Psichologė ir logopedė Asta Lipnickienė siūlo atkreipti dėmesį į dalykus, kurie tėveliams kartais nė nešauna į galvą.
Ar vardas lengvai ištariamas?
VU Žalgirio klinikos poliklinikos logopedė A. Lipnickienė mano, kad vardas turi būti lengvai ištariamas. „Vardas kiekvienam vaikui labai svarbus. Juk žmogus susipažindamas pirmiausia pasako savo vardą ir pavardę. Pavardė paveldima, perduodama iš kartos į kartą, o vardą išrenka tėvai. Tėvai rinkdami vaikui įmantrų vardą vaikui gali pasunkinti jam gyvenimą, – sako ji. – Aš dirbu su vaikais, turinčiais įgimtą gomurio nesuaugimą, o tai lemia ir kalbos vystymosi ypatumus, garsų tarimo netikslumus. Tokiems vaikučiams patarčiau rinkti, kuo paprastesnius, lengvai įsimenamus vardus. Tai galėtų būti dviskiemeniai vardai: Paulius, Liepa, Julius, Laima, Jonas, Vilius, Domas.
Gal reikėtų vengti priebalsio „r“, kurį labai dažnai sunku taisyklingai ištarti net įprastos raidos vaikui. Labai sunkiai tariami vardai šie: Ernestas, Robertas, Ričardas, Beatričė. Juos trukdo taisyklingai ištarti ne tik garas „r“, bet ir vienas po kito einantys keli priebalsiai. Tokių priebalsių samplaikų taip pat patarčiau vengti renkant vaikui vardą. Ką jau kalbėti apie daugiaskiemenius vardus. „Barbora“ – tikrai gražus, gana paplitęs vardas. Tačiau ar jūsų vaikas ištars garsą „r“? O jis žodyje kartojasi net du kartus. O jei dar norėsime jį pavadinti mažybine forma „Barborytė“?, išeis labai ilgas ir sunkus žodis.
Į mūsų klinikos specialistų konsultacijas dažniausiai ateina tėveliai su 2 sav.-1 mėn. kūdikiais, turinčiais iš prigimties nesuaugusius lūpą ir gomurį. Vardas vaikui jau būna parinktas. Dažnai aš apgailestauju dėl vaiko, jei jo vardas įmantrus. Ateityje vaikui labai svarbu bendraujant su kitaip žmonėmis gražiai ištarti savo vardą, kad suprastų jį ir kiti žmonės. Tokių vaikučių ir taip gyvenimas nelepina. O dar iš jų atimta galimybė tinkamai prisistatyti. Deja, bet dar niekas niekada neklausė specialisto nuomonės dėl vaiko vardo.
Du vardai
Dirbdama mokykloje pastebiu ir kitą bėdą. Šiuo metu labai madinga ar dėl kitų priežasčių vaikui duoti du vardus. Tarkim, Emilija Valerija. Ilgi vardai su pavarde netelpa nė į vieną žurnalo eilutę ar kitą dokumentą, kurį turi pildyti mokytojai.
Dviem vardais niekas paprastai vaiko nešaukia. Pasirenka vieną kurį. „Emilija“, – kreipiasi į mergaitę mokytojai ir draugai. Staiga paaiškėja, kad namie ją vadina „Valerija“. Kaip tam vaikui identifikuotis tuomet su savo vardu? Dvigubas vardas – lyg du atskiri gyvenimai.
Jei jau vaikui parinkote du vardus, tuomet reikėtų apsispręsti, kuriuo vardu jį vadinsite. Naivu būtų tikėtis, kad vaiką bendraamžiai vadins dviem vardais. Be to, ar tai būtina? Dažnai du vaiko vardai būna tėvelių – mamos ir tėčio ambicijų reikalas. Mama nori vieno vardo, tėtis – kito. Negalėdami susitarti vaikui duoda du vardus. Tuomet net giminaičiai vaiką šaukia skirtingais vardais. Žinau kuriozinį atvejį, kaip mama su tėčiu niekaip nesutarė, kuris jų parinks vaikui vardą. Į gimimo liudijimą tėtis įrašė du vardus: „Marcinas Pavelekas.“ Ar žinote, kuo vaikas tapo mokykloje? Ogi „marcipanu.“
Tėveliai iš savo negebėjimo tarpusavyje susitarti vaikui labai apsunkino gyvenimą. Mokykloje ir taip daug patyčių. Šiuo atveju tėveliai patys bendraamžiams į rankas įdavė patyčių ginklą.
Mokykite vaiką įsiminti vardą
Dirbdamas su vaikais pastebiu ir kitą įdomų dalyką. Ikimokyklinukams labai sunki užduotis pasakojant pagal paveikslėlius priskirti veikėjui vardą. Tuomet klausiu vaiko: „Koks tavo mamos vardas?“ – „Mama.“ – „O tėčio?“ – „Tėtis.“
Nežinau, gal tai dėl to, kad tėveliai savo vaiko nemoko įsiminti žmogaus vardo. Juk dažnai šeimoje į gimusį brolį, sesę kreipiamasi tiesiog „broli“, „sese“, o ne vardu. Manau, tėveliai turėtų savo vaikams aiškinti, kad ir mama, ir tėtis, ir brolis su sese, ir senelis su močiute, taip pat turi vardus, įvardyti juos. Visada bus aiškiau, jei prie žodžio teta ar močiutė pridėsime ir to žmogaus vardą. Pvz., sakykime vaikui: „Į svečius atvažiavo močiutė Stasė“ ar „Į svečius atėjo teta Rima.“
Tad neskubėkite gimusiam vaikui duoti vardo, pažabokite savo ambicijas. Žiūrėkite, ne koks vardas jums gražus, o labiau pagalvokite apie vaiką.“
Psichologės psichoterapeutės Rūtos Bačiulytės KOMENTARAS
Paprastas geriau nei sudėtingas
„Vardas atspindi ir mūsų meilę vaikui. Dar ir todėl norisi, kad jis būtų išskirtinis. Mūsų vaikų vardai yra kitokie nei mūsų senelių ar prosenelių, kitokie nei prieš kelis šimtus metų. Kiekviena karta turi savo vardus. Kad vaikas gerai jaustųsi, nebūtinai jo vardas turi būti trumpas ir paprastas. Antra vertus, kuo trumpesnis ir paprastesnis bei aiškesnis, tuo mažesnė tikimybė, kad bus iškraipomas. Pavyzdžiui vardo „Asta“ nelabai įmanoma trumpinti ar kaip nors iškraipyti. Turėdamas paprastą neįmantrų vardą vaikas labai lengvai su juo susitapatina.
Jeigu vaiko vardas ilgas ir sunkiai tariamas, mažylis dėl jo gali turėti bėdų. Jo vardo gali neprisiminti draugai, bendramoksliai, bendraamžiai ir tada kreipsis į jį „Ei, tu“ arba pravarde. Tai jau yra tam tikras pažeminimas.
Gana dažnai tėvai savo vaikams parenka literatūros ar filmų herojų vardus, neretai net nelietuviškus, ir nesąmoningai tikisi, kad jų mažylis užaugs kaip Arnoldas Schwarzeneggeris, Angelina Jolie ir pan. Žvaigždžių vardais vaikai pavadinami nesąmoningai dėl to, kad jų gyvenimas būtų toks pats sėkmingas. Apskritai jeigu vaikui duodamas kokio nors konkretaus žmogaus vardas, kad ir senelio, tėvo, giminaičio, nesąmoningai tikimasi, kad vaikas užaugs toks pats, su tomis pačiomis geromis savybėmis. Pasitaiko, kad vaikai blogai jaučiasi dėl tokių didelių tėvų lūkesčių, ir elgiasi priešingai.
Kai vardas „netinka“
Būna, kad suaugę žmonės pasikeičia savo nemėgstamą vardą į kitą. Dažniausiai tada, jeigu jis nuolatos iškraipomas arba neatitinka žmogaus tipažo. Pavyzdžiui, berniukas, vardu Drąsutis, išauga į drovų vaikiną, nuolatos raustantį iš gėdos. Arba Teisutis, kuris mėgsta muštis mokykloje, ir yra labai gyvo temperamento. Drovi, švelni, gležna mergaitė gali nesusitapatinti su vežliu vardu, tarkim, Audra.
Dar norisi dėmesį atkreipti į mažybines priesagas. Kol vaikas mažiukas, gražu ir jos tinka, bet paauglystėje vaikas gali turėti bėdų dėl savo mažybinio vardo. Jis nori būti jau suaugęs, o yra „-utis“. Paaugliai labai jautriai reaguoja į mažybinius vardus, juo labiau kad neretai šaipomasi iš jų vardų.
Trumpiniai
Vaikystėje ir paauglystėje bendraamžiai mėgsta trumpinti vardus. Gerai, jei vaikui trumpinys patinka, jeigu ne, jis jaučiasi nejaukiai, tarsi pravardžiuojamas. Jeigu vardas nepatogus tarti, jo skambesys neįprastas ausiai, yra beveik 100 proc. tikimybė, kad bendraamžiai tam vaikui sugalvos kokią nors pravardę – ir nebūtinai susijusią su vardu. Pravardė gali atsirasti ir dėl vaiko išvaizdos ar būti „perdaryta“ iš pavardės. Ne visi vaikai, o vėliau paaugliai gerai jaučiasi šaukiami pravarde. Na, o jeigu vardas yra trumpas, lengvai ištariamas, tikimybė, kad jis bus iškraipytas ar sutrumpintas, ar bus „priklijuota“ kokia nors pravardė, sumažėja.“
