Ryšys, kuris augina: pozityvios tėvystės pagrindai
Pasak Asmens sveikatos klinikos Klaipėdos skyriaus medicinos psichologės Giedrės Gutauskienės, vienas svarbiausių pozityvios tėvystės principų – tai tvirtas ir saugus emocinis ryšys tarp vaiko ir tėvų ar globėjų.
„Kai dėmesingai atliepiami vaiko poreikiai, atsižvelgiant į jo raidą bei temperamentą, pripažįstamos jo emocijos (nesakome „neverk“, o sakome „matau, kad tai tave labai nuliūdino“), priglaudžiama, nuraminama, kai kyla stresas, bei išklausoma be kaltinimų, gėdinimų ar grasinimų, vaikas jaučiasi saugus ir priimtas“, – sako psichologė.
Ji akcentuoja, kad pozityviai tėvystei labai svarbūs principai yra aiški struktūra, ribos, nuspėjama rutina ir loginės pasekmės. Taip pat mažiau kontrolės ir aiškūs lūkesčiai (pavyzdžiui, ne „nesimušk“, o „rankomis mes galime apkabinti, o kai supykstame – kalbame“) padeda vaikui suprasti ir įvertinti savo elgesio pasekmes.
„Vietoje bausmių pozityvioji disciplina skatina vaiko savarankiškumą, kuris ugdo pasitikėjimą savimi ir didina atsparumą. Svarbiausias tikslas – auginti žmogų be kontrolės, bausmių ar žeminančių priemonių“, – pabrėžia G. Gutauskienė.
Emocijų priėmimas – kelias į vaiko savarankiškumą
„Jei tėvai vadovaujasi pozityvios tėvystės principais – bendrauja pagarbiai, su meile, atliepia vaiko poreikius bei išlaiko aiškias ribas, formuojasi saugus prieraišumas, kuris siejamas su tolimesniais gebėjimais kurti ryšį tiek su savimi, tiek su kitais, tinkamai reikšti emocijas, konstruktyviai spręsti kylančius konfliktus bei sunkumus“, – aiškina specialistė.
G. Gutauskienė pabrėžia, kaip svarbu priimti visas vaiko emocijas: „Kai priimamos visos jaučiamos emocijos, mokomasi atpažinti kylančius jausmus, tampa lengviau tvarkytis su įtampa. Vaikas pradeda suvokti, kad jis pats yra pajėgus tam tikrus dalykus kontroliuoti, todėl pasitiki savimi, geba savarankiškai priimti sprendimus bei spręsti kylančius konfliktus, taip mažėja netinkamo elgesio apraiškų.“
Psichologės teigimu, natūralu, kad tiek vaikai, tiek tėvai gali jausti įvairias, netgi intensyvias ir sunkias emocijas. Labai svarbu stebėti save, atpažinti savo jausmus ir mintis. Kai pažįstame savo vidines būsenas, galime rasti būdų, kaip jas suvaldyti.
Kita vertus, dažnai būna taip, kad kai vaiko elgesys netinkamas, sunku išlikti ramiems dėl jaučiamo nuovargio. Todėl itin svarbu pasirūpinti savimi. Reakcijų būna įvairių, bet svarbu prisiminti, kad vaikai mokosi ne tik iš mūsų ramybės, bet ir iš to, kaip mes atsigauname po audros.
Pozityvi tėvystė, psichologės nuomone, ne taisyklių rinkinys, o gyvenimo filosofija, kuri visų pirma remiasi savistaba. „Tai ne pasiektas tobulumas, tai procesas. Visi vaikai elgiasi netinkamai, visi tėvai daro klaidų, tad tobulėjame stengdamiesi. Labai svarbu mėgautis tėvyste“, – sako ji.
Paauglystė be kontrolės: kaip išlaikyti ryšį ir pasitikėjimą
Paauglystė itin jautrus raidos periodas, susijęs su dideliais pokyčiais bei emocinėmis įtampomis. Formuojasi vaiko asmenybė, savivertė bei vertybės. G. Gutauskienė pastebi, kad vieni didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria paauglių tėvai, tai vaikų užsisklendimas, prieštaravimai bei nenoras klausytis.
„Šiame raidos etape itin jautriai reaguojama į kritiką ar atstūmimą, todėl labai svarbus abipusis pasitikėjimas – kai tiek tėvai pasitiki vaiku, tiek vaikas pasitiki tėvais, – teigia specialistė. – Sveika paauglio savivertė formuojasi tada, kai jis priimamas toks, koks yra, su savo klaidomis, tačiau į jas žiūrima kaip į mokymosi procesą.“
G. Gutauskienės teigimu, tėvai rodydami empatiją bei mokydami atpažinti jausmus padeda paaugliui geriau suprasti save ir kitus, taip jam tampa lengviau tvarkytis su patiriamu stresu, santykiais. Kai tėvai klausosi be išankstinio vertinimo, paaugliai gali jaustis saugiai ir pasidalinti net sunkiausiais savo jausmais.
„Kai pozityvios tėvystės principus tėvai demonstruoja savo pavyzdžiu, kuris perteikia tam tikras svarbias vertybes, o ne moralizuoja ir kontroliuoja, paaugliams stiprėja vidinė motyvacija tai kartoti“, – sako psichologė.
Labai svarbu ne kontroliuoti paauglį, bet skatinti jį priimti savarankiškus sprendimus. Tada paauglys pats saugiau mokosi prisiimti atsakomybę, ne bijodamas, o suprasdamas. Taip ugdoma savireguliacija, konstruktyviau sprendžiami konfliktai.
Ribos be bausmių: kaip išlaikyti drausmę su meile
Dažnai tėvams kyla klausimas, kaip taikant pozityvius auklėjimo metodus išlaikyti ribas ir drausmę. G. Gutauskienė pabrėžia ryšio su vaiku ir nuoseklumo svarbą. Vaikas turi žinoti, ko galima tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje. Tai suteikia saugumo jausmą vaikui ir padeda išlaikyti ribas be bausmių ar kontrolės.
„Jei ribos yra aiškios ir nekintančios (pavyzdžiui, „jei pykstame – ne šaukiame, o visų pirma nurimstame, tada kalbame apie tai, kas mus supykdė“, „man svarbu, kaip tu gyveni, todėl susitarkime, kad skirsime laiko dienos eigoje pasikalbėti“), vaikai žino, ko gali tikėtis, mažėja prieštaraujančio elgesio“, – aiškina specialistė.
Ji pabrėžia, kad ribos turi būti nuoseklios. Labai svarbu empatiškai atjausti, tačiau išlaikyti jausmus („matau, kad pyksti, tačiau šiuo metu negali to daryti“). Taip pat vaikas mokosi suprasti logines pasekmes („jei išmėtyti žaislai, juos reikia surinkti prieš pradedant kitą veiklą“).
„Savo pavyzdžiu rodome, kad emocijos gali būti išreiškiamos saugiai ir be agresijos. Kai vaikas mato, kad konfliktinėse situacijose tėvai išlieka ramūs, mokomasi, kad ribos yra tvirtos, bet ne griežtos“, – sako G. Gutauskienė.
Taip pat ji siūlo atkreipti dėmėsį į tą elgesį, kurio daugiau pageidaujame, (pavyzdžiui, „matau, kokį puikų projektą atlikai, šauniai padirbėjai“), juk pagyrimai ir paskatinimai susiję su vidine vaiko motyvacija.
Pozityvumas – ne nuolaidžiavimas, o stiprybės ugdymas
G. Gutauskienė primena, jog pozityvi tėvystė nereiškia, kad vaikas nuolat turi patirti tik džiugias akimirkas. Priešingai – natūraliai, per elgesį siekiama, kad vaikas išmoktų priimti visas emocijas, gebėtų išlaukti, atidėti malonumą bei konstruktyviai spręstų konfliktus.
„Tėvai pripažįsta vaiko emocijas, tačiau elgesys yra koreguojamas ir to svarbu nepamiršti, – pabrėžia ji. – Tačiau jei vaikas pavargęs ir garsiai šaukia, nes nori batonėlio, o tėvai patenkina šį prašymą, nes „vaikas pavargęs, todėl ir šaukia“, tuomet vaikas mokosi, kad taisyklės kinta ir tėvai pasiduoda, tokiu atveju formuojasi nežinojimas, ko gali tikėtis kitą kartą tokioje situacijoje, bet jei kartą pavyko kažką gauti nepriimtinu būdu, tikėtina, kad tai kartosis.“
Psichologės teigimu, svarbu priimti vaiko jausmus (pavyzdžiui „suprantu, kad pyksti“), tačiau įvardinti, kad tai netinkamas prašymo būdas siekiant gauti to, ko nori („bet šaukimas nėra tinkamas būdas“).
„Ribos suteikia vaikui saugumo jausmą, nes vienas esminių principų yra tas, kad vaikas jaučiasi mylimas ne tada, kai jam viskas leidžiama, o kai tėvai moko suprasti pasekmes, kas yra priimtina, o kas ne. Ribos, brėžiamos švelniai, su meile ir šiluma, vaikui padeda suprasti, kad jis yra mylimas net tada, kai klysta“, – sako G. Gutauskienė.
Ji įspėja, kad jei tėvai galvoja, kad pozityvu yra jausti tik geras ir gražias emocijas, tada atsiranda didžiulis siekis viską kontroliuoti aplink vaiką, perteikti tik tai, kas pozityvu, kas gražu.
Psichologė pataria kalbėti su vaiku apie tai, kad mes, kaip tėvai, taip pat patiriame įvairių sunkumų ir nusivylimų, kad klystame, tačiau iš tų klaidų mokomės ir atrandame kažką bei ieškome išeičių.
Kartais manoma, kad pozityviai auklėtas vaikas bus neatsparus gyvenimo sunkumams. Tačiau G. Gutauskienė atkreipia dėmesį į tai, kad jei pozityvi tėvystė yra tinkamai suprantama – vaikas auga savimi pasitikintis bei gebantis konstruktyvia spręsti kylančius iššūkius. Tačiau jei pozityvumu klaidingai laikoma, jog vaikas niekada negali patirti sunkių jausmų, nepatogumo ar frustracijos, tada taip, nes vaikui, susidūrus su sunkumais, bus sunku emociškai su tuo tvarkytis. Kitaip tariant, pozityvios tėvystės tikslas ne sukurti lengvą gyvenimą, o užauginti vaiką be gėdos ir bausmių.
Kai tėvai dalijasi – mažėja spaudimas būti tobuliems
Psichologė pastebi, kad kartais tenka išgirsti, jog pozityvi tėvystė tai tarsi spaudimas būti tobulam. „Nei jūs, nei jūsų vaikas neturite būti tobuli. Kalbame apie pavyzdžio rodymą, apie tai, kaip reaguojame į vaikų elgesį, apie mūsų reakcijas, mūsų pačių ribas“, – aiškina ji.
Jei kyla nerimas, nepasitikėjimas savimi, asmeninėmis patirtimis galima pasidalinti tėvų savitarpio pagalbos grupėse. Pasak psichologės, tai saugi erdvė, kurioje gali pasijausti išklausytas ir išklausyti kitus. Užsiėmimų metu taip pat galima įsitikinti, kad sunkumai, kurie atrodė nepakeliami, yra natūralūs ir bendri daugeliui tėvų.
„Grupėse sudaroma galimybė pasidalinti patirtimis bei išklausyti kitus, tai padeda pasijausti ramiau bei rasti naujų principų tėvystėje, taip pat labiau pažinti tam tikrus vaiko raidos etapams būdingus sunkumus. Tėvai mokosi ne reaguoti, o reflektuoti, suprasti, kodėl tam tikrose situacijose kyla tam tikros reakcijos, kurias lemia prieraišumo stilius, susiformavęs jų gyvenimo eigoje“, – aiškina psichologė.
Asmens sveikatos klinikoje dirba patyrusi vaikų ir paauglių bei suaugusiųjų psichologų, psichiatrų ir psichoterapeutų komanda. Visi specialistai turi medicinos išsilavinimą ir konsultuoja Vilniuje bei Klaipėdoje. Klinikos partneris – VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“, teikiantis paslaugas Palangoje, Panevėžyje, Grigiškėse ir Šalčininkuose.
