„Kantas“ – šmaikšti, įdomi, įtraukianti, bet visgi ir filosofinė pjesė. Šiuo požiūriu tai ypatingas kūrinys, ypač Lietuvoje. Ką reiškia kalbėti labiau apie mąstantį, nei apie veikiantį žmogų? Juk teatras visuomet buvo veiksmo erdvė.
Marius Ivaškevičius: Čia ir buvo iššūkis, kaip mąstymą įmaterializuoti, kaip jį įveiksminti teatre. Kaip žinia, šis sumanymas gimė E. Nekrošiaus galvoje, man atrodo, jis tuo metu buvo priėjęs tokį savo kūrybos etapą, kai jam norėjosi neįmanomus dalykus padaryti įmanomais. Man regis, kiekvienas didis menininkas prieina tokį etapą, kai nori sukurti ką nors materialaus. Jam atsibosta kurti metaforas, rašytojo atveju, žodžius, puslapius ir norisi orą paversti apčiuopiama materija. Kažkas panašaus buvo ir E. Nekrošiaus nore. Ir man, aišku, buvo didelis iššūkis bei garbė pabandyti tą įgyvendinti.
Oskaras Koršunovas: „Kantas“ aprėpia visa tai, kas esminio vyko mūsų naujojoje teatro realybėje per 35-erius laisvos, iš naujo besikuriančios Lietuvos teatro kontekste. Tiek mano, tiek Mažasis teatrai susikūrė vienu metu toje pačioje vietoje – repetavome vienoje scenoje, persirenginėjome vienoje grimerinėje tuometiniame Akademiniame teatre ir nors mūsų teatrai vystėsi paraleliai, susijungimų buvo, R. Tumino aktoriai vaidino ir mano spektakliuose. Visgi pilnas susijungimas įvyko dabar, pakvietus mane Mažajame teatre statyti M. Ivaškevičiaus pjesę – pastarasis taip pat lemtingai sudalyvavo abiejų teatrų gyvenime, 2004 m. spektakliu čia virto jo pjesė „Madagaskaras“, o prieš porą metų OKT jis pastatė „Malyš“. Labai svarbus čia ir E. Nekrošiaus vaidmuo – juk būtent jis pasiūlė į pjesę „Kantas“ įvesti moters personažą, taip atsirado Fobi, vienas esminių kūrinio simbolių. Taigi, čia įvyksta trijų pamatinių teatrų simbiozė.
Spektaklyje vaidina paskutinis R. Tumino kursas, paveldėjęs jo visą etiką ir estetiką. Todėl statydamas spektaklį jaučiau ir Eimunto balsą, ir negalėjau nejausti Rimo, net jei anksčiau kūriau kartais net ironiškai polemizuodamas su jo teatru, tai šįkart norėjau būti nuoseklus. Beje, „Kante“ labai daug lietuviškumo – juk I. Kantas mums yra visiškai artimas ne tik geografiškai, bet ir mentaliai, ne veltui jis žaidžia pjesėje biliardą su lietuviais Heilsbergu ir Vlomeriu (juokiasi). Kraštas, kuriame gyvename mes, ir kuriame gyveno I. Kantas, tarsi pasmerktas, tarsi atskilęs nuo Vakarų kultūrinės tirštumos ir mus kankina supratimas, kad gyvename ten, kur nieko nevyksta. Bet štai I. Kantas paneigia tą dalyką, neišvykęs iš Kionigsbergo sukuria pamatus visai Vakarų filosofijai. Ir kaip Kantas protu apmąsto protą, taip mes teatru galime apmąstyti teatrą, primindami, kad esame sukūrę pasaulinio lygio teatrą – režisūrinį, metaforinį, dramaturginį, ir į jį aš šiuo spektakliu ir apeliuoju.
Kirilas Glušajevas: Tam, kad galėtum veikti, kaip veikia mąstantis žmogus, reikia pereiti per jo mąstymą, suvokti, kokiais moraliniais principais jis remiasi veikdamas, kokiu būdu mąsto. Į I. Kantą žvelgiau galima sakyti mediciniškai – atlikinėjau išsamią anamnezę apie realų žmogų, kad tuomet ant šios faktinės tiesos būtų galima kurti personažą, fikciją, spektaklyje veikiantį kūną ir kraują. Tai lietė tiek filosofinį, intelektinį Kanto palikimą, tiek jo kaip žmogaus pažinimą. Pjesę šiuo atveju matau lyg meninį filtrą, kuris kaip žemėlapis atkuria tikrovę, pateikdamas ją sluoksniais, tarsi kokiais pjūviais.
Ar filosofiniam kūriniui – jį parašyti, sumanyti scenai, suvaidinti, reikia užaugti, pasiruošti, suprasti ne tik meną, bet ir – kiek tai įmanoma – save? Ir ar jam reikalaujama kažkokio pasiruošimo iš žiūrovo?
Marius: E. Nekrošiaus pirminis pasiūlymas buvo pabandyti inscenizuoti pačią „Grynojo proto kritiką“, bet ši pjesė tam tikra prasme yra variacijos Kanto tema – pasirinkę Kantą kaip temą, ją pritaikome mūsų laikams ir mums. Žiūrovui pasiruošti lyg ir nereikia, jis paruošiamas spektaklio metu. Bet reikia tam tikro teatrinio pasiruošimo: nesitikėti, kad tai bus pigi pramoga – kūrinys provokuos mąstyti. Kita vertus, pastebėjau, kad į „Kantą“ žiūrovai ateina per rimtai nusiteikę, neperskaito, jog nepaisant visko tai komedija, ir juoktis čia leidžiama. Žinoma, esminės gyvenimo tiesos apmąstomos – vaizdas kyla iš mikroperspektyvos į makro, kad galiausiai pamąstytume apie žmogų jau iš dieviškosios. Dažnai įvairių kataklizmų, konfliktų metu, ir ypač tikintys žmonės, galvoja, kurgi Dievas, kodėl jis neįsikiša, nepadeda teisingajai pusei. Ir tam galėtų būti du atsakymai. Iš vienos pusės, Dievas mato tik makrovaizdą ir žmogus jam bendras, be tautų, Jis išvydo, kad jau antroje kartoje Ievos ir Adomo vaikai nužudė vienas kitą, ir ta klaida nuolat tęsiasi, iki šių dienų. Taigi viskas ir paliekama savieigai – arba jūs tą klaidą ištaisysite, arba vienas kitą sunaikinsite. Bet gali būti ir kitas variantas, susijęs su mūsų patirtimi su DI, jį sukūrė žmogus ir pats ima kalbėti apie tai, kad greitai jo kūrinys gali tapti nevaldomas. Bet tai galėjo gal nutikti ir su žmogumi kaip Dievo kūriniu – Jis prarado kontrolę ir dabar viskas pasilikę tik mūsų rankose.
Oskaras: Šiame kūrinyje, sakyčiau, nėra filosofavimo, bet yra filosofija, ir tai man pačiam labai įdomu. Filosofija čia pasirodo būtent teatrine kalba. Pjesėje minimas paslaptingas kambarys, kuriame gyvena ar negyvena senutė, yra jis, ar jo nėra, į kurį patenka ar nepatenka tik pats Kantas. Jis ir yra ta erdvė, kurioje iškyla metafizikos ar net Dievo problema. Kantas prieina prie jos protu, pripažįsta jos egzistavimą ir negalėdamas protu nuginčyti, nebando viso to ir išbraukti. Ir čia įvyksta, matyt, vienas iš tokių svarbiausių spektaklio teatrališkumo išsipildymų – metafizika pasirodo scenoje Fobi pavidalu, stoja laikrodžiai, prasideda patys keisčiausi dalykai, kurie protu nepaaiškinami.
Kirilas: Filosofija nėra vien teorija, filosofija yra ir praktinis dalykas, ji, paprastai kalbant, yra mokslas apie tai, kaip mes mąstom. O, kaip žinia, taip, kaip mes mąstome, dažnai taip ir elgiamės. Dėl to ir šiai dienai, šiandieniniame pasauly matome skirtingų filosofinių idėjų kovą. Kad suvoktume, kaip mąstymas veikia ir kokį elgesį formuoja, tikrai reikia užaugti mums kaip kūrėjams. Bet žiūrovas yra neretai apžaidžiamas meninėmis priemonėmis. Dėl to iš vienos pusės spektaklio metu praktiškai niekur nėra jokio intelektualaus filosofinio teksto, disputo ar idėjinės dvikovos, iš kitos pusės jausmų, skirtingų veiksmų lygmeny filosofija pradeda skambėti ir ji leidžia suklusti.
Kuo skiriasi kurti, pavyzdžiui, apie Mariją Stiuart – referuoju į klasikinį Šilerio kūrinį – ir kalbėti apie I. Kantą, mąstyti apie jausminę, simbolinę istorinę asmenybę ir nuošalų, regis, tik vieno ar kito didesnio stereotipo užgožiamą asmenį?
Kirilas: Iš vienos pusės stereotipai yra nuostabus dalykas. Jis lyg tiltelis tarp žiūrovo patirties ir kūrinio – galbūt be to stereotipo žmogus nieko ir nežino, bet jis visgi padeda jam būti arčiau kūrinio. Ir kurdami mes juos turime turėti galvoje. Asmenybė tarsi turi ir mitologizuotą lygmenį, I. Kantas mums šiuo atveju yra „visoks geriausias“ – filosofiškai pajėgiausias, punktualiausias, giliausias, savotiškas antžmogis. Žmogus eina ieškoti, ką jis radęs, ir nori pasitikrinti ir pasitvirtini, ar radęs teisingai. Dar trečias lygmuo – faktiškai gyvavęs žmogus, turėjęs savo buitį, kūno ir socialinį pasaulį ir to ignoruoti taip pat nesinori, nes tai didžiulis įkvėpimo šaltinis. Ir ketvirtas lygmuo: teatrinės išmonės pasaulis. Taigi, kuriant reikia apčiuopti visus šiuos keturis lygmenis.
Oskaras: Man regis, M. Ivaškevičiaus didžiulė teatrinė įžvalga, kad, pasirinkęs asmenybę, su kuria tarsi nieko neįvyko ir, regis, negalėjo įvykti – nežinome jo meilės istorijų, herojiškų poelgių – jis gauna tarsi baltą lapą žodžiui, kuris pjesėje labai svarbus, tiems lingvistiniams žaidimams, kurių čia gausu, taip priartindamas kūrinį prie klasikinio absurdo teatro, turėjusio egzistencinę gelmę. O I. Kantas savotiškai tik padeda perkelti mus į tokią erdvę.
Mariau, Vilniaus mažajame teatre jau galime pristatyti jūsų kūrybos trilogiją – tris spektaklius istorine tema apie išskirtinius herojus ir jų aplinką. Kaip ją pakomentuotumėte?
Marius: Na, trilogija šiuos kūrinius paverčia jų pastatymas Mažajame teatre: iš tiesų tai savarankiški darbai. Bet taip išėjo, kad kiekvienas kalba iš skirtingo šimtmečio ir tam tikrų didelių sukrėtimų fone. „Madagaskaro“ atveju veikėjas Pokštas numato karo ir okupacijų neišvengiamumą ir to fone bando sugalvoti, kaip išgelbėti savo tautą, tarsi svarstydamas, kur ją saugiai paslėpti. „Mistre“ matome XIX a. I pusės įvykius, A. Mickevičių ir Lenkijos-Lietuvos elitą, kuris po 1831 m. sukilimo buvo pasmerktas priverstinei emigracijai ir kaip šie žmonės per dievoiešką mėgina egzistuoti, sugrįžti į savo tėvynes. „Kante“ stovima ant didžiųjų permainų slenksčių, jos sklando nuojautų pavidalų. Po kelių metų įvyksianti Didžioji Prancūzijos revoliucija negrįžtamai pakeis pasaulį, panaikindama vadinamąją perukų epochą. Šios permainos, regis, įvyks kažkur toli nuo jų, nuo jų provincialaus miestuko, bet visi supranta, kad jos neišvengiamai palies ir juos. Toks būtų šitų trijų pjesių bendrumas.
Oskarai, kuo svarbus šiandienos žmogui kūrinys apie tokią asmenybę kaip I. Kantas, o gal – toks kūrinys apskritai?
Oskaras: Aš vienareikšmiškai kuriu tam, kad geriau suprasčiau, kas vyksta su manim, kas vyksta pasaulyje. Išoriškai I. Kantas gyveno labai panašiais laikais, kaip gyvename mes dabar – ant didžiulių pasikeitimų slenksčio. Taigi šitas sąlyginai ramus pietavimas prieš kažkokį didžiulį įvykį, manau, labai rezonuoja su mūsų dabartine savijauta. O teatras aktualus pasidaro tuomet, kai jis pataiko į savijautos branduolį. Iš vienos pusės, žiūrovas pabūna ir istoriniame Kionigsberge, pamato jo aplinką, to laiko kostiumus, išgirsta muziką, tuo požiūriu dėmesio vertas scenografo G. Makarevičiaus, kostiumų dailininkės S. Straukaitės, kompozitoriaus A. Jasenkos darbas, bet iš kitos pusės, istoriniam kostiumui naudojamos šiuolaikiškos medžiagos, o Mocartas puikiai dera su elektronine muzika, taip istoriškumą pinant su šiuolaikybe, išpildoma ir pati M. Ivaškevičiaus dramaturgija, kurioje ši jungtis aiškiai matyti. Taip pat spektaklis unikalus šiam laikui, kad jį statydamas aš galėjau atsispirti ir nuo savo pirmųjų spektaklių, remtis jų atmosfera ir kartu, žengdamas pramintomis pėdomis, tiek savosiomis, tiek anksčiau minėto profesionalaus lietuviško režisūrinio teatro, šiandien eiti į priekį. Nuostabu ir tai, kad K. Glušajevas Kantą sukūrė labai žmogišką, netgi čaplinišką, kuriame kiekvienas gali įžvelgti save, savąsias problemas, didį filosofą pamatyti kaip mūsų ūgio žmogų.
