Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Elvyra Žebertavičiūtė: teatre, toje meno šventovėje, vykdavo labai negražių dalykų...

Su aktore Elvyra Žebertavičiūte kalbantis dar tvyro ore Lietuvos valstybės atkūrimo 100–mečio minėjimo nuotaikos. „Patriotizmo prievarta neįbruksi. Tą jausmą reikia išgyventi. Aš dar atsimenu smetoniškąją Lietuvą. Ir laisvės kvapą“, – sako legendinė teatro ir kino aktorė, pirmosios profesionalios aktorių laidos absolventė.

Dėstytojų pripažinta kaip gabiausia kurso studentė, ji sako taip ir neturėjusi savo režisieriaus, kuris atskleistų visas jos galimybes. Tačiau aktorės, pelniusios ir „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą, sukurtus vaidmenis ir šiandien atsimena žiūrovai. Jos kurtoje žmogaus gyvenimo istorijoje skleidėsi aistringa prigimtis ir santūrumas, pynėsi aukojimosi ir pasišventimo savajam keliui, tiesos ieškojimo motyvai.

„Kiekvienas vaidmuo aktorių labai praturtina ir leidžia atverti visiškai skirtingus žmogaus prigimties klodus“, – pastebi Elyvra Žebertavičiūtė, šiemet minėjusi 85–erių metų sukaktį.

Kurie vaidmenys Jums yra patys brangiausi?

Dvasiškai mane labai praturtino, apvalė ir suteikė vidinio tyrumo Žanos d‘Ark vaidmuo spektaklyje „Vyturys“. Spektaklį pastatė Jurgos Ivanauskaitės tėvas Igoris Ivanovas. Žana – jaunutė mergaitė, patekusi į dvaro rūmus, stipri, nepasiduodanti, žiūrinti į pasaulį atviromis didelėmis akimis. Nes ji mato tiesą. Gal meilę vaidmeniui lėmė manyje glūdinčios patriotizmo šaknys.

Ir – karalienė Bona – visiška Žanos priešingybė. Įtakinga, klastinga kaip gyvatė, dėl valdžios galinti paaukoti ir vienturtį sūnų. Bet irgi viską daranti „vardan tos“. Iš šio mano vaidmens Vidmanto Bačiulio telefilme „Barbora Radvilaitė“ žiūrovai mane labiausiai ir atsimena.

Jūsų herojė Janina garsiajame režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filme „Vienos dienos kronika“ savo vyrui, įtakingam partiniam veikėjui, prieš jį palikdama ištaria tokius žodžius: „Aš tavęs nebebijau. (...)Tu dabar nieko jiems nebegali padaryti. Nei apšmeižti, nei įskųsti. O žmonės bijo tavęs kaip ir pirmiau. Gal žmonės gimsta su baimės virusais kraujyje? O gal tai atsiranda šiek tiek vėliau?“ Ar, Jūsų nuomone, jaunoji karta yra laisva?

Man sunku kalbėti apie jaunus žmones. Nes aš nesu jų vietoje.

Netoli mano namų, prie Neries yra labai gražiai sutvarkytas Rimties parkas. Dažnai ten einu pasivaikščioti, pašerti katinukus. Į parką ateina nuostabūs jauni žmonės su šeimomis. Moterys aptarinėja savo reikalus, o vyrai, kas man nuostabiausia, prižiūri vaikus. Leidžia moterims atsikvėpti. Aš kartais stabteliu ir stebiu nuo kalno – koks gražus jų gyvenimas!

Vis dažniau išgirstame apie sąmoningą jaunų žmonių apsisprendimą nekurti šeimos, negimdyti vaikų vardan realizacijos, stabilesnės, saugesnės materialinės gerovės. Jauni žmonės nesuvokia, kad ir jie sens. Jiems atrodo, kad amžinai bus jauni ir viską galės. Bet ar iš tiesų galės? Dabar atrodo yra laikas, kai viską reikia kaupti. O kai jau viskas bus sukaupta, tada ir gyventi bus galima.

Žmonės negalvoja apie ateitį. „Gyvenkime šia diena!“ – argi ne toks yra mūsų dienų šūkis? Ypač mėgsta svajoti menininkai: jie vis dar viliasi, kad kažkas atras, pastebės jų talentą. Kitiems artėja ir penkiasdešimt. Sensta ir gražuolės aktorės.

Tie, kurie supranta, kad gyvenimas nesibaigia šia diena, kuria šeimas ir geba viską suderinti.

Elvyra Žebertavičiūtė
Elvyra Žebertavičiūtė
Organizatorių archyvas

Turbūt kiekvienoje moteryje slypi aktorė. Ar moteriai nebaisu senti?

Kiekvienas amžiaus – savaip gražus. Nėra nieko liūdniau už moteris, kurios nesuvokia savo metų. Spraudžiasi į iškirptes, trumpus sijonus. Vien tam, kad būtų madingos. Ką jos nori apgauti?!
Daugelis gražių, jaunų merginų save sudarko tapdamos klaikiomis, išdažytomis barbėmis. Po tokiomis kaukėmis dingsta moteris. Kai priprantame prie nenatūralumo, tai norisi, kad visko būtų daugiau, ryškiau. Prarandame ir saiką, ir subtilumą. Sakoma, kai atsirado mini sijonai, pasaulyje atsirado ir daugybė negražių kojų.

Seniau nepamatysi gatvėje viešai bučiuojantis. Įsimylėjeliai laikydavosi už rankų. Paskui staiga plūstelėjo „kultūra iš vakarų”. Tačiau tokia grubi, „mužikiška“, netekusi grakštumo ir paslapties. Atsimenu Paryžiuje prancūzai susitikę – „pakšt pakšt” į lūpas, kvepiantys, galantiški. O mūsiškiai, prisižiūrėję „užsienio madų”, moterį aikštės vidury pastvėrę demonstratyviai, ilgai, „su išlaikymu” bučiuoja.

Aktorės visais laikais buvo mados ikonos, pavyzdys kaip rengtis, kaip dažytis, kokios šukuosenos prašyti nuėjus pas kirpėją.

Mes visos stovėdavome tose pačiose eilėse. Kosmetikos nebuvo. O jeigu ir buvo, tai pinigų jai neturėjome. Lūpdažius atstodavo krepinis popierius. Nusipirkdavome raudono, skiautelę sudrėkindavome, parausvindavome lūpas ir vaikščiodavome gražios. Iš pradžių būdavo gerai. Paskui lūpos sutrūkinėdavo. Vėl užsitepdavome. Dar baisiau gaudavosi, nes lūpas sklypeliais išėsdavo.
„Geriausiai grimą nusiprausti šiltu vandeniu su muilu“, – sakydavo mums Bronius Babkauskas. Mes taip ir darydavome. Ligniną, kaip aukso gabalėlį, mes, aktorės, nešdavomės namo, nors vienam kartui.

O jei kas būtų nufilmavęs, kaip važiavau laikyti egzamino į konservatoriją! Gražia rausva vilnone suknyte, aukštakulniais elektrinės spalvos bateliais, skolintais iš turtingos batsiuvio dukros ir tokios pat spalvos kaip batai didžiuliu faneriniu lagaminu. Ir aš einu, tokia puiki artistė, o mano žingsnius lydi didžiulės į lagamino šonus besitrankančios spynos bildėjimas. „Kabaldai, kabaldai“ – aidi kiekvienas mano žingsnis. Praveriu duris ir žiūriu, kad visi tokie pat į egzaminą susirinkę. Vienas įsispraudęs į per ankštą paltą, kita vilki nubrizgusį sijoną su atplyšusia kišenėle. Mes visi buvome bėduliai ir niekas nesišaipė.

2012-ieji Vilniaus Mažajame teatre.
2012-ieji Vilniaus Mažajame teatre.
ELTA / D. Labučio nuotr.

Bet jautėmės laimingos. Nes buvo jaunystė, turėjome tikėjimą ir viltį. Ir tikrai ne tai, kaip atrodome, mums buvo svarbiausia. Mados ikonomis būtų galima pavadinti tarpukario Lietuvos aktores. Jų suknių, atvežtų iš Paryžiaus, į teatrą sugužėdavo pažiūrėti visos Kauno ponios.

Nelė Vosyliūtė, Galinos Dauguvietytės mama, iki pat mirties, kiekvieną vakarą kartodavo Marijos Stiuart monologą. Nelė labai norėjo pamatyti mano spektaklį „Žmogaus balsas“. Tik ją kamavo radikulitas. Aš jai pasiūliau iš nebenešiojamo vilnonio megztinio pasisiūti juostą, kuri šildytų nugarą. „Ta, kuri vaidino Mariją Stiuart, skudurų ant savęs nedės,“ – atkirto man jinai.

Esate įspūdingų, ryškių bruožų. Ar gražiai moteriai – lengviau?

Turėjau kompleksų. Jaunystėje visi jų turime. Pavyzdžiui, buvo nemadingi ryškūs skruostikauliai, kitiems užkliuvo netaisyklingas mano sąkandis. Bet kai pažiūriu senus filmus, kuriuose vaidinau, galvoju, kokia buvau kvaila...

Moterį turbūt lengviausia pažeisti per jos išvaizdą. Užtenka vienos pastabos ir visą gyvenimą tą negražumą, tą savo ydą ji slėps ir dangstys. Taip atsiranda kompleksai.

Tam, kad sukurtų vaidmenį, aktoriui reikia ypatingos nuotaikos, vidinės būsenos, galų gale, erdvės, tylos. Ar įmanoma moteriai suderinti skirtingus vaidmenis: mamos, žmonos ir dar realizuoti slypinčias kūrybines galias?

Kai reikia, – tai ir darai: versdamasi per galvą, savęs nematydama, viską kitiems atiduodama. Aš ir šiandien jaučiuosi kalta prieš savo vaikus. Bendrauti nebuvo kada. Repeticijos vykdavo iki vėlyvo vakaro, per pertraukas atbėgdavau, kažką vaikams išvirdavau ir dar vaidmenį repetuodavau.

Paaugusios mano dukros prasitarė, kad joms trūkdavo apkabinimų, švelnumo. Bet aš nedrįsdavau. Ir mano mama nedrįsdavo. Nors viską darė dėl mūsų: gyveno, dirbo, dėl mūsų viską paaukojo. Turbūt ji ir iš savo tėvų švelnumo nepatyrė.

Rodyti švelnumą buvo gėda. Atrodė, kad vaiką išpaikinsiu. Vaikai labai greitai pajunta, kad gali tave palenkti. O laiko bendrauti tai nėra. Todėl pasistatome sieną ir brėžiame ribas: kas galima, o kas netinkama. Taip paprasčiau. Bet taip – negerai. Ne veltui yra sakoma: ko vaikas negavo mažas, to jis užaugęs neturės. Man atrodo, kad per tas trumpas akimirkas, kuomet buvau su vaikais, galėjau jiems duoti daugiau. Tačiau nemokėjau.

Todėl man taip gražu, kai matau, kaip tėvai glaudžia prie savęs vaikus.

Ar vyrai padėdavo auginti vaikus, dalindavosi buities rūpesčiais ?

Nebuvo tokios mados. O gal tokių vyrų aš nesutikau. Visko ėmiausi pati. „Tu buvai gera žmona ir gera motina“, – girdėjau iš abiejų savo vyrų.

Dėmesį dalinau vienodai ir vyrui, ir vaikams. O vyras to dėmesio daugiau nei vaikas reikalavo. Mano dukros nėra girdėjusios nė vieno šeiminio barnio. Viskas buvo į širdį sudėta arba atskirai nuo vaikų pakalbėta. Užauginau tvirtas ir geras dukras. Mano Fausta ir Mėta yra teisingos, stiprios moterys. Jos vienos namus pastatytų.

Kai susituokiau su Raimondu Vabalu, viena moteris man pasakė: „Žinok, tu ištekėjai už režisieriaus. Turėsi mokėti užlaikyti sidabrą. Ir stalą serviruoti turėsi mokėti“. Taip žmonės įsivaizduodavo menininkų gyvenimą.

2014-ieji.
2014-ieji.
ELTA / D. Labučio nuotr.

Štai viena maža smulkmena iš šeiminio gyvenimo. Nešu priduoti butelius. Ir staiga man dingteli galvon: kodėl tuos butelius turiu nešti aš, o ne šalia einantis mano vyras? Ir paklausiu, ar negalėtų jisai pats nešti butelių. O jis taip nuoširdžiai man sako: „Aš negaliu, aš režisierius“.

Ligi šiandien aš nesuprantu, ar mane užhipnotizavo, ar pritrenkė tie žodžiai, bet nieko aš tada nepasakiau. Tiktai gailiuosi, kad butelių nepadėjau ten, kur stovėjau. Bet tuomet pamąsčiau: „O iš ko aš pietus vaikams išvirsiu?“. Ir mudu drauge nuėjome.

Iš vaikystės atsimenu tokį epizodą. Kartą mamos paklausiau: „Kodėl Jūs, mamyte, viską, kas skaniausia, Aliui atiduodate? Juk mažiausia – tai aš!“ „Todėl, kad jis vyras“, – savaime suprantamą tiesą pasakė mama. Ji augino vyrą, šeimos galvą. Vyro padėtis turbūt visais laikais buvo privilegijuota.

Aktorius turi dovaną išlaisvinti, atskleisti kiekviename žmoguje glūdinčias galias. Tačiau ar iš tiesų aktorius gali būti laisvas?

Laisvas aktorius! Kaip ironiškai skamba šie žodžiai! Šiuo metu aktoriai laisvesni. Jie gali išeiti. Bet kur jiems eiti? Režisierių graibstomų aktorių yra labai nedaug. Aktoriai ruošiami tabūnais. Ir jie – niekam nereikalingi. Baigę kursus buriasi į grupeles. Kas geriau vaidina, tampa artistais, kas finansuose susigaudo, – buhalteriais. Blyksteli idėjos ir vėl užgęsta, nes trūksta finansavimo.

Aktorius yra visiškai priklausomas nuo režisieriaus. Nuo medžiagos, kurią jam duoda, ir nuo to, ką jam pavyksta iš tos medžiagos padaryti. Susipykęs su režisieriumi, aktorius rizikuoja likti be darbo.
Aktoriai tapdavo nereikalingi, kai į teatrą ateidavo nauji režisieriai ir drauge atsivesdavo savo aktorių kursą. Su senaisiais aktoriais niekas nebedirbdavo. Teatrai buvo tiktai du: Akademinis ir Jaunimo. Sutikę dirbti pagal darbo sutartis, daugelis aktorių nebegaudavo vaidmenų. Vienas garbus režisierius, senuosius aktorius nusiuntęs į kasą pasiimti algų ir net gėlytės neįteikęs, pats išvažiavo į užsienį. Visas būrys jaunų žmonių liko be vadovo. Negalite įsivaizduoti, kuo buvo pavirtęs teatras. O puikūs aktoriai išėjo per anksti.

2010-ieji, „Sidabrinių gervių“ apdovanojimo šventėje.
2010-ieji, „Sidabrinių gervių“ apdovanojimo šventėje.
ELTA / G. Savicko nuotr.

Nepastebėtas, patekęs į režisieriaus nemalonę aktorius būdavo pasmerktas ilgiems nedarbo mėnesiams. Kaip įveikdavote vidinę tuštumą?

Į Jaunimo teatrą atėjus garsiojo dešimtuko aktoriams aš nebegaudavau vaidmenų. Man buvo 42–eji. Pradėjau vaidinti, kad dirbu. Pati išsiverčiau Jeano Cocteau pjeses, repetavau namuose. Vyriausiajai teatro režisierei pagal planus reikėjo dar vieno spektaklio. Ir vien dėl to į repertuarą buvo įtrauktas mano drauge su Gyčiu Padegimu pastatytas „Žmogaus balsas“. Į spektaklį plūdo minios žiūrovų. Ir kai garsi teatro kritikė Natalija Krymova išgyrė mane kaip labai įdomią aktorę, spektaklio dekoracijas buvo liepta sudeginti.

Asmeninio autorės albumo nuotr.

Teatre, toje meno šventovėje, vykdavo labai negražių dalykų...

Žvelgdama į šių dienų teatrą nežinau ar rinkčiausi aktorės profesiją. Nors jeigu būčiau jauna, gal viskas man atrodytų kitaip. Dabar iš teatro padaromas cirkas. Aktorius vartosi kūliais, karstosi kopėčiomis. Bet jeigu einu į dramos teatrą, turiu girdėti aktoriaus žodį.

Dar ir dabar žmonės atsimena mano vaidmenis. O kokius šių dienų aktoriaus vaidmenis prisimins žiūrovas? Spektaklis ėjo ir praėjo, o aktorius kaip kūrėjas į jį nieko neįnešė: nei savo temperamento, nei savasties. Tiesiog dirbo darbą, kurį turėjo nudirbti.

Negailite pastabų ir šiuolaikiniam teatrui.

Sutinku daug inteligentų. Grįžę iš teatro jie manęs klausia: „Ar mes visai kvaili, ar tiesiog nieko nebesuprantame“? Dabar laisvė reiškia: kaip noriu, taip ir darau. O jeigu tu nesupranti – pats kaltas. Ir žiūrovas neretai atsiduria kvailio vietoje.

Tiek šiukšlių mėtosi einant tuo laisvės keliu.

Mes visados buvome pirmi. Vieni pirmųjų ištrūkome iš carinės Rusijos imperijos, pirmieji – iš Tarybų Sąjungos. Ir štai – tampame paskutiniais. Kodėl? Kas atsitiko? Žmonės pasijuto apgauti. Suskubo tie, kurie buvo įpratę vogti, kombinuoti ir apsupo save tokiais pat. Ir žmonės atsidūrė kvailių vietoje tarsi nevykusio spektaklio žiūrovai.

Užaugote be tėvo, patyrėte dvejas skyrybas, atrodo, niekad nesibaigiančias kovas dėl teisės į butą, kuriame norėjote saugiai gyventi su dukrelėmis. O kur dar ilgi nedarbo mėnesiai. Iš kur sėmėtės stiprybės?

Mano karta buvo „pakaustyta“. Aš daug mačiau. Mama su trimis mažais vaikais pabėgo nuo tėvo, iššvaisčiusio jos visą turtą. Smetoniniais laikais 30 000 litų buvo milžiniški pinigai. Pradėjome gyvenimą nuo nulio.

Mačiau nuo bado apdujusius belaisvius, vedamus sušaudyti. Už tiesiamą duonos kriaukšlę sušaudymas jau grėsė mums. Atsimenu, kaip bandėme perduoti maisto į darbus varomiems žydams. Atsimenu ir „vilko vaikus“. Mergaitės glausdavosi turguje. Sykį mama manęs paprašė vieną mergaitę pakviesti į namus pavalgyti. Priėjau prie didžiulio būrio ir timptelėjau vienai už rankovės. Ji man rodo į savo draugę – be draugės niekur neisianti. Taip ir parsivedžiau abi. Mama tik pažiūrėjo į mane. Valgyti patiems vos užtekdavo. Išvirė bulvienės. Mergaitės sušilo, pavalgė, permiegojo. O pataluose liko tuntai utėlių. Ryte abi vėl išėjo į žiemos šaltį. Ligi šiolei matau tų mergaičių akis. Ir dar yra žmonių, kurie garbina Hitlerį, Staliną, Musolinį. Diktatorius, kurie pražudė tūkstančius ir tų, kurie jais tikėjo. Neduok, Dieve, mums karo.

Stop kadras

Su kokiomis mintimis pasitikote Lietuvos šimtmetį? Įdėmiai žvelgiate į šiandienos aktualijas, kaip manote, kur eina Lietuva?

Lietuva yra kryžkelėje. Visais laikais kažkas norėjo mus „priglausti“. Ir visą laiką tokie neramūs mes gyvenome. Ištrūkę iš sovietinio kalėjimo staiga papuolėme į visiškai kitą situaciją. Ne vienas sako, kad dar blogesnę. Aš taip nemanau. Tiktai dabar mes turime kapstytis patys. Mus įmetė kaip kūdikius į vandenį ir turime išmokti plaukti.

Seniau žinojai, kad jeigu gerai mokaisi – stoji į mediciną arba architektūrą. Jeigu blogai – eini į veterinariją arba KKI (Kūno kultūros institutas). Visas gyvenimas buvo sudėliotas. Tarsi tie paradai, kuriuose nori nenori turi dalyvauti. Dabar jaunimui reikia mąstyti pačiam. Atsirado tiek galimybių, tiek žinių. Todėl dabar svarbiausia – atsirinkti.

Viskas pasikeitė labai greitai. Ir žmonės pasimetė. Nebežino ką su ta laisve veikti. Daugelis ištroškę: kuo daugiau imti ir gauti. O tam reikia pinigų. Nes atrodo, kad turėdamas pinigų tu viską gali.

Ekranuose dominuoja gangsteriai ir seksas. Ir ką mes dedame į jaunas galveles! Nors yra labai gerų vakarietiškų filmų, tačiau mūsų biznieriai siūlo buką produkciją. Tarsi jos nebūtumėme atsivalgę.

2014-ieji, TV studijoje.
2014-ieji, TV studijoje.
ELTA

Ko ilgitės Lietuvoje, ko pasigendate?

Dabar visi taip gražia šneka. Apie šimtmetį, apie Lietuvą. Prieš šventę man skambino dukros. „Mama, ar tau paimti vėliavą? – klausia viena – Gali nelikti“. Skambina kita. Tariasi su manimi, kaip pritaisyti vėliavą, nes jos balkonas įstiklintas. Ir aš džiaugiuosi, kad žmonės vėl pajunta vienybės jausmą.

Tačiau man labiausiai skauda širdį dėl neteisybės. O jos, deja, dar labai daug. Labiausiai aš ilgiuosi tiesos. Ir jeigu reikėtų pasakyti palinkėjimą mūsų tėvynei, mūsų šaliai, tegul tai būna Lietuvos himno eilutės: „Ir tiesa, ir šviesa/ Mus žingsnius telydi“.

Ačiū už pokalbį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?