Meilužė ir patarėja. Kaip markizė de Pompadour pavergė karalių ir Prancūziją

Jeanne Antoinette Poisson mums labiau žinoma kaip markizė de Pompadour – moteris, sugebėjusi beveik 20 metų išsaugoti oficialios Prancūzijos karaliaus favoritės ir neoficialios šalies valdytojos statusą.

Kai jaunai aristokratei Jeanne Antoinette Poisson buvo 9 metai, būrėja jai išpranašavo meilės ryšį su karaliumi. Tačiau tai, kas mergaitės laukė ateityje, buvo kur kas reikšmingiau už bet kokį pranašavimą. Jai buvo lemta tapti ne eiliniu moteris mėgstančio monarcho nuotykiu, o įtakingiausia Liudviko XV favorite ir valdyti ne tik jo širdį, bet ir tvarkyti valstybinius reikalus.

Santuoka iš išskaičiavimo

Jeanne Antoinette Poisson kilmė nebuvo tokia puiki, kaip jai būtų norėjęsi. Mergaitės tėvas, smulkus finansininkas, apsivogė ir metė šeimą. Už išsilavinimą ir gerovę ji visų pirma buvo dėkinga patėviui – Le Normantui de Tournehemui. Jis surado būsimai markizei vyrą. 19 m. jaunoji Jeanne ištekėjo už niekuo neypatingo, išskyrus turtus, Charleso Guillaume‘o, netoli nuo Paryžiaus esančio d‘Etiollesų dvaro valdytojo. Jaunikis buvo pametęs galvą dėl nuotakos, tačiau ji tokių jausmų nejautė. Jeanne jau tada buvo įsitikinusi, kad visą savo meilę atiduos Liudvikui.

Pirmi žingsniai pakeliui į Versalį

Vyro pavardė ir pinigai atvėrė madam d‘Etiolles aukštosios visuomenės duris ir padarė ją laukiama viešnia daugelyje garsių Paryžiaus namų. Ji lėtai, bet užtikrintai tiesė sau kelią į Versalį. Sužinojusi, kur karalius medžioja, ji ėmė vykti ten pasivažinėti, tikėdamasi susipažinti su monarchu. Tačiau šis planas neišdegė, vietoje to ji susipažino su jo favorite hercogiene de Chateauroux. Ši akimirksniu perprato tikruosius jaunos merginos ketinimus ir uždraudė jai rodytis tose vietose. Menka nesėkmė trumpam nuliūdino madam d‘Etiolles. Greitai visą Paryžių sukrėtė žinia apie hercogienės de Chateauroux mirtį nuo plaučių uždegimo. Kelias į Liudviko širdį buvo laisvas.

Vida Press

Žaidimas va bank

Ilgai lauktas susitikimas su monarchu įvyko 1745 m. vasarį puotoje, į kurią Jeanne Antoinette atvyko medžioklės deivės kostiumu. Jau tada žaviajai nepažįstamajai pavyko patraukti karaliaus dėmesį. Po kelių dienų jie vėl susitiko puotoje sostinės rotušėje. Atrodė, kad likimas laimina madam d‘Etiolles ir ji arti savo tikslo, bet netrukus ji išgirdo: karalius netiki moterų jausmų nuoširdumu. Būsima jo favoritė nusprendė eiti va bank.

Šiaip ne taip pasiekusi eilinio pasimatymo su Liudviku, Jeanne taip vykusiai pademonstravo jam savo aktorinį talentą, kad jei būtų vaidinusi scenoje, žiūrovai būtų audringai ploję. Moteris prisistatė karaliui, kaip nusiminusi įsimylėjėlė, kuri, slėpdamasi nuo pavydaus vyro pateko į dvarą su vieninteliu tikslu – pamatyti dievinamą žmogų. Liudvikui patiko tokia auka jo garbei, ir greitai madam d‘Etiolles gavo viską, apie ką taip ilgai svajojo – oficialios favoritės vietą ir markizės de Pompadour titulą. Beje, Jeanne suprato, kad bus nelengva visa tai išlaikyti rankose, todėl laimėjusi kovą dėl vietos po saule, ji ėmė ruoštis kitam, kur kas stipresniam susirėmimui.

Meilužė, draugė ir patarėja

Per gana trumpą laikotarpį markizė de Pompadour sugebėjo tapti Liudvikui viskuo – meiluže, draugu, padėjėja ir patarėja netgi valstybės valdymo klausimais. Ją vadino savavališkiausia ir kaprizingiausia favorite, nuo kurios priklauso ne tik žmonių likimai, bet ir šalies likimas. Daugelis istorikų pripažįsta, kad ši moteris darė lemiamą įtaką Prancūzijos politikai. Ji priimdavo pasiuntinius, kariuomenės vadus, susirašinėjo su daugeliu politikos veikėjų. Užsiimdama valstybiniais reikalais, Liudviko favoritė dažnai siekdavo ir savų tikslų. Ji pasiekė pareigų ir markizo titulo broliui, padėjo hercogų Choizelio ir Richelieu karjerai, padarė Voltaire‘ą istoriografu ir dvaro kamerheru. Na o visus tuos, kurie drįso būti priešiški markizei, moteris nesusimąstydama nušalindavo nuo pareigų arba siųsdavo į kalėjimą. Ne mažiau svarbu buvo saugoti kelią, kuriuo ji pati atėjo iki valdžios viršūnių. Markizė de Pompadour (kaip ir anksčiau jai trukdžiusi hercogienė de Chateauroux) veikė griežtai ir užtikrintai – daryti Liudvikui įtakos galėjo tik ji viena.

Vida Press

Meno ir meilės džiaugsmų globėja

Markizė labai mėgo meną. Šis pomėgis dažnai įgaudavo piniginę išraišką: ji remdavo dailininkus ir skulptorius, mokėdavo jiems pensijas ir užsakydavo savo portretus. Buvo palanki mokslininkams, rašytojams ir poetams. Jos salone žėrėjo Charlesas Declau, Bernardas Fontenelle‘as, Denisas Diderot, Georgesasa Buffonas. Gabūs žmonės, kurie visą gyvenimą supo Liudviko favoritę, padėjo jai palikti pėdsaką mene, literatūroje ir architektūroje.

Praėjus penkeriems metams nuo romano su Jeanne pradžios, Liudvikas susidomėjimas ja išblėso, tačiau santykių su ja jis nenutraukė. Žinodama, kad monarchas mėgsta moteris, markizė surengdavo jam pasimatymus su jaunomis merginomis, kruopščiai atrinkdama tas, kurios nekeldavo jokios grėsmės jai pačiai. Į Liudviko lovą patekdavo gražios, bet kvailos, neambicingos merginos, kurios neturėjo nė menkiausio šanso užimti oficialios favoritės vietos. 1755 m. Jeanne įrengė vietą, pavadintą „Elnių parku“ – dvarą, skirtą karaliaus susitikimams su daugeliu dažnai besikeičiančių merginų. Amžininkai buvo teisūs sakydami, kad kol karalius valdo „Elnių parke“, markizė valdo Prancūzijoje.

Vida Press

Paskutinė kelionė

Didžiulį smūgį Prancūzijai ir pačiai madam de Pompadour sudavė Septynerių metų karas. Prancūzija patyrė didžiulių netekčių, liko ekonomiškai išsekusi. Šalis prarado beveik visas užjūrio kolonijas, atidavė Kanadą amžinai varžovei – Anglijai. Be to, Prancūzija prarado galingiausios Europos valstybės statusą ir nepajėgė sutrukdyti būsimo pikčiausio priešo – Prūsijos ir vokiškų žemių augimui. Visuomenė kaltino markizę de Pompadur dėl prasidėjusios ekonominės ir politinės krizės. Favoritė nusprendė pasitraukti iš politinės scenos į savo rezidenciją Šuazi. Ten jai paaštrėjo tuberkuliozė – tuo metu medicinos išsivystymo lygis faktiškai neteikė šansų pasveikti. Mirti markizė nusprendė Versalyje, nepaisant to, kad tokią teisę turėjo tik karališkosios šeimos nariai. Moteris grįžo į rūmus ir mirė 1764 m. balandžio 15 d. Liudvikas XV favoritės mirtį sutiko tokiais žodžiais: „Šiandien prastas oras kelionei, markize.“ Jis pergyvens ją 10 metų ir nepamatys, kaip silpnų karalių ir savavalių favoričių šalis eina į revoliuciją.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis