Aktorė, matanti giliau, plačiau ir žmogiškiau. Adrijai Čepaitei – 60

Vidurvasarį gimusiai ir šįmet rugpjūčio 5 d. šešiasdešimtmečio jubiliejų švenčiančiai aktorei Adrijai Čepaitei labai svarbi tyla, kai išjungiami aplinkos garsai ir kai pradedame girdėti save. Vasaros spalvos ir garsai tarytum sustabdo mūsų gyvenimą. Adrijai svarbu „jausti kūnu, surasti ryšį su kūnu, nes viskas yra susiję mūsų sistemoje“.

Režisierių Algės Savickaitės ir Henriko Vancevičiaus mokinė baigusi studijas 1990 metais pirmuosius vaidmenis sukūrė Kauno dramos teatre, vėliau – Keistuolių teatre, o nuo 1996 ji yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė.


Adrija Čepaitė vaidmenis kūrė Rimo Tumino, Jono Vaitkaus, Oskaro Koršunovo, Juliaus Dautarto, Gyčio Padegimo, Vytauto Grigolio, Vytauto Rumšo ir kitų režisierių kurtuose spektakliuose. Vaidindama įvairių režisierių spektakliuose, Čepaitė sukaupė universalaus teatro išraiškos priemonių arsenalą, o kameriniuose spektakliuose daugelį mizanscenų ji tiesiog pati susirežisuoja kaip atskirus monospektaklius. Jos sukurti valdingų, stiprių moterų personažai tuo pačiu visada trykšta moteriškumu, įžvalgumu, šiluma.

Adrija Čepaitė – Linda (centre). Iwan Wyrypajew, „Girti“, rež. Iwan Wyrypajew, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023.
Adrija Čepaitė – Linda (centre). Iwan Wyrypajew, „Girti“, rež. Iwan Wyrypajew, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023.
Juditos Juknelės nuotr.

Aktorius, režisierius Vytautas Rumšas apie Čepaitę sako: „Adrija – aktorė, turinti visus artistinius duomenis – žavesį, emocionalumą ir, kas yra labai svarbu, – intelektualumą. Taip pat būtina pabrėžti, išskirti jos pagavą. Ji – ne kokia flegmatikė, o greita aktorė. Tai artistė, viską „pagaunanti“ iškart. Su vienu artistu galima šnekėtis, aiškintis, sakant ilgiausius tekstus, ir tik tuomet būsi suprastas. Būna taip, kad ir po ilgų ilgiausių pokalbių lieki nesuprastas. Matyt, ne ta kraujo grupė. Dirbant su Adrija užtenka kelių sakinių, tekstų analizėje ji supranta tai, kas parašyta, ir moka pasakyti dar truputį giliau.

Adrija Čepaitė – Megi. Brian Friel, „Lugnazado šventės šokiai“, rež. Gytis Padegimas, LNDT, 2001.
Adrija Čepaitė – Megi. Brian Friel, „Lugnazado šventės šokiai“, rež. Gytis Padegimas, LNDT, 2001.
D. Matvejevo nuotr.

Kai pirmą kartą su Adrija susitikome Ingmaro Bergmano „Intymiuose pokalbiuose“ (2016), iškart pajutau, kad ji supranta, kokio tipo spektaklį ketinu pastatyti, kokia medžiagos esmė. Ji supranta ir emocionaliai, ir teoriškai. Adrijos mokytojai – ne tik Henrikas Vancevičius ir Algė Savickaitė, ji daug išmoko ir iš Rimo Tumino.  


Noriu pabrėžti, kad Adrija nestovi vietoje ir kaip asmenybė, ir kaip aktorė. Ji domisi, skaito, atidaro naujas duris. O aktoriams labai svarbu. Tai – naujas požiūris į gyvenimo reiškinius, į save. Aktoriui tai yra gyvybė. Antraip žmonės tampa panašūs į užsistovėjusius tvenkinius. Linkiu Adrijai didžiulės sėkmės!“    


Ne viename spektaklyje kartu su Čepaite vaidinusi aktorė Jurga Kalvaitytė sako: „Adriją pažįstu jau labai seniai – dar nuo studijų laikų. Nors mokėmės skirtinguose kursuose, ji man iškart įstrigo kaip žmogus, kuris tiesiog kitoks. Stiprumas, vidinis stuburas, tas neapčiuopiamas „kažkas“, dėl kurio jauti pagarbą.

Adrija Čepaitė – Nina. Michail Lermontov, „Maskaradas“, rež. Rimas Tuminas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 1997.
Adrija Čepaitė – Nina. Michail Lermontov, „Maskaradas“, rež. Rimas Tuminas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 1997.
Matvejevo nuotr.

Adrija – protinga ir išmintinga moteris. Visada pasitempusi, pasiruošusi, tarsi kiekvieną rytą atsikeltų su mintimi: „Šiandien padarysiu pasaulį truputį geresniu“. Dirbti su ja – tikras malonumas. Scenoje ji – patikima partnerė, sugebanti matyti giliau, plačiau ir, svarbiausia, – žmogiškiau.


Ji, regis, visiškai nesensta. Kaip taip gali būti? Tik gražėja ir jaunėja! Tikiuosi, kada nors išduos savo paslaptį – ar tai stebuklingas kremas, ar tiesiog vidinė ramybė?


Nuo „Pelenės“ (režisierius Julius Dautartas, 2003) laikų prabėgo daug metų, o krikštamotės fėjos efektas – vis dar stiprus. Panašu, kad ta burtų lazdelė vis dar veikia. Tad ir linkiu, kad veiktų dar ilgus metus!“

Adrija Čepaitė – Motina. „Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą“, rež. Vytautas Grigolis, LNDT, 2004.
Adrija Čepaitė – Motina. „Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą“, rež. Vytautas Grigolis, LNDT, 2004.
D. Matvejevo nuotr.

Jaunimo teatro primadona Dalia Storyk taip pat su Adrija ne sykį buvo spektaklių partnerės. „Pirmą kartą susitikome radijo teatre, – taip susipažinome ir tik gerokai vėliau jau susitikome teatro scenoje. Iš karto supratau, kad Adrijai kalba ir žodis yra ypač svarbu. Kalba jai tarsi ginklas, kuriuo užkariauja auditoriją, publiką, pavergia žiūrovus, priverčia klausyti ir įsiklausyti, ir ta begalinė jos kantrybė, ieškant atsakymų į visus užduodamus klausimus, man daro didžiulį įspūdį.“


Čepaitė išsiskiria žingeidumu ir žinių troškimu. Ji stažavosi „Guidhall school of Music and Drama“, dalyvavo tarptautiniame seminare „Famlab“ ir Nacionalinės Oslo teatro akademijos organizuotame simpoziume „Aktoriaus meistriškumo, balso ir kūno lavinimas“, taip pat Teatro dirbtuvėse Teatro ir transliacijų menų institute Briuselyje (INSAS). Skaitė paskaitas Tartu universiteto Viljandi kultūros Akademijoje, kėlė profesinę kvalifikaciją teatro laboratorijoje „International Summer theatre school“, stažavosi pas Holivudo žvaigždžių sceninės kalbos ir retorikos specialistę Patsy Rodenburg, Balso centro Škotijoje įkūrėją Kristin Linklater ir kitus.

Adrija Čepaitė – Marianė, Povilas Budrys – Johanas. Ingmar Bergman, „Scenos iš vedybinio gyvenimo“, rež. Vytautas Rumšas, LNDT, 2019.
Adrija Čepaitė – Marianė, Povilas Budrys – Johanas. Ingmar Bergman, „Scenos iš vedybinio gyvenimo“, rež. Vytautas Rumšas, LNDT, 2019.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.


Adrija Čepaitė tapo ne tik garsia sceninės kalbos dėstytoja, bet ir bendros gyvenimo kultūros propaguotoja. Ji veda įvairius kursus, seminarus, moko žmones „antrojo kvėpavimo“. Rodos, paprasti, žemiški patarimai, bet žmonėms reikalingi kaip kasdieninė duona.


Aktorė kupina jėgų ir ryžto gyvenimą matyti pačiomis gražiausiomis spalvomis, išmokti gyventi savo, o ne kažkieno primestą gyvenimą.

Adrija Čepaitė – Pliuškienė, Viktorija Kuodytė – Keraitienė. Kazys Binkis, „Atžalynas“, rež. Jonas Vaitkus, LNDT, 2013.
Adrija Čepaitė – Pliuškienė, Viktorija Kuodytė – Keraitienė. Kazys Binkis, „Atžalynas“, rež. Jonas Vaitkus, LNDT, 2013.
D. Matvejevo nuotr.

Nuoširdžiai sveikiname Adriją Čepaitę, linkėdami ilgiausių metų ir kūrybinių atradimų sutinkant režisierius, sugebančius teatro gyvenimą paversti tokiu pat įdomiu, kaip ir asmeninį!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis