Ar „stop“ visada reiškia „stop“?
Autizmo ekspertas dr. P. Vermeulen’as balandį pranešimą skaitė Lietuvoje vykusioje Nacionalinėje autizmo konferencijoje, kurią organizavo Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“, ir pristatė naują požiūrį į tai, kaip autistiški žmonės suvokia pasaulį. Vienas įsimintiniausių jo pavyzdžių – šviesoforo signalas: „Raudonas žmogeliukas šviesofore reiškia draudimą eiti. Bet ar visada? Jei einant per gatvę šviesa pasikeičia iš žalios į raudoną – sustosite? Tikriausiai ne. Tame kontekste raudona reiškia priešingai – pabaik veiksmą, nesustok.“ Anot eksperto, tai puikus pavyzdys, kaip reikšmės priklauso nuo konteksto – mūsų smegenys nespėja visko analizuoti, jos spėja, remiasi patirtimi. Šis principas ypač svarbus kalbant apie autistiškus vaikus, kuriems konteksto suvokimas gali būti daug sudėtingesnis.
„Prireikia maždaug 200 ms, kad kažką pamatytume, pavyzdžiui, žaidžiant tenisą – atlekiantį teniso kamuoliuką. Kai pamatysite, kad kamuoliukas atmušamas, jis jau bus perskridęs tinklą. Aktyviai stebint kamuoliuką, teniso žaisti neįmanoma. Kaip žmonės geba jį atmušti? Jie nelaukia, kol informacija atkeliaus iki jų smegenų centro, jie prognozuoja kamuoliuko kelią – tai prognozuojančių smegenų koncepcija. Matydami teniso kortus ir raketę, mes neįžvelgsime citrinos, bet matysime teniso kamuoliuką, nes tai yra susiję su tenisu“, – aiškina dr. P. Vermeulen.
Problema – ne triukšmas, o netikėtumas
Autistiški žmonės dažnai apibūdinami kaip jautresni garsui, šviesai ar prisilietimams, tačiau dr. P. Vermeulen’as pabrėžia – tikrasis iššūkis slypi ne dirgiklio intensyvume, o netikėtume ir neapibrėžtume: „Perkrova dažniausiai įvyksta ne dėl didelio triukšmo, bet dėl to, kad jo neįmanoma nuspėti. Du žmonės, kalbantys klasėje, gali sukelti daugiau streso nei tūkstantinė minia koncerte.“
Dėl šios priežasties tradicinis požiūris – pašalinti garsą, šviesą ar kitą dirgiklį – nėra veiksmingas ilgalaikėje perspektyvoje. Vietoj to reikėtų padėti vaikui išspręsti neapibrėžtumo problemą. Kaip pavyzdį dr. P. Vermeulen’as pateikia alternatyvą: ne atsisakyti plojimų, bet įspėti apie juos iš anksto – pavyzdžiui, suskaičiuoti iki trijų. Tokia prevencija padeda smegenims pasiruošti ir nepatirti streso.
Ekspertas taip pat įspėja dėl „meškos paslaugos“ – nuolat šalindami sensorinius dirgiklius, neskatiname vaikų mokytis prognozuoti aplinkos. Vietoje to reikėtų suteikti jiems kontrolės pojūtį: „Mokykloje pasakykime – jei bus per triukšminga, gali naudoti ausines. Žinojimas, kad išeitis egzistuoja, sumažina įtampą. Reikia kurti nuspėjamą ir lankstumą užtikrinančią aplinką.“
Autizmui draugiška aplinka prasideda nuo nuspėjamumo, tačiau tai kur kas daugiau nei paveikslėliai ar tvarkaraščiai ant sienos. Svarbu padėti vaikui ne tik žinoti, kas vyks, bet ir kaip tai gali atrodyti – ką jis patirs, pajus ar net užuos. Dr. P. Vermeulen’as pabrėžia konteksto svarbą: jei mokytoja prisiliečia prie lietimui jautraus vaiko neįspėjusi, vaikas tai gali suprasti netinkamai. Tačiau jei iš anksto pasakoma, kad pratimo metu gali prireikti prisilietimo, situacija tampa nuspėjama – ir saugi. Net paprastas klausimas „Ar galiu tave apkabinti?“ tampa esmine priemone mažinant neapibrėžtumą ir stiprinant pasitikėjimą.
Komunikacijos klaidos
Dar vienas svarbus aspektas – komunikacija, kuri taip pat remiasi kontekstu, tuo, ką jau esame patyrę. Neurotipiški vaikai gali prognozuoti, kokia bus instrukcija ar paliepimas. Tuo tarpu autistiškas vaikas neretai patiria sunkumų, kai trūksta konteksto suvokimo.
Dr. P. Vermeulen‘as konferencijoje pateikė iliustratyvų pavyzdį. Berniukui duodamos matematikos užduotys – ant popieriaus lapo surašyti dalybos veiksmai, nupieštas klounas su 4 balionais ir parašyta: išspręskite klouno problemas. O vaikas ilgai žiūrėjęs į šį užduočių lapą ima pykti ir sako, kad šito padaryti negali. Galiausiai supykęs jis lapą išmeta ir sako: „Aš esu vaikas ir negaliu išspręsti klouno problemų, jam reikia psichiatro.“
Berniukas kažkada pats yra lankęsis pas psichiatrą, tuomet jam buvo paaiškinta, kad šis gydytojas padeda išspręsti problemas. Taigi vaikas užduotį suprato tiesiogiai: turi išspręsti ne matematikos uždavinius, bet klouno problemas.
Kita prognozavimo klaida susijusi su klouno iliustracija. Uždavinyje rašoma: klounas turi 25 balionus. Tačiau iliustracijoje nupiešti tik 4 balionai, tad natūralu, kad vaiko akyse pati užduotis neteisinga. Taigi nesusipratimas kyla iš autistiško absoliutaus mąstymo. Mokyklose su tuo neretai susiduriama. Stengdamiesi padaryti mokymosi medžiagą patrauklią, pridėdami papildomų paveikslėlių, galime sukelti nereikalingos papildomos sumaišties. Bet tokios situacijos įmanoma išvengti pasitelkiant kontekstą ir paaiškinant vaikui – reikia išspręsti klouno matematikos problemas – matematikos uždavinius. Taigi, anot autizmo eksperto, turime siekti komunikuoti aiškiau, konkrečiau, kad vaikas suprastų, kurią reikšmę turime galvoje.
Dr. P. Vermeulen‘as, pripažįsta, kad ugdant autistiškus vaikus labai svarbi rutina, nes ji leidžia atsipalaiduoti, pailsėti smegenims. Bet lygiai taip pat smegenims reikia naujovių, todėl būtina įvesti naujas veiklas, tik tai turėtų būti subalansuota: „Turime užtikrinti, kad autistiškų asmenų hiperbudrios smegenys, kurios jaučiasi nesaugios ir patiria daug neapibrėžtumo, atsipalaiduotų. Tam pirmiausia turi būti sukurta gerovė, nes kai vaikas jaučiasi gerai, jis pasiruošęs ir didesniems iššūkiams. Patiriant įtampą, neįmanoma nieko išmokti. Būtina sukurti kuo daugiau nuspėjamumo. Padėti vaikui įjungti konteksto mygtuką.“
