Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Erika Umbrasaitė: man patinka, kad prancūzai atvirai kalba apie seksą (VIDEO iš užkulisių)

Pristatome naują žurnalo „Moteris“ numerį. Prenumeratoriai jau džiaugiasi nauju ir storu žurnalu (264 psl.), kuris prekybos vietose atsiras po poros dienų. Priminsime, kad prenumeruojantieji ne tik gauna anksčiau, bet ir moka mažiau, o ir dovanų dar gauna! Apie išskirtinę ir naują prenumeratos akciją – čia.

Žurnalo (Nr 11) viršelio herojė – žurnalistė ir rašytoja Erika Umbrasaitė (47 m.). Pragyvenusi Prancūzijoje 8-erius metus ji pagaliau subrendo išsamiai šią šalį aprašyti. Ir nors knygoje „Prancūzija: Mon Amour“ netrūksta lengvų krimstelėjimų prancūzams, Erikos meilė šiai šaliai nesumažėjo, ir moteris vis giliau ten leidžia šaknis.

Pasidairykime po žurnalo viršelio fotografavimo užkulisius:

Ironiškasis prancūzų rašytojas Fredericas Beigbeder bandė mus įtikinti, kad meilė trunka trejus metus. Jūs savo dievinamoje Prancūzijoje pragyvenote jau aštuonerius. Rožiniai akiniai dar nenukrito?

Nenukrito, bet aš juos gerai išsivaliau (juokiasi). Kad Prancūzija – ne visai tokia, kokią ją įsivaizdavau iš senų filmų ir knygų, supratau jau tuomet, kai keliavome po ją prieš pradėdami gyventi. Laimė, apsistojome Isižake, esančiame 600 kilometrų nuo Paryžius, čia dar yra tos senosios dvasios ir autentikos. Kaip sako vienas mano draugas, puoselėti tą art de vivre (gyvenimo menas) stilių šiais laikais gali tik labai turtingi prancūzai arba kaimiečiai, nes tam reikia ne tik daug pinigų, bet ir laiko. Šiuolaikinio paryžiečio gyvenimo būdą labiau apibūdina populiarusis posakis: „Métro, boulot, dodo.“ („Metro, darbas, miegas.“) Patys prancūzai ilgisi tos senosios Prancūzijos, gerbia savo praeitį, bet miega ant laurų. Kai pabunda, pyksta, kad šalis nėra tokia, kokios norėtų. Jie labai įpratę, kad valstybė jais rūpintųsi, yra tarsi išlepinti vaikai. Be paliovos kovoja už savo teises, streikuoja, tik valstybė neskuba jų įgeidžių tenkinti. Prisimenu, kai ketino ilginti pensinį amžių, į gatves išėjo net moksleiviai, bet valdžia vis tiek padarė savaip. Daug kas keičiasi. Laimė, mano požiūris į gyvenimą selektyvinis, atsirenku, ką noriu matyti. Man patinka prancūzų intelektas, lengvumas, gebėjimas pasišaipyti iš savęs, pasitikėjimas savimi. Jie taip traukia vienas kitą per dantį, kad mano draugė kanadietė nuo jų pašaipų kartais rauda, o man patinka tas aštrokas humoras.

MOTERIS

Turbūt jau giliai įleidote šaknis Prancūzijoje. Kaip sekasi Jūsų įkurtai galerijai? Ką veikia vyras Jurgis ir sūnus Jokūbas?

