– Kas yra psichologinė trauma?
– Psichologinė trauma – tai patirtis, kuri stipriai sukrečia nervų sistemą ir viršija žmogaus gebėjimą susitvarkyti su ta patirtimi. Tai nėra tik konkretus įvykis, o tai, kaip kūnas ir smegenys į jį sureagavo, palikdami ilgalaikį poveikį saugumo jausmui, elgesiui ir santykiams.
– Ar neuroskirtingi asmenys dažniau patiria psichologines traumas?
– Daugėja tyrimų šia tema ir visgi panašu, jog taip. Aplinkinis pasaulis nesupranta ir yra nepritaikytas skirtingoms nervų sistemoms. Dažniau patiriamos traumuojančios situacijos – žmonės, aplinka neužtikrindamos poreikių, kelia didelį stresą. Jei to streso daugiau, nei pajėgia apdoroti nervų sistema, įvyksta psichologinė trauma. Taip pat – intensyvūs sensoriniai dirgikliai, kurie dažniausiai neatitinka jų sensorinių poreikių. Dėl to įvyksta sensorinė perkrova, o jei tai nutinka kasdien, nervų sistema ilgainiui vis dažniau net ir silpnesnius dirgiklius pradeda fiksuoti kaip pavojingus.
– Kaip trauma kitaip pasireiškia neuroįvairiems vaikams?
– Trauminės patirtys gali paaštrinti jau esamus sensorinius skirtumus bei individualius poreikius. Ypatingai tuomet, kai norime neuroįvairovės vaikus lyg molį išlipdyti į tai, kas jie nėra iš tikrųjų. Labai dažnai stebimas ir elgesio pablogėjimas, pavyzdžiui, padidėjęs noras būti šalia tėvų, miego bei valgymo pokyčiai, sugrįžimas prie stereotipijų bei savistimuliacijų. Taip pat galima pastebėti ir netipines elgesio bei emocijų išraiškas – kai emocijos intensyviau išreiškiamos per kūną nei žodžiais, taip pat didėjantis kontrolės poreikis.
– Ar galėtumėte pasidalinti konkrečiu pavyzdžiu, kaip pastebite pokyčius, būdingus trauminėms patirtims?
– Kaip tik kalbėdama galvoju apie vieną nuostabų 8 metų berniuką, kuris yra autistiškas ir nenaudoja žodžių komunikacijai. Nuo to laiko, kai pradėjo eiti į naują mokyklą, jo elgesys ypatingai stipriai suintensyvėjo: jei anksčiau po ergoterapijos užsiėmimų sėkmingai pereidavome ir atsisveikindavome, tai dabar kaskart įvykus pokyčiams kyla dideli emociniai protrūkiai. Šiai dienai yra planas aplankyti mokyklą ir aptarti situacijas su mokytojomis.
– Kokios priemonės ar veiklos padėtų vaikui nusiraminti?
– Pradėsiu nuo to, kad be galo svarbu neuroįvairovės vaikams netaikyti „tiesiog“ sensorinės stimuliacijos, kadangi esant trauminėms patirtims galime lengvai vaikus nuvesti į gynybines reakcijas. Tad svarbu taikyti įsižeminimo būdus, kurti saugią aplinką, sumažinti dirgiklių kiekį aplinkoje, laikytis rutinos ir ritualų, naudoti vizualią informaciją, sulėtinti savo kūno judesius ir kalbą, užsiimti ritmiška veikla bei giliųjų pojūčių suteikiančiomis veiklomis.
– Ką rekomenduotumėte kaip pirmą žingsnį, kai vaikas patiria labai stiprias emocijas?
– Pirma – sutelkti dėmesį į savo kvėpavimą, pajausti savo širdį, paklausti savęs: „Ar man baisu?“. Tuomet trumpai sau įsivardinus, kad man nėra taip blogai kaip jam, imtis lėto judėjimo. Kartais verta naudoti ritmišką, raminančią muziką, jei įmanoma, tačiau geriausia patiems ritmiškai judėti – lyg metronomo rodyklė. Šioje vietoje sunku patarti daugiau, nes kiekvienas vaikas yra nauja istorija – kaip prieiti prie jo gali pasakyti tik jo kūnas ir mūsų santykis kartu.
– Jūs savo praktikoje naudojate TBRI. Kas tai? Kaip TBRI pakeitė jūsų darbą?
– TBRI (Trust-Based Relational Intervention) – tai moksliškai pagrįsta, santykiu grįsta intervencijos sistema, skirta vaikams, patyrusiems traumą, nepriežiūrą ar nesaugų prisirišimą. Ji remiasi trimis principais: prisitaikymu prie vaiko fiziologinių poreikių, saugaus ryšio kūrimu ir įgūdžių mokymu per jautrų santykį. TBRI padėjo man atrasti saugaus santykio bei ryšio galią su žmonėmis. Kai gavau galimybę dirbti su globojamais ir įvaikintais vaikais, supratau, kad tai – Dievo dovana. Paprastas metodas, tačiau tik TBRI dėka supratau ir savo reakcijas bei patirtis – tokiu būdu daug lengviau suprasti vaikus ir jaunuolius.
– Kokie kasdieniai įpročiai padeda vaikui jaustis saugiai?
– Nuoseklumas, nuspėjamumas ir reguliari rutina. Juk labai svarbu ir vertinga žinoti, kas manęs laukia, ir kaip įmanoma labiau sumažinti netikėtumų skaičių. Tai – labai plati tema, nes kiekvienam vaikui viskas bus labai individualu, tačiau svarbiausi fiziologiniai elementai – tai: vanduo, maistas, miegas ir saugus ryšys. Visiems mums reikia bent vieno žmogaus gyvenime, kuriam, mus pamačius, džiaugsmingai suspindėtų akys. Taip pat – galimybė rinktis ir tam tikri dienos ritualai, ypač per perėjimus.
– Kai kalbame apie tėvų išgyvenimus, ne apie vaikus – kaip trauma paveikia pačius tėvus?
– Jei patys tėvai yra patyrę vaikystės traumą, labai dažnai jie į savo vaikus žiūri per savo patirčių prizmę. Dėl to kyla trigerių, kurie iškelia mūsų pačių patirtis – jas nebūtinai prisimename, tačiau mūsų kūnas viską išlaikė. Tad visada labai svarbu ištyrinėti savo gyvenimo patirtis ir, būnant santykyje su vaiku, paklausti savęs: ar tai apie mane, apie vaiką, ar apie kokius nors aplinkinius dirgiklius?
– Kaip jie gali pasirūpinti savimi, kad galėtų padėti vaikui?
– Svarbu kasdien padaryti bent kažką mažo dėl savęs. Nereikia iš karto bėgti kroso 10 km ar išvažiuoti visam savaitgaliui. Svarbu prisiminti, atrasti ir patirti naujų dalykų, kurie padeda atgauti jėgas: išgerti kavos su drauge, dėmesingai būti duše, miške ir pan. Nebijokite prašyti pagalbos – tai nereiškia, kad esate blogesni ar menkesni tėvai, jei jums padeda kiti. Vienas iš svarbiausių saugaus prieraišumo bruožų yra gebėjimas prašyti ir priimti pagalbą, tad mokykimės to saugaus santykio – tiek su savimi, tiek su vaikais ar net draugais.
– Kaip aplinka galėtų geriau palaikyti tėvus (ne tik vaikus)?
– Visų pirma, aplinkiniai galėtų nustoti dalyti patarimus vos pasitaikius progai – labai dažnai tai nėra pagalba (kad ir su kokia gera intencija tai sakoma). Labai svarbu suteikti tėvams realią pagalbą: padėti su vaikais, kartais pagaminti valgio, pabūti su vaikais ir išleisti tėvus pailsėti. Daug svarbiau palaikyti tėvus šioje iššūkių kupinoje tėvystės kelionėje – tuomet vaikai turi labiau pailsėjusius ir daugiau jėgų sukaupusius tėvus, kurie noriau eina į santykį, žaidžia ir būna su jais.
– Kokio supratimo apie traumą ir neuroįvairovę labiausiai trūksta visuomenei?
– Daugelis vis dar mano, kad trauma yra įvykis, nutikęs vaikui, tačiau iš tiesų trauma – ne įvykis, o tai, kas nutinka mumyse ir kaip keičia mūsų nervų sistemos reakcijas. Reikia suprasti, kad visi turime savų patirčių, kurios suformavo mūsų prisitaikymą išgyvenimui šiame pasaulyje. Lygiai taip pat ir su neuroįvairove bei trauma – tai yra mūsų biologijos ir nervų sistemos dalis. Nepamirškime, kad jei vaikas pasižymi iššūkiu keliančiu elgesiu, jis nesiekia mums pakenkti; jei vaikas yra užsidaręs, tai nereiškia, kad jis tingi; vaikų hiperaktyvumas nėra blogo auklėjimo pasekmė. Liaukimės kaltinti vieni kitus, aiškinti, ką daryti ar nedaryti (nebent paprašė), gėdinti ir versti kitą keistis – visada sulauksime neigiamos reakcijos. Tad linkiu daugiau saugumo, ryšio, pripažinimo, atvirumo ir kantrybės.
