Docentė Raimonda Ragauskienė: Barbora Radvilaitė nebuvo nunuodyta – tai įrodyta XX a. pradžioje

„Labai svarbu užduoti klausimus praeičiai, kad galėtume gyventi rytoj“, – sako istorikė humanitarinių mokslų daktarė doc. Raimonda Ragauskienė. Ji nagrinėja Lietuvos metriką, privačius bajorijos archyvus, o pagrindinė jos tyrimų tema yra garsieji Radvilos. Monografiją „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pabaiga – XVII a.)“ mokslininkė rašė dešimt metų.

1999 metais išleidote knygą „Barbora Radvilaitė“. Kaip susidomėjote lietuviškąja didikų Radvilų giminės šaka?

Rašiau disertaciją apie Barboros Radvilaitės brolį Mikalojų Radvilą Rudąjį, bet dar prieš jos gynimą išėjo knyga apie kunigaikščių Radvilų giminės Biržų kunigaikštystę, kita – apie Barborą Radvilaitę. Esu išleidusi aštuonias monografijas, šešios jų skirtos Radviloms.

Kalbėti apie XV–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) visuomenę galima tik išnagrinėjus Radvilų archyvo dokumentus. Labai svarbu, kad didžioji šio didžiausio LDK archyvo dalis išliko. Ne vienas Radvila, kadangi buvo įtakingiausi didikai (Šv. Romos imperatorius jiems suteikė kunigaikščių titulą, su jais giminiuotis siekė Vokietijos kunigaikščiai), turėjo aukščiausius postus valstybėje, priglaudė ir nemažą svarbių valstybės dokumentų dalį.

Kur rinkote medžiagą monografijai?

Radvilų archyvas, kaip ir mūsų valstybė, patyrė nemažai kataklizmų. Taigi man teko dirbti Varšuvoje, Senųjų aktų archyve, taip pat Krokuvoje, Poznanėje, Torūnėje. Kita svarbi archyvo dalis dabar saugoma Sankt Peterburge, Istorijos instituto archyve ir Nacionalinėje bibliotekoje. Radvilų dokumentų yra Ukrainoje, Baltarusijos nacionaliniame istorijos archyve, mažesnių kolekcijų – Švedijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Austrijoje. Medžiagą rinkau visuose šiuose archyvuose. Mane domino XV a. pab. susiformavusios ir iki XVII a. pab. gyvavusios įtakingiausios LDK didikų kunigaikščių Radvilų giminės – Biržų ir Dubingių šakos – biologinė istorija. Analizavau septynių kartų, šešiolikos šeimų, 52 atstovų duomenis. Peržiūrėjau tonas Radvilų korespondencijos, ypač XVII a. antrosios pusės, – Liudvikos Karolinos Radvilaitės, Boguslavo Radvilos laiškai skaičiuojami tūkstančiais.

Savo knygoje pateikiu tris pjūvius – vadinamąjį mažosios giminės istorijos (ėmiau tik vieną Radvilų šaką, ne visą giminę, nes būtų per 500 asmenų), demografijos (nustačiau gyvenimo vidurkius, kada gimė ir mirė, kiek vaikų turėjo, koks buvo santuokos modelis; demografiniai duomenys pagrindžia, kokia buvo Radvilų sveikata) ir medicininį. Esu gydytojos dukra, mane domino, kokios ligos kamavo Radvilas, kokie simptomai, kokie vaistai vartoti, kokie gydytojai samdyti, kaip sveikatą veikė kasdienis gyvenimas. Mes neturime to laiko gydytojų, pribuvėjų dienoraščių. Mūsų žinios – iš išlikusių laiškų. Taigi kai šie trys pjūviai susipina, gauname biologinį matą.

Radvilos buvo linkę vartoti daugiau augalinių preparatų, negailėjo pinigų sveikatos reikalams. Tam daug išleisdavo.

Ar Radvilos buvo ilgaamžiai?

Važiuojant iš Biržų į Kijevą gausu Radvilų dvarų. Didžiulė giminė, sukaupti milžiniški turtai, bet Biržų ir Dubingių šaka išnyko – išmirė visi vyriškosios lyties palikuonys, tačiau pagal moteriškąją liniją ši giminės šaka gyvuoja ir šiandien, – Liudvika Karolina Radvilaitė laimingai ištekėjo, susilaukė gausios šeimos, jos vaikai susigiminiavo su Bavarijos karaliais.

Mano tyrinėjamos lietuviškosios Radvilų giminės šakos buvo 52 atstovai, bet skaičius nėra visai tikslus, nes iki XVII a. vidurio LDK neregistruoti gimę ir netrukus mirę vaikai. Jų į genealogijas neįrašydavo. Svarbiau buvo fiksuoti mirties datą valandos tikslumu, kada išeita pas Viešpatį. Radvilų vaikų mirtingumas siekė 50 proc., nors jų priežiūra ypač rūpintasi. Štai Jurgis II Radvila, Trakų kaštelionas, vedė Zborovską, jiems gimė penki sveiki, gražūs kūdikiai, bet visi penki, išgyvenę iki mėnesio ar dviejų, mirė dėl neaiškios priežasties.

Radvilų gyvenimo vidurkis – 43-eji metai, jeigu skaičiuosime narius, kurie sulaukė pilnametystės. Skaičiuodami visus gimusius vaikus, pagal turimus duomenis, gyvenimo vidurkis – 26-eri metai. Tiesa, buvo ir du ilgaamžiai – Mikalojus Radvila Rudasis ir jo žmona Kotryna Ivinska. Jie sulaukė 70 metų.

MOTERIS / Liudas Masys

Ar Radvilos rūpinosi sveikata?

Radvilos labai saugojo sveikatą. Laiškuose jie dažnai rašė apie ligas, teikė patarimus savo giminaičiams, vaikams. Mane nustebino, kad tos šeimos gydymosi būdai atrodo net šiuolaikiški. Radvilos buvo linkę vartoti daugiau augalinių preparatų, negailėjo pinigų sveikatos reikalams. Stebina ir didžiulės sąskaitos už vaistus. Atrodo, kad jie saujomis tas piliules rijo. Taip pat taikė įvairius atsipalaidavimo būdus, mėgo masažus, karštųjų versmių vonias, tai gerino bendrą sveikatos būklę.

Radvilos ypač rūpinosi higiena, tik išimtis – prabangūs perlais ir deimantais nusagstyti drabužiai. Jie buvo paveldimi iš kartos į kartą, o tokių išplauti neįmanoma, cheminių valyklų nebuvo. Galite įsivaizduoti, koks tai infekcijos šaltinis? Tiesa, Radvilos nesirgo nuo nešvaros kylančiomis ligomis. Jie mėgo pirtis. Kai Barbora Radvilaitė susirgo onkologine liga, negalėdama pakęsti savo kvapo, ji maudydavosi po kelis kartus per dieną. Žygimantas Augustas labai išgyveno dėl savo žmonos, laiške jos broliui rašė, kad reikia uždrausti dažnas maudynes, nes tai siaubingai alina mylimosios organizmą.

Nuo XVI a. antrosios pusės dėl protestantizmo įtakos, dėl šveicarų gydytojo Paracelso (beje, jis lankėsi ir Lietuvoje) idėjų plėtros labai išpopuliarėjo kurortinis gydymasis karštosiomis versmėmis. Radvilos buvo imlūs naujovėms, tad savo valdose Biržuose įrengė garinių pirčių, arba karštųjų versmių, naudojo mineralinį šaltinių vandenį. Taip pat važinėjo į pagrindinius Šventosios Romos imperijos kurortus.

Iš kur Radvilos atsisiųsdindavo vaistų?

Radviloms po kojomis buvo visa Europa. Šie nekarūnuoti Lietuvos valdovai galėjo sau leisti viską. Jie samdė privačius gydytojus, turėjo savo ciriulninkus, arba chirurgus, savo vaistininkus. Ir ne vien Vilniuje, bet ir dvaruose. Kėdainiuose, Biržuose veikė Radvilų vaistinės. Vaistininkai gydė ir vietos žmones. Jei trūkdavo sudedamųjų dalių preparatui pagaminti, atsisiųsdavo iš Italijos, egzotinių šalių. Buvo užmegztas tarptautinių ryšių tinklas reikiamoms priemonėms atgabenti. Radvilų dvaruose lankydavosi Europos intelektualai, šeimininkai samdė diplomuotus gydytojus iš Europos šalių, tik ciriulninkai buvo vietiniai.

To laiko galeninė medicina buvo paremta humoraline teorija, kai visi negalavimai reguliuojami skysčiais. Manyta, jei žmogus susirgo, tai sutriko skysčių balansas, bandyta šaldyti arba šildyti, o svarbiausia – išvaryti skysčius. Pagrindinės gydymo priemonės buvo susijusios su prakaitavimo skatinimu, organizmo išvalymu nuo toksinų, skatintas viduriavimas, darytos klizmos. Net jei suskausdavo dantį, pirmiausia padarydavo klizmą.

Radvilos perdėtai vertinami kaip hipochondrikai. Iš tikrųjų jie tokie nebuvo, jie realiai suvokė mirties čia ir dabar grėsmę. Šiandien sveikas, rytoj persišaldei, susirgai plaučių uždegimu, ir tavo gyvybė kabo ant plauko. Radvilos buvo tarp pirmųjų, kurie ieškojo veiksmingesnių cheminių preparatų, todėl į savo dvarus kvietė alchemikus, finansavo jų veiklą, labiau skatino ne ieškoti amžino gyvenimo ar grožio eliksyro, o kurti cheminius medikamentus, kurie padėtų veiksmingiau kovoti su ligomis.

Kuo sirgo Radvilų giminės moterys?

Daugiausia bėdų jos turėjo dėl ginekologinių ligų ir gimdymo sukeltų komplikacijų. Yra išlikęs ne vienas Kristupo II Radvilos laiškas žmonai, kuriame jis primygtinai liepia nesigėdyti ir pasakyti viską, bet Ona Radvilienė atsisakė gydytojui vyrui atskleisti savo negalavimą. Kaip paaiškėjo, problema buvo gimdos iškritimas. Iš Gdansko atvykusi gydytojo žmona Grotuzowa šią problemą sutvarkė.

Radvilų moterys sirgo infekcinėmis – peršalimo, plaučių – ligomis, angina. Buvo ir nervinio pobūdžio ligų.

Radvilos ypač rūpinosi higiena, tik išimtis – prabangūs perlais ir deimantais nusagstyti drabužiai.

Ar gydančiomis moterimis buvo pasitikima?

Oficialiai nebuvo leidžiama moterims studijuoti medicinos, tačiau gydytojų ar ciriulninkų žmonos ir dukros įgydavo praktinių žinių. Vilniaus chirurgų cecho nuostatai skelbė, kad po cecho meistro mirties vienus metus našlė gali užsiimti gydymo veikla. Ji žinojo pagrindinių tepalų sudėtį, kaip išgaląsti flebotomą – priemonę kraujui nuleisti ir t. t. Radvilienių ir kitų didikių akušerinės ir ginekologinės ligos kaip tik ir atverdavo kelią žemesnio sluoksnio gyduolėms patekti į didikių dvarus, nes šios gėdijosi atskleisti savo ligų padarinius gydytojams vyrams.

MOTERIS / Arvidas Balvočius

Populiarus mitas, kad Barborą Radvilaitę nunuodijo jos anyta Bona Sforza. Kuo iš tikrųjų sirgo Lenkijos karalienė, Lietuvos didžioji kunigaikštienė?

Šis mitas paneigtas XX a. pr. radus palaikus ir juos XX a. pab. ištyrus. Ji mirė nuo onkologinės ligos, turbūt nuo gimdos kaklelio vėžio. Beje, onkologinėmis ligomis Radvilos sirgo gana retai.
Man pavyko rasti nemažai Barborai Radvilaitei rašytų receptų. Jos gydytojas Florijonas Karbortas rašė receptus ir lotynų kalba, šie saugomi Varšuvos senųjų aktų archyve. Ir kvepalus Barborai gamino, kai dėl progresuojančios ligos sklido nemalonus kvapas. Tepalai, įvairūs vaistai iš imbierų, degtinės antpilai, veidui skirtas balzamas... Beje, pastarasis kainavo šešis auksinus. Kai kuriuos receptus paskelbiau knygoje.

Kuo sirgo Radvilų giminės vyrai?

Nuo maro jie sugebėjo apsisaugoti, o kamavo infekcinės ligos, reumatas, podagra ir lytinės ligos. XV a. pabaigoje Vakarų Europoje pradėjo plisti ir siautėti sifilis, liga buvo ypač agresyvios formos ir vystėsi labai greitai. Jonušas II Radvila greičiausiai užsikrėtė Prancūzijoje. Boguslavas Radvila sirgo gonorėja. Antibiotikų nebuvo, ligos simptomus Radvilos malšindavo vartodami gyvsidabrį. Jonušo II žmona Zofija dažnai gimdė ir dažnai persileisdavo. Garsiausias iš Olykos ir Nesvyžiaus šakos Radvilų Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis taip pat sirgo sifiliu. Jis visą gyvenimą gydėsi, pabaigoje ryškėjo sunkūs padariniai. Liga pasireiškė ne tik jam, bet ir jo vaikams, pusė jo sūnų negalėjo turėti palikuonių.

Kai kurie Radvilos sirgo neurozėmis, bet psichikos ligų nepažino. Kai Radvilos rašė testamentus, nereikėjo už juos laiduojančių pagalbininkų, kad paliudytų, jog šie yra viso proto, fiziškai ir psichiškai sveiki. O štai Radvilų Olykos-Nesvyžiaus šakoje – šios palikuonių (nuo XVII a.) yra iki šiol – ne vienas ir paveldėtas protinės negalios atvejis. Kai kuriems psichikos ligoniams buvo būdingas sadistiškas elgesys.

Maistas taip pat turėjo įtakos sveikatai. Kaip maitinosi Radvilos?

Tam tikrą knygos dalį esu skyrusi kasdienybės aspektams – aprangai, maistui, gyvenimo sąlygoms, juk jos formuoja sveikatos lauką. Žemieji visuomenės sluoksniai tada išgyveno baisų nepriteklių, neturėjo ko valgyti, kuo apsirengti, o Radvilos gyveno pertekliuje. Maisto, ypač didelio kaloringumo, jie vartojo nežmoniškai daug. Valgė beprotiškai daug mėsos. Pietūs būdavo iš 3 ar 4 patiekalų: pirmas – labai tiršta mėsiška sriuba, antras – virta mėsa, tada kepta ir desertas – vaisiai. Barbora Radvilaitė mėgo kriaušes ir apelsinus. Pastarieji XVI a. buvo ypač brangūs – vienas kainavo auksiną. Palyginkime: Radvilaitės farmacininko metinė alga buvo 50 auksinų.

Besaikis mėsos vartojimas turėjo įtakos sąnarių ligoms, podagrai. Ši paveldima iš kartos į kartą: didžiuliais skausmais skundžiasi ir tėvas, ir sūnus, ir anūkai. Mikalojus Radvila Juodasis rašė: „Klykiau iš skausmo, kelias dienas nieko negalėjau daryti.“ Iš išlikusių portretų matyti, kad tarp penkiasdešimtmečių Radvilų yra nutukusių. Pavyzdžiui, gyvenimu nusivylęs Boguslavas Radvila, praėjus dvejiems metams po mylimos žmonos mirties, laiške guodėsi, kad gyvena prastai, nieko neveikia, tik valgo ir geria.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis