Donatai, sprendimas pasitraukti iš teatro – ne tik profesinis, bet ir gilus asmeninis lūžis. Iš šono jis atrodo drastiškas: palikti sceną, pripažinimą, pasukti keliu, kurio daugelis nesuprastų. Ar tai buvo ilgas vidinis procesas?
Mintis palikti teatrą kaip darbovietę brendo nuo pandemijos laikotarpio. Kaip sakoma, išmintis myli tylą. Mano COVID-19 laikotarpis nebuvo toks beprasmis namų režimo laikas kaip daugeliui. Darbo vieta ir meilė scenai yra du skirtingi dalykai. Jūs turbūt sutiksite su manimi, jog sveikas darbovietės mikroklimatas yra darbuotojo vidinė motyvacija siekti geresnių rezultatų. Tą momentą, kai supratau, jog Klaipėdos dramos teatre nebematau savo ateities, o mano laikas ten tapo beprasmiškas ir nemalonus, aš priėmiau sprendimą – laikas viską keisti nuo pagrindų. Todėl šiandien galiu džiaugtis puikiais pokyčių rezultatais.
Kaip dabar atrodo jūsų santykis su laiku ir savimi – kai aplink nebe scena, o jūra?
Jeigu žiūrėtume iš platesnės, vienerių metų perspektyvos darbo laive, tai būtų taip: pusę metų aš save atiduodu darbui jūroje, mainais už tai turiu pusę metų atostogų, per kurias galiu planuoti laiką – keliauti su šeima, užsiimti teatru arba tiesiog ilsėtis. Jūra man – ne tik romantika, bet ir darbas 12 valandų per parą. Dirbu tokiu grafiku 27 dienas iš eilės. Grįžus krantan, pirmiausia, noriu daryti „nieko“. Ar esate dariusi „nieko“ ištisą savaitę ar ilgiau? Kai niekur nereikia, kai neskubi, kai nori tik būti. Rytą pasveikini saulę, nusišypsai sau ir užsiimi tik tuo, kas malonu. Nuostabus jausmas.
Teatras vis dar yra jūsų gyvenime. Kaip pasikeitė jūsų santykis su juo, kai jis tapo ne pagrindiniu darbu, o vidiniu poreikiu?
Kai buvau etatinis aktorius – turėdavau atlikti visus paskirtus vaidmenis. Turi etatą, turi dirbti – patinka ar ne. Vienintelį kartą atsisakiau vaidmens, kai premjera sutapo su mano vestuvėmis. Vėliau teatras tapo prievole. Jaučiausi blogai. Kūryba – tai laisvė, o ne prievolė. Jei zuikio vaidinti nenoriu, o noriu būti vilkas? (Juokiasi). Teatro etatą palikau 2023 m., po 20 metų šioje profesijoje. Dabar mano santykis su teatru keičiasi į gera. Kai jaučiu poreikį – lipu ant scenos. Aš turiu laisvę rinktis ir pasakyti scenai NE! Materialinį stabilumą suteikia jūra.
Rudenį planuojate premjerą Klaipėdos Pilies teatre. Kaip jaučiatės prieš šį sugrįžimą? Ar teko kolegoms jus įkalbinėti prisijungti prie kūrybinės grupės?
Pirmiausia, ši premjera nėra sugrįžimas i sceną. Tai, kad aš nebeturiu etato Klaipėdos dramos teatre, dar nereiškia, kad aš buvau palikęs sceną. Per tuos dvejus metus turėjau šiek tiek teatrinės veiklos, todėl nebuvau nuo to visiškai nutrūkęs.
Naujasis projektas man yra įdomus ir mielas tuo, jog spektaklyje dirbsiu su labai geru savo kolega ir draugu aktoriumi Aurimu Pintuliu. Mes abu esame kilę iš Šiaulių, abu studijavome viename aktorinio meistriškumo kurse ir abu studijų metais ilgą laiką gyvenome bendrame nuomojamame būste. Per studentiškus alaus vakarus, abu jauni, žavėjomės aktoriniu svaiguliu, svajojome apie didžiąją sceną ir šokome iki paryčių Klaipėdos naktiniuose klubuose. Nuo to šėlsmo praėjo labai daug metų – laikas svajonėms pildytis. Mus suvienijo Klaipėdos Pilies teatras ir ilgametis šio teatro režisierius Alvydas Vizgirda, kurio režisuojamas spektaklis „Pasaulių susidūrimai“ bus pristatytas šį rudenį Pilies teatro scenoje. Vienintelis dalykas, kurio su Aurimu pageidavome iš režisieriaus, tai spektaklio su dviem stipriais pagrindiniais vaidmenimis. Noras buvo išpildytas su kaupu – režisierius mums patikėjo sukurti dviejų labai garsių moterų paveikslus vyrų akimis. Nors esame abu vienos kartos aktoriai, mes niekada nejautėme vienas kitam jokios konkurencijos, nes abu puikiai žinome, jog vyrams su „kietais kiaušiukais“ yra geriau ne konkuruoti, o suvienyti jėgas kartu ir padaryti stiprų ir labai lankomą spektaklį ne tik Klaipėdoje.
Kalbėti apie grožį vyrams vis dar neįprasta. Kiek jums artima ši tema? Ar kada nors jautėte spaudimą atitikti tam tikrus standartus?
Esu meno atstovas, man svarbus išskirtinumas, kitoniškumas, bet grožis – irgi aktualus. Grožis man svarbus – ir gyvenime, ir lėkštėje. Dėl to laive gavau pravardę Dekoratorius. Mėgstu estetiką: žmoguje, mene, patiekale... Su grožio standartais nesusidūriau – skonis draugų neturi. Vienintelė patarėja – mano žmona Kristina, kurios nuomonė man svarbi.
Turite sūnų – ar galvodamas apie jo augimą, apie tai, koks jis taps vyras, dažnai susimąstote ir apie savo paties vertybes? Ką jums reiškia tikras vyriškumas šiandien? Ką stengiatės perduoti – ne tik kaip genetiką, bet ir kaip pavyzdį, gyvenimo būdą, laikyseną pasaulyje?
Esu griežtas sau ir kitiems kalbant apie atsakomybes. Namuose laikomės tvarkos, esame nusistatę taisykles, ribas. Vaikas, kol auga mūsų namuose, irgi turi tai išmokti. Jeigu aš būčiau ne virėjas ir ne aktorius, o etikos mokytojas mokykloje, aš būčiau „kirvis“ tam, pas kurį gyvenime nėra tvarkos, pagarbos, elgesio ribų, disciplinos, tad vaikas, iki pilnametystės ir kol auga mano namuose, taip pat turi mokytis ir laikytis visų šių dalykų. Taip, galima diskutuoti, galima kažkam nepritarti, bet ribos yra ir bus, jų nevalia peržengti nei man, nei žmonai, nei vaikui. Tikiu asmenybės genetikos galia ir posakiu „vilko akys į mišką žiūri“, bet taip pat tikiu meilės, gėrio ir grožio galia, apie kurią su Jumis jau kalbėjau anksčiau.
Mano aktorinio meistriškumo dėstytojas Povilas Gaidys sakydavo: „Donatai, su nuoširdumu tu nuversi kalnus“. Taip, jis buvo teisus, tik įsitikinau, jog ne visi tai priima kaip vertybę, o labiau vertina kaip asmenybės silpnumą arba siekį tavimi pasinaudoti. Sutinki žmogų, bendrauji, juo tiki, o pasirodo jis to nebuvo vertas. Ech, gaila… O aš juo taip tikėjau. Čia ir pasirodo mano genetinis kodas – Idiotas, nes ir toliau tikiu žmogumi ir jo nuoširdumu.
Rubrika pavadinta „Geri Genai“. Ką jums reiškia šie žodžiai? Ar viskas paveldėta, ar labiau susiję su gyvenimo būdu ir pasirinkimais?
Jei nežinočiau apie kliniką „Geri Genai“, tai į Jūsų klausimą atsakyčiau kalbėdamas apie įgimtus žmogaus genus. Dabar, kai teko apsilankyti šioje klinikoje ir susitikti su klinikos vadove gerbiama Goda, susitikti su klinikos klientais ir darbuotojais, pabendrauti su jais, tai savo atsakymą suformuluočiau taip: „Geri Genai“ – tai vieta, kur vyrui ir moteriai subtiliai galima tobulinti savo išvaizdą, ištaisyti gamtos klaidas, kurios žmogui galbūt dešimtmečius trukdė gyventi, arba atlikti procedūrą pagerinant odos struktūrą, panaikinant gilias raukšles, ar sustabdyti plaukų slinkimą, kas aktualiausia vyrams. Kad ir kokią procedūrą atliktum, aš manau, svarbiausia yra saikas. Pateisinu visas grožio procedūras tol, kol jos nėra akivaizdžiai matomos ir kol nebado akių ir tau žvelgiant į žmogų nekyla neigiamos reakcijos: „O Dieve, ar tik ji (jis) tikrai nepersistengė besigražindama (-as)?“.
Kaip prasidėjo jūsų ryšys su klinika „Geri Genai“? Kuo jums artimas jų požiūris?
Kai esu aktorius, mano aplinkos žmonės man dažnai pasako: „Donatai, kaip norėčiau pamatyti tave scenoje, pažiūrėti, kaip tu sukuri vaidmenį ir jį išpildai…“ Tuo metu man norėjosi pamatyti, kaip savo kasdienybėje kuria ir dirba mano šeimos draugė – daktarė dermatologė Ieva Turskė.
Atėjau ne su konkrečiu prašymu, o labiau su klausimu – kaip galėčiau švelniau pasirūpinti savo oda. Norėjosi ne maskuoti, o suprasti, ką ji bando pasakyti. Ieva labai jautriai ir profesionaliai įsiklausė – tai buvo ne tik gydytojos, bet ir žmogaus žvilgsnis. Aptarėme, ką galėčiau išbandyti, kas, galbūt, dabar reikalingiausia – ir nutarėme imtis kelių žingsnių, kurie padėtų man atgaivinti veidą.
Rezultatai kalba patys už save – oda tapo šviesesnė, gyvesnė, lyg būtų nusimetusi nuovargio sluoksnį. Supratau, kad grožis – tai ne stebuklas, o procesas. Su pagarba, su kantrybe, su tinkamais žmonėmis šalia.
Klinika „Geri Genai“ tapo man vieta, kur jautiesi saugus. Kur tau nereikia išmanyti visko – užtenka pasitikėti. Džiaugiuosi atradęs „Geri Genai“ – tai ne tik klinika, o žmonės, kurie dirba su tikru rūpesčiu ir pagarba.
Ko sau linkite šiuo etapu?
Sau linkėčiau gyvenime dar daug pirmų kartų. Esu vyras, kuris nedaug susipažinęs su grožio procedūromis, skirtomis ir tinkamomis vyrams. Noriu pasigilinti į vyriško grožio sampratą, noriu atrasti „Gerus Genus“ iš vyriškos pozicijos ir plačiau paskleisti žinią, jog grožis lygus visiems – ir moteriai, ir vyrui.
Šis pokalbis – „Geri Genai“ inicijuotos rubrikos dalis, kurioje kviečiame pažvelgti giliau į santykį su savimi, savo kūnu, laiku ir tylos momentais. Nes tikroji estetika gimsta ne veidrodyje, o žmogaus pasirinkimuose – kasdieniuose, vidiniuose, drąsiuose.
„Geri Genai“
Straipsnį pristato Klaipėdos senamiestyje įsikūrusi estetinės dermatologijos klinika GERI GENAI. Mūsų oda – tarsi deimantas: ji spindi tada, kai ją puoselėjame, o jos paviršiuje atsispindi mūsų gyvenimo istorija.
