. Gyvenau Amerikoje, dabar – Anglijoje, tad kuriu anglų kalba, bet norėčiau parašyti ir lietuviškų.“

Prietarai. „Esu šiek tiek prietaringa, tad prieš žengdama į sceną atlieku kai kuriuos ritualus. Kartais nelabai jaudinuosi, norisi kuo greičiau išeiti, padaryti linksmą šou, o kartais bijau. Tada stengiuosi giliai kvėpuoti. Kai suprantu, kad yra visai blogai (taip gali nutikti ir ne scenoje), kai savęs nesuvaldau, labai skaudžiai įsignybu, kad grįžčiau atgal.“

„Norėčiau pabūti vyro kailyje. Tai – kita žmogaus rūšis. Man būtų įdomu įlįsti į vyrą, net fiziškai pajausti, ką reiškia būti stipriosios lyties atstovu su visomis tomis ataugomis! Kaip tai įmanoma, kaip jiems netrukdo? Neįsivaizduoju. Norėčiau pabūti ir paukščiu, dūžtančiu lėktuvu.“

Tabu. „Lemia kontekstas, situacija. Negalėčiau nušauti žmogaus, bet jei jis pultų mamą, tai aišku, kad nušaučiau.“

Ištikimybė. „Niekada savo gyvenime nebuvau neištikima, – duodu galvą nukirsti. Draugas sako: „Reikia džiaugtis, kad esame ištikimi“, o man atrodo, kad tai normalu. Pirmoji meilė buvo skaudi, sunki, bet jei nebūčiau to patyrusi, gal nemokėčiau vertinti gerų dabartinių santykių.“

Išdavystė. „Buvau išduota. Skaudėjo, tačiau galvojau: „Ai, tiek to, vadinasi, – ne mano žmogus. Pats kaltas. Sutiksiu geresnį.“ Dabar su Marijumi esame ketverius metus. Jei išduotų, būtų labai skaudu. Juk galvoji apie ateitį kartu...“

Pavydas. „Esu pavydi. Jaučiu, kad net ir savininkiškumo jausmą turiu. Marius žino visas mano baimes – nieko neslepiu. Jam kartais net smagu, kad pavydžiu. Kai ko Marijui neleidžiu, tačiau despotiška nesu.“

„Žmogus tampa senas, kai nustoja mylėti, laukti rytdienos, juoktis... Man regis, reikia šokti, jei nori lėčiau senti.“

Kvailiausias žmonijos išradimas. „Nemirtingumo eliksyras – jei tokį kas nors mėgintų išrasti.“

Namai. „Nuo mažens mėgstu susikurti savo aplinką, pažymėti, kad tai yra mano erdvė. Namų labai noriu. Puoselėčiau juos, pieščiau sienas, kabinčiau užuolaidas, pirkčiau daiktus, įsigyčiau gražią lovą... Prisimenu, kai mokiausi ketvirtoje klasėje, gyvenome sename bute. Po mokyklos skubėdavau namo – būdavo nepaprastai gera vienai mamos išpuoselėtuose kambariuose, ant tų patogių sofų, minkšto kilimo. Dabar gyvename prastomis sąlygomis, tai – laikina, bet aš vis tiek padarau ką nors, kas teikia džiaugsmo.“

Paros laikas. „Esu naktinė, bet gydytojai liepė laikytis režimo. Reikia pamėgti, prisijaukinti rytą.“

Klubai. „Labai mėgstu šokti, bet į naktinius klubus vaikštau jau rečiau. Būtų liūdna, jei kitą dieną tebevilkėčiau vakarykščiais drabužiais, – vadinasi, gyveni praėjusia diena. Londone muzikos prodiuseriai yra žiauriai užsiėmę, laiko švaistytis šampano taurėmis ir buteliais neturi. Be to, vertinamas profesionalumas. Dirbame nuo ryto iki vakaro, paskui visi važiuojame namo – ilsėtis. Lietuvoje priimtina eiti į sceną įšilusiam. Londone jei taip padarysi, kitąkart darbo nebegausi.“

Smagiausias nuotykis scenoje. „Šių Naujųjų metų sutikimo renginyje į sceną per visą žmonių minią buvau nešama karste, tada išlipau ir pradėjau dainuoti. Per repeticiją šiek tiek užtruko, kol išdrįsau į tą karstą koją įkelti. Širdis daužėsi, buvau šoko būsenos, bijojau, tačiau įtikinau save, kad tai – tik žaidimas, o aš juk esu drąsi. Labai įdomi patirtis!“

Perspektyva. „Praėję metai man buvo labai sunkūs. Tikiu, kad tai, ką nuveikiau ir sukaupiau, 2015-aisiais leis jaustis lengviau. Noriu pagaliau paleisti į pasaulį savo muziką, piešinius. Jau išėjo pirmasis singlas „Journey To The Moon“, netrukus pasirodys ir visas albumas. Londone pradėjau repetuoti koncertinę programą. Metų pabaigoje planuoju koncertuoti Lietuvoje.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis