Renginyje tvyrojo linksma, šarminga ir lengvai elegantiška nuotaika, kurią sukurti padėjo pagrindiniai vakaro leitmotyvai – kinas ir Prancūzija. Kiek anksčiau į kino salę susirinkusiems žiūrovams nuobodžiauti neleido čia pat gyvai atliekamos melodijos, tikriems kinomanams atpažįstamos kaip filmų garso takeliai.
Po Prancūzijos ambasadoriaus tarto sveikinimo žodžio ir programų pristatymo renginio svečiai buvo pakviesti pažiūrėti festivalio atidarymo filmą, kuriuo šiemet pasirinktas antrasis prancūzų režisieriaus Olivier Jahano ilgametražis darbas „Smėlio pilys“ (pranc. „Les châteaux de sable“).
Filmo „Smėlio pilys“ centre atsiduria trisdešimtmetė fotografė Eleonora (akt. Emma de Caunes), kuriai po mylimo tėvo (akt. Alain Cahmfort) mirties tenka parduoti jo namą. Tad su artimu draugu Samueliu (akt. Yannick Rainier) Eleonora savaitgaliui vyksta į Bretanę. Filmas jautriai ir švelniai atskleidžia ypatingą dukters ir tėvo ryšį, dažnai tampantį vienu svarbiausių asmenybės formavimo ir formavimosi veiksnių. Net ir po mirties tėtis Eleonorai išlieka vyro etalonas, pagal kurį ji vertina visus kitus savo gyvenimo vyrus. Ar Samuelis galėtų bent šiek tiek atitikti tą etaloną? O gal tarp jų – viskas baigta ir šis savaitgalis bus paskutinis, kurį jie praleis dviese kartu?
Be Eleonoros santykio su tėvu ir Samueliu, didelis dėmesys skiriamas namui, kurį Eleonora nori parduoti per savaitgalį. Namas Bretanėje netoli jūros kranto pilnas Eleonoros tėvo daiktų, knygų, baldų paveikslų bei prisiminimų apie jį. Ir ne tik apie jį –apie vaikystę, apie Samuelį, apie prabėgusias laimingas akimirkas. Savaitgalis, praleistas šiame name, kur Eleonora turi sutvarkyti visiškai žemišką reikalą, per aiškiai atrastą ryšį su praeitimi leis jai apsispręsti dėl savo ateities.
Po seanso į žiūrovų klausimus atsakė Vilniuje viešintis filmo režisierius Olivier Jahanas, kuris pasidžiaugė gausiai į peržiūrą susirinkusia publika. Žiūrovai gyvai domėjosi tiek filmo siužeto detalėmis, tiek kūrybinio proceso ypatumais. Atsakydamas į klausimus O. Jahanas paaiškino, kad filmo siužetą iš dalies įkvėpė jo paties istorija, kai jis pats nusprendė parduoti po tėvo mirties paveldėtą namą, kuriame juosta ir buvo nufilmuota. Savo patirtį bendraujant su potencialiais namo pirkėjais režisierius taip pat panaudojo filme. Iš esmės, kaip prisipažino pats O. Jahanas, jis norėjo sukurti paprastą ir nuoširdų filmą. Pažiūrėjus jo „Smėlio pilis“ reikia pripažinti, kad jam tai pavyko.
M. Jurkutės nuotr.
