Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

M. Švėgžda von Bekkeris: esu laimingas, kad turiu sielos draugų

Kad ir kur gyventų ar keliautų smuiko virtuozas docentas Martynas Švėgžda von Bekkeris (48 m.), kelis kartus per metus jis grįžta namo. Vilniuje, iš protėvių paveldėtame bute, menininkas atgauna jėgas, pasisemia stiprybės, o Šimonių girioje esančioje šeimos sodyboje, kur neveikia internetas ir mobilusis ryšys, pasislepia nuo pasaulio ir ilsisi klausydamasis paukščių ulbėjimo ir savo sielos balso.

Idealiai tvarkingi namai skendi vakaro prieblandoje. Ant žalsva staltiese užtiesto stalo dega žvakė. Jos mirguliuojanti šviesa apšviečia vaisių kupiną vazą. Šeimininkas užpliko žolelių arbatos. Toks pat vaišingumas kaip prieš penkerius ir dešimt metų, kai buvome susitikę. Tas pats smuikas saugiausioje vietoje. Ir pats Martynas nė kiek nepasikeitęs. Gal šiek tiek santūresnis. Susitikome po repeticijos – smuikininkas su profesoriaus Donato Katkaus vadovaujamu Šv. Kristoforo kameriniu orkestru repetuoja kompozitorės Monikos Sokaitės kūrinį „Concerto grosso“.

Dabar gyvenate Hamburge. Kodėl išvykote iš Lietuvos?

Aštuonis kartus organizavau tarptautinį muzikos festivalį „Alternatyva“: vieną kartą – Bostono universitete, kitus – mūsų šalyje. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, atsirado galimybių dirbti Europos šalių aukštosiose mokyklose, tad nutariau pasinaudoti proga. Dėsčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), Klaipėdos universitete, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, dvejus metus laksčiau tarp Vilniaus ir uostamiesčio. Beveik keturios valandos kelio. Pagalvojau, kad per tiek laiko galiu nuskristi į Hamburgą ar kur nors kitur. Už tai, kad mane išleido nemokamų atostogų, esu dėkingas LMTA rektoriui Zbignevui Ibelhauptui. Iš Vokietijos ir kur kas greičiau, pigiau nei iš Lietuvos pasiekiu kitas Europos valstybes.

Žurnalas "Moteris" (M. Požerskytės nuotr.)

Ar Vokietija traukia dėl to, kad ten paskutiniais savo gyvenimo metais kūrė Jūsų tėvelis – dailininkas Algimantas Švėgžda?

Jis gyveno ir kūrė Berlyne, o aš 1989–1996-aisiais mokiausi, baigiau aspirantūrą ir dirbau Hamburge. Vėliau aštuonerius metus gyvenau Paryžiuje, bet dažnai grįždavau į Hamburgą. Jame – mano artimiausi draugai, ryšiai, mano socialinis draudimas. Grįžau į miestą, kuris mane pažįsta. Vis dėlto pats jaučiuosi kaip atvertęs naują gyvenimo puslapį. Iš čia per skaipą vedu smuiko pamokas Olandijoje, Švedijoje, Indonezijoje, Irane besimokantiems mokiniams. Dėstau, dalyvauju įvairiuose projektuose. Esu Gustavo Mahlerio draugijos narys, man svarbu Lietuvos menininkus įtraukti į tarptautinių ryšių tinklą.

Taigi iš esmės niekas nepasikeitė. Kaip gyvenote su kelioniniu krepšiu ir savo smuiku, taip ir gyvenate.

Taip, niekas nepasikeitė, tik aš keičiuosi. Migruoju vedinas savų idėjų. Keturis kartus per metus atvažiuoju į Vilnių. Kai 2003-iaisiais – po aštuoniolikos metų studijų ir darbo Berlyne, Hamburge, Paryžiuje – parvažiavau į Vilnių, manęs piktokai klausinėjo, ko čia grįžau. Jaučiausi, kad trukdau. Normali konkurencija – darbo vietos yra planuojamos, dėl jų kovojama. Tie aštuoneri metai, kol vėl čia įsišaknijau, man brangiai kainavo.

2014-ieji Jums buvo dosnūs koncertinių kelionių.