Pernai pajutau, kad mano namai yra Prancūzijoje, jaučiuosi čia sava ir įaugusi, o po Vilnių jau vaikštau kaip egzaltuota turistė. Jurgis Prancūzijoje turi įmonę, užsiima senų namų renovacija. O štai Jokūbas dabar Lietuvoje, studijuoja fotografiją. Juokinga, kad pas mus jį vadindavo mažuoju lietuviu, o Lietuvoje vadina prancūzu. Susitaikiau su tuo, kad jis negyvens su mumis toje pačioje šalyje. Vaikus reikia mokėti paleisti – užauginti sparnus ir leisti skristi. Mano ryšiai su Lietuva nenutrūko. Prekiauju kai kurių lietuvių juvelyrų dirbiniais, lino drabužiais, dailės kūriniais. Mano draugų ir klientų paryžiečių namų sienos nukabinėtos mūsų dailininkų darbais. Labai tuo didžiuojuosi. Neseniai ėmiausi visai naujos veiklos – su drauge lietuvaite iš Paryžiaus sukūrėme universalią drabužių kolekciją moterims. Orientuojamės į brandesnio amžiaus klientes. Kuriame stilingus ir funkcionalius drabužius, kad galima būtų su tuo pačiu ir į darbą eiti, ir į vakarėlį, kad tiktų ir lieknoms, ir apkūnesnėms, būtų lengva keisti, tarkim, iš suknelės – į švarką. Štai sendaikčių parduotuvėje atrastus senovinius XIX amžiaus vyriškus naktinius marškinius nutariau nešioti kaip suknelę. Panašus modelis yra ir mūsų kolekcijoje. Nelaikau savęs dizainere, veikiau gerą skonį turinčiu žmogumi, nors modeliuoti mėgstu jau seniai. Net pirmąją vestuvinę suknelę, būdama 19-os metų, sumodeliavau pati. Tekėdama norėjau visam pasauliui įrodyti, kad esu suaugusi. Suknelė buvo graži, poelgis – kvailas. Mano klientes praeiviai stabdo Londone ir Niujorke klausdami, kur jos įsigijo vieną ar kitą drabužį.

Konkuruoti elegancija ir geru skoniu su prancūzėmis – gana drąsu.

Mūsų kaime vietiniai mane vadina „mažąja paryžiete“, nes dažnai rengiuosi juodai ir visur kaukšiu aukštakulniais. Kai apsiaunu džinsus ir sportinius batelius, žmonės klausia, kas atsitiko. Gaila, kad Prancūzijoje dėl patogumo elegancija aukojama vis dažniau, bet tos, kurios dar laiko šį bastioną, yra įsikibusios nagais ir dantimis. Dažnai matau oro uoste, kaip moteris, avinti žudikiškais aukštakulniais, tempia du sunkius lagaminus aukštai iškėlusi galvą. Dar įspūdingiau stebėti, kaip jos grakščiai it kokios katės bėgioja metro ir jų kulnai neįstringa tose vėdinimo grotelėse. Juokauju, kad paryžietėms labai lengva nestorėti, nes laviruodamos su aukštakulniais metro labirintuose jos sudegina nemažai kalorijų. Tokios moterys reiklios ir savo vaikų išvaizdai. Jokių animaciniais personažais puoštų marškinėlių, plikų bambų, blizgučių ar rėkiančių spalvų. Paauglės dukros spinta beveik nesiskiria nuo mamos. Deja, kuo toliau į pietus, tuo mažiau elegancijos. Ryškios pietietės kartais vadinamos terminu la cagole. Nusiskrudinusios iki oranžinio atspalvio, trumpais sijonais ar šortukais, nuogais pilvais, tinklinėmis palaidinėmis, iš kurių veržiasi visos grožybės, priklijuotomis blakstienomis, apsikarsčiusios ryškiais papuošalais – jos tikrai mažai ką bendra turi su prancūzių elegancija. Nežinau, ar jos tiesiog neturi skonio, ar tai yra tam tikra maišto prieš griežtas taisykles forma. Dar liūdniau už tas rėksmingas papūgas atrodo pelytės – skonio neturinčios, bet eleganciją imituojančios moterys. Net su tuo klasikiniu juodu sijonu ir baltais marškiniais jos kažkodėl primena padavėjas. Kukliau gyvenančios, bet geresnį skonį turinčios lietuvės geba atrodyti kur kas gražiau.

Daugiau skaitykite naujausiame žurnale „Moteris“.

Taip pat skaitykite:

MOTERIS

MOTERIS

MOTERIS

MOTERIS

MOTERIS

MOTERIS

MOTERIS

MOTERIS

MOTERIS

MOTERIS

MOTERIS

„Manau, keliaudami puslapis po puslapio per šį „Moters“ numerį patirsite netikėtų atradimų, kokie patiriami ryškinant seniai pamirštą fotojuostelę“, – linki žurnalo vyriausioji redaktorė Gražina Michnevičiūtė.

MOTERIS / Tomas Kauneckas

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?