Nuoširdžiai manau, kad tą naktį 1989 m. Velso princesė nevyko į ledi Annabel Goldsmith namuose surengtą gimtadienio vakarėlį Londono priemiestyje, siekdama susidurti su vyro meiluže. Manau, kad iš tikrųjų ji vakarėlyje dalyvavo tam, kad palaikytų princą Charlesą. Tai, kas nutiko tą naktį, buvo spontaniška, daugelis pasakytų, kad visiškai atleistina, tačiau tai virto man kaip karališkosios apsaugos darbuotojui tikru košmaru.
Princesė Diana niekada formaliai nebuvo informuota apie vyro romaną su buvusia mergina, moterimi, kurią jis vadino savo vielos seserimi, - Camilla Parker Bowles. Tiesa, formalaus pripažinimo jai ir nereikėjo – apie tai žinojo visi tarnai Kensingtono rūmuose ir Haigrove, taigi ji paprasčiausiai negalėjo to nežinoti.
Beveik visi vakarėlio svečiai taip pat apie tai žinojo. Jie vyko švęsti Camillos jaunesniosios sesers Annabel Elliot 40-mečio, o pakeliui į vakarėlio vietą princas Charlesas nuolat kabinėjosi ir užgauliojo žmoną. Sėdėdamas ant priekinės keleivio sėdynės aš tylėjau, nė nenutuokdamas, ko galima tikėtis iš šio vakaro. Diana prieš išvykstant man sakė, kad nė neketina bučiuoti Camillos, kai jos susitiks. „Ištiesiu ranką ir žiūrėsiu, ar ji ją paspaus“, - sakė ji. Tuo metu princesę Dianą jau saugojau beveik dvejus metus, prieš tai saugojau jos vaikus dar šiek tiek daugiau nei metus. Ji manimi pasitikėjo, taigi jai buvo įprasta apie savo jausmus ir nerimavimus kalbėti su manimi.
Daugybė svečių negalėjo nuslėpti nuostabos, kai ji atvyko, tačiau ji buvo neprilygstama nemaloniose situacijose, taigi neilgai trukus išėjau į virtuvę manydamas, kad vakaras klostosi gerai, o mano buvimas tik ją varžys. Po pusantros valandos princesė mane pašaukė. Ji pasirodė tarpduryje, su ašaromis akyse, nusiminusi, sakė, kad jos vyras su meiluže pasislėpė kartu. Ji buvo pasiryžusi juos rasti ir užtikti, norėjo, kad į paieškas leisčiausi kartu. „Ar padėsi man, Kenai? Man pakaks, to jau per daug. Noriu su ja pasikalbėti, dabar.“ – sakė ji.
Nors į mano pareigas porų terapija nebuvo įtraukta, vis dėlto mėginau jos klausti, kokia gi prasmė kelti sceną. Neturėjau jokio noro veltis į sutuoktinių rietenas, ypač į viešą konfliktą, kuriame dalyvautų sosto paveldėtojas, jo žmona ir meilužė. Vis dėlto Diana buvo neperkalbama, ji nusivedė mane laiptais žemyn, į vaikų žaidimų kambarį. Jaukiai apšviestame patalpos kaputyje pasinėrę į pokalbį sėdėjo princas ir Camilla.
„Prašau, Kenai, neišeik“, - sumurmėjo Diana, kai porelė pasislėpusiųjų kaltai pašoko iš vietos. Panašu, kad mano buvimas šalia suteikė jai stiprybės pasakyti tai, ką ji ketino pasakyti. Vis dėlto aš jaučiau, kad man ne vieta tokio pobūdžio pokalbiuose, todėl atsiprašiau ir nuėjau ant laiptų. Visa ši situacija man buvo neįprasta. Kodėl princas Charlesas ir Camilla nusprendė suplanuoti slaptą susitikimą triukšmingame vakarėlyje, kuriame taip pat dalyvavo ir princesė? Tai buvo siaubingas įžeidimas Dianai, o vienintelis paaiškinimas buvo tas, kad princas manė, kad jų pasišalinimas nebus pastebėtas.
Diana pasirodė po kelių minučių. Ji atrodė linksma, grįžo į vakarėlį pakelta galva, aš ja tokia žavėjausi. Dar po kelių minučių pasirodė Charlesas su Camilla, jie atrodė prislėgti. Tai, ką jiems pasakė Diana, turėjo juos sukrėsti. Likusią vakaro dalį jie laiką leido atskirai, lyg nieko nebūtų nutikę, tiesa, viskas pasikeitė, kai jie vyko namo automobiliu į Kensingtono rūmus, - apsimetinėjimai baigėsi. Princesė Diana vis klausė tylinčio vyro, kaip jis galėjo taip pasielgti su ja. Aš sėdėjau priešais, žiūrėdamas į tolį ir neištardamas nė žodžio. Diana emociškai nebuvo labai stipri. Visą tą naktį ji neužmigo ir negalėjo liautis verkusi. Man skaudėjo širdį dėl jos. Ji buvo jauna žmona ir mama, troškusi savo vyro meilės.
Princas Charlesas nėra blogas žmogus, bet jo elgesys su ja tą naktį buvo nedovanotinas. Nuo tada nebeliko kalbų apie „tą moterį“ ir „jo ledi“, Camilla tapo „rotveileriu“, jei kada išvis apie ją būdavo užsimenama. Panašu, kad nepaisant Dianos erzulio dėl vyro romanų ji paprasčiausiai nebeturėjo jėgų kasdien kovoti. „Ateina laikas, kai tai nustoja rūpėję“, - sakydavo ji man tyliai.
Galutinai karališkąją porą išskyrė 1990 m. nutikimas. Charlesas nukrito nuo arklio ir susilaužė ranką. Diana nuvyko į ligoninę, į kurią paguldė jos vyrą, tačiau vos po kelių minučių iš ten ji išvyko. Charlesas aiškiai parodė, kad jos buvimas ligoninėje nepageidautinas. Vos po kelių minučių į ligoninę atskubėjo Camilla. Kai grįžome į Londoną, Diana tyliai ir liūdnai prisipažino, nekeldama jokių isterijų, užtikrintu balso tonu ji man pasakė, kad tai buvo paskutinis lašas. Ji teigė daugiau neketinanti dėti pastangų tam, kad išgelbėtų santuoką. Camilla tą pačią dieną įsikėlė į Haigrovą, o princas Charlesas ten jai leido jaustis kaip namie. Lyg to dar būtų maža, nerūkantis Charlesas leido savo mylimajai tai daryti bet kur namuose, kur tik ji užsigeis.
Princo ranka gijo lėtai. Po trijų mėnesių jis paguldytas į medicinos centrą Notingeme, kur jam buvo atlikta rankos operacija. Diana ir vėl jį aplankė, ir vėl vizitas truko vos kelias minutes. Pasišalinusi iš sutuoktinio palatos ji eidama ligoninės koridoriumi pastebėjo kūkčiojančią vidutinio amžiaus moterį, sėdinčią šalia intensyvios terapijos palatos. Tai buvo Ivy, o intensyvios terapijos palatoje vyko kova dėl jos sūnaus, patekusio į rimtą automobilių avariją, gyvybės. Dianos gebėjimas kalbėti su žmonėmis, kurių anksčiau ji niekada nebuvo mačiusi, buvo išskirtinis. Tą dieną šis jos talentas atsiskleidė kaip niekada anksčiau. Vos vienu judesiu ji atsidūrė šalia šios moters, apkabino ją ranka, kad ši jaustųsi patogiai. „Jis išsikapstys, aš žinau, kad taip bus“, - patikino ji. Nuo tos dienos kiekvieną kartą lankydama Charlesą ji aplankydavo ir Ivy. Jos gailiaširdiškumas vyro atveju buvo švaistomas tuščiai, tačiau poreikis rūpintis kitaip turėjo vienokiu ar kitokiu būdu būti realizuojamas. Ko nepageidavo princas, norėjo visuomenė.
Kai gydymas ligoninėje buvo baigtas, Charlesas išvyko į vienus iš karališkajai šeimai priklausančių namų. Būdamas ten jis pirmą kartą santuokoje su Diana buvo nufotografuotas su C. Parker Bowles. Šalia buvo ir karalienė Elžbieta, taigi pasitvirtino Dianos įtarimai, kad karališkoji šeima dangstė princo Charleso neištikimybę aukščiausiu lygmeniu. Tuo metu Dianos santykiai su dauguma Charleso šeimos narių buvo pasiekę neįtikėtinas žemumas. Karalienė Elžbieta elgėsi šaltai ir laikėsi atstumo, jai rūpėjo, kaip princesės Dianos darbą su ŽIV užsikrėtusiais pacientais vertins žiniasklaida. Karalienė motina, atrodo, žvelgė į ją su gailesčiu. Diana visada manė, kad bet kokia draugystės tikimybė nėra įmanoma vien dėl jos pačios aštrialiežuvės močiutės ledi Fermoy, kuri buvo freilina.
Su princu Philipu santykiai buvo prasti, nors jis ir mėgino jai neįprastu būdu pasiūlyti laikytis taikos, tačiau Dianai tai nebuvo priimtina. Princesė Diana mėgo princą Andrew ir manė, kad princesė Anne bando su ja palaikyti bičiuliškus santykius, nors jos niekada negalėjo pasikalbėti kaip seserys. Tiesa, Diana dievino Kensingtono rūmų kaimynę princesę Margaret, kuri buvo maloni ir supratinga nuo pat tos akimirkos, kai Diana tapo karališkosios šeimos dalimi. Gali būti, kad ekstravagantiškas Margaret gyvenimo būdas, tragiškumo turintis jos meilės frontas ir beveik bohemiška nepriklausomybė ir buvo tos priežastys, dėl kurių šios dvi moterys jautė tarpusavio ryšį.