Smuikininkė virtuozė ir pianistė Ayke Agus (ji buvo iš Lietuvos kilusio pasaulinės reikšmės smuikininko Jaschos Heifetzo koncertmeisterė ir gyvenimo draugė) pakvietė mane į Indoneziją – parodyti, iš kur yra kilusi. Šioje šalyje organizuoti mano koncertų turai, vedžiau meistriškumo kursus. Į Teheraną vykau Vokietijos užsienio reikalų ministerijos kvietimu. Man, lietuviui, buvo garbė atstovauti Vokietijai Irane.

Ar turite giminių Vokietijoje?

Mūsų šeimos giminių yra visuose žemynuose. Mamos pusbrolių ir pusseserių vaikai pasklidę po visą pasaulį – gyvena Europoje, JAV, Lotynų Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, Rusijoje... Visur galima atrasti po didžiulės mūsų šeimos lašą.

Esu įsipareigojęs kurti ir groti harmoningą muziką.

Nekyla minčių sukviesti visus į giminės susitikimą?

Kol kas nebuvo poreikio. Vykdamas į Indoneziją tikėjausi pasimatyti su savo močiutės Elenos Strazdaitės-Bekkerienės giminėmis. Kai kurie Strazdai gyvena Sidnėjuje ir Melburne, bet man pasakė: „Žemėlapyje atrodo, kad Indonezija nuo Australijos netoli, vis dėlto – keturios valandos skrydžio.“

Žurnalas "Moteris" (M. Požerskytės nuotr.)

Ar Jums malonu grįžti į Vilnių?

Namai yra namai. Grįžtu namo groti. Džiaugiuosi, kad manęs reikia, kad yra žmonių, kurie mane myli ir gerbia. Esu nepaprastai dėkingas visoms institucijoms, kultūros centrams, kurie laukia mano koncertų. Rudenį su pianistu Daumantu Kirilausku planuojame koncertų turą po Lietuvą. Kaune, Anykščiuose, Klaipėdoje, Palangoje, Vilniuje rengsime Raimundo Katiliaus sonatų vakarus – iš mano paveldėto šio atlikėjo muzikos archyvo.

Paveldėjote savo mokytojo natų biblioteką?

R. Katiliaus žmona Birutė paskambinusi paklausė, ką daryti su tiek natų. Ji labai nuoširdžiai perdavė man šį palikimą.

Katiliai gyveno Cvirkos gatvėje, tad į pamokas man reikėdavo tik į kitą kiemą nueiti. Sovietmečiu R. Katilius daug koncertuodavo. Kai grįždavo iš gastrolių, pamokos vykdavo kiekvieną dieną po kelias valandas. Pamenu, buvo žiema, šalta, aš, pirmakursis, ruošiausi klaikiai sunkiam egzaminui. Staiga skambina R. Katilius: „Rytoj negaliu, ateik poryt dešimtą vakare.“ – „Gerai, būsiu poryt.“ Jis mane jautė ir mylėjo, mokindavo mane atsidavęs. Staiga suprantu, kad poryt yra gruodžio 31-oji. O chebra šampano nupirkusi, tarėmės kartu švęsti. Ramino: „Palauksime tavęs tarpuvartėje netoli profesoriaus namų, o tada eisime kartu zylioti.“ Groju groju, girdžiu – saliutai šaudo: Naujieji metai. Mokytojas mane paleido be penkiolikos minučių pirmą. Apsivilkau paltą, o R. Katilius sako: „Nieko, kompanija palauks, ateik į virtuvę“, ir – man degtinės pusę graniono: „Na, dirbk.“ Mano draugai sustirę nuo šalčio laukė. Puikių bičiulių turėjau. Gintė Čepinskaitė, mano pirmoji pianistė, su ja aštuonerius metus grojome, daug prizų esame abu laimėję. Taigi nueinu, jie trypčiodami sako: „Švėgžda, tau štrafnoi.“ Turėjau šampano dvigubą stiklą išlenkti.

Apie ką dabar rauda ar kuo džiaugiasi Jūsų smuikas?

Džiaugiuosi sutikęs nuostabią jauną gabią smuikininkę ir kompozitorę Moniką Sokaitę. Šiaulietė, mačiau ją S. Šimkaus konservatorijos koridoriuose. Iš smuiko klasės perėjo į kompoziciją. Kartą Vilniuje juokaudamas pasakiau: „Jaunime, parašykite ką nors smuikui. Kai man reikėjo solo kūrinių, per ašaras gremžiau, ieškojau. O. Balakauskas kai ką perdirbo, radau V. Barkausko partitą, E. Balsio koncertą, R. Bartkevičiūtės melodiją, A. Račiūno kūrinį, ir viskas.“

Žurnalas "Moteris" (M. Požerskytės nuotr.)

Monika subūrė aštuonis jaunus kompozitorius, jie rašo muziką smuikui solo. Studentai paprastai atlieka žinomų kompozitorių kūrinius. Pasiūliau daryti priešingai: „Aš, dėstytojas, griešiu Jūsų, nežinomų autorių, kūrinius. Išsiaiškinsite, ką gali virtuozas meistras, kokios jo išraiškos priemonės, techninės galimybės, interpretacijos plotmės.“ M. Sokaitė parašė „Concerto grosso“ ir dedikavo žodžiais: „Visos ugnys – ugnis.“

Noriu sugriežti neįtikėtino sielos gylio kompozitorės Rasos Bartkevičiūtės pjesę „Gelmė“. Groju vieną jos miniatiūrą, ši giliai man širdį išdrasko. Retai atliekami šviesaus atminimo Konstancijos Brundzaitės kūriniai. Yra ir daugiau kūrėjų, kurie tūno pasislėpę povandeninėse gelmėse. Jų laikas dar ateis.

Ar Jums malonu dirbti su studentais?

Man patinka. Juk gimiau menininkų ir pedagogų šeimoje. Mano Močiutė Elena Strazdaitė Bekkerienė buvo smuikininkė, Senelis Povilas Bekkeris – profesorius, kompozitorius, kontrabosininkas, dirigentas ir chorvedys, Tėtis Algimantas Švėgžda – dėstytojas, dailininkas, mąstytojas, mano Mama – scenografė, dirbo mokytoja meno mokyklose. Senelis Jonas Švėgžda – atsargos leitenantas, buvo baigęs Kauno meno mokyklą ir Kauno karo akademiją, Babytė Paulina Eringytė Švėgždienė – vokiečių ir rusų kalbų mokytoja. Visi mokytojai! Mane, vaiką, tempdavosi kartu į mokyklą. Mačiau, kaip namiškiai bendrauja su savo mokiniais. Supratau, kad mokytojo ir mokinio ryšys kartais yra gilesnis nei šeimos narių. Mokiniai itin asmeniškus išgyvenimus patikėdavo mano seneliams, o ne savo tėvams, nes namie bijodavo prasižioti. Aštuntąjį tarptautinį festivalį „Alternatyva“ dedikavau šeimai. Mano mintis tokia: šeima yra nebūtinai genetiškai susijęs vienetas, tai labiau dvasinis vienetas.

Smuiku griežti išmokote būdamas penkerių, septynmetis atlikote pirmąjį rečitalį, o vienuolikos – pirmą koncertą su Vilniaus simfoniniu orkestru. Pasiseka, jei sutinkame gerų mokytojų...

Man labai pasisekė, nes pirmoji mano smuiko mokytoja – močiutė Elena, tarptautinio garso smuikininkė, geresnės pedagogės už ją neturėjau. Nuostabūs mokytojai buvo ir tėvai. Diplomatijos ir derybų mokytoja buvo rašytoja, vertėja, visuomenės veikėja ir diplomatė Ugnė Karvelis. Jos užantyje besiglausdamas 1997 metais gavau Lietuvos jaunimo garbės kultūros atašė vardą. Teko stebėti puikios diplomatės, Lietuvos Respublikos nepaprastosios ir įgaliotosios ambasadorės Prancūzijos Respublikoje Astos Skaisgirytės-Liauškienės veiklą.

Dar vienas mano mokytojas – filosofas Algis Mickūnas. Jis patarė steigti savo mokyklą. Paklausiau ir įsteigiau Hamburge viešąją įstaigą „Alternative Academy of Arts“, kuri rūpinsis keliaujančios Tarpdisciplininių menų mokyklos (Lietuva, Vokietija, Prancūzija) organizacija bei finansavimu. Tai bus alternatyvus geriausių menininkų, profesūros podiumas. Dabar labai daug dirbu, o vėliau išjungsiu visus telefonus, internetą ir pasislėpsiu Šimonių girioje, kur nėra ryšio, – pas kamanes ir vilkus. Ten išsivalau, išsibūnu ir vėl kimbu į darbą.

Ar Šimonių girioje rašote muziką? Ten – Jūsų sielos namai?

Mano didžiausia svajonė turėti laiko kurti. Yra nebaigtas didelis kūrinys, niekaip nepavyksta prie jo prisėsti. Šimonių girioj stveriuosi dalgio, kirvio, kastuvo, grėblio, karučių, kibirų, žemės, pievų, medžių... Ten nėra kada rašyt. Ūkis laukia. Sielos namai... Džiaugiuosi žmonėmis, kuriuos likimas leido sutikti, esu laimingas, kad turiu sielos draugų. Su jais dalinamės ne tik gyvenimu, patirtimi, bet ir bloga ar gera nuotaikomis, vieni kitus paremiame. Steigdamas minėtą mokyklą mąsčiau apie kultūrų, religijų suartėjimą. Juk Dievas yra vienas, užtenka kapotis. Išlaikykime savo kalbą, tradicijas, tapatybę, bet padėkime vieni kitiems, kad mažiau būtų trinties. Mums reikia išsaugoti gamtą. Maitinkimės normaliai, mažiau valgykime mėsos, gal būsime sveikesni? Pradėkime mąstyti atviriau, džiaugtis tuo, ką turime. Sena kinų patarlė sako: „Kasdien varstomos durys nerūdija.“ Darykime mankštą, ir nerūdys sąnariai. Mano ir senelis pjovė miškus Vorkutoj, tėvas sportavo. Matydavau, kaip rytais prie atdaro lango su lazda mankštindavosi močiutė, ji gyveno 96 metus. Jei maistas man netinkamas, jo verčiau atsisakau, išgeriu dvi stiklines vandens. Valgau viską. Vilniuje šalta, įkirtau ir spirgučių. Šiaip mano rytinis maistas – košė. Pats sau išsiverdu. Ir, žinoma, mankštinuosi namie, važinėju dviračiu.

Žurnalas "Moteris" (M. Požerskytės nuotr.)

Kalbate apie sielos giminystę, bet esate vienišius.

Nesu vienišius. Mes visi kažin ko laukiame, tikimės. Tai irgi yra durnystė. Reikia sugebėti džiaugtis. Vis dėlto pazirzti kartais norisi. O kai nėra kam šalia, pazirziu internetu. Juokinga. Vaikų darželis.

Susitikimas Paryžiuje su Ugne Karvelis Jums buvo išskirtinis. Be to, kad (cituoju Jūsų žodžius iš seno mūsų interviu) „susipažinę suaugome kaip dvi kempinės, kurios įsisiurbia viena į kitą ir tampa gumulu“, ši asmenybė Jūsų širdyje įskėlė liepsną, romantinį požiūrį ir tikslą padėti Lietuvai, garsinti ją pasaulyje.

Visiškai teisingai. Vis dėlto tada aš grįžau per anksti, čia reikėjo kitko. Negali gyventi vėžlio ritmu, aš turiu savo tempą, supratimą. Dėl kūrybos, dvasinių dalykų mudu su Ugne iškart sutapome. Ji matė mūsų, lietuvių, kultūrinio identiteto išskirtinumą. Tik dažnai sakydavo: „Viešpatie, nuo jų (lietuvių) aš pavargstu. Parašai laišką, akcentuoji, kas yra svarbu, o atsakymo negauni.“ Manau, asmenybių užduotis – patiems veikti, o ne reikalauti iš visuomenės. Jei mano įkurta mokykla funkcionuos, mielai grįžčiau į Lietuvą, bet bus matyti, ar manęs čia reikia.

Ar Jums nebaisu būti atviram scenoje?

Jei bijai būti atviras, į sceną neik. Menininkai yra jautrios sielos žmonės, jie labiau jaučia neteisybę, melą, pagiežą, pyktį, pažeminimą, agresiją, pavydą ir kitus negatyvius dalykus. Didžiausias komplimentas ir stebuklas, jei klausytojas pagauna, suvokia bent dalį mano minčių, kurias bandau perteikti garsais.

Būdamas vaikas, daugiau laiko praleidau šioje buto pusėje. Čia gyveno Bekkerienė ir Bekkeris. Anoje pusėje – Švėgžda ir Švėgždienė. Dvi virtuvės, dvi vonios, mes vieni pas kitus vaikščiodavome į svečius. Kai senelis pas mus ateidavo, pabelsdavo į duris. Mes, vaikai, lakstydavome kiaurai. Tėvai ir pasibelsdavo. Čia nebuvo tarybinė komunalka. Čia buvo labai gerbiamas slenkstis – asmeninio pasaulio riba. Pas senelius karaliavo muzika, pas tėvus – spalvos, rėmai, kostiumai, dekoracijos. Mama teatruose dirbo, siuvo kostiumus „Trimito“ orkestro atlikėjams. Du skirtingi pasauliai. Su močiute ir seneliu vaikščiodavau į koncertus, su tėvais – į parodas, teatrą, džiazo koncertus. Pas tėvą rinkdavosi spalvinga publika: V. Ganelinas, V. Čekasinas, V. Tarasovas, A. J. Kuras, A. Šaltenis, K. Dereškevičius, L. Katinas, V. Kisarauskas. Tikroji bohema. Po džiazo vakarų visi pas mus sugriūdavo, su šaukšteliais, lėkštutėmis džiazuodavo. Piešti man sekėsi ir labai patiko – mažiau darbo, nereikia kasdien po kelias valandas stygų zulinti.

Dažniausiai kovoju ne už save, apie kitus galvoju. Buvau prie mirštančios Ugnės, grojau jai smuiku. Slaugiau mirštantį Tėvą.

M. K. Čiurlionio menų mokykloje iki ketvirtos klasės dvejojau, ar nereikėtų pereiti į tapybą. Ir dabar per atostogas įsimetu akvarelių, sangvinų, pieštukų ir einu užsiimti piešimo terapija.

Esate man sakęs, kad norite kurti „muziką mylėtis“. Ar priartėjote prie šios vizijos įgyvendinimo?

Tas nelemtas sakinys vėliau išūžė smegenis. Pasakiau, visi pasičiupo. Ir pradėjo klausinėti: „Ar rašai muziką pornografijos filmams?“ Taip suprasta frazė „muzika mylėtis“. Tikra muzika skatina gėrį, gimdo meilę. Ji privalo tokia būti. Yra sudėtingos, komplikuotos muzikos, bet vis tiek turime skleisti gėrį. Esu įsipareigojęs kurti ir groti harmoningą muziką.

Martynai, talentas yra nešantys angelo sparnai ar sunkus velnio akmuo?

(Ilga pauzė.) Nežinau. Apie tai kalbėdami per toli nueitume. Talentas – daugybės sudedamųjų dalių jungtis, kad kas nors vertinga išsipildytų. Duotybė, dangaus dovana? Močiutė sakydavo, kad visko yra mokomasi dirbant, savo dalyką gludinant kaip brangakmenį.

Kodėl sakote, kad „Concerto grosso“ bus kaip ledinis vanduo arba kaip ugnis?

Pamatęs dedikaciją pamaniau: „Ar man čia vaidenasi, ar iš partitūros Ugnė (Ugnė Karvelis – aut. past.) lenda?“ Ji mėgo sakyti: „Kas čia man iš popierių lenda?“ Monika patvirtino: „Tai kūrinys pagal šešis Julio Cortazaro pasakojimus.“ Mane net prakaitas išpylė. Monika yra jautri, gabi menininkė, ji per save perleido J. Cortazarą, o šis su Ugne gyveno dvylika metų. Taigi aš per šį rašytoją reflektuoju Ugnę. Šiandien Monika buvo atėjusi. Stebėjosi, kad modernią muziką išmokau groti atmintinai.

Esate darbštus, užsispyręs?

Mano gera draugė hamburgietė kriminalinių romanų rašytoja Marina Heib sako: „Kai daug dirbi, sumažėja klaidų tikimybė, bet klaida vis tiek lieka.“ R. Katilius kalbėdavo apie nepasiekiamą, bet siekiamą horizontą. Nesuprantu žmonių, kurie sako, kad reikia viską paleisti tekėti savaime. Plūduriuoti kaip plūdei ir laukti, kol kas nors nuneš? Verčiau pačiam irtis, murkdytis – taip daugiau atrandi, supranti.

Tikrai nesu darbštuolis. Pasiekti tikslą man padeda tikėjimas tuo, ką darau. Kai tikiu, visas pasineriu į darbą, pradedu matyti vaizdinius, girdėti sąskambius. Meldžiu angelus, Dievą, kaip išprotėjęs gyvenu vien savo idėja. Būna ir klaikių nesėkmių, duobių.

Nesuprantu žmonių, kurie sako, kad reikia viską paleisti tekėti savaime. Verčiau jau pačiam irtis, murkdytis – taip daugiau atrandi, supranti.

Ką galėtumėte įvardyti kaip svarbiausią savo gyvenimo posūkį?

Per kelias labai skaudžias situacijas išmokau dirbti ir nesitikėti laimėti. Išgyvenau pragarą, kai manęs nepriėmė į Maskvos konservatoriją. Važiavau iš smuiko turėdamas penketą su pliusu. Profesorius, kuris norėjo priimti į savo klasę, susirgo. Kitas pedagogas man nepelnytai parašė dvejetą – kad neįstočiau. Kažkas už „mano vietą“ gavo 10 tūkstančių rublių. Kitų savo netekčių nepasakosiu. Po kurio laiko supratau, kad man buvo lemta ne Maskvoje studijuoti, o išvažiuoti iš Rytų erdvės, mokytis kitaip, kitomis sąlygomis.

Kita – kai jaunas susiduri su artimųjų mirtimi. Būdamas penkiolikos, spaudžiau mirštančiam seneliui ranką (buvau vienas su juo), nelabai suvokiau, kad jis miršta, tik raminau: „Nebijok, viskas bus gerai.“ Jį sapnuoju kaip angelą sargą. Atsibudęs pagalvoju: „Būk atsargus – jis tave įspėja.“

Ar jaučiate apsaugą iš anapus?

Dievulėliau, kitaip ir negaliu pasakyti! Ant šios žemės neberopočiau. Ko gero, visa kuopa paskui mane eina. Dažniausiai kovoju ne už save, apie kitus galvoju.

Buvau prie mirštančios Ugnės, grojau jai smuiku. Slaugiau mirštantį Tėvą. Sveikata pagerėjo, jis mane išleido į koncertą, sakė: „Važiuok ramiai, grįši į Berlyną po koncerto.“ Liepos penktą dieną su Ginte Čepinskaite atlikome sonatas galerijoje „Vartai“, o Tėtis mirė liepos šeštosios rytą. Atsitiktinumų nebūna. Jis išlaukė koncertą ir... iškeliavo.

Sunkūs sukrėtimai brandina asmenybę. Priminėte netekčių laikotarpį. Kai grįžau į Lietuvą, man paskambino Jurga Ivanauskaitė. Ji dvasiškai artimai bendravo su mano Tėvu. Tuo metu man buvo labai sunku. Jaučiausi lyg ne savo lėkštėje, viskas sunkiai klojosi, nejutau didelio palaikymo, teko kovoti su vėjo malūnais. Pinigų neturėjau, alga maža, keli mokiniai, šalta konkurencinė aplinka. Vadavausi iš depresijos. Po Jurgos skambučio supratau, kad jai – negerai, kad ji pamažu išeina. Norėjo su manimi susitikti. Prašė, kad ateičiau pagriežti Niccolo Paganini kapričų. Tada negalėjau parengti šių sudėtingų kūrinių. Mes niekada nebendravome, tik žinojome vienas apie kitą. Atsimenu, kaip čia, šiuose namuose, pakėliau skandalą. Rėkiau: „Kas aš toks – raudonasis kryžius? Kai visi miršta, tai manęs reikia!“ Klaikus juodas šuoras. Ir aš nenuėjau pas ją. Buvau per silpnas, neturėjau ką duoti. Manęs paties tiesiog beveik nebebuvo. Dėl to labai apgailestauju. Tris kartus kalbėjomės telefonu. Pagaliau pasakiau, kad ateisiu, bet buvo per vėlu. Tokių dalykų niekada nepamirši. Savo klaidas pripažįsti, iš to reikia mokytis. Vis dar turiu Jurgos angeliuką (atneša iš kito kambario – aut. past.), pasirinkau patį mažiausią. Nešiojuosi jį tarp natų lapų išlankstytą...

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?