***
Aš rimtai žiūriu į malonumus. Sunkiai dirbu, bet nepamirštu ir atsipalaiduoti; tikiu gyvenimo in ir jang. Tam, kad būčiau laiminga, ne kažin kiek reikia, nes mėgaujuosi dauguma dalykų, kuriuos darau. Kai kurie malonumai, savaime suprantama, yra vertingesni už kitus. O kadangi stengiuosi pati išbandyti tai, ko mokau kitus, – tai yra gyventi šia akimirka, – beveik visą laiką stengiuosi įsisąmoninti, kiek malonumo patiriu.

Kiek kartų pašėlusiai kvatojau telefonu kalbėdama su savo geriausia drauge Gayle King, kad net įskausdavo galva! Kartais susimąstau: argi tai ne dovana – po daugybės naktinių skambučių metų turėti žmogų, kuris sako tiesą ir su kuriuo galima skaniai pasijuokti? Vadinu tai penkių žvaigždučių malonumu.

Nepražiopsoti keturių ir penkių žvaigždučių išgyvenimų ir jų siekti – tikra palaima. Jau vien tai, kad galiu atsikelti „sveiko proto“*, nuleisti kojas ant grindų, nueiti iki vonios ir padaryti tai, ką reikia padaryti, man yra penkios žvaigždutės. Esu girdėjusi begalę pasakojimų apie žmones, kurie net tam neturi sveikatos.

Puodelis stiprios kavos su puikiu lazdynų riešutų kremu – keturios žvaigždutės. Pasivaikščiojimas miške, paleidus šunis nuo pavadėlio, – penkios žvaigždutės. Sportuoti – vis dar viena žvaigždutė. Sėdėti po ąžuolais skaitant sekmadienio laikraščius – keturios žvaigždutės. Skaityti gerą knygą – penkios. Leisti laiką prie Quincy’io Joneso virtuvės stalo tauškiant apie viską ir nieką – penkios žvaigždutės. Turėti galimybę daryti gera kitiems žmonėms – penkios su pliusu. Džiaugsmas kyla, kai žinai, kad dovanos gavėjas supranta jos dvasią. Stengiuosi kasdien padaryti ką nors gero kitam žmogui, nesvarbu, pažįstu jį ar ne.

Tikrai žinau, kad malonumas yra abipusė energija: ką atiduodi – tas sugrįžta. Jūsų malonumo slenksčio aukštį lemia tai, kaip žiūrite į savo gyvenimą.

Kur kas svarbiau už gerą regėjimą yra vidinis žvilgsnis, jūsų paties dvasia, visą gyvenimą kuždanti patardama ir su meile, – štai tai ir vadinu malonumu.

***

Gyvenimas kupinas nuostabiausių lobių, jei tik rasime laiko juos pastebėti. Vadinu juos ach akimirkomis ir išmokau jas susikurti sau pati. Pavyzdžiui, mano tradicinis puodelis popietinės ketvirtos valandos „Masala chai“ arbatos (karštos, su prieskoniais bei migdolų pieno puta – gaivinančios ir suteikiančios energijos ištverti likusią popietės dalį). Aš tikrai žinau, kad tokios akimirkos kaip ši yra labai svarbios. Jos suteikia naujos energijos, leidžia laisvai kvėpuoti ir atrasti ryšį su savimi.

***

Visuomet dievinau žodį „skanus“. Jis nepaprastai maloniai nuslysta liežuviu. O dar nuostabesni už skanų patiekalą yra įvairūs malonūs potyriai, sluoksniuoti kaip puikiausias kokosinis pyragas. Tuo – ir pyragu, ir potyriais – mėgavausi prieš kelis gimtadienius. Tai buvo viena tų akimirkų, kurias vadinu Dievo mirktelėjimu – kai visai netikėtai viskas susiklosto tiesiog puikiai.

Leidau laiką su grupele draugių Maujo saloje; buvau ką tik grįžusi iš Indijos ir norėjau pasidžiaugti spa malonumais savo namuose ir kartu paminėti 58-ąją sukaktį.

Net ir sulaukusios tokio amžiaus, mergaitiškai sėdėjome prie stalo ir plepėjome iki vidurnakčio. Mano gimtadienio išvakarėse penkios iš mūsų aštuonių vis dar rymojome prie stalo, laikrodžiui mušant 00.30 nakties, išsekusios nuo penkių valandų trukmės pokalbio, apėmusio visą temų spektrą nuo vyrų iki dermabrazijos. Daug juokėmės, nubraukėme vieną kitą ašarą. Taip moterys kalbasi, kai jaučiasi saugiai.

Po dviejų dienų buvau suplanavusi imti interviu iš garsaus dvasinio mokytojo Ramo Dasso, ir taip sutapo, kad ėmiau niūniuoti eilutę iš dainos, kur kreipiamasi į jį.

Staiga mano draugė Maria pasiteiravo:

– Ką čia niūniuoji?

– Eilutę iš vienos dainos, kuri man patinka.

Ji tarė:

– Žinau tą dainą, klausausi jos kiekvieną vakarą.

– Negali būti, – sušukau aš. – Tai mažai žinoma daina iš moters, vardu Snatam Kaur, albumo!

– Taip! – nudžiugo Maria. – Taip! Taip! Snatam Kaur! Klausau jos kiekvieną vakarą prieš eidama miegoti. Kaip sužinojai apie jos muziką?

– Pegė (kita draugė, kuri buvo su mumis) prieš porą metų davė man jos kompaktinį diską, ir nuo to laiko nuolat jos klausausi. Leidžiu jos diską kiekvieną dieną prieš meditaciją.

Dabar jau abi šūkavome ir kvatojome. „Negali būti!“

– Tiesą sakant, svarsčiau galimybę pakviesti ją padainuoti per savo gimtadienį, – pasakiau atgavusi kvapą. – Bet tuomet pamaniau: „Ne, per daug vargo.“ Jei būčiau žinojusi, kad ir tau ji patinka, būčiau pasistengusi.

Vėliau tą naktį, jau gulėdama lovoje, susimąsčiau: kaip įdomu, būčiau vargusi dėl draugės, bet ne dėl savęs. Akivaizdu, kad turėčiau pati vadovautis savo patarimais ir labiau save branginti. Užmigau apgailestaudama, kad nepasikviečiau Snatam Kaur padainuoti.

Kitą dieną, per mano gimtadienį, dalyvavome žemės palaiminimo ceremonijoje su Havajų vadu. O vakare susirinkome verandoje saulėlydžio kokteilių. Mano draugė Elizabeta atsistojo – pamaniau, kad rengiasi deklamuoti eilėraštį ar rėžti kalbą. Tačiau ji tarė:

– Tu to norėjai ir dabar tai parodei, – ji skambtelėjo mažu varpeliu, ir staiga užgrojo muzika.

Muzika buvo prislopinta, tarsi neveiktų garsiakalbiai. Nesupratau, kas čia dedasi. O tada į mano verandą žengė... Snatam Kaur su savo baltuoju turbanu. Ir jos muzikantai!

– Kaip tai nutiko? – sušukau. Ir pravirkau. Verkiau ir verkiau.

Šalia sėdinti Maria su ašaromis akyse laikydama mane už rankos linktelėjo:

– Tu nepadarei to dėl savęs, tad mes padarėme tai dėl tavęs.

Kai praėjusį vakarą nuėjau miegoti, mano draugės puolė aiškintis, kur yra Snatam Kaur. Jos norėjo sužinoti, ar pavyktų atgabenti ją į Maujį per artimiausias 12 valandų. Likimo ir Dievo valia ji su savo muzikantais buvo vos už 30 minučių kelio ir ruošėsi koncertui. Jiems buvusi garbė atvykti ir padainuoti.

Tai buvo viena nuostabiausių staigmenų mano gyvenime. Praturtinta prasmėmis, kurias vis dar aiškinuosi. Tikrai žinau, jog tai akimirka, kuria mėgausiuosi amžinai, – tuo, kad tai įvyko, kaip tai įvyko, ir tuo, kad tai nutiko per mano gimtadienį. Buvo... taip... malonu!